2016-01-25 Nr. AB-1771-3-61-3-04297-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2206-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04297-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atsakovui Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai (trečiasis suinteresuotas asmuo – G. M.) dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Departamentas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga) 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 1P-370 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Raštas) pateiktą atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus viršininko pavaduotojui G. M..

Pareiškėjas paaiškino, kad Departamento generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 15 d. įsakymu pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus viršininko pavaduotojo G. M. galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo. 2015 m. rugpjūčio 4 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 7B-1622 (toliau – ir Išvada Nr. 7B-1622) nurodyta, kad G. M., 2015 m. gegužės 28 d. iš Lietuvos muitinės Ryšių valdymo centro elektroniniu paštu gavęs tikslinio tikrinimo užduotį, netinkamai organizavo šio nurodymo vykdymą, nes mobiliosios grupės ekipažas, turėjęs vykdyti tikslinio patikrinimo užduotį, nežinojo, kad šią užduotį turi atlikti ir kur 2015 m. gegužės 30 d. turi vykdyti savo funkcijas, dėl to dalį laiko mobiliosios grupės ekipažas buvo priverstas vykdyti funkcijas savo pasirinktoje vietoje, nesutampančioje su tikslinės užduoties vieta, o užduotyje nurodyti tikrinimai nebuvo vykdomi nustatytu laiku ir mastu. Pareiškėjo nuomone, šia savo veika trečiasis suinteresuotas asmuo G. M. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį buvo nuspręsta pareigūnui skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jis, atsižvelgęs į tai, jog trečiasis suinteresuotas asmuo yra Profesinės sąjungos valdymo organo narys, 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. (5.46)3B-8102 kreipėsi į Profesinę sąjungą su prašymu leisti skirti G. M. tarnybinę nuobaudą. Tačiau Profesinė sąjunga 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 1P-370 atsisakė duoti tokį sutikimą, motyvuodama tuo, kad darbdavys ketina skirti tarnybinę nuobaudą G. M. dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje. Departamentas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarime suformuota doktrina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-153/2014 suformuota praktika. Pareiškėjo teigimu, Profesinė sąjunga, spręsdama, ar duoti sutikimą tarnybinei ar drausminei nuobaudai skirti, įvertina nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar nuobauda nėra skiriama darbuotojui dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo Profesinės sąjungos nariams arba dėl darbuotojo veiklos Profesinėje sąjungoje. Tačiau nagrinėjamu atveju Profesinė sąjunga, neduodama sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, nenurodė nė vienos pareigūną diskriminuojančios aplinkybės dėl jo dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje ir, nukrypdama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, sudarytos kolektyvinės sutarties bei viršydama savo kompetenciją, vertino tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumą ir teisėtumą.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nepagrįsti atsakovo teiginiai dėl nevienodo darbdavio elgesio su pareigūnais, kurie priklauso Profesinei sąjungai ir kurie jai nepriklauso. Pareiškėjas paaiškino, kad Profesinė sąjunga, nepagrįstai atsisakydama duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, apriboja Departamento teises operatyviai reaguoti į tarnybinius nusižengimus, todėl susidaro situacija, kai priklausymas Profesinei sąjungai tampa pranašumu.

Atsakovas Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Profesinė sąjunga įgyvendina įstatymų jai suteiktą teisę atstovauti ir ginti savo narius, teikti pasiūlymus institucijoms. Pareikšdamas savo nuomonę dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Profesinių sąjungų įstatymu (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1K-237 patvirtintų Tarnybinio patikrinimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnams taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 33 punktu, suteikiančiu teisę teikti siūlymus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo.

Profesinė sąjunga, susipažinusi su Išvadoje Nr. 7B-1622 nurodytais nustatytais faktais ir aplinkybėmis, laikėsi pozicijos, kad tyrimą atlikusi komisija netinkamai ir neobjektyviai įvertino faktus, patikrinimą atliko neišsamiai, nesilaikė pagrindinių Taisyklių principų ir tikslų. Atsakovo teigimu, tyrimą atlikusi komisija nesiaiškino ir nevertino tam tikrų reikšmingų aplinkybių, neapklausė pareigūnų. Atsakovo nuomone, darbdavys ketina G. M. skirti tarnybinę nuobaudą dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, nes pareigūnas, kuris nėra Profesinės sąjungos narys, nėra baudžiamas už akivaizdų nusižengimą, t. y. darbdavys siekia parodyti, kad Profesinei sąjungai priklausantis pareigūnas tampa nesaugus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo Departamento prašymą tenkino – panaikino Profesinės sąjungos 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. 1P-370 tiek, kiek juo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus viršininko pavaduotojui G. M..

Teismas nustatė, kad G. M. yra Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnas, Profesinės sąjungos renkamojo organo narys, kuriam Išvadoje Nr. 7B-1622 už tarnybinio pažeidimo padarymą pasiūlyta skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Profesinė sąjunga, atsakydama į Departamento prašymą duoti sutikimą skirti G. M. tarnybinę nuobaudą (papeikimą), Rašte nurodė, kad komisija patikrinimą atliko neišsamiai ir neobjektyviai, nesiaiškino aplinkybių dėl mobiliųjų grupių ekipažų darbo tvarkos, nevertino, kada ekipažai gali savarankiškai pasirinkti darbo vietą, taip pat nesiaiškino voko su užduotimi dingimo bei vėlesnio atsiradimo aplinkybių. Atsižvelgęs į tai, atsakovas manė, kad tarnybinę nuobaudą G. M. ketinama skirti dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, todėl atsisakė duoti sutikimą skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą.

Teismas skundžiamame sprendime vadovavosi Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 16, 42 straipsniuose, Profesinių sąjungų įstatymo 11, 13, 21 straipsniuose, Taisyklių 33 punkte ir 2014 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos muitinės šakos kolektyvinės sutarties Nr. 11B-1000 (toliau – ir Kolektyvinė sutartis) 27.1, 27.2 ir 27.3 punktuose įtvirtintomis nuostatomis. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose Nr. A3-170/2004; Nr. A2-748/2006; Nr. A5-791/2007; Nr. A146-900/2009; Nr. A146-1370/2009; Nr. A143-3367/2011; Nr. A261-2819/2012.

Įvertinęs ginčo teisinius santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad Profesinės sąjungos įgalioti atstovai turėjo teisę stebėtojų teisėmis dalyvauti sprendžiant jos renkamojo organo nario G. M. tarnybinės nuobaudos skyrimo klausimus, o gavusi išvadą dėl šio pareigūno tarnybinio patikrinimo, Profesinė sąjunga per 2 darbo dienas turėjo teisę pateikti savo nuomonę dėl išvados pagrįstumo. Tačiau, teismo vertinimu, Profesinė sąjunga, gavusi Departamento prašymą duoti sutikimą šiam pareigūnui skirti tarnybinę nuobaudą, nuobaudos skyrimo pagrįstumą turėjo įvertinti tik tais aspektais, ar nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės bei veiklos Profesinėje sąjungoje, dėl jo atstovavimo Profesinės sąjungos nariams.

Teismas, įvertinęs Rašto turinį, konstatavo, kad jame Profesinė sąjunga išreiškė savo nuomonę dėl jos nario G. M. padarytos veikos ir jos kvalifikavimo, nesutiko, jog nustatyta veika gali būti kvalifikuojama kaip tarnybinis nusižengimas. Teismas sprendė, kad Profesinė sąjunga Rašte nepateikė jokių motyvų, duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog G. M. tarnybinė nuobauda skiriama dėl jo narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje. Tokiu motyvu teismas nelaikė ir Profesinės sąjungos Rašte nurodytos prielaidos, kad už galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą bausdamas G. M., Departamentas siekia parodyti, jog priklausydamas Profesinei sąjungai, pareigūnas tampa nesaugus ir pažeidžiamesnis, nes šis teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais.

Rašte nurodytus motyvus, kad nesutikimas skirti tarnybinę nuobaudą pareikštas todėl, jog tarnybinis patikrinimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, t. y. neištirtos ir neįvertintos visos su tarnybiniu pažeidimu susijusios aplinkybės, teismas vertino kaip Profesinės sąjungos nesutikimą su Išvadoje Nr. 7B-1622 pateiktu jos nario G. M. atliktos veikos vertinimu, tačiau teismas konstatavo, kad tai savaime nereiškia, jog Departamentas, tirdamas šio pareigūno galbūt padarytą tarnybinį pažeidimą, pažeidė jo ar jo atstovaujamos Profesinės sąjungos teises ir (arba) visuomeninį interesą turėti veiksmingą bei nepriklausomą darbuotojų socialinių teisių ir interesų gynimo instituciją.

Teismas nustatė, kad atsakovas ir atsiliepime į prašymą nepateikė argumentų, kaip G. M. siekiama skirti tarnybinė nuobauda gali būti susijusi su jo naryste Profesinėje sąjungoje. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Profesinė sąjunga Raštu nepagrįstai atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą muitinės pareigūnui, kuris yra Profesinės sąjungos renkamojo organo narys, ir taip sutrukdė Departamento vadovui įgyvendinti tarnybinės drausmės užtikrinimo funkciją, pažeidė teisėtą šios institucijos interesą užtikrinti tarnybinę drausmę ir efektyvią muitinės veiklą.

III. Atsakovas Profesinė sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Departamento prašymą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino byloje taikytinas materialiosios teisės normas, neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas. Atsakovo teigimu, muitinės pareigūnų tarnybą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, Statutas ir kiti teisės aktai, įskaitant ir Profesinių sąjungų įstatymą. Atsakovo teigimu, teisės aktuose darbdaviui ir darbuotojų atstovams suteikta teisė nustatyti papildomas garantijas, jas įteisinant kolektyviniu susitarimu, todėl Departamentas privalo laikytis ir Kolektyvinės sutarties nuostatų. Atsakovas nesutinka su Departamento argumentais dėl tarnybinės atsakomybės esmės.

Atsakovas pažymi, kad viena iš svarbiausių tarnybinės atsakomybės procedūros sudėtinių dalių yra tarnybinio nusižengimo tyrimas, kuris nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik pareigūno veiklos ar neveikimo konstatavimu. Atsakovas sutinka, kad Profesinė sąjunga nėra įgaliota spręsti, kokios rūšies tarnybinė nuobauda atitinka padarytą tarnybinį nusižengimą, tačiau pareikšdama savo nuomonę apie tarnybinės nuobaudos skyrimą, Profesinė sąjunga vadovavosi ne tik Kolektyvine sutartimi, bet ir Taisyklių 33 punktu, kaip suteikiančiu teisę pateikti siūlymus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Įvertinusi visas aplinkybes, Profesinė sąjunga konstatavo, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas formaliai, o parinkta nuobaudos rūšis neatitinka protingumo ir teisingumo principų, todėl, atsakovo teigimu, nebuvo pagrindo duoti sutikimą skirti nuobaudą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo tos aplinkybės, jog komisija, atlikdama tarnybinį patikrinimą, nenagrinėjo ir nesiaiškino aplinkybių dėl Departamento Pažeidimų prevencijos skyriaus vyriausiojo inspektoriaus V. M., kuris nėra Profesinės sąjungos narys, veiksmų, kontrolės ir atsakomybės užtikrinant tikslinės užduoties įvykdymą. Atsakovas pažymi, kad jis situaciją, kai buvo pasiūlyta nubausti tik Profesinės sąjungos narį, o ne Profesinės sąjungos narys, netinkamai atlikęs savo pareigas, nebuvo baudžiamas už nusižengimą, įvertino kaip persekiojimą dėl narystės Profesinėje sąjungoje. Atsakovo nuomone, Departamentas, ginčydamas Profesinės sąjungos nesutikimą ir prašydamas jį panaikinti, turėjo teismui pateikti įrodymus, kad atsisakymas iš esmės pažeidžia jo, kaip darbdavio, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012).

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Departamentas prašymą grindė vien įstatymu suteiktų teisių tarnybinės drausmės užtikrinimo srityje deklaravimu, tačiau nepateikė įrodymų, jog ginčijamas atsisakymas pažeidė jo interesus ir kaip tai susiję su konkrečiu asmeniu. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nenagrinėjo ir dėl to nepasisakė, taip suteikdamas darbdaviui, kaip stipresnei šaliai, nepagrįstą pranašumą skiriant drausminę nuobaudą ir paversdamas įstatymuose įtvirtintą profesinių sąjungų renkamojo organo nario garantiją ir profesinei sąjungai suteiktą teisę duoti arba neduoti sutikimą leisti darbdaviui skirti darbuotojui – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – drausminę nuobaudą tik nieko nelemiančia ir nereikšminga procedūra.

Pareiškėjas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog Profesinė sąjunga nepateikė jokių motyvų, duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad G. M. tarnybinė nuobauda skiriama dėl jo narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje. Pareiškėjo teigimu, tokia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstyta pozicija atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-170/2004, 2010 m. liepos 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010, 2012 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012, 2012 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir 2014 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-153/2014 suformuotą praktiką.

Nors Profesinės sąjungos apeliaciniame skunde yra išreikšta nuomonė, kad Departamentas nepateikė teismui įrodymų, jog Raštas pažeidė jo, kaip darbdavio, interesus, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę statutinėse įstaigose, o jų specifika kelia statutiniams pareigūnams ir didesnius reikalavimus; tinkamos drausmės užtikrinimas – statutinių įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė; dėl šių aplinkybių tokios įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui (2004 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-853/2004; 2012 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir kt.).

Departamentas pažymi, kad Profesinė sąjunga, neduodama sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą G. M., nenurodė nė vienos G. M. diskriminavimą dėl dalyvavimo Profesinės sąjungos veikloje patvirtinančios aplinkybės, ir prieštaraudama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai bei sudarytai Kolektyvinei sutarčiai, vertino pačios tarnybinio patikrinimo išvados pagrįstumą bei teisėtumą, tuo viršydama savo kompetenciją.

Pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas patvirtino, kad nėra duomenų, jog tarnybinę nuobaudą G. M. ketinama skirti dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo Profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos Profesinėje sąjungoje. Departamento nuomone, nepagrįstas atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą apriboja darbdavio teises operatyviai reaguoti į tarnybinius nusižengimus, sudaro galimybes muitinės pareigūnams trikdyti tarnybinę drausmę ir suponuoja situaciją, kai priklausymas Profesinei sąjungai tampa pranašumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą – Profesinės sąjungos valdymo organo nariui pareigūnui G. M. pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme bei Statute įtvirtinta muitinės pareigūnų teisė būti profesinių sąjungų, organizacijų ar susivienijimų nariais, tačiau šiuose teisės aktuose nėra normų, kurios reguliuotų muitinės pareigūnų, kurie yra profesinių sąjungų nariai, garantijas dėl jų patraukimo tarnybinėn atsakomybėn. Todėl, vadovaujantis Statuto 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, sprendžiant dėl muitinės pareigūnų, kurie yra profesinių sąjungų nariai, patraukimo tarnybinėn atsakomybėn, be kita ko, turi būti vadovaujamasi ir Profesinių sąjungų įstatymu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Profesinių sąjungų įstatymas yra specialusis teisės aktas, nustatantis inter alia profesinių sąjungų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais ginant savo narių interesus. Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalį profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Šia norma profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka.

Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas (Profesinių sąjungų įstatymo 21 str. 2 d.). Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario – darbo teisių garantijos tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės skirti tarnybinę nuobaudą darbuotojui piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius.

Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 5 dalį kitos garantijos darbuotojams, išrinktiems į profesinės sąjungos atstovaujamuosius ir (arba) valdymo organus, gali būti nustatytos kolektyvinėse ir kitose sutartyse. Muitinės pareigūnų profesinės sąjungos turi teisę Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis pasirašyti kolektyvines sutartis, kiek tai neprieštarauja Statutui ir kitiems muitinės pareigūnų teisinį statusą nustatantiems teisės aktams (Statuto 16 str. 3 d.). 2014 m. spalio 20 d. buvo sudaryta Kolektyvinė sutartis (b. l. 26–34), kurios 27.3 punkte nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant tarnybinę ar drausminę nuobaudą darbuotojui – profesinės sąjungos nariui, turi būti gautas šios profesinės sąjungos sutikimas.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad šiuo atveju prieš skiriant trečiajam suinteresuotam asmeniui G. M. drausminę nuobaudą (papeikimą) turėjo būti gautas Profesinės sąjungos sutikimas. Pareiškėjas Departamentas 2015 m. rugpjūčio 7 d. raštu Nr. (5.46)3B-8102 (b. l. 23) kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą – Profesinės sąjungos Socialinių reikalų komiteto nariui G. M. (Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus viršininko pavaduotojui). Šiame rašte pareiškėjas nurodė, kad, atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo nustatyta, jog G. M. padarė tarnybinį nusižengimą. Pareiškėjo teigimu, trečiasis suinteresuotas asmuo, 2015 m. gegužės 28 d. iš Lietuvos muitinės Ryšių valdymo centro elektroniniu paštu gavęs tikslinio tikrinimo užduotį, netinkamai organizavo šios užduoties vykdymą, nes mobiliosios grupės ekipažas, turėjęs vykdyti tikslinio patikrinimo užduotį, nežinojo, kad šią užduotį turi atlikti ir kur 2015 m. gegužės 30 d. turi vykdyti savo funkcijas, dėl to dalį laiko mobiliosios grupės ekipažas buvo priverstas vykdyti funkcijas savo pasirinktoje vietoje, nesutampančioje su tikslinės užduoties vieta, o užduotyje nurodyti tikrinimai nebuvo įvykdyti nustatytu laiku ir mastu.

2015 m. rugpjūčio 7 d. rašte Nr. (5.46)3B-8102 pareiškėjas taip pat nurodė, kad šia savo veika pareigūnas pažeidė Muitinės mobiliųjų grupių darbo organizavimo nuostatų, patvirtintų Departamento generalinio direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1B-772 (Departamento generalinio direktoriaus 2014 m. kovo 20 d. įsakymo Nr. 1B-174 redakcija), 5 punktą, Vilniaus teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus viršininko pavaduotojo pareigybės aprašymo, patvirtinto Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2015 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 1B-349, 7.2, 7.4, 7.22 ir 7.25 papunkčių nuostatas, Lietuvos Respublikos muitinės pareigūnų etikos kodekso, patvirtinto Departamento generalinio direktoriaus 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1B-888, 7.8.2 papunktį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, padarydamas tarnybinį nusižengimą dėl neatsargumo. Dėl to pareiškėjas, vadovaudamasis Kolektyvinės sutarties 27.3 punktu, prašė Profesinės sąjungos duoti sutikimą už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti G. M. tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

Profesinė sąjunga Raštu (b. l. 24–25) atsisakė duoti sutikimą skirti papeikimą G. M., nurodydama, kad komisija netinkamai ir neobjektyviai įvertino faktus, patikrinimą atliko neišsamiai bei nesilaikė pagrindinių Taisyklių principų ir tikslų. Profesinė sąjunga Rašte pažymėjo, kad komisija nesiaiškino aplinkybių dėl mobiliųjų grupių ekipažų darbo tvarkos, nevertino, kada ekipažai gali savarankiškai pasirinkti darbo vietą, taip pat nesiaiškino voko su užduotimi dingimo ir atsiradimo aplinkybių, todėl Profesinė sąjunga nurodė mananti, kad tarnybinę nuobaudą G. M. ketinama skirti dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su gautu atsakovo atsisakymu duoti sutikimą skirti papeikimą G. M., kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti tokį atsakovo atsisakymą.

Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymą ir minėtą Profesinės sąjungos atsisakymą panaikino. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo 2015 m. rugpjūčio 24 d. atsisakymas duoti sutikimą papeikimą G. M. yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes Profesinė sąjunga, gavusi Departamento prašymą duoti sutikimą šiam pareigūnui skirti tarnybinę nuobaudą, nuobaudos skyrimo pagrįstumą turėjo įvertinti tik tais aspektais, ar nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės bei veiklos Profesinėje sąjungoje, dėl jo atstovavimo Profesinės sąjungos nariams. Tačiau atsakovas nei Rašte, nei atsiliepime į prašymą nepateikė argumentų, kaip G. M. siekiama skirti tarnybinė nuobauda gali būti susijusi su jo naryste Profesinėje sąjungoje, t. y. Profesinė sąjunga nepateikė jokių motyvų, duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog G. M. tarnybinė nuobauda skiriama dėl jo narystės ar veiklos Profesinėje sąjungoje. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Profesinė sąjunga Raštu nepagrįstai sutrukdė Departamento vadovui įgyvendinti tarnybinės drausmės užtikrinimo funkciją, pažeidė teisėtą šios institucijos interesą užtikrinti tarnybinę drausmę ir efektyvią muitinės veiklą.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad Departamentas, grįsdamas savo prašymą, turėjo pateikti įrodymus, jog Raštas pažeidžia jo, kaip darbdavio, interesus, tačiau savo prašymą grindė vien įstatymu suteiktų teisių tarnybinės drausmės užtikrinimo srityje deklaravimu. Atsakovas akcentuoja, kad Profesinė sąjunga, pareikšdama savo nuomonę apie tarnybinės nuobaudos skyrimą, vadovavosi ne tik Kolektyvine sutartimi, bet ir Taisyklių 33 punktu, kaip suteikiančiu teisę pateikti siūlymus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Atsakovo teigimu, nebuvo pagrindo duoti sutikimą skirti nuobaudą, nes Profesinė sąjunga, įvertinusi visas aplinkybes, nustatė, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas formaliai, o parinkta nuobaudos rūšis neatitinka protingumo ir teisingumo principų. Pareiškėjas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais motyvais, dėl kurių Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti papeikimą G. M. buvo panaikintas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama atsakovo apeliacinio skundo ir pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus dėl Profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant, ar duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, pirmiausia pažymi, kad įstatymų leidėjas profesinėms sąjungoms suteikė ne tik teises, bet nustatė ir pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės prieš įstatymus, teismą, kitas valstybės institucijas principas. Šio konstitucinio principo taip pat turi būti laikomasi sprendžiant pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimus. Visi valstybės tarnybos pareigūnai (nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste – tiek muitinės tarnybos pareigūnai – profesinių sąjungų nariai, tiek šių įstaigų pareigūnai, nepriklausantys profesinėms sąjungoms), padarę tarnybinius nusižengimus, turi būti vertinami laikantis minėto konstitucinio principo. Pareigūno narystė profesinėje sąjungoje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų, o Profesinių sąjungų įstatymo nuostatos dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą, yra tik papildoma garantija siekiant apsaugoti pareigūnus – profesinių sąjungų renkamojo organo narius – nuo galimo neteisėto administracijos poveikio dėl pareigūnų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo muitinės tarnybos profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose.

Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012, išaiškino, kad profesinėms sąjungoms nėra suteikta teisė vertinti drausminės procedūros pagrįstumą ir teisėtumą, profesinės sąjungos atliekama kontrolė apima tik patikrinimą, ar tarnybinė nuobauda nėra taikoma dėl pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje, ar nebuvo padaryta akivaizdžios jo veiklos vertinimo klaidos bei piktnaudžiauta įgaliojimais. Profesinė sąjunga, mananti, jog tarnybinė nuobauda pareigūnui skiriama dėl jo veiklos profesinėje sąjungoje, turi pateikti pakankamai faktų, leidžiančių daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo. Kitaip tariant, ji turi įrodyti šio ryšio tikimybę. Tuo atveju, jeigu profesinė sąjunga įrodo tokias faktines aplinkybes, kurios yra pakankamos daryti prielaidą dėl tarnybinės nuobaudos ryšio su profesinės sąjungos veikla buvimo, valstybės institucija turi įrodyti, kad nebuvo pažeistas draudimas skirti tarnybinę nuobaudą dėl darbuotojo narystės profesinėje sąjungoje. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus, bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Statuto 5 ir 16 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas muitinės įstaigų profesinėms sąjungoms tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje suteikė stebėtojo teises, o naudojimasis stebėtojo teisėmis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies taikymo prasme muitinėje veikiančiai profesinei sąjungai turi sudaryti sąlygas ir prielaidas sprendžiant Departamento vadovo kreipimąsi išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo skirti muitinės pareigūnui, išrinktam į veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, tarnybinę nuobaudą, priimti objektyvų ir pagrįstą sprendimą neperžengiantį stebėtojo teisių ribų (žr., pvz., 2015 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1892-552/2015). Be to, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat konstatuota, kad atsakovo nurodyta Kolektyvinė sutartis negali būti vertinama kaip tinkamas atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pagrindimas, nes pagal minėtą įstatymais nustatytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką profesinė sąjunga, spręsdama darbdavio prašymą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės profesinėse sąjungose ar veiklos veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamuosiuose ir / ar valdymo organuose.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Profesinė sąjunga, spręsdama, duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, Rašte turėjo teisę tokios nuobaudos skyrimo pagrįstumą vertinti tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda nėra skiriama pareigūnui dėl jo narystės Profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo Profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos Profesinėse sąjungose, t. y. nevertindama pareigūnui inkriminuojamos veikos pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų (pvz., ar įrodytas pažeidimo faktas, kaip kvalifikuotina veika, kokia konkreti tarnybinė nuobauda skirtina pareigūnui ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3547-822/2015). Pažymėtina, kad šią poziciją patvirtina Kolektyvinės sutarties 27.3 punktas, kuriame nustatyta, jog spręsdama, ar duoti sutikimą tarnybinei ar drausminei nuobaudai skirti, profesinė sąjunga įvertina nuobaudos skyrimo pagrįstumą tik tais aspektais, ar nuobauda nėra skiriama darbuotojui dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams arba dėl darbuotojo veiklos profesinėje sąjungoje. Šios pozicijos taip pat nepaneigia ir Taisyklių 33 punkte, kuriuo vadovaujasi atsakovas, įtvirtintas teisinis reglamentavimas, pagal kurį pareigūnai – profesinių sąjungų atstovai – turi teisę susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga, teikti siūlymus dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, nes pareiškėjas neginčija atsakovo teisės teikti siūlymus.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog tarnybinis patikrinimas atliktas formaliai, o parinkta nuobaudos rūšis neatitinka protingumo ir teisingumo principų, todėl nebuvo pagrindo duoti sutikimą nuobaudai skirti. Vertinant šiuos argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad tai pakankamai deklaratyvūs atsakovo teiginiai, nes pareiškėjo Rašte (atsisakyme duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą) nėra nurodyta jokių konkrečių faktų, kuriais remdamasis atsakovas teigia, kad tarnybinis patikrinimas atliktas formaliai, o parinkta nuobaudos rūšis neatitinka protingumo ir teisingumo principų. Nors Rašte nurodyta, kad komisija netinkamai ir neobjektyviai įvertino faktus, o tam tikrų aplinkybių net nesiaiškino ir nevertino, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog šie atsakovo argumentai niekaip nepagrindžia aplinkybės, kad G. M. tarnybinę nuobaudą siekiama skirti dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje. Kaip jau minėta, teisės aktai profesinėms sąjungoms suteikia teisę atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą tuo pagrindu, kad ji yra susijusi su dalyvavimu Profesinės sąjungos veikloje. Tačiau atsakovo Rašte akcentuojami galimi tarnybinio patikrinimo trūkumai nėra susiję su pareiškėjo naryste Profesinėje sąjungoje ir galės būti vertinami sprendžiant klausimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo arba jau nagrinėjant kilusį ginčą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos, jeigu tokia nuobauda bus paskirta ir jeigu dėl jos pagrįstumo kils ginčas. Pažymėtina, kad Išvadoje Nr. 7B-1622 yra nurodytos teisės aktų nuostatos, kurias, pareiškėjo teigimu, pažeidė trečiasis suinteresuotas asmuo, ir kaip konkrečiai pasireiškė pareiškėjo neteisėti veiksmai (neveikimas) bei dėl kokių priežasčių pareiškėjas yra kaltas dėl padaryto tarnybinio nusižengimo ir atsiradusių pasekmių (dėl netinkamo užduoties vykdymo organizavimo nebuvo tinkamai įvykdyta užduotis), todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog atsakovo nesutikimas skirti G. M. tarnybinę nuobaudą yra pagrįstas ir motyvuotas.

Byloje nustatyta, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui siekiama skirti tarnybinę nuobaudą už tai, kad jis, gavęs iš Lietuvos muitinės Ryšių valdymo centro elektroniniu paštu tikslinio tikrinimo užduotį, netinkamai organizavo šios užduoties vykdymą ir dėl to užduotyje nurodyti tikrinimai tikrinimo vietose nebuvo įvykdyti nustatytu laiku ir mastu. Pareiškėjo teigimu, nepagrįstas atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą už minėtą tarnybinį nusižengimą apriboja darbdavio teises operatyviai reaguoti į tarnybinius nusižengimus, sudaro galimybes muitinės pareigūnams trikdyti tarnybinę drausmę ir suponuoja situaciją, kai priklausymas Profesinei sąjungai tampa pranašumu.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai nenustatė, jog G. M. siekiama skirti tarnybinė nuobauda būtų susijusi su jo naryste Profesinėje sąjungoje. Iš Išvados Nr. 7B-1622, kurioje detaliai aprašytos tarnybinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, turinio matyti, kad pareiškėjas šiuo atveju įrodė, jog tarnybinės nuobaudos skyrimas nėra susijęs su G. M. naryste bei veikla Profesinėje sąjungoje, o yra susijęs su pareiškėjo nustatytomis aplinkybėmis dėl trečiojo suinteresuoto asmens pareigų netinkamo atlikimo. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad tai, jog pareigūnas, kuris nėra Profesinės sąjungos narys, (V. M.) nėra baudžiamas už akivaizdų nusižengimą, o nubausti pasiūlyta tik Profesinės sąjungos narį, pagrindžia persekiojimą dėl narystės Profesinėje sąjungoje. Pažymėtina, kad Išvadoje Nr. 7B-1622 yra išanalizuoti tiek trečiojo suinteresuoto asmens, tiek V. M. veiksmai, susiję su užduoties vykdymo organizavimu. O vien tai, kad Departamentas nenustatė aplinkybės, jog V. M. būtų padaręs tarnybinį nusižengimą, nepagrindžia G. M. persekiojimo. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovo teiginius apie trečiojo suinteresuoto asmens persekiojimą dėl jo narystės Profesinėje sąjungoje šiuo aspektu.

Pasisakant dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo esminių interesų pažeidimu, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 taip pat išaiškino, jog valstybės institucijos interesų esminis pažeidimas yra vertinamoji sąvoka, kuri kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios bylos medžiagą bei faktinę situaciją. Vertinant valstybės institucijos, kaip darbdavio, interesų pažeidimo reikšmingumą gali būti atsižvelgta į institucijos vykdomų funkcijų pobūdį, jų pareigūnų statuso ypatumus, darbdavio interesų pobūdį ir kt. Kalbant apie profesinių sąjungų renkamojo organo narius, dėl kurių valstybės institucija, kaip darbdavys, kreipiasi į profesinę sąjungą, reikalaujama, kad valstybės institucija, taikanti drausminę procedūrą, pagrįstų ne bet kokį, o esminį teisėtų interesų pažeidimą, t. y. aiškų ir rimtą atitinkamos valdžios institucijos įstatymais jai priskirtų uždavinių vykdymo sutrikdymą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija suformavo minėtas nuostatas, įvertinusi ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodomus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012, pateiktus išaiškinimus.

Statutiniams tarnautojams dėl jiems priskirtų funkcijų pobūdžio, statutinės tarnybos specifikos ypatumų keliami griežti tarnybinės drausmės reikalavimai. Statuto 35 straipsnio nuostatos įpareigoja muitinės pareigūno tiesioginį vadovą arba pareigūną į pareigas priėmusį asmenį, gavus informaciją apie pareigūno įtariamą padarytą tarnybinį nusižengimą, pradėti tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą, t. y. imtis įstatyme numatytų priemonių ir operatyviai bei veiksmingai reaguoti į kiekvieną tarnybos pareigūnų tarnybinį nusižengimą. Atsakovo Profesinės sąjungos nepagrįstas ir neteisėtas atsisakymas duoti sutikimą skirti muitinės tarnybos pareigūnui, kuris yra Profesinės sąjungos valdymo organo narys, tarnybinę nuobaudą trukdo Departamento vadovui vykdyti savo funkcijas personalo valdymo ir tarnybinės drausmės užtikrinimo srityje, pažeidžia teisėtą interesą užtikrinti tarnybinę drausmę ir efektyvią muitinės veiklą pagal įstatymų leidėjo pavestus uždavinius (viešąjį interesą).

Atsižvelgdama į nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju Profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti trečiajam suinteresuotam asmeniui tarnybinę nuobaudą pažeidžia pareiškėjo interesus, nes kliudo Departamento vadovui užtikrinti nepriekaištingą įstaigos veiklą ir daro esminę žalą muitinės tarnybai, kenkia jos prestižui, tuo pačiu pažeidžia ir viešąjį interesą – valstybės teisėtų interesų apsaugą. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., 2015 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1892-552/2015).

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas suteikė darbdaviui nepagrįstą pranašumą skiriant drausminę nuobaudą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo siekis skirti G. M. tarnybinę nuobaudą nėra susijęs su trečiojo suinteresuoto asmens veikla Profesinėje sąjungoje, turėjo pagrindą Profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą G. M. panaikinti ir tai nelaikytina nepagrįsto pranašumo darbdaviui suteikimu. Taip pat nesutiktina su atsakovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas įstatymuose įtvirtintą profesinių sąjungų renkamojo organo nario garantiją ir profesinei sąjungai suteiktą teisę duoti arba neduoti sutikimą leisti darbdaviui skirti darbuotojui – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – drausminę nuobaudą iš esmės pavertė tik nieko nelemiančia ir nereikšminga procedūra. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad minėtos procedūros reikšmė ir galia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nėra paneigta, tiesiog šiuo atveju nebuvo nustatytos būtinos tokios garantijos taikymo sąlygos. Taigi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvai nepaneigia profesinių sąjungų teisės konkrečiu atveju atsisakyti duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, jeigu bus pagrįstai nustatyta, kad tai ketinama daryti dėl asmens narystės ir / ar veiklos profesinėje sąjungoje, o darbdaviai ir toliau turi teisės aktuose nustatytais atvejais prieš skirdami drausminę nuobaudą kreiptis į profesines sąjungas dėl išankstinio sutikimo gavimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo ir atsakovo pateiktus paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino Profesinės sąjungos atsisakymą duoti sutikimą skirti G. M. tarnybinę nuobaudą – papeikimą, nes atsakovas atsisakė duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą G. M. ne dėl jo veiklos Profesinėje sąjungoje, o pareiškėjas įrodė, jog toks atsisakymas iš esmės pažeidžia jo interesus. Atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė