2020-10-21 Nr. AB-19687-3-62-3-01454-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1190-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01454-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.6.5; 18.7; 18.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. L., I. L., J. Ž. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-1214-(7.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“; 2) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. raštą Nr. 8SD-751-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; 3) panaikinti NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 4 d. raštą Nr. 8SD-38-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“; 4) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjoms tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjoms dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjoms P. L., I. L. ir J. Ž., suteikiant kiekvienai iš jų (arba jų pageidavimu – joms bendrai) neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietovėse. Pareiškėjos skunde nurodė, kad:

1.1. NŽT atsisakė atkurti pareiškėjoms nuosavybės teises į likusią atkurti buvusio savininko A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės dalį lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Pretendentas 2003 m. kovo 24 d. prašyme nurodė: „atlyginimo būdą pasirenku žeme“. Taigi tiek iš pažodinio 2003 m. kovo 24 d. prašymo teksto, tiek ir iš pretendento tikruosius ketinimus atspindinčio būdo, kuriuo buvo grindžiamas 2003 m. kovo 24 d. prašymas, yra akivaizdu, jog pretendentas pasirinko ne nuosavybės teisių atkūrimo būdą natūra, o kompensavimo būdą (atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą), t. y. buvo prašoma nuosavybės teises atkurti kompensuojant žeme. Pretendentas bei jam atstovaujantys įpėdiniai iki 2003 m. balandžio 1 d. ir vėliau savo valios dėl atlyginimo būdo nepakeitė ir jo neatsisakė.

1.2. Iki 2003 m. balandžio 1 d. kompetentingos institucijos raštu nepranešė pretendentui, kad 2003 m. kovo 24 d. prašyme nurodytas atlyginimo būdas yra neaiškus bei nepasiūlė patikslinti ar pasirinkti kitą atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą. Ginčijamais administraciniais aktais buvo atsisakyta nuosavybės teises atkurti pretendento pasirinktu būdu lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietovėse. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kad kitose vietose nėra objektyvių galimybių kompensuoti lygiaverčiais žemės sklypais. Pareiškėjų turimomis žiniomis, galimybė suteikti žemę kitose (kaimo) vietovėse yra. Tokiu būdu ginčijamo administraciniai aktai pažeidžia pareiškėjų teisėtus lūkesčius. Dėl nurodytų priežasčių ginčijami administraciniai aktai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini, o pareiškėjoms už likusią neatkurtą joms priklausančią atkurti buvusio savininko valdytą žemės dalį kompensuotina lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

2. Atsakovas NŽT atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1. B. P. L. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtos 1,45 ha žemės, kuriame išreiškė valią nuosavybės teises į žemę atkurti natūra. B. P. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) 1,45 ha turėtos žemės, liko neatkurtos 0,6067 ha turėtos žemės plotas. NŽT 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5442 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) buvusio žemės savininko A.

L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę. Kauno miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi Kauno miesto skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėtą buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę, 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 70-2-344 informavo, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama. Informacija, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama, 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-858 pateikta B.

P. L. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo tvarka) reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Terminai, per kuriuos piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, galėjo pareikšti ar pakeisti savo pareikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo, buvo apibrėžti konkrečia kalendorine data, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., ir šis terminas yra naikinamasis. Taigi piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, o nuo 2012 m. vasario 1 d.

NŽT nebeturi teisės parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo kitokio kaip atlyginimas pinigais.

2.2. B. P. L. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) 1,45 ha turėtos žemės. Šiame prašyme B. P. L. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į žemę būtų atkurtos natūra, t. y. B. P. L. pasirinko natūrą ir išbraukė visus kitus, iš jų ir ekvivalentinę natūrą, būdus. Pretendentas B. P. L. 2003 m. kovo 24 d. prašyme nurodė, kad pasirenka kompensavimo būdą, t. y. žemę, tačiau, įvertinus prašymo turinį, galima teigti, jog šiuo prašymu B. P. L. vienareikšmiškai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje, t. y. natūra. Joks kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės sugrąžinimo vieta prašyme nėra nurodyta. Pretendentas iki 2003 m. balandžio 1 d. nekonkretizavo savo prašymo nurodydamos nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taigi iki teisės aktuose nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Taigi nėra pagrindo įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjoms, suteikiant kiekvienai iš jų (arba jų pageidavimu – joms bendrai) neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose. Pareiškėjos neįrodė skundo reikalavimų pagrįstumo.

II. 3. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino NŽT 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-1214-(7.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“, NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. raštą Nr. 8SD-751-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“ ir NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 4 d. raštą Nr. 8SD-38-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“ bei pareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjoms tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjoms dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjoms P. L., I. L. ir J. Ž., suteikiant kiekvienai iš jų (arba jų pageidavimu – joms bendrai) neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose.

4. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įgyvendinimo. Administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į likusią negrąžintą žemės dalį. Pareiškėjos iš esmės siekia, kaip pačios nurodė skunde, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos žeme, suteikiant neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietovėse.

5. Teismas nustatė, kad B. P. L. 1991 m. gruodžio 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę, išreikšdamas valią nuosavybės teises į žemę atkurti natūra. Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 3307 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 02-01-7640 B. P. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtos 2,20 ha žemės 0,6646 ha dalį, perduodant neatlygintinai naudojamą 0,6646 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nurodant, jog nuosavybės teisės į 1,5354 ha žemės bus atkurtos vėliau, pasirinkus atlyginimo būdą.

B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. prašyme Kauno žemėtvarkos skyriui nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 3307 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės, į likusį neatkurtą žemės plotą pasirenka atlyginimo būdą žeme. Analogiško pobūdžio prašymą, nurodydamas, jog pasirenka nuosavybės teisių atkūrimo būdą žeme, pateikė 2003 m. kovo 24 d. B. P. L. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtos 1,45 ha žemės, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,6067 ha turėtos žemės plotą.

NŽT 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5442 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę. Kauno miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi Kauno miesto skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėtą buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę, 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 70-2-344 informavo, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama.

Nurodyta informacija, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama, 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-54 buvo pateikta B. P. L. NŽT Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7070 B. P. L. siūlė galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pateikiant prašymą atlyginti už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Tačiau dėl to valia nebuvo išreikšta. B. P. L. įpėdiniai atsakovui 2017 m. gruodžio 5 d. ir 2018 m. sausio 22 d. pateikė prašymus, prašydami už negrąžintą plotą parengti išvadą gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo teritorijoje – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini), tačiau ginčijamais NŽT Kauno miesto skyriaus administraciniais aktais buvo atsisakyta parengti prašomą išvadą, o NŽT ginčijamu administraciniu aktu pripažino, jog NŽT Kauno miesto skyrius ginčijamais administraciniais aktais pagrįstai atsisakė parengti išvadas, nes B.

P. L. nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos natūra turėtoje vietoje, nes likusi žemė yra valstybės išperkama.

6. Teismas pažymėjo, kad pirminio 1991 m. gruodžio 17 d. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu B. P. L. nebuvo nurodęs jokio nuosavybės išpirkimo būdo, numatyto tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (neteko galios 1997 m. liepos 9 d.) (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 16 straipsnyje, prašė žemę grąžinti natūra. Tačiau B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose Kauno žemėtvarkos skyriui nurodė, jog pasirenka nuosavybės teisių atkūrimo būdą žeme. Taigi B. P. L. buvo nurodęs atlyginimo būdą būtent žeme, tačiau tai nereiškė jo ketinimo atkurti nuosavybės teises natūra, nes pirminiame 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimą natūra pretendentas vėlesniais 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymais pakeitė į alternatyvų nuosavybės teisių atkūrimo būdą žeme (ekvivalentine natūra).

7. Teismas pabrėžė, kad Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatęs išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, įtvirtino, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 p.). Teismo nuomone, B. P. L. išreiškė valią dėl tokios pat rūšies turto perdavimo (lygiaverčio žemės sklypo perdavimo), t. y. atlyginimo būdo, atitinkančio atlyginimo būdą ekvivalentine natūra.

8. Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, 16 straipsnio 2 ir 9 dalimis, darė išvadą, kad B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose išreikšta valia, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos grąžinant turtą nepaisant turėtos žemės vietos, t. y. būtent siekta ekvivalentinės natūros būdu atkurti nuosavybės teises arba į tos pačios rūšies, arba į tos pačios vertės turtą, kadangi kiti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai – piniginių prievolių panaikinimas ar atlyginimas pinigais – prašymuose nebuvo nurodyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 buvo išaiškinta, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas gali reikšti ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą, kai tiek vienas, tiek kitas lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą. Pretendentas B. P. L. siekė, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos jo pasirinktu būdu, t. y. žeme, nepaisant turėtos žemės vietos. Būtent B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose nurodytas atlyginimo būdas žeme, teismo nuomone, atitiko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad NŽT pretendento valia dėl atlyginimo būdo nebuvo kliūtis atkurti B. P. L. nuosavybės teises į tenkančią nekilnojamojo turto dalį, t. y. 0,0599 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą. B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose nurodyta valia turėjo būti nuosekliai realizuojama, sudarant galimybę pretendento įpėdiniams atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietovėje. Be to, pažymėtina, kad pretendentui į nuosavybės teisių atkūrimą iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo siūlyta pareikštą valią keisti ar tikslinti. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 dalyje numatytu būdu – perduodant lygiavertį žemės sklypą. Kaip minėta, B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose Kauno žemėtvarkos skyriui buvo nurodęs, jog pasirenka nuosavybės teisių atkūrimo būdą žeme. Atstatymo įstatymo 16 straipsnis, nustatęs išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, numatė, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), – todėl minėtuose prašymuose dėl atlyginimo būdo B. P. L. pareikšta valia galiojant Atstatymo įstatymui turėjo būti realizuojama ir įsigaliojus naujam Atkūrimo įstatymui.

10. Teismas pabrėžė, kad B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose pasirinko atlyginimo būdą, atitinkantį Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą už valstybės išperkamą žemę atlyginimo piliečiams būdą, per Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d. Vien tai, kad keitėsi įstatymuose vartojamos teisinės formuluotės, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo būdus apibrėžiančių sąvokų ir kompensavimo už valstybės išperkamą turtą materialinis teisinis turinys (šių būdų paskirtis) išliko ta pats, dėl to tai negali turėti įtakos asmens laiku ir tinkamai pareikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Priešingas aiškinimas paneigtų tiek patį įstatyme įtvirtintą atlyginimo už negrąžinamą valstybės išperkamą turtą lygiavertiškumo principą, tiek nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumą keičiantis teisiniam reglamentavimui, tiek piliečių teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisių atkūrimas ir toliau bus vykdomas jų pasirinktu būdu, kuris privalomas institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimo procedūras. Todėl konstatuotina, kad NŽT skundžiamais administraciniais aktais neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti B. P. L. įpėdiniams parengti išvadą dėl žemės perdavimo neatlygintai nuosavybėn kitose kaimo vietovėse.

III. 11. Atsakovas NŽT padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

11.1. Nepagrįsta teismo pozicija, kad B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose nurodytas atlyginimo būdas žeme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus, pretendentui nurodant jo pasirenkamą atlyginimo būdą žeme (tos pačios rūšies lygiaverčiu turtu – žeme). B. P. L. 2003 m. kovo 24 d. prašyme nurodė, kad pasirenka kompensavimo būdą žeme, tačiau joks nuosavybės teisių atkūrimo būdas ar kita galima žemės sugrąžinimo vieta prašyme nėra nurodyti.

Pretendentas iki 2003 m. balandžio 1 d. nekonkretizavo savo prašymo nurodydamos nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taigi iki teisės aktuose nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. NŽT negali veikti geros valios principu, ji yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo veikti vadovaudamasi teisės aktais. Prašymai negali būti interpretuojami, kitu atveju būtų veikiama peržengiant įstatymo suteiktas kompetencijos ribas. Nagrinėjamu atveju Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nėra pakeista valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę natūra, kadangi bylose nėra duomenų, kad būtų pareikšta valia gauti lygiavertį žemės sklypą neatlygintinai nuosavybėn (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d. 1 d. punkto pagrindu), o prašymuose nurodytas atlyginimo būdas negali būti vertinamas kaip valios dėl nuosavybės atkūrimo būdo pakeitimas, siekiant pasirinkti kompensaciją – lygiavertį žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pasirinktoje kadastro vietovėje.

Taigi nagrinėjamoje byloje pakankamai įrodymų, kad pretendentai per visą nuosavybės teisių į žemę atkūrimo laikotarpį buvo pasirinkę tik vieną nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. atkūrimą natūra. Surinkti įrodymai patvirtina ir ginčas dėl to nėra keliamas, kad žemė, į kurią pareiškėjos pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl konstatuotina, jog žemės nuosavybės atkūrimas natūra yra negalimas. Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms darytina išvada, kad šiuo atveju susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatyta situacija, kai šio įstatymo nustatytais terminais pretendentai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, kai jų prašymuose nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių.

Todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pareiškėjoms nuosavybės teisės turi būti atkuriamos atlyginant pinigais.

11.2. Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, pakeitė Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2014 m. lapkričio 1 d. Įstatyme įtvirtintas papildomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., būdas – atlyginimas lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Piliečiai iki 2015 m. kovo 1 d. galėjo pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais pretendentas nekeitė išreikštos valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7070 B. P. L. buvo pasiūlyta galimybė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. pateikti prašymą atlyginti už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų vienaip ar kitaip sureagavęs į pateiktus pasiūlymus. Todėl galima daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo informuotas ir žinojo apie galimybę pasirinkti kitą Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisės atkūrimo būdą nei 1991 m. pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisės atkūrimo būdas, tačiau tokia galimybe jis nepasinaudojo. Taigi manytina, kad jokių teisėtų lūkesčių institucija pretendentui (jo įpėdiniui) nesukėlė ir jis negalėjo tikėtis, kad į likusį neatkurtą plotą nuosavybės teisės bus atkuriamos suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje.

11.3. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad NŽT pretendento valia dėl atlyginimo būdo nebuvo kliūtis 2018 m. gegužės 4 d. atkurti B. P. L. (mirusiam) nuosavybės teises į tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0599 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą. Tačiau neabejotina, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytas atlyginimo būdas, kai perduodamas lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas, bei Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytas atlyginimo būdas, kai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai, yra atskiri ir savarankiški atlyginimo būdai. Ginčo dėl to, kad 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 8S-112-(14.8.3.) B. P. L. suteiktas naujas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), nėra.

11.4. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad kompetentinga institucija pretendentui iki 2003 m. balandžio 1 d. nesiūlė prašyti pareikštą valią keisti ar tikslinti. Tačiau teismų praktikoje pabrėžiama, kad, siekdamas tinkamai realizuoti savo valią ir tinkamai įgyvendinti savo teises, pilietis turi būti aktyvus – domėtis tiek turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, statusu (ar jis yra valstybės išperkamas), tiek savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, pareiškimu per įstatymo nustatytus terminus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

11.5. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 1991 m. gruodžio 17 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą 1,45 ha žemę pateikė jo sūnus B. P. L. (pretendentas miręs, o jo įpėdinės yra pareiškėjos). Taigi, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas ir nuosavybės teisės atkuriamos pretendento vardu. Atsižvelgiant į tai, NŽT negalėtų spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjoms, kaip nurodoma skundo reikalavime, nes pareiškėjos nėra pretendentės, o tik pretendento įpėdinės. Teismas, įpareigodamas NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjoms tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjoms dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjoms, suteikiant kiekvienai iš jų (arba jų pageidavimu joms bendrai) neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose, nesivadovavo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

11.6. Skundžiamame teismo sprendime nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi nagrinėta administracinė byla Nr. A492-2501/2013 ir 2017 m. sausio 5 d. nutartimi nagrinėta administracinė byla Nr. A-2123-492/2016) nustatytos aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, nes vienu atveju, priešingai nei nagrinėjamoje byloje, pretendentas pirminiame prašyme nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. ekvivalentine natūra, o vėliau 2003 m. kovo 26 d. prašyme nurodė, kad pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai mieste, kitu atveju pirminiame rašyme pretendentės nurodė, kad nuosavybės teises pageidaujama atkurti ekvivalentine natūra, todėl teismas neturėjo pagrindo atsižvelgti į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

11.7. Sprendžiant pareiškėjų reikalavimų panaikinti ginčijamus administracinius aktus pagrįstumą, pirmiausia turėjo būti įvertinta, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių minėti aktai turėtų būti panaikinti. Teismas šių aplinkybių netyrė ir atitinkamų išvadų nepadarė, dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Teismui nenustačius, kad ginčijami administraciniai aktai savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d.), nebuvo jokio teisinio pagrindo panaikinti šiuo aktus.

12. Pareiškėjos atsiliepimu prašo atsakovo NŽT apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjos atsiliepime nurodo, kad:

12.1. Teismas darė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad pretendentas B. P. L. 2003 m. kovo 24 d. prašymu yra išreiškęs valią nuosavybės teises į žemę atkurti atlyginant žeme, o tai atitinka atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, dėl to šiuo būdu pareiškėjoms atkurtinos nuosavybės teisės į likusią žemę. Teismas atliko taikytinų norminių teisės aktų analizę, išanalizavo ginčui reikšmingą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad:

„būtent B. P. L. 2002 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose nurodytas atlyginimo būdas žeme, teismo nuomone, atitiko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus, pretendentui nurodant jo pasirenkamą atlyginimo būdą žeme (tos pačios rūšies lygiaverčiu turtu – žeme)“. Faktinė situacija ir taikytina teisė nagrinėjamu atveju yra itin aiški. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad 2003 m. kovo 24 d. prašyme pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas natūra.

Valia visuomet buvo ir yra visiškai aiški – nuosavybės teises pageidaujama atsikurti žeme, tačiau kitoje, nei buvo natūrinė žemė, vietoje. Tai iš esmės reiškia, kad nuosavybės teises siekiama atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Kaip teisingai pastebėjo teismas, pastarasis kompensavimo būdas savo esme visuomet buvo ir šiuo metu yra numatytas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiame įstatyme, nepaisant to, kad teisės normų raidoje jo pavadinimas (tačiau ne esmė, ne turinys) keitėsi. Be to, NŽT yra įstaiga prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, o pastaroji 2018 m. liepos 31 d. raštu Nr. 31N-907-(8.1E) taipogi iš esmės išdėstė, kad pareiškėjų valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo „atlyginant žeme“ yra aiški ir kad NŽT visiškai nepagrįstai minėtą būdą tapatina su atkūrimo būdu natūra ir nepagrįstai atsisako nuosavybės teises pareiškėjoms atkurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad būdui lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose pasirinkti nereikia nurodyti rajono ir kadastrinės vietovės – jie nurodomi vėliau, t. y. tada, kai imamasi įgyvendinti šį pasirinktą būdą. Santykiuose tarp atsakovo iš vienos pusės ir pareiškėjų iš kitos pusės kilus teisės neaiškumams, ji aiškintina silpnesniosios pusės, t. y. pareiškėjų naudai. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad jis neturi teisės analizuoti pareiškėjų valios nuosavybės teises atsikurti atlyginant žeme.

Tokia pareiga atsakovui kyla iš gerojo viešojo administravimo principo ir konstitucinės nuostatos, teigiančios, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

12.2. Kaip teisingai nustatė teismas, kompetentinga institucija iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė, kad 2003 m. kovo 24 d. prašyme nurodytas atlyginimo būdas jam neva neaiškus bei nepasiūlė patikslinti ar pasirinkti kitą atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad pretendento valia dėl atlyginimo būdo nebuvo kliūtis 2018 m. gegužės 4 d. atkurti B. P. L. (mirusiam) nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 0,0599 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą. Visa tai patvirtina, kad ir įsigaliojus Atkūrimo įstatymui buvo aiški valia dėl kompensavimo lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose ir kliūčių kompensuoti pastaruoju būdu nėra. Tai, kad po daugybės metų atsakovas persigalvojo ir į likusią žemę atsisakė nuosavybės teises pareiškėjoms atkurti aptariamu būdu, yra vertintina kaip tiesiog nesąžiningas atsakovo elgesys.

12.3. Atsakovo argumentai, kad neva 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7070 buvo pranešta, jog pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo neva nenumatytas įstatyme ir pasiūlyta pasirinktis kitą būdą, yra akivaizdžiai nepagrįsti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punkte (nutarimo redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 30 d.) nustatytas terminas „iki 2003 m. kovo 1 d.“ yra naikinamasis, minėtas raštas buvo priimtas šį terminą praleidus ir netgi praėjus po jo daugybei metų, todėl šis raštas nagrinėjamu atžvilgiu neturi teisinės reikšmės. Be to, 2014 m. lapkričio 12 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.94.)-7070 yra priimtas ne todėl, kad buvo neaiški valia dėl atkūrimo būdų, o dėl to, kad buvo priimti nauji Atkūrimo įstatymo pakeitimai, kuriais buvo numatyta nauja galimybė pakeisti valią dėl būdų, kuriais atkurtinos nuosavybės teisės. Pagal šiuos naujus Atkūrimo įstatymo pakeitimus valią buvo galima keisti tik į konkretų būdą – į atkūrimą mišku. Tačiau pagal minėtus Atkūrimo įstatymo pasikeitimus pareiškėjos turėjo teisę, o ne pareigą pakeisti savo valią. Pareiškėjos sąžiningai tikėjosi, kad nuosavybės teisės joms bus atkurtos lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose (t. y. pagal jų pasirinktą būdą – atlyginant žeme), jas šis būdas tenkino, todėl pareiškėjos savo valios dėl būdo nekeitė.

12.4. Jei iki 2003 m. kovo 1 d. būtų buvęs pretendentas informuotas, kad galimybių kompensuoti pasirinktu būdu nėra ir būtų pasiūlyta pasirinkti kitus būdus, pretendentas būtų turėjęs galimybę iki numatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., patikslinti savo valią nurodant pageidavimą, kad būtų kompensuota lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Šios galimybės pretendentas neteko dėl to, kad kompetentinga institucija nevykdė imperatyviomis teisės normomis priskirtos pareigos informuoti ir pasiūlyti apie nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dėl tokio neteisėto elgesio neturi kilti neigiamų teisinių padarinių pareiškėjoms. Tokia pati išvada darytina ir remiantis konstituciniu teisinės valstybės principu, gero viešojo administravimo principu, visuotiniais teisės principais, teigiančiais, kad iš neteisės teisė neatsiranda ir kad niekas negali tikėtis naudos iš savo neteisėtų veiksmų.

12.5. Nagrinėjamu atveju nėra jokiu įrodymu apie tai, jog kompensuoti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose nėra objektyviu galimybių. Pareiškėjų turimomis žiniomis, tokių galimybių yra.

12.6. Atsakovo nurodomos teismų praktikos faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktų, todėl nagrinėjamai bylai tokia praktika nėra taikytina. NŽT nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014 priešingai, nei teigia atsakovas, teismas išaiškino, kad: „nors apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl laiko stokos tokiu pranešimų visiems piliečiams objektyviai nebuvo įmanoma pateikti, toks argumentas atmestinas kaip teisiškai nereikšmingas“. Valstybė turi pareigą užtikrinti pakankamą viešojo administravimo personalą ar pavesti tam tikras funkcijas (pvz., pranešimų parengimą ir išsiuntimą) atlikti privatiems asmenims, kad būtų tinkamai įvykdytos viešojo administravimo funkcijos.

12.7. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas įpareigojo jį nuosavybės teises į likusią žemę atkurti ne pretendento, o pareiškėjų vardu. Tokių teiginių teismo sprendime nėra. Nuosavybės teisės yra atkuriamos mirusio pretendento vardu ir perduodamos įpėdiniams. Teismo sprendime pareiškėjos yra nurodytos tik kaip įpėdinės, kurioms turės būti perduotos atkurtinos nuosavybės teisės, neneigiant to, kad jos yra atkurtinos mirusio pretendento vardu.

12.8. Kadangi pareiškėjos turi teisę nuosavybės teises į žemę atsikurti 2003 m. kovo 24 d. prašyme pasirinktu atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu – atlyginant žeme (t. y. lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose), – joms susiformavo teisėti lūkesčiai nuosavybės teises atsikurti būtent tokiu būdu. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad būdas nuosavybės teises atkurti perduodant naują žemės sklypą, kuriuo 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 8S-112-(14.8.3.) pareiškėjoms buvo atkurtos nuosavybės teises į dalį žemės, nėra tapatus pasirinktam būdui „atlyginant žeme“. Kaip teisingai pastebėjo teismas, būdas „atlyginant žeme“ iš esmės apima tą patį kaip ir būdas „ekvivalentine natūra“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad būdas ekvivalentine natūra yra tapatus ir būdui atlyginti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose ir būdui neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują žemės sklypą. NŽT 2018 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 8S-112-(14.8.3.) nuosavybės teises į dalį žemės pareiškėjoms atkurdama nauju žemės sklypu formavo (kaip ir kitu savo elgesiu) pareiškėjų teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės į likusią žemę joms bus atkurtos lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Taigi pagrįstai teigtina, kad ginčijamais administraciniais aktais buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai nuosavybės teises į likusią žemę atsikurti lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Visai tai taip pat patvirtina, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyką sudaro atsakovo NŽT atsisakymo atkurti nuosavybės teises į likusią atkurti buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo dalį lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose teisėtumas ir pagrįstumas.

14. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų skundą, panaikino byloje ginčijamus atsakovo raštus (NŽT 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-1214-(7.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“, NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. raštą Nr. 8SD-751-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 4 d. raštą Nr. 8SD-38-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“) ir įpareigojo jį iš naujo spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjoms tenkančią savininko nuosavybės teise valdytos žemės dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos, suteikiant kiekvienai iš jų (arba jų pageidavimu – joms bendrai) neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus. Teismas konstatavo, kad pretendentas pirminiame 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme nurodytą valią dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo grąžinant natūra vėlesniais prašymais (2001 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d.) tikslino, pasirinko atlyginimo būdą žeme. Teismas padarė išvadą, kad pretendentas pasirinko už valstybės išperkamą turtą atlyginimo būdą – ekvivalentine natūra – žeme. Realizuojant pareikštą valią, pretendento įpėdiniams turėjo būti sudaryta galimybė atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje.

15. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytomis išvadomis dėl pretendento pareikštos valios pakeitimo į nuosavybės teisių atkūrimą atlyginant lygiaverte natūra, teigė, kad pretendentas iki 2003 m. balandžio 1 d. nekonkretizavo savo prašymo nurodydamas nuosavybės teisių atkūrimo būdą, taigi iki teisės aktuose nustatyto termino (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje. Pretendentas nereagavo į 2014 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7070 pateiktą pasiūlymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. pateikti prašymą atlyginti už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Apeliantas akcentavo, kad pretendentas turi domėtis, ar turtas nėra valstybės išperkamas, ir laiku, per įstatymo nustatytus terminus pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Be to, teismo sprendimu nepagrįstai nurodyta nuosavybės teises atkurti pareiškėjoms, nors nagrinėjamu atveju, kai pretendentas yra miręs, įstatyme nustatyta, kad nuosavybės teisės turi būti atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Mano, kad teismui nebuvo pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A492-2501/2013 ir Nr. A-2123-492/2016 suformuota praktika, nes jose faktinės aplinkybės dėl pretendento pareikštos valios yra skirtingos.

16. Teisėjų kolegija, atkreipdama dėmesį į esminius bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme principus, pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.‏‏‎ Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams <...> (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015 ir kt.).‏‏‎ Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija plačiau pasisako tik dėl tų apeliacinio skundo argumentų, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo išvadas teisėjų kolegija papildo naujais motyvais.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių bei Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimo. Apeliantas iš esmės nesutinka su aplinkybių, kuriomis grindžiamas pretendento valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą būdą pareiškimas, vertinimu. Apelianto teigimu, pretendento 2001 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose pareikšta valia „atlyginimo būdą pasirenku žeme“ laikytina pasirinkimu atkurti nuosavybės teises grąžinant turtą natūra.

18. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiu apelianto pateikiamu pretendento 2001 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose pareikštos valios vertinimu, akcentuoja, kad kiekvienu atveju atliekamas individualus byloje nustatytų aplinkybių vertinimas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtos teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš šio straipsnio nuostatų taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1124/2014 m., 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-13-556/2016, kt.).

19. Pretendento 2001 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose pareikštos tikrosios valios „atlyginimo būdą pasirenku žeme“ turinys turi būti aiškinamas tiek atsižvelgiant į žodinį dokumentų tekstą, tiek į tokios valios susiformavimo aplinkybes. Jei būtų galima sutikti su atsakovo vertinimu, kad minėtuose prašymuose pareikšta valia turi būti suprantama kaip siekis atkurti nuosavybės teises grąžinant išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) natūra, kas jau buvo nurodyta pretendento pirminiame 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme, tai pakartotinis tokios pačios valios pareiškimas savaime nėra būtinas ir neturi prasmės. Jau patys pretendento 2001 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymų pateikimo faktai reiškia, jog egzistavo tam tikros aplinkybės, nulėmusios jų pateikimą ir valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo patikslinimą.

20. Kauno apskrities viršininko 2000 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 3307 pretendentui B. P. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6646 ha žemės, perduodant neatlygintinai naudojamą 0,6646 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo 6 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės į tenkančią žemės valdos dalį – 1,5354 ha žemės – bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo būdą. Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 20 d. įsakyme Nr. 02-01-764, kuriuo pretendentui atkurtos nuosavybės ir perduotas minėtas naudojamas 0,6646 ha žemės sklypas, taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisė į 1,5354 ha žemės bus atkurta vėliau, pretendentui pasirinkus kompensavimo būdą. Administraciniuose aktuose esant įrašytai sąlygai, kad į likusią žemės dalį nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau, piliečiui pasirinkus atlyginimo (kompensavimo) būdą, pretendento 2001 m. gruodžio 28 d. prašymo pateikimas laikytinas sąlygotu minėtų administracinių aktų bei subjektyvaus suvokimo apie ribotas galimybes grąžinti žemę natūra, o prašyme pareikšta valia reiškia, kad pretendentas pasirinko atlyginimo būdą žeme, t. y. lygiaverčiu turtu. Tai patvirtina ir prašymo žodinis turinys – nurodomas ne grąžinimas žemės natūra, bet atlyginimo būdas žeme. Aptariamos aplinkybės paneigia apelianto nuostatą, kad prašyme nurodytas atlyginimo būdo pasirinkimas žeme reiškia tik valios, pareikštos 1991 m. gruodžio 17 d. prašyme, pakartojimą. Analogiškai vertintinas ir pretendento 2003 m. kovo 24 d. prašymo pateikimas bei jame pareikšta valia.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visuma, t. y. 2001 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymų pateikimo aplinkybės, jų turinio žodinis aiškinimas, patvirtina, kad pretendentas buvo pareiškęs valią pasirinkti atlyginimo būdą žeme, kas atitinka atlyginimą lygiaverčiu žemės plotu už valstybės išperkamą turtą. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad pretendento valia pasirinkti atlyginimo būdą žeme buvo pareikšta jau galiojant Atkūrimo įstatymui, apeliantas pagrįstai nurodo, kad byloje nėra aktualūs išaiškinimai, kurie buvo pateikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A492-2501/2013 ir Nr. A-2123-492/2016, nes šiose bylose buvo vertinami pretendentų prašymai, pateikti galiojant Atstatymo įstatymui.

22. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai atskleidęs pretendento valios turinį, pagrįstai jį siejo su žemės sklypo, į kurį buvo siekiama atkurti nuosavybės teises, priskirtinumu valstybės išperkamai žemei. Byloje pateikiami duomenys patvirtina, ir ginčo dėl to nėra, kad žemės sklypas, į kurį siekė nuosavybės teises atkurti pretendentas, yra valstybės išperkamas. Kauno miesto savivaldybės administracija, išnagrinėjusi Kauno miesto skyriaus kartografinėje medžiagoje pažymėtą buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdytą žemę, 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 70-2-344 informavo, kad buvusio žemės savininko A. L. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama. Nurodyta informacija NŽT Kauno miesto skyriaus 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-54 „Dėl informacijos pateikimo“ buvo pateikta pretendentui B. P. L.

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje aktuali Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 m. spalio 15 d. Nr. IX-1139 nuostata, įtvirtinta 21 straipsnio 3 dalyje, numačiusi, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimo būdai (Atkūrimo įstatymo 4–8 str.) ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.) yra tapatūs arba panašūs, tačiau asmens valios pareiškimas dėl jų pasirinkimo yra skirtingi teisiniai santykiai, reglamentuojami skirtingų teisės normų ir sąlygojami skirtingų faktinių aplinkybių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas yra siejamas ne su asmens valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pareiškimu per šio įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytus terminus, bet su faktinėmis aplinkybėmis, pagrindžiančiomis pretendento galimybes atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytais būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį byloje A-17-1095/2007 m., 2017 m. gegužės 24 d. nutartį byloje eA-939-525/2017 m., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį byloje Nr. eA-1894-415/2018 m., 2020 m. gegužės 6 d. nutartį byloje Nr. eA-509-492/2020, 2020 m. gegužės 20 d. nutartį byloje Nr. eA-680-492/2020).

24. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostatos, įtvirtinančios, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, aiškintinos kaip įtvirtinančios prioritetą atkurti nuosavybės teises grąžinti natūra, ir tik nesant tokios galimybės (arba esant aiškiai išreikštai piliečio valiai nesirinkti grąžinimo natūra) institucijos įpareigojamos siūlyti kitus atlyginimo būdus. Nagrinėjamoje byloje tai reiškia, kad tik po Kauno miesto savivaldybės informacijos pateikimo 2014 m. vasario 7 d. rašto Nr. 70-2-344 paaiškėjus, kad neliko jokių galimybių atkurti nuosavybės teises pagal pretendento prašymą natūra, atsakovui atsirado Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga siūlyti pareiškėjams kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus, o pareiškėjams teisė pasirinkti ir pareikšti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą atlyginimo būdo, jei tai nebuvo padaryta anksčiau, kaip nustatyta nagrinėjamu atveju. Atsakovas byloje neįrodinėjo aplinkybės, kad jau anksčiau, iki Kauno miesto savivaldybės informacijos pateikimo 2014 m. vasario 7 d. raštu Nr. 70-2-344, egzistavo pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad neliko galimybės atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra, taip pat nepateikė duomenų, kad pretendento 2001 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. prašymuose pareikšta valia buvo neaiški, nesuprantama ir buvo siekiama ją pasitikslinti. Taigi atsakovas, neįrodęs, kad yra įvykdęs savo pareigą informuoti pretendentą, jog nėra galimybės atkurti nuosavybės teises jo prašomu būdu, apskritai nepagrįstai teigia, kad pretendentas tokiu atveju pareikštą valią turėjo tikslinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-525/2020).

25. Apibendrindama nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas be pagrindo pretendento 2001 m. gruodžio 28 d. ir 2003 m. kovo 24 d. pateiktus prašymus dėl atlyginimo būdo pasirinkimo žeme vertino kaip tapačius 1991 m. gruodžio 17 d. prašymui dėl nuosavybės teisių atstatymo būdo grąžinant natūra; be to, valios pareiškimas dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą neatsiejamas nuo fakto, kad žemės sklypas yra valstybės išperkamas, objektyvaus konstatavimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atsakovas ginčijamais raštais nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė atkurti į likusią buvusio savininko A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės dalį lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino neteisėtais ir panaikino NŽT 2018 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 1SS-1214-(7.5.) „Dėl skundų nagrinėjimo“, NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. vasario 20 d. raštą Nr. 8SD-751-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“, NŽT Kauno miesto skyriaus 2018 m. sausio 4 d. raštą Nr. 8SD-38-(14.8.94.) „Dėl išvados parengimo“.

26. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai (t. y. turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą), kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų skundą, įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjoms tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią nuosavybės teisės pareiškėjoms dar nėra atkurtos, atkūrimo pareiškėjoms P. L., I. L. ir J. Ž., suteikiant kiekvienai iš jų (arba jų pageidavimu – joms bendrai) neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose. Teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotė yra netiksli, todėl teisėjų kolegija ją patikslina atsižvelgdama į įstatymo reikalavimus ir išdėsto naujai: „įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjoms P. L., I. L. ir J. Ž. tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) dalį, į kurią nuosavybės teisės pretendentui B. P. L. dar nėra atkurtos, atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose ir perduodant juos pareiškėjoms“.

27. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą, patikslinusi jo rezoliucinę dalį, iš esmės palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinti jo rezoliucinę dalį dėl atsakovo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos įpareigojimo ir išdėstyti:

„Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjoms P. L., I. L. ir J. Ž. tenkančią A. L. iki 1940 m. nuosavybės teise valdytos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) dalį, į kurią nuosavybės teisės pretendentui B. P. L. dar nėra atkurtos, atkūrimo, suteikiant neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose ir perduodant juos pareiškėjoms“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė