2021-11-03 Nr. AB-23513-3-61-3-00412-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-545-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00412-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis 2013–2016 metais buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (mažas plotas ir įrengti (pritvirtinti) baldai ribojo galimybę laisvai judėti), privatumas naudojantis tualetu (įrengta tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida, tačiau tai nepridengė nuo pareigūnų). Be to, pareiškėjui nesudaryta galimybė pakankamai dažnai pasinaudoti dušu (kartą per savaitę, iki 15 min. nebuvo pakankama; tekdavo kęsti prakaito dvoką, prakaitas įsigerdavo ir į drabužius; jis jausdavosi nepatogiai prieš aplinkinius (pareigūnus, tyrėjus, advokatus, atėjusius aplankyti artimuosius), kurie kartais atvirai demonstruodavo savo nepasitenkinimą pareiškėjo higienos trūkumu), praktikuoti religinius įsitikinimus (buvo trukdoma atlikti musulmonų tikybos religines apeigas, netenkinti prašymai pasimatyti su imamu, ramadano laikotarpiu nesudaryta galimybė valgyti ir pasišildyti vandenį miegui skirtu laiku). Pareiškėjas ne kartą teikė skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų, buvo paskelbęs bado akcijas, tačiau minėti pažeidimai nebuvo pašalinti, o pareiškėjo laikymo sąlygos buvo dar ir pablogintos, pavyzdžiui, jis buvo perkeltas į rūsyje esančią kamerą. Pareiškėjas tvirtino dėl šių pažeidimų, trukusių ilgą laiką, patyręs menkavertiškumo, gėdos jausmus, tapęs irzlus, uždaro būdo ir kt. Pareiškėjas dėl galbūt praleisto ieškinio senaties termino paaiškino, jog jis yra rusakalbis, nesupranta Lietuvos Respublikos įstatymų. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2019 metais, iš televizijos laidos rusų kalba, todėl senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas jau ne kartą kreipėsi į teismą iš esmės dėl to paties dalyto, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių. Kadangi suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, Lukiškių TI-K negalėjo pateikti duomenų apie kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu laikytų asmenų skaičių. Atsakovo nuomone, pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, teisės aktai nenumato sanitarinių mazgų atitvėrimo nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, skalbti ir džiovinti drabužius pagal teisės aktų reikalavimus. Musulmonų religiją išpažįstantiems asmenims Lukiškių TI-K penktadieniais buvo leidžiama atlikti kolektyvines religines apeigas. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o jo skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. B. skundą.

6. Teismas apžvelgė teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su 3 metų ieškinio senaties termino taikymu. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos senaties termino praleidimo priežastys yra subjektyvios, nesudarančios pagrindo atnaujinti šį praleistą terminą. Pareiškėjas įtikinamai nepagrindė, kad jis objektyviai negalėjo daugiau nei 7 metus (nuo 2013 m.) kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą manyti, jog pareiškėjas prašė suorganizuoti jam teisinę pagalbą, tačiau buvo atsisakyta suteikti jam tokią pagalbą. Pareiškėjas galėjo pasinaudoti kitų asmenų, su kuriais bendravo, pagalba ir pan. Pareiškėjas didelės apimties skundą teismui padavė lietuvių kalba, skunde pateikė gan plačią teisės aktų analizę, įskaitant savo poziciją dėl jų pritaikymo skunde keliamiems klausimams. Teismas akcentavo teismų praktiką, kurioje pažymima, jog paprastai pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2020 m. vasario 4 d. (skundo teismui išsiuntimo data), taigi neturtinė žala galėtų būti priteista pareiškėjui už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 4 d. iki 2020 m. vasario 4 d. Pareiškėjas teigė, kad jo teisės buvo pažeistos 2013–2016 metais, tokį pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį patvirtino ir atsakovo atstovas, todėl teismas, atsižvelgdamas į anksčiau aptartas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo gauti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 7. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

8. Pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas yra formalus, neteisingas, diskriminuojantis jo padėtį. Teismas nepagrįstai laikėsi pozicijos, kad asmuo privalo žinoti apie savo teisių pažeidimus ir yra pats kaltas tais atvejais, kai jų nežino, net jei asmuo gali būti vertinamas kaip neturintis jokių teisinių žinių, specialių žinių ir išsilavinimo bei laikomas valstybės įstaigoje. Pareiškėjas pakartoja, jog jis nemoka lietuvių kalbos, apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2019 m. rugsėjo mėnesį iš televizijos. Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas turėjo ir galėjo apie savo teisių pažeidimą sužinoti anksčiau. Pažymi, jog faktas, kad pataisos įstaigos sistemingai daug metų pažeidinėja nuteistųjų teises, yra plačiai žinomas. Pareiškėjo nuomone, teismas siekė apginti atsakovo interesus, todėl taikė ne bendrąjį 10 metų terminą, o sutrumpintą 3 metų terminą. Pareiškėjas tvirtina, kad įstaigos slepia nuo nuteistųjų bet kokią informaciją apie reikalavimus jų laikymo sąlygoms, duoda susipažinti tik su nuteistųjų pareigomis. Be to, pareiškėjas prašo atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatas.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

10. Atsakovas apžvelgia teismų praktiką, teigia, kad apeliaciniame skunde nenurodyti jokie bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįsti argumentai, dėl kurių teismo išvados galėtų būti pripažintos neteisingomis. Atsakovas pakartoja, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui 2013–2016 metais, atlyginimo priteisimo.

12. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar egzistuoja prielaidos priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį praleistą terminą atnaujinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas formaliai pritaikė ieškinio senaties terminą, netinkamai įvertino nurodytas termino praleidimo priežastis. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

14. Pastebėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI1-2035-811/2020 išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, už tai, kad pareiškėjas 2013–2016 metais buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pavyzdžiui, jam nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, privatumas naudojantis tualetu, karšto vandens tiekimas kameroje, galimybė pakankamai dažnai pasinaudoti dušu. Teismas pareiškėjo skundo dalį dėl faktinių aplinkybių, susijusių su minimalaus ploto kamerose, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, karšto vandens tiekimo kamerose neužtikrinimu, naudojimusi dušu kartą per savaitę po 15 min palikti nenagrinėtą, atsižvelgdamas į tai, kad šie klausimai buvo išspręsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I1-2263-1063/2020, t. y. nagrinėjamoje byloje ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

16. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas asmuo patiria kiekvieną laikymo tokiomis sąlygomis dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (erdvės laisvai judėti trūkumu, neužtikrintu privatumu naudojantis tualetu, nepakankamomis sąlygomis palaikyti higieną ir kt.), dėl kurių jis teigė patyręs pažeminimą, gėdą ir pan. išgyvenimus, kuriuos prilygino filmams su fantastiniais siaubo elementais; jis negalėjo jų nejausti ir nesuvokti visą laikymo tokiomis nurodytomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai jį veikė. Taigi pareiškėjas, nuo 2013 metų laikomas Lukiškių TI-K (suėmimo data – 2013 m. lapkričio 6 d., kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelė, b. l. 40), jo nuomone, jo teises pažeidžiančiomis, diskriminuojančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią tokios kalinimo sąlygos pažeidė jo teises, t. y. dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2013 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą vėliausiai 2016 m. lapkričio 6 d., dėl netinkamų kalinimo sąlygų 2013 m. lapkričio 7 d. – 2016 m. lapkričio 7 d. ir t. t. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2020 m. vasario 4 d. (žyma ant voko, b. l. 25), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2017 m. vasario 3 d. pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).

17. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

18. Pareiškėjas skunde prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą grindė aplinkybe, jog jis nemoka lietuvių kalbos (yra rusakalbis) ir todėl negalėjo savalaikiai susipažinti su Lietuvos Respublikos teisės aktais, apie tikėtiną savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2019 metais, iš televizijos laidos rusų kalba. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjo bandymą gauti teisinę pagalbą, o pareiškėjo teismui pateiktas skundas, kuriame išsamiai aptariamas aktualus teisinis reglamentavimas ir teismų praktika, yra surašytas lietuvių kalba. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu jis susipažino su aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, jo teigimu, po 2019 metų ir kodėl šių atitinkamų veiksmų negalėjo atlikti anksčiau, nepaisant to, kad, kaip tvirtino, jis visą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį patyrė reikšmingus neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas skunde pats buvo nurodęs, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų teikė skundus įvairioms institucijoms, skelbė badavimo akcijas, tačiau nedetalizavo šių teiginių (pvz., kada, į ką ir dėl ko kreipėsi). Deklaratyvaus pobūdžio, abstraktūs pareiškėjo teiginiai, jog jis negalėjo suvokti tikėtino savo teisių pažeidimo jų atsiradimo metu, yra atmestini. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškinio senaties termino praleidimą lėmė subjektyvios, nuo pareiškėjo valios priklausiusios priežastys, todėl nėra pagrindo atnaujinti šį praleistą terminą.

19. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai visam pareiškėjo reikalavimui pritaikė ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis