2022-07-20 Nr. AB-19082-3-62-3-00815-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3292-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00815-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. J. K. K., Z. O. A. A. ir jų nepilnamečių vaikų H. H. J. J. ir L. H. J. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. J. K. K., Z. O. A. A. ir jų nepilnamečių vaikų H. H. J. J. ir L. H. J. J. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) H. J. K. K., Z. O. A. A. ir jų nepilnamečiai vaikai H. H. J. J. ir L. H. J. J. (toliau kartu – ir pareiškėjai, prieglobsčio prašytojai) kreipėsi su skundu į teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 21M44361 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė (šalis), (duomenys neskelbtini)); uždrausti pareiškėjams H. J. K. K. ir Z. O. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkerius) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams H. J. K. K. ir Z. O. A. A. atvykti ir apsigyventi 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; neuždrausti pareiškėjų nepilnamečiams vaikams H. H. J. J. ir L. H. J. J. atvykti į Lietuvos Respubliką.

3. Pareiškėjai paaiškino, jog jie kilmės šalį paliko dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, nurodė, kad jis yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo sprendime nurodytais argumentais, kad: pareiškėjams negresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir jie neatitinka įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose įtvirtintų reikalavimų; tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojams tikimybės.

5. Pareiškėjų teigimu, jie nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, todėl nėra pagrindo teigti, kad jie neatitinka pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjai persekiojimo ir asmeninės grėsmės tikimybę kilmės šalyje grindė (duomenys neskelbtini). Pagrindinė prieglobsčio prašytojų įvardyta priežastis, dėl kurios jiems turėtų būti užtikrinta tarptautinė apsauga yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai nurodė pakankamai svarbias bylai aplinkybes, tačiau jos nebuvo tinkamai ir visapusiškai įvertintos. Pareiškėjų pasakojimas apie priežastis, lėmusias išvykti iš kilmės šalies, yra detalus, išsamus ir nuoseklus, paremtas objektyviais įrodymais. Nurodytos detalės dėl patirto persekiojimo, tačiau jos nepripažintos pakankamomis.

6. Pareiškėjai nesutiko, kad jų pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo, jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėjus, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Pareiškėjų pasakojimas negali būti vertinamas kritiškai, nes jis nėra pramanytas. Prieglobsčio prašytojų pasakojimas neturi formos ir turinio trūkumų, nustatytos individualios aplinkybės, pagrindžiančios tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojams suteikimo poreikį. Pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį nėra hipotetinio pobūdžio, yra visiškai pagrįsta, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai skundžiamu sprendimu nesuteikė pareiškėjams pabėgėlio statuso.

7. Pareiškėjų teigimu, vertinant pareiškėjų atitiktį Įstatymo 86 ir 87 straipsnių nuostatoms buvo netinkamai įvertinti esminiai aspektai ir aplinkybės, taip pat, pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas, numatantis, kad vertinant prieglobsčio prašytojo pateiktus faktinius duomenis turi būti atsižvelgiama į visus byloje surinktus įrodymus ir nustatytus faktus.

8. Pareiškėjų įsitikinimu, jų prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai: tinkamai neįvertinti pareiškėjų motyvai, nevertinti argumentai dėl pareiškėjų išsiuntimo, nesudaryta galimybė pareiškėjams savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, tinkamai neįvertintas maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpio būtinumas ir proporcingumas. Pareiškėjų prašymas iš esmės nebuvo išsamiai ir tinkamai išnagrinėtas, todėl sprendimas naikintinas, kaip neišsamus ir neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjų pateiktą informaciją, prieglobsčio prašymo motyvus bei surinktą kilmės valstybės informaciją, konstatavo, kad pareiškėjų pasakojimas apie priežastis, lėmusias išvykti iš kilmės šalies, savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Tariami grasinimai nėra sąlygojami prieglobsčio prašytojų konvencinėmis priežastimis, t. y. jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, o tariamas grasintojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas. Atsakovas, atsižvelgęs į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjų pasakojimas nepagrindžia jų baimės patirti persekiojimą, pripažino, jog pareiškėjų deklaruojama baimė nėra pagrįsta, todėl jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad pareiškėjams grėsė arba gresia Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą, buvo įvertinta pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino visą aktualią su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir konstatavo, kad pareiškėjų nurodytos išvykimo iš kilmės šalies priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Taip pat įvertino, ar egzistuoja reali grėsmė pareiškėjams kilmės šalyje patirti neteisėtus veiksmus.

12. Migracijos departamentas pažymėjo, jog tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Jiems neleidžiama neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių, siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Pareiškėjai iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), joje dėl prieglobsčio suteikimo nesikreipė, vietoje to, nusprendė neteisėtai kirsti sieną ir atvykti į Lietuvos Respubliką, Europos Sąjungą. Šie pareiškėjų veiksmai neapibūdina jų elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jie būtų siekę kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje, šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmę.

13. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjai neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sienos, kadangi skubos tvarka išnagrinėjus jų prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį nebuvo nustatyta. Pareiškėjai taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjams (išskyrus jų nepilnamečiams vaikams) nustatytas 5 (penkerių) metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Todėl, įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjams (išskyrus jų nepilnamečius vaikus) maksimalius 5 (penkerių) metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 (trejų) metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes laikotarpius, kurie atsakovo nuomone, yra proporcingi.

II. 14. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus: uždraudė pareiškėjams H. J. K. K. ir Z. O. A. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir nusprendė į C.SIS II sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjams H. J. K. K. ir Z. O. A. A. 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos Šengeno erdvėje; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

15. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, aptarė Įstatymo nuostatas (86 str. 1–2 d., 87 str. 1–2 d., 133 str. 1 d.), Konvencijos 1 straipsnio A dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.

16. Teismas nustatė, kad: (duomenys neskelbtini).

17. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad: (duomenys neskelbtini).

18. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei surinktus duomenis, konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra išsamus: pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos pareiškėjų apklausos, sprendime detaliai išanalizuoti ir įvertinti pareiškėjų išdėstyti argumentai. Atsakovas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybes, kilmės valstybės skelbiamą informaciją. Apklausose buvo siekiama detaliai išsiaiškinti faktinę pareiškėjų situaciją dėl pateikto prašymo suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismas vertino, kad prieglobsčio prašytojų pasakojimas apie grasinimus savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jiems suteikimo. Tariami grasinimai nėra sąlygoti prieglobsčio prašytojų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, o tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas.

19. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėjų deklaruojama baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačių subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu jokiais objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės sugrįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Migracijos departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjų paaiškinimus, taip pat, kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Migracijos departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjams kilmės valstybėje nekils joks pavojus. Teismas nenustatė aplinkybių, kad pareiškėjų atžvilgiu būtų imtasi persekiojimų veiksmų, o jų baimė grindžiama išimtinai hipotetinio pobūdžio argumentais.

20. Teismas iš pateiktų apklausų garso įrašų bei protokolų nustatė, kad pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimą, pripažino jį abstrakčiu, nenuosekliu, nepaaiškinančiu motyvų (duomenys neskelbtini). Pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo. Pasakojimo trūkumai sudaro pagrindą atsargiau ir kritiškiau vertinti pareiškėjų pasakojimo patikimumą bei, nesant kitų pasakojimą patvirtinančių įrodymų, priskirti jam žemą įrodomąją galią. Teismas akcentavo, jog pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rasę, religiją, tautybę, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė. Turima informacija apie kilmės valstybę, taip pat, nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

21. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) duomenimis nustatė, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (Duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjų gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

22. Teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, pareiškėjų pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgęs į kilmės valstybės informaciją, nenustatė individualių aplinkybių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjams poreikį. Pareiškėjų deklaruojamą baimę teismas pripažino hipotetinio pobūdžio ir nelaikė jos pagrįsta.

23. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl sprendimo dalies išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, pažymėjo, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai ir buvo sulaikyti pareigūnų. Pareiškėjai prieglobsčio pasiprašė tik po sulaikymo. Atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti. Todėl sprendimas dalyje, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos yra pagrįstas ir atitinkantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas konstatavo, kad 5 (penkerių) metų draudimo atvykti laikotarpis nėra proporcingas padarytam teisės pažeidimui ir neatitinka Tvarkos kriterijų. Nors ir prieita prie išvados, kad pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas vertino, jog šiuo atveju būtų proporcinga pareiškėjams uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas sumažinęs draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 (dviejų) metų, taip pat pakeitė ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sumažindamas šį laikotarpį iki 2 (dviejų) metų.

III. 24. Pareiškėjai H. J. K. K., Z. O. A. A. ir jų nepilnamečiai vaikai H. H. J. J. ir L. H. J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo teismo posėdyje, jeigu jis būtų rengiamas žodinio proceso tvarka, užtikrinti pareiškėjų ir vertėjo dalyvavimą teismo posėdyje.

25. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti, nes pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai ir neteisėtai. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų.

26. Pareiškėjų teigimu, kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), todėl nurodė pakankamai svarbias bylai aplinkybes, tačiau jos nebuvo teisingai ir visapusiškai įvertintos. Pareiškėjų pasakojimai paremti objektyviais įrodymais, detalūs, išsamūs ir nuoseklūs.

27. Pareiškėjų tvirtinimu, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjų atitikties Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimams, buvo neteisingai įvertinti esminiai aspektai bei aplinkybės. Vertinant pareiškėjų individualią situaciją bei nurodytas aplinkybes, buvo pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas.

28. Pareiškėjų įsitikinimu, jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, o informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų.

29. Pareiškėjų nuomone, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Be to, panaikinus atsakovo sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

30. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovo teigimu, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjai nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, pagrįstumo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjų prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjams (išskyrus jų nepilnamečius vaikus) atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki 2 (dvejų) metų, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė.

33. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikti nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitinka naujumo ir aktualumo reikalavimų.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl administracinės bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, pirmiausiai pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

35. Įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus nagrinėjamais klausimais. Taigi, nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

36. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjų skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjai apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjų apeliacinis skundas.

38. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

39. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

40. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

41. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl paminėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

42. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

43. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra (ne) nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.

45. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė grėsme (duomenys neskelbtini).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus, paaiškinimus, teiktus apklausose, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų padėties kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjai jokių objektyvių ir pagristų įrodymų, paneigiančių atsakovo atlikto tyrimo rezultatus, nepateikė. Pareiškėjų pasakojimas apie jiems kilusią arba galinčią kilti grėsmę yra abstraktus, nenuoseklus, tam tikros pasakojimo detalės apklausų metu kito, be to, tariami grasinimai nėra sąlygojami konvencinių priežasčių (pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Iš pareiškėjų pasakojimo taip pat neaiškūs tariamo persekiotojo (įtakingo politiko – (duomenys neskelbtini)) tikėtini tikslai ir motyvai (duomenys neskelbtini).

47. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų pasakojimus pripažino neinformatyviais, nenuosekliais ir neparemtais jokiais objektyviais įrodymais, atitinkamai, neįrodytais. Pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento nustatyti pasakojimų trūkumai sudaro pagrindą kritiškiau vertinti prieglobsčio prašytojų pasakojimų patikimumą ir tikrumą, bei nesant kitų pareiškėjų nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, priskirti juos žemą įrodomąją reikšmę turintiems įrodymams. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjų nurodomas tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas, o pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, jeigu kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų arba nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas arba nenoras būtų sąlygojamas konvencinėmis priežastimis, prieglobsčio prašytojai nepateikė. Pareiškėjas H. J. K. K. Migracijos departamento vykdytoje apklausoje užsiminė, kad po jų šeimos namų apšaudymo, jis kreipėsi į teismą, bet teismas atsisakė užvesti bylą pagal pareiškėjo pareiškimą, tačiau šių savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais objektyviais, rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo kreipimąsi į teismą. Migracijos departamento darbuotojui uždavus patikslinančius klausimus dėl teismui paduoto pareiškimo ir teismo sprendimo, pareiškėjas nurodė, jog po grasinimų dėl kreipimosi į teismą, jis pats nesidomėjo procesu ir bylos baigtimi, taigi šios aplinkybės ir pareiškėjo nurodyti argumentai nepaneigia fakto, jog kilmės valstybė galėjo ir norėjo užtikrinti pareiškėjams apsaugą nuo tariamo persekiojimo.

48. Pareiškėjų paaiškinimai dėl jiems galimai kilusios grėsmės kilmės šalyje pagrįstai tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Migracijos departamento įvertinti nepatikimais bei nenustatytas grasinimo faktas. Tai reiškia, kad nenustatyta ir objektyvi grėsmė, tariamai kylanti pareiškėjams kilmės valstybėje dėl konvencinių priežasčių (pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjų paaiškinimams, kuriais jie grindžia savo prieglobsčio prašymą, trūksta konkretumo, nuoseklumo, tikslumo, kad būtų galima prieiti tikėtinos išvados, jog, kaip teigia pareiškėjai, grįžus į kilmės valstybę jų gyvybei grėstų pavojus, atitinkamai, pagrįstai pripažinta, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų pabėgėlio statusui suteikti.

49. Pareiškėjai prašymą dėl papildomos apsaugos jiems suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą suteikti prieglobstį. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojams tikimybės. Taip pat nenustatė tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjai nurodė, kad prieš išvykdami iš (duomenys neskelbtini), jie gyveno (duomenys neskelbtini). Remiantis EPPB ataskaitos duomenimis nustatyta, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Įvairiose (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. Taigi, iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kuris neimplikuoja realios grėsmės pareiškėjams. Tyrimo metu, taip pat, nustatyta, kad prieglobsčio prašytojai nepriklauso nei vienai iš grupių, galinčiai susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, taip pat, jie nėra pažeidžiami asmenys, jie yra darbingo amžiaus žmonės, visą gyvenimą praleidę (duomenys neskelbtini), pažįstami su vietos papročiais ir kultūra, todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos jiems suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjų kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje išnagrinėti. Nors pareiškėjai apeliaciniame skunde ir teigia, kad Migracijos departamento surinkti duomenys neatitinka aktualumo ir naujumo reikalavimų, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, paneigiančios Migracijos departamento surinktą informaciją. Pažymėtina, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti ir vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, surinko bei įvertino aktualią bei pakankamą su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją ir priėjo pagrįstos išvados dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo.

51. Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad ginčijami atsakovo sprendimai neatitiktų geriausių nepilnamečių pareiškėjų interesų.

52. Dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumento, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sutrumpino iki

2 (dviejų) metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjams (išskyrus jų nepilnamečius vaikus) nustatytas 2 (dviejų) metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis būtų neproporcingas ir turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjų H. J. K. K., Z. O. A. A. ir jų nepilnamečių vaikų H. H. J. J. ir L. H. J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė