2016-02-15 Nr. AB-3726-3-62-3-01794-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-508-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01794-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) dėl Marijampolės pataisos namų 2014 m. spalio 2 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. spalio 6 d., 2014 m. spalio 14 d., 2014 m. spalio 10 d. raštų, nurodydamas, jog gydytojas G. K. sąmoningai atsisakė jam skirti gydymą, nors žinojo, kad baudos izoliatoriuje nėra įdėtų langų ir dėl šalto oro pareiškėjui stiprėja nugaros skausmai (uždegimas). Gydytojas G. K. tyčia provokuoja kalinius siekdamas kankinti, kad įbaugintų, jog pareiškėjas nereikalautų III laipsnio ligoninėje paskirto gydymo, rašo nepagrįstus tarnybinius pranešimus, dėl to nepagrįstai skiriamos nuobaudos. Pataisos namai kankina pareiškėją atimdami teisę su žmona gimdyti vaikus ir lytiškai santykiauti. Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodoma, jog pasimatymai negali būti atimami. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam taikomas genocidas, kankinimas ir psichologinis terorizavimas, dėl to reikalauja atlyginti neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė, kad kiek kartų pareiškėjas kreipėsi medicininės pagalbos, tiek kartų buvo priimtas ir reikalingą gydymą gavo. Niekada į nuteistojo prašymą nebuvo atsakyta neigiamai. 2014 m. rugsėjo 12 d. Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas G. K. dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų surašė tarnybinį pranešimą pataisos namų direktoriui. Už šį pažeidimą pareiškėjui buvo paskirta drausminė nuobauda – paskyrimas į drausmės grupę 1 metams. 2014 m. spalio 10 d. ir 2014 m. spalio 14 d. pareiškėjui buvo skirti jo pageidaujami medikamentai. 2014 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios 2014 m. spalio 27 d. buvo konvojuotas į VU Santariškių klinikas, kur jam buvo atliktas pakartotinis magnetinio rezonanso tyrimas. Po grįžimo į pataisos namus 2014 m. spalio 30 d., pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl sveikatos problemų nėra kreipęsis. Pastaruoju metu pareiškėjas už nustatytos tvarkos pažeidimus yra priskirtas drausmės grupei, todėl laikotarpį, kol jis bus priskirtas šiai grupei, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 75 straipsnį, yra praradęs teisę į ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Iki tol, kol pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, jis reguliariai naudojosi teise į pasimatymus. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėjas savo skunde ir mini, jog pataisos namai jį kankina, atimdami teisę su žmona gimdyti ir lytiškai santykiauti, tačiau paskutinį kartą žmona jį lankė tik 2013 m. kovo 23 d., o pastaruoju metu jį lanko tik tėvai. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ir pažeminimų, be to, savo skunde pareiškėjas nenurodė, iš ko yra kildinama neturtinė žala, nekonkretizavo, kuo pasireiškė jos atsiradimas. Pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą dėl galimų dvasinių išgyvenimų, patirtos emocinės depresijos, pažeminimų. Dėl dvasinių išgyvenimų ar depresijos pareiškėjas nesikreipė ir į Sveikatos priežiūros tarnybą. Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių aiškių ir apčiuopiamų jam padarytos žalos įrodymų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas išdėstė aktualų teisinį reguliavimą ir nurodė, kad vien tik pareiškėjo teiginiai neturtinės žalos (vieno milijardo eurų) atlyginimui nelaikytini pakankamu pagrindu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs ir tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui, bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Be to, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija. Pareiškėjo prašoma atlyginti 1 000 000 000 Eur neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti.

Iš teismui pateikto Marijampolės PN 2014 m. spalio 10 d. rašto Nr. 20/07-968, kuriuo atsakovas atsakė į pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo su artimaisiais suteikimo, matyti, kad pareiškėjo prašymas netenkintas dėl to, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu yra nubaustas perkeliant į drausmės grupę 1 metų laikotarpiui. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjas minėtą nuobaudą yra apskundęs Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2015 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (administracinė byla Nr. I-1775-422/2015). Minėtą teismo sprendimą pareiškėjas apskundė apeliacine tvarka. Taigi pareiškėjas, vykdant Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimą, yra perkeltas į drausmės grupę 1 metų laikotarpiui. Pažymėta, jog nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja BVK 94 straipsnis. Remiantis BVK nuostatomis, teisė į pasimatymus yra suteikiama paprastosios bei lengvosios grupių nuteistiesiems (BVK 73 str., 74 str.), tačiau nenumatyta drausmės grupei priskirtiems asmenims (BVK 75 str.). Spręstina, jog pareiškėjas pagal galiojantį teisinį reguliavimą neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, nes buvo tuo metu ir šiuo metu yra laikomas drausmės grupėje. Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą kildina iš ilgalaikių pasimatymų su žmona nesuteikimo, dėl ko buvo atimta jo galimybė lytiškai santykiauti, tačiau iš pateiktos pasimatymų apskaitos matyti, jog ir tuo metu, kai pareiškėjas atliko bausmę ne drausmės grupėje ir jam buvo skiriami ilgalaikiai pasimatymai, žmona pareiškėją pataisos namuose paskutinį kartą lankė 2013 m. kovo 23 d., o vėlesniu laikotarpiu lankė tik tėvai.

Administracinės bylos duomenys taip pat patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 12 d. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas dėl pareiškėjo veiksmų surašė tarnybinį pranešimą Marijampolės PN direktoriui, kuriame nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 12 d. apie 11 val. 20 min. priėmimo metu Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką išvadino „debilu“, „visišku durniumi“, elgėsi itin įžūliai ir ciniškai. Už šį pažeidimą pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 17 d. Marijampolės PN direktoriaus nutarimu buvo paskirta drausminė nuobauda – paskyrimas į drausmės grupę 1 metams. Nėra pagrindo konstatuoti, jog Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko 2014 m. rugsėjo 12 d. tarnybinis pranešimas yra nepagrįstas ar jo pagrindu pareiškėjui buvo paskirta nepagrįsta drausminė nuobauda. Duomenų apie kokius nors kitus Sveikatos tarnybos viršininko galimai nepagrįstus tarnybinius pranešimus, dėl kurių pareiškėjui galėjo būti paskirtos drausminės nuobaudos, byloje nėra.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad gydytojas G. K. sąmoningai atsisakė jam skirti gydymą, nors žinojo, kad baudos izoliatoriuje nėra įdėtų langų ir dėl šalto oro pareiškėjui stiprėja nugaros skausmai, teismas pažymėjo, kad jie nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog 2014 m. spalio 10 d. ir 2014 m. spalio 14 d. pareiškėjui buvo skirti jo pageidaujami medikamentai. 2014 m. spalio 23 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, iš kurios 2014 m. spalio 27 d. buvo konvojuotas į VU Santariškių klinikas, kur jam buvo atliktas pakartotinis magnetinio rezonanso tyrimas. Po grįžimo į Marijampolės PN 2014 m. spalio 30 d. į Sveikatos priežiūros medikus pareiškėjas dėl sveikatos problemų nėra kreipęsis. Byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovo nurodytas aplinkybes, pareiškėjas jokių įrodymų dėl to, kad jam nėra skiriamas gydymas ir jo sveikatos būkle Marijampolės PN nėra tinkamai rūpinamasi. Be to, niekuo, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai apie langų nebuvimą ir temperatūrą baudos izoliatoriuje.

Teismas darė išvadą, jog atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), sudarančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl atsiradusios neturtinės žalos pareiškėjas pateikė tik aptakias frazes. Neteisėti Marijampolės PN pareigūnų veiksmai (neveikimas) (aktas) nebuvo nustatyti, o pats pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė. Byloje nėra ir jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus bei suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Pareiškėjas skunduose išdėstė tik abstrakčius, deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Iš Marijampolės PN 2014 m. gruodžio 28 d. pažymos Nr. 55/04-609 bei 2014 m. gruodžio 30 d. pažymos matyti, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Psichologinę tarnybą bei Sveikatos priežiūros tarnybą dėl psichologinių problemų, nėra skundęsis depresijos požymiais, miego sutrikimais ir pan. Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas nurodo, kad teismo posėdžio metu įrodė savo teisumą, savo teiginių nekeičia.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. K. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Marijampolės pataisos namų, atlyginti neturtinę žalą (1 000 000 000 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl atsiradusios neturtinės žalos pareiškėjas pateikė tik aptakias frazes (ABTĮ 57 str.).

V. K. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Apeliaciniame skunde teigia, jog teismo priimtas sprendimas yra šališkas ir nepagrįstas.

Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Įvertinęs teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas), pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą pareiškėjas neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, nes tuo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirtas į drausmės grupę. Be to, atsakovo atstovas nurodė, kad pastaruoju metu V. K. lankė tik tėvai (žmona paskutinį kartą lankė pareiškėją tik 2013 m. kovo 23 d., t. y. daugiau kaip prieš pusantrų metų iki perkėlimo į drausmės grupę).

Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 1810 pareiškėjui skirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę metams, už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 12 d. 11.20 val. Arešto bausmės skyriuje priėmimo metu Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką G. K. išvadino „debilu“, „visišku durniumi“, o pareikalavus nutraukti įžeidinėjimą, toliau elgėsi itin įžūliai ir ciniškai, todėl šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 50 punkto reikalavimus. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. sprendimu V. K. skundą dėl šios nuobaudos panaikinimo netenkino. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad šį sprendimą 2015 m. lapkričio 26 d. nutartimi nepakeistą paliko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A-2247-756/2015). Duomenų apie kokius nors kitus Sveikatos tarnybos viršininko galimai nepagrįstus tarnybinius pranešimus, kurių pagrindu pareiškėjui galėjo būti paskirtos drausminės nuobaudos, byloje nėra.

Nepagrįsti ir pareiškėjo teiginiai dėl atsisakymo jam skirti gydymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. K. 2014-10-10 ir 2014-10-14 buvo skirti jo pageidaujami medikamentai, 2014-10-23 jis buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o 2014-10-27 iš jos pervežtas į VU Santariškių klinikas pakartotiniam magnetinio rezonanso tyrimui atlikti. Po grįžimo į Marijampolės pataisos namus (2014-10-30) pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos problemų nesikreipė. Tai reiškia, kad nenustatyta, jog pareiškėjui neskiriamas gydymas ar jo sveikatos būkle nesirūpinama. Taip pat deklaratyvūs V. K. skundo teiginiai, kad baudos izoliatoriuje nėra langų ir šalta, dėl ko pablogėjo jo sveikata. Taigi šios informacijos kontekste nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad gydytojas G. K. sąmoningai atsisako pareiškėjui skirti gydymą ir teikia tikrovės neatitinkančius tarnybinius pranešimus.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, viena iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Bylos medžiaga rodo, kad pareiškėjo nurodytos žalos kilimo aplinkybės negali būti siejamos su atsakovo atstovo Marijampolės pataisos namų veiksmais. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje neteisėti Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmai (neveikimas) nebuvo nustatyti ...>. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju Marijampolės pataisos namų) neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti prašomą neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl aukščiau minėtų pareiškėjo skundo argumentų. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais (pareiškėjas netgi nenurodė jokių konkrečių negaliojimo pagrindų) nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Arūnas Dirvonas