2021-09-22 Nr. AB-19464-3-62-3-03090-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1432-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03090-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. vasario 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d. Pravieniškių PN-AK 3-ajame sektoriuje bausmę atliko perpildytose bendrabučio tipo patalpose, kuriose jam teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, o tai sudaro pagrindą konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjui neužteko sanitarinių įrenginių, nes 4 tualetais naudojosi apie 200 nuteistųjų, todėl pareiškėjas buvo priverstas kentėti, juto skausmą ir nepatogumus, jeigu kildavo būtinybė pasinaudoti sanitariniu mazgu. Pastatas, kuriame gyveno pareiškėjas, buvo avarinės būklės (paskirtis – negyvenamasis). Gyvenamuosiuose kambariuose veisėsi pelėsis, patalpų sienos ir grindys nelygios ir sunkiai valomos, patalpose veisėsi buitiniai parazitai. Šie ir kiti pažeidimai nustatyti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose. Kalėdamas nurodytomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pažeminimą, nepatogumus, kančias, viršijančias kalinimui būdingus suvaržymus, todėl yra pagrindas atlyginti kilusią neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti ieškinio senatį.

5. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas, ir tvirtino, kad minimali vienam nuteistajam turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybės judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojamos nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Švarą ir tvarką gyvenamosiose patalpose privalo palaikyti patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės ir reikmenys. Pravieniškių PN-AK yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, kuri gyvenamosiose patalpose periodiškai naikina buitinius parazitus tose patalpose, kuriose pastebėti kenkėjai.

6. Atsakovo atstovas akcentavo, kad avarinės ar antisanitarinės būklės patalpų pataisos namuose nėra, sanitarinių įrenginių kiekis pataisos namuose buvo pakankamas, pareiškėjas nėra pareiškęs pretenzijų dėl jų trūkumo. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus ir sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė. Pataisos įstaigos pareigūnai veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir jų nepažeidė, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veikimu ar neveikimu padarė jam žalą. Atsakovo atstovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo R. S. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui R. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos, kurią, jo teigimu, Pravieniškių PN-AK jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 18 d., atlyginimą. Atsakovo atstovas prašė skundo reikalavimui už 2013 m. vasario 10 d. – 2015 m. gruodžio 21 d. laikotarpį taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas, atsakovo atstovo reikalavimu pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą, konstatavo, kad byloje nagrinėjamo ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpis yra nuo 2015 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės) 111.1 punktu, taip pat rėmėsi į bylą pateiktais duomenimis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nustatė, kad minimali gyvenamosios patalpos ploto norma, nustatyta Taisyklių 111.1. punkte, pareiškėjui nebuvo užtikrinta nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., kai pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrio 4 miegamąjį, kuriame jam teko 3,09 kv. m ploto, t. y. iki nustatytos minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normos trūko 0,01 kv. m.

10. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai, teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015) 20 punktu, taip pat rėmėsi į bylą pateiktomis sutartimis tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“. Teismas, atsižvelgęs į Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo–pardavimo sutarties 3.2.9 punktą ir įvertinęs Pravieniškių PN-AK pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė tinkamų įrodymų apie atliktus dezinfekcijos, deratizacijos darbus.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, vertinant nurodyto HN 134:2015 20 punkto pažeidimo mastą ir pobūdį, atsižvelgiama į tai, kad higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji, o buitiniai parazitai, kaip taisyklė, veisiasi asmenų, atsainiai vertinančių higienos reikalavimus, aplinkoje. Teismas padarė išvadą, kad skunde nurodyta aplinkybė, jog Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai, leidžia teigti, kad ir patys nuteistieji, tarp jų – ir pareiškėjas, tinkamai nesirūpino gyvenamosios aplinkos švara ir tvarka.

12. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog apie 200 nuteistųjų buvo priversti naudotis keturiais tualetais, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“ (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos; redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos“ (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, taip pat teismas rėmėsi į bylą pateiktais duomenimis apie inventoriaus skaičių būriuose. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 19 d.), tualetų, kuriais teko naudotis pareiškėjui, kiekis neatitiko teisės aktų reikalavimų.

13. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis buvo kalinamas avarinės būklės ir negyvenamosios paskirties pastate; patalpų sienos ir grindys nelygios, sunkiai valomos, teismas rėmėsi HN 134:2015 13 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos 3 punktu ir konstatavo, kad nurodytu nutarimu pripažinta, jog Pravieniškių PN-AK bendrabučiai yra kritinės, o ne avarinės būklės.

14. Teismas pabrėžė, kad, vertinant skundo teiginius apie buvusią pastatų avarinę būklę, atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas jokių konkrečių atvejų, kai dėl statinio būklės buvo galimai sukeltas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, bei duomenų, patvirtinančių, kad jis atsakovo atstovui reiškė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų, nepateikė.

15. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“, galiojusio iki 2017 m. sausio 1 d., 6 punktu ir nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 5, 6 ir 7 punktais, teismas konstatavo, kad pataisos įstaigos pastatai atitinka teisės aktuose nurodytą paskirtį.

16. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad patalpose veisėsi pelėsis, teismas rėmėsi HN 134:2015 nuostatomis (17 p., 37 p., 39 p.), Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtintu Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašu (4 p., 6 p., 9 p., 10 p.). Teismas nustatė, kad pareiškėjas nenurodė, jog jam nebuvo išduodamos valymui skirtos priemonės bei medžiagos, taip nesudarant sąlygų išvalyti gyvenamąsias patalpas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas HN 134:2015 39 punkto pažeidimą apibūdino itin abstrakčiai ir neinformatyviai, apsiribojęs glaustu teiginiu, kad visose gyvenamosiose patalpose Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje buvo ir yra pelėsis, todėl teismas šiuos pareiškėjo teiginius atmetė.

17. Įvertinęs nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir trukmę (nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Pravieniškių PN-AK neužtikrino pareiškėjui teisės aktais nustatytos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos (pareiškėjui trūko 0,01 kv. m), ginčo laikotarpiu (išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 19 d.) Pravieniškių PN neužtikrino pareiškėjui tinkamo kiekio tualetų, Pravieniškių PN neužtikrino pareiškėjui teisės į HN 134:2015 20 punkto reikalavimus atitinkančios aplinkos gyvenamosiose patalpose), teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 Eur suma ir šią sumą teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. S. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas bei jam tekusį gyvenamąjį plotą.

20. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad Pravieniškių PN nuteistieji dienotvarkėje numatytu metu gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose bei viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi dėl jų rotacijos. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad dėl minėtų aplinkybių jis būtų kreipęsis į įstaigos psichologinės tarnybos specialistus.

21. Atsakovo atstovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo argumentai dėl patirtos žalos turi būti patvirtinti įrodymais, tačiau byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK atliko neteisėtus veiksmus ir sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ar skriaudą.

22. Pareiškėjas R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

23. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nes pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto paskaičiavimo prieštarauja Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 30 d. sprendimui. Pareiškėjas akcentuoja, kad nurodytas sprendimas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-794-575/2020.

24. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, neįvertino pažeidimo dėl sanitarinių įrenginių trūkumo.

25. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Pravieniškių PN-AK 3-ojo sektoriaus bendrabučiai yra kritinės būklės, nesivadovavo šiomis aplinkybėmis, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad pelėsis įsiveisia ten, kur yra drėgnos ir nevėdinamos patalpos, t. y. dėl neteisingų techninių ar architektūrinių sprendimų, todėl vien mechaninis pelėsio nuvalymas jo neišnaikina, priešingai, sudaro sąlygas paskleisti pelėsio sporas į orą, kuriuo po to kvėpuoja kameroje esantys asmenys.

27. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-794-575/2020, todėl netinkamai nustatė neturtinės žalos atlyginimo dydį.

28. Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir pareiškėjo kalinimo sąlygas, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką.

29. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas prašo vadovautis jo apeliaciniame skunde pateiktais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. S. kildino iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Pravieniškių PN neužtikrino pareiškėjui teisės į teisės aktuose nustatytą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą (trūko 0,01 kv. m), ginčo laikotarpiu (išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 19 d.) Pravieniškių PN neužtikrino pareiškėjui tinkamo kiekio tualetų, Pravieniškių PN neužtikrino pareiškėjui teisės į HN 134:2015 20 punkto reikalavimus atitinkančią aplinką gyvenamosiose patalpose, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai nevertino nustatytų pažeidimų pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

33. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų neginčija.

34. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

35. Vertindama pareiškėjo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, teisėjų kolegija nurodo, jog pagal Taisyklių 11.11 punktą pareiškėjui Pravieniškių PN-AK tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Iš bylos medžiagos (b. l. 26–28) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., kai pareiškėjui teko 3,094 kv. m. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo administracine byla Nr. A-794-575/2020.

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A-794-575/2020 ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Pareiškėjo nurodytoje byloje skundą padavęs asmuo nurodė asmenų, kurie kartu su juo gyveno gyvenamosiose patalpose, pavardes, nurodė, kad kamerose buvo dviaukštės lovos, t. y. itin detaliai ir išsamiai apibūdino kalinimo sąlygas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tik deklaratyviai teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie miegamųjų vietų skaičių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pateikti atsakovo atstovo duomenys apie miegamųjų vietų skaičių ir gyvenamųjų patalpų plotą, todėl, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose (gyvenamosiose patalpose), atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą šios patalpos plotą, t. y. minimalus vienam asmeniui šiose patalpose tekęs plotas apskaičiuojamas patalpų plotą padalijant iš jose buvusių lovų skaičiaus. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-726-662/2021; 2021 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-631-756/2021). Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti valstybės institucijos oficialiai pateikta informacija apie gyvenamųjų patalpų kvadratūrą, o pareiškėjas jokių šią informaciją paneigiančių įrodymų nepateikė.

37. Įvertinusi nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą skaičiavo vadovaudamasis atsakovo atstovo į bylą pateikta medžiaga (b. l. 26) ir nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., kai pareiškėjui teko 3,094 kv. m.

38. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl pelėsio, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo kamerose buvo pelėsis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas abstrakčiai ir neinformatyviai, apsiribojęs glaustu teiginiu, nurodė, kad visose gyvenamosiose patalpose Pravieniškių PN-AK 3-jame sektoriuje buvo ir yra pelėsis, todėl tokius pareiškėjo teiginius atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, byloje nesant kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, taip pat pareiškėjo skundų Pravieniškių PN-AK administracijai dėl nurodyto pažeidimo, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimo nurodytu aspektu.

39. Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neįvertino aplinkybių, jog Pravieniškių PN-AK pastatas yra kritinės būklės, taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas tinkamas sanitarinių įrenginių skaičius, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

40. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

41. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; ir kt.).

42. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04); 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03)). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017) suformuotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (ploto trūkumas (64 paras trūko 0,006 kv. m.), sanitarinių įrenginių kiekis neatitiko teisės aktų reikalavimų (780 parų); higienos normų pažeidimas (Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių apie 3-ojo sektoriaus gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu besiveisiančius buitinius kenkėjus), konstatuoja, kad šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus nurodytas bylos faktines aplinkybes dėl pareiškėjo teisių pažeidimų, yra pagrindas padidinti pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydį ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

44. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, tačiau netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį, todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą – pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą tenkinant iš dalies ir priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetant kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui R. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė