2018-01-31 Nr. AB-2200-3-61-3-04296-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-832-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04296-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

2. Paaiškino, kad nuo 2013 m. kovo 8 d. atlieka bausmę Vilniaus PN diskriminuojančiomis sąlygomis. Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų susiskirstymą į kastas. Tiek pačių kalinamųjų, tiek pataisos namų administracijos yra priskirtas „nuskriaustųjų“ žemiausiajai kastai. Atlikti bausmę turi kamerose, kuriose kali tik „nuskriaustieji“. Valgykloje maistą turi pasiimti prie „nuskriaustųjų“ langelio, valgyti iš dubenėlių, kai kita kasta valgydavo iš lėkštės ir dubenėlio. Minėtos aplinkybės nustatytos Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymoje Nr. 4D-2015/1-1593. Šiuo metu valgykloje bei drausmės grupės kamerose yra išduodami sunumeruoti dubenėliai. Dėl nepakankamo tualetų ir pisuarų kiekio negali norėdamas jais pasinaudoti. Kadangi priklauso „nuskriaustųjų“ kastai, gavęs nuobaudą, negalėjo jos atlikti drausmės grupėje, nes ten jo nepriimdavo. Būdavo priverstas atsisakyti eiti į drausmės būrį. Už tai Vilniaus PN administracija atlikti nuobaudą paskirdavo į kamerų tipo patalpas „nuskriaustiesiems“. Pareiškėjas nurodė, kad nuteistieji Kybartų, Marijampolės ir Alytaus pataisos namuose jų pageidavimu drausmės grupėje dienos metu būdavo užrakinami. Vilniaus PN nerakindavo, perkeldavo į kamerų tipo patalpas. Teigė, kad dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, dvasines kančias, nepatogumus, pažeminimą.

3. Pareiškėjas pateikė teismui atsiliepimą į Vilniaus PN atsiliepimą, kuriame prašė netaikyti ieškinio senaties termino, paaiškino, kad apie Vilniaus PN neteisėtus veiksmus sužinojo iš Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymos Nr. 4D-2015/1-1593. Pareiškėjas nurodė, kad jam gyvenant kameroje Nr. 306 teko mažesnis plotas, negu nustatyta teisės aktuose.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašė reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. spalio 31 d. taikyti ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmesti (b. l. 8–15).

5. Paaiškino, kad stengėsi išvengti bet kokių galimų konfliktinių situacijų tarp nuteistųjų, pareiškėją perkeliant į kitus nuteistųjų būrius ar patalpas. Nurodė, kad pareiškėjui buvo paskirtos nuobaudos dėl padarytų pažeidimų. Akcentavo, jog pats nuteistasis, paskyrus į drausmės grupę, 2013 m. lapkričio 21 d. rašytiniame paaiškinime nenurodė konkrečių priežasčių, kodėl jis atsisakė eiti į drausmės grupę. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo T. L. ir kitų nuteistųjų administracijos nurodymų nevykdymo 2013 m. lapkričio 28 d. išvados Nr. 33-229 duomenys patvirtina, kad „Nuteistasis T.

L. teigė, kad nesutinka su paskirta jam nuobauda – perkėlimu į drausmės grupę, todėl ir atsisako būti drausmės grupėje. Taip pat T. L. tvirtino, kad niekas iš drausmės grupės nuteistųjų jam negrasino ir iš drausmės grupės jo nevijo“. Iš Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. tarnybinio tyrimo dėl nuteistojo T. L. elgesio išvados Nr. 33-219 matyti, kad buvo siūloma, siekiant išvengti galimų konfliktinių situacijų tarp nuteistųjų, nuteistąjį T. L. perkelti į kitų nuteistųjų būrį. Taip pat atliko tyrimą ir iš 2015 m. spalio 26 d.

Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) tarnybinio tyrimo dėl drausmės grupės nuteistojo T. L. administracijos nurodymų nevykdymo išvados Nr. 33-167 matyti, kad KŽS pareigūnai neturi duomenų apie tai, kad šiuo metu nuteistajam T. L. drausmės grupėje grėstų pavojus jo gyvybei ir sveikatai. T. L. šioje išvadoje pats pasirašė ir su ja susipažino bei jokių pastabų nepateikė. Nurodė, kad T. L. sistemingai ir sąmoningai nuolat pažeidinėjo nustatytą tvarką, žinodamas, kad už pažeidimus skiriamos nuobaudos.

Atsakovo atstovas kategoriškai nesutiko, kad Vilniaus PN administracija toleruotų nuteistųjų subkultūros apraiškas. Vilniaus PN tuometinio direktoriaus pavaduotojo 2016 m. vasario 1 d. rašte Nr. 9-656(07) nurodyta, jog gavus Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažymą Nr. 4D-2015/1-1593, Vilniaus PN, atsižvelgę į rekomendacijas, ėmėsi visų reikiamų priemonių užkirsti kelią galimoms diskriminacijos apraiškoms. Papildomai paaiškino, kad Vilniaus PN valgyklos patalpose esančios nuteistųjų lėkštės yra sunumeruotos, siekiant išsaugoti turimą turtą.

Lėkštės yra plaunamos indaplovėje, Vilniaus PN administracija kontrolės dėl lėkščių plovimo nevykdo. Pažymėjo, kad Vilniaus PN valgyklos patalpose įrengti 3 maisto davinių teikimo langeliai. Vienas skirtas dirbantiems vyrams, o kiti du – nedirbantiems (kadangi jų yra ženkliai daugiau negu dirbančiųjų). Nuteistasis pats sprendžia, prie kokio langelio pasiimti maistą. Vilniaus PN administracija nekontroliuoja ir nenurodo, prie kokio stalo turi atsisėsti nuteistasis. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN atskirais laikotarpiais atliko 5, 2, 4 būriuose, baudos izoliatoriaus bei kamerų tipo patalpose.

Paaiškino, jog Vilniaus PN nuteistieji buvo paskiriami į baudos izoliatorių iki 2016 m. balandžio mėn., t. y. pasikeitus teisiniam reglamentavimui. Kiekvienoje baudos izoliatoriaus kameroje bei kamerų tipo patalpose yra po 1 klozetą, o jose laikomi tik po 1 ar 2 nuteistuosius. Pažymėjo, jog pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Vilniaus PN nuomone visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš turėjusio jam tekti gyvenamojo ploto neužtikrinimo, atliekant bausmę kameroje Nr. 306, paliko nenagrinėtą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies, 1.131 straipsnio nuostatomis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovo atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2016 m. spalio 8 d., skundą teismui išsiuntė 2016 m. spalio 28 d. – praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas per visą bausmės atlikimo Vilniaus PN laikotarpį suvokė, kad atitinkamos jo teisės galėjo būti pažeidžiamos. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikoma, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2013 m. spalio 28 d.

8. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam turėjusio tekti gyvenamojo ploto, atliekant bausmę kameroje Nr. 306. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. rugsėjo 16 d. gautas T. L. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai, be kita ko, ir Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Administracinėje byloje Nr. 9158-473/2016 pareiškėjas žalą taip pat kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Vilniaus PN 2013 m. kovo 8 d. – 2014 m. vasario 10 d. laikotarpiu ir ginčo nagrinėjimo metu. Teismas 2016 m. spalio 17 d. sprendimu iš dalies tenkino T. L. skundą, nustatė, kad pareiškėjui minimalus plotas, būnant Vilniaus PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose, atitiko minimalaus ploto reikalavimus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Sprendimas neįsiteisėjęs. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktą, teismas palieka skundą nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo.

9. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139, nustatyta, kad 1 klozetas arba unitazas skiriamas 12 asmenų, 1 pisuaras taip pat skiriamas 12 asmenų. Iš teismui pateikiamų Vilniaus PN pastato antrojo ir trečiojo aukštų eksplikacijų matyti, kad bendrabučio tipo pastato trečiajame aukšte yra apgyvendinti du nuteistųjų būriai, kuriuose laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas. Teismas nustatė, kad esant maksimaliam nuteistųjų skaičiui 4-ame ir 5-ame būriuose, vienuolikai nuteistųjų tenka vienas klozetas, taigi pareiškėjui, atliekant bausmę 4-ame ir 5-ame būriuose, Vilniaus PN nepažeidė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų. Taip pat nustatė, kad esant maksimaliam nuteistųjų skaičiui 2-ame būryje, 10 nuteistųjų tenka vienas klozetas, taigi pareiškėjui, atliekant bausmę 2-ame būryje, Vilniaus PN nepažeidė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų.

10. Teismas sprendė, jog pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad jis buvo priskirtas žemiausiajai kastai, tačiau konkrečių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie jo priklausymą tam tikrai atliekančių bausmę asmenų grupei, nenurodo. Pareiškėjas remiasi Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 4D-2015/1-1593 „Dėl D. N. skundo prieš Vilniaus pataisos namus“ ir administracine byla Nr. I-6973-331/2016 pagal pareiškėjo H. R. skundą. Teismas pažymėjo, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodoma pažyma ir administracinė byla neturi nieko bendro su pareiškėjo nurodomomis aplinkybėmis ir negali būti vertinamos nagrinėjamoje byloje.

11. Atsakovo atstovo į bylą pateiktame 2016 m. vasario 1 d. rašte Nr. 9-656(07) nurodoma, kad Vilniaus PN administracija, atsižvelgdama į Seimo kontrolieriaus rekomendacijas, įvertino indus, kuriuose pateikiamas maistas nuteistiesiems ir nusprendė, kad metalinių dubenėlių, skirtų pirmam patiekalui, keisti nereikia, nes jie yra vienodo tipo, formos, dydžio ir spalvos, tačiau pakeitė visas lėkštes, skirtas antrajam patiekalui, į vienodas. Informavo, kad nuo 2015 m. sausio 15 d. nuteistųjų maitinimą organizuoja UAB „Pontem“. Atsižvelgiant į tai, nuteistųjų maitinimą organizuojančiai įmonei buvo perduota 500 vnt. vienodų metalinių lėkščių ir nurodyta, kad maisto išdavimas būtų organizuojamas vienodai visiems nuteistiesiems. Po tokių įstaigos administracijos veiksmų, maždaug du trečdaliai nuteistųjų iškart atsisakė valgyti įstaigoje gaminamą maistą, reikalaudami grąžinti anksčiau naudotus indus bei buvusią tvarką. Siekiant išspręsti susiklosčiusią situaciją, įstaigos administracija kartu su nuteistaisiais svarsto galimus, visiems priimtinus maitinimo organizavimo ir maisto išdavimo būdus. Mano, kad pakeitus maisto tiekimo tvarką būtų užtikrintas lygybės principo įgyvendinimas, t. y. visiems nuteistiesiems būtų sudarytos vienodos maitinimo sąlygos. Pažymėjo, kad įstaigos administracija netoleruoja nuteistųjų subkultūros apraiškų, vadovaujasi nuteistųjų lygybės principu. Nuo pat atvykimo į įstaigą nuteistiesiems teikiama informacija susijusi su subkultūros žala ir galimybe mažinti ją nuteistųjų tarpusavio santykiuose. Paaiškino, kad nuteistųjų subkultūros laikymasis arba jos netoleravimas gali būti tiesiogiai susijęs su jų teisine padėtimi bausmės atlikimo metu.

12. Vilniaus PN veiksmai, susiję su maitinimu, teismo vertinti kaip siekis užtikrinti nuteistųjų lygybės principus, tačiau nesusiję su kalinamųjų skirstymu į tam tikras neoficialias grupes. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, jo teigimu, priklauso „nuskriaustųjų“ kastai ir tai nėra jo prasimanymas. Teismo vertinimu, pareiškėjo pozicija dėl maitinimo valgykloje pasiskirstant neoficialiomis grupėmis yra jo subjektyvus pasirinkimas, galimai neoficiali kalėjimo kultūra su jos ypatumais, tačiau ne Vilniaus PN teisės aktuose nustatyta taisyklė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo paaiškinime dėl atsisakymo eiti į paskirtą drausmės grupę nurodė, kad nesutinka su paskirta nuobauda, todėl ir atsisako eiti į paskirtą drausmės grupę. Paaiškinime pareiškėjas nenurodė, kad jo neįleidžia drausmės būryje esantys nuteistieji dėl galimo jo priklausymo tam tikrai grupei. 2013 m. lapkričio 28 d. tarnybinio tyrimo dėl administracijos nurodymų nevykdymo pareiškėjas taip pat nurodė, kad niekas iš drausmės grupės nuteistųjų jam negrasino ir iš drausmės grupės jo nevijo. 2015 m. spalio 26 d. tarnybinio tyrimo dėl administracijos nurodymų nevykdymo išvadoje nurodyta, kad T. L. paaiškino, kad atsisakė eiti į jam paskirtą drausmės grupę, nes paskirta per griežta nuobauda. Patvirtino, kad niekas iš drausmės grupės nuteistųjų jam negrasino bei iš drausmės grupės nevijo. Drausmės grupės nuteistieji taip pat patvirtino, kad niekas iš jų T. L. negrasino bei jo iš drausmės grupės nevijo, paaiškino, kad jis į drausmės grupę atėjęs nebuvo.

14. Nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas yra linkęs nepaklusti Vilniaus PN nustatytai tvarkai, kas jį charakterizuoja kaip nusikalstamo elgesio asmenį. Kaip nurodė Vilniaus PN, pareiškėjas buvo baustas 28 kartus. Pareiškėjo rašytų pasiaiškinimų turinys prieštarauja skunde nurodytoms aplinkybėms, kad neva pareiškėjo į drausmės būrį neįleido ten esantys nuteistieji, nes jis priklauso žemiausiųjų kastai. Paaiškinimuose net neužsimenama apie galimą priskyrimą žemiausiųjų kastai, nenurodomos konkrečios aplinkybės, kurios pagrįstų negalėjimą gyventi paskirtame būryje. Atlikus tarnybinius tyrimus dėl pareiškėjo atsisakymo gyventi paskirtame būryje, priežasčių, dėl kurių jis negalėtų gyventi paskirtame būryje, nustatyta nebuvo. Teismo vertinimu, pareiškėjui neįvardijus konkrečių aplinkybių, faktų ar priežasčių, Vilniaus PN administracija negalėjo jų įvertinti bei priimti atitinkamus sprendimus.

15. Teismas sprendė, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje būtų priežastiniame ryšyje su, kaip nurodoma skunde, nuteistųjų nusistovėjusiomis tradicijomis ir subkultūra bei iš to kylančia grėsme pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjo skundo argumentai, jog jis atsisakė gyventi paskirtame būryje dėl kalinių tradicijų, subkultūros, vertinti kaip deklaratyvūs, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais, nepagrįsti objektyviais duomenimis, todėl atmesti. Atkreiptas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė skundus dėl bausmės atlikimo paskirtame būryje.

16. Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl rakinimo, atliekant bausmę drausmės būryje. Dėl šios priežasties su 2016 m. vasario 19 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN direktorių ir nurodė, kad įstaigoje esantys nuteistieji perkelti į drausmės grupės patalpas jose rakinami tik nakties metu, o jis minėtose patalpose pageidauja būti rakinamas ir dienos metu, kadangi ne visi drausmės grupės nuteistieji nori kartu su juo atlikti laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus PN 2016 m. kovo 14 d. atsakyme informavo pareiškėją, kad dėl pareiškėjo atsisakymo nuo drausmės grupės 2015 m. spalio 26 d. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų buvo atliktas tarnybinis tyrimas (tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-167). Tyrimo metu nustatė, kad atsisakymas bausmę atlikti drausmės grupėje buvo nepagrįstas. Pažymėjo, kad nei Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnis, nei kiti šio kodekso straipsniai nenustato nuteistąjį, atliekantį laisvės atėmimo bausmę drausmės grupės sąlygomis, dienos metu užrakinti gyvenamojoje patalpoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigalios minėto straipsnio redakcija, kuri nustatys, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji bus laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Nurodė pareiškėjui, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus jis drausmės grupės patalpose dienos metu rakinamas nebus, tačiau nuo 2016 m. balandžio 1 d., įsigaliojus naujai Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio redakcijai, pareiškėjas kaip ir visi kiti drausmės grupei priskirti nuteistieji, šiose patalpose bus laikomas užrakintas. Pareiškėjas dėl rakinimo skundą teikė 2016 m. vasario mėn., t. y. iki įsigaliojant naujai Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio redakcijai, todėl pagrįstai, atliekant bausmę drausmės būryje dienos metu, nebuvo rakinamas. Teismas darė išvadą, kad šiuo aspektu Vilniaus PN administracija nustatytų teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

17. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN neatliko teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir žalos fakto. Daryta išvada, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 18. Pareiškėjas T. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

19. Akcentuoja, kad Vilniaus PN buvo paskirtas į „nuskriaustųjų“ patalpas, buvo pasodintas prie „nuskriaustųjų“ stalo, maistas buvo tiekiamas dubenėliuose, maistą turėjo paimti iš „nuskriaustiesiems“ skirto maitinimo langelio.

20. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Vilniaus pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

21. Mano, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Pažymi, jog apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, padarytos jį laikant Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis bei neteisėtomis Vilniaus PN pareigūnų veikomis, atlyginimo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 8 d. iki 2013 m. spalio 28 d. taikė ieškinio senaties terminą, skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš gyvenamojo ploto neužtikrinimo, atliekant bausmę kameroje Nr. 306, paliko nenagrinėtą, kadangi teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo. Dėl likusios skundo dalies konstatavo, kad Vilniaus PN neatliko teisei priešingų veikų, be to, pareiškėjas neįrodė ir žalos fakto, nesant civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas nebuvo galimas, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame tvirtina, jog Vilniaus PN buvo diskriminuojamas ir priskiriamas „nuskriaustųjų“ grupei.

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog apeliaciniame skunde jokių argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu ir su tuo, kad skundo dalis dėl ploto neužtikrinimo kameroje Nr. 306 palikta nenagrinėta, nėra, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

25. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

26. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

27. Bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnyje nustatyta, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių.

28. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad galimas nuteistųjų susiskirstymas į grupes pats savaime negali būti pagrindas nuteistąjį laikyti ne pagal bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytą tvarką. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias kalinamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1964/2012).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN yra laikomas diskriminuojančiomis sąlygomis, kadangi priklauso „nuskriaustųjų“ kastai. Apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nuo kastos priklausė jo gyvenamoji patalpa, stalas valgykloje, maitinimo langelis, prie kurio galima pasiimti maistą, indai, kuriuose maistas buvo patiekiamas.

30. Tačiau pabrėžtina, jog individualių, būtent su pareiškėju susijusių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nurodytos aplinkybės kilo būtent dėl jo priskyrimo atitinkamai kastai, pareiškėjas nenurodė nei skunde, nei apeliaciniame skunde.

31. Pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013). Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

32. Remiantis nurodyta praktika, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jo skundą turėtų pagrįsti Seimo kontrolieriaus 2015 m. gruodžio 10 d. pažyma Nr. 4D-2015/1-1593 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6973-331/2016. Pažymėtina, kad nurodyti dokumentai priimti ne dėl pareiškėjo, o dėl kitų asmenų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog jie neturi nieko bendro su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir jie negali pagrįsti šios konkrečios administracinės bylos aplinkybių.

33. Pareiškėjo teiginiai apie jo patirtus nepatogumus dėl priskyrimo „nuskriaustųjų“ kastai yra abstraktūs ir nedetalizuoti. Įvertinus į bylą pateiktų duomenų visumą, pažymėtina, jog nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog ginčo laikotarpiu Vilniaus PN būtų sudarę pareiškėją diskriminuojančias sąlygas. Priešingai – iš Vilniaus PN 2016 m. vasario 1 d. rašto Nr. 9-656(07) (b. l. 18) matyti, kad administracija aktyviai imasi veiksmų, ieškant visiems nuteistiesiems priimtinų maitinimo organizavimo ir maisto išdavimo būdų. Taip pat Vilniaus PN atliko tarnybinius tyrimus dėl administracijos nurodymų nevykdymo (2013 m. lapkričio 28 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-229, b. l. 54–55, 2015 m. spalio 26 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. 33-167, b. l. 79), kurių metu aiškinosi priežastis, kodėl T. L. atsisako eiti į jam paskirtą drausmės grupę, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių su jo diskriminavimu susijusių priežasčių. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo pozicija dėl jo priskyrimo atitinkamai kastai Vilniaus PN, kas lėmė maitinimo valgykloje ypatumus ir atsisakymą gyventi jam paskirtuose būriuose, yra deklaratyvūs teiginiai, grindžiami tik subjektyviais jo samprotavimais ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, pareiškėjas visiškai nedetalizavo, kokią būtent žalą konkrečiu atveju jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, pvz., valgymas iš dubenėlio, naudojimasis atitinkamu stalu valgykloje ar maitinimo langeliu, gyvenimas jam priskirtuose būriuose. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

34. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju, nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ar pareiškėjo patirtos žalos, nėra viešosios atsakomybės sąlygų. Atitinkamai, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys