2013-06-12 Nr. AB-2377-3-61-3-00662-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS520-381/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00662-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „BPTS Europa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „BPTS Europa“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Hanner“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „BPTS Europa“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) Miesto ūkio ir transporto departamento (toliau – ir Departamentas) 2013 m. vasario 6 d. administracinį aktą Nr. A63-106-(15458)-(3.2.1-EM4) (toliau – ir Aktas) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2013 m. vasario 13 d. administracinį aktą Nr. A51-17708(3.3.10.3-EM4) (toliau – ir Papildomas aktas); 2) pripažinti neteisėtais atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus, kuriais atsakovas 2013 m. sausio 28 d. pakeitė prieš tai UAB „BPTS Europa“ įrengtus kelio ženklus Nr. 301, 540 ir 543, reiškiančius laikino sustojimo zonos pradžią ir pabaigą, į kelio ženklus Nr. 301, reiškiančius eismo uždraudimą; 3) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti veiksmus, t. y. nuimti atsakovo uždėtus kelio ženklus Nr. 301, reiškiančius eismo uždraudimą, ir uždėti pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2012 m. spalio 4 d. leidimą Nr. 78/U/12 ir prie jo pridėtą schemą Nr. 78/U/12 UAB „BPTS Europa“ įrengtus kelio ženklus Nr. 301, 540 ir 543, reiškiančius laikino sustojimo zonos pradžią ir pabaigą.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir: 1) laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2013 m. vasario 6 d. administracinio akto Nr. A63-106-(15458)-(3.2.1-EM4) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2013 m. vasario 13 d. administracinio akto Nr. A51-17708(3.3.10.3-EM4) galiojimą; 2) laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo, uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pačiai ar pasitelkiant kitus trečiuosius asmenis bet kokiu būdu keisti ar daryti kitokį poveikį UAB „BPTS Europa“ rangos darbams ar jų rezultatui, atliktiems UAB „BPTS Europa“ ar jos pasitelktų asmenų, pagal (i) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2012 m. spalio 5 d. sprendimą išduoti leidimą, (ii) 2012 m. spalio 4 d. leidimą Nr. 78/U/12 (toliau – ir Leidimas) ir (iii) prie minėto leidimo pridėtą schemą Nr. 78/U/12 (toliau – ir Schema), taip pat uždrausti atsakovui išduoti leidimus bet kokiems tretiesiems asmenims atlikti anksčiau nurodytus veiksmus.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1, 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teigė, jog nagrinėjamoje byloje būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti ginčijamų administracinių aktų galiojimą, taip pat uždrausti atsakovui pačiam ar pasitelkiant trečiuosius asmenis šalinti pagal Leidimą ir Schemą atliktų darbų rezultatą arba išduoti tretiesiems asmenims leidimą tokiems veiksmams atlikti. Nurodė, jog AB „Hanner“ ir Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos raštai, kurių nagrinėjimo rezultatą šioje administracinėje byloje ginčija pareiškėjas, buvo išnagrinėti ypatingos skubos tvarka (per 2 darbo dienas). Tą pačią dieną, kai buvo išnagrinėti minėti raštai, atsakovas įgyvendino nagrinėjimo metu priimtą sprendimą ir vietoj pareiškėjo įrengtų kelio ženklų Nr. 301, 540 ir 543, reiškiančių laikino sustojimo zonos pradžią ir pabaigą, pakabino kelio ženklus Nr. 301, reiškiančius eismo uždraudimą. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas jau du kartus nurodė pareiškėjui išmontuoti Leidimo ir Schemos pagrindu įrengtus kuoliukus. Teigė, kad išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog yra reali grėsmė, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsakovas pats arba pasitekdamas trečiuosius asmenis imsis veiksmų pareiškėjo įrengtiems kuoliukams ir gėlinėms išmontuoti, t. y. kad šiuo metu egzistuojanti padėtis (status quo) bus pakeista. Nurodė, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju šalių grąžinimas į iki ginčijamų administracinių aktų ir veiksmų buvusią padėtį iš esmės pasunkės, o bylos nagrinėjimo metu bus pažeistas proporcingumo principas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netenkino.

Nustatė, jog skunde nurodyta, kad pareiškėjas, gavęs iš atsakovo leidimą ir prie leidimo pridėtą schemą, įrengė kelio ženklus Lvovo gatvėje šalia prekybos centro „Europa“. Šie ženklai įrengti tam, kad galėtų sustoti krovininiai automobiliai, atvežę prekes į prekybos centrą. Šie ženklai buvo būtini, nes pastatytos rampos pasirodė nepakankamos, norint tinkamai aptarnauti prekių tiekėjus. 2013 m. sausio 28 d. atsakovas pakeitė pareiškėjo įrengtus kelio ženklus, motyvuodamas tuo, kad konkrečioje vietoje stovint krovininiams automobiliams labai sudėtinga neįgaliesiems pereiti per šalia esančią pėsčiųjų perėją, kad krovininiai automobiliai toje vietoje sustoję ne tik juos iškrauti, bet paliekami ilgą laiką stovėti ir t. t.

Teismas pažymėjo, jog, kaip pats pareiškėjas nurodo savo skunde, atsakovas jau nuėmė pareiškėjo įrengtus kelio ženklus ir pakabino kitus, todėl tie veiksmai, kurių vykdymą prašoma uždrausti, jau įvykdyti. Nustatė, jog būtent šiuos veiksmus skundu prašoma pripažinti neteisėtais bei įpareigoti atsakovą uždėti atgal pareiškėjo įrengtus kelio ženklus. Konstatavo, jog faktiškai pareiškėjas prašo reikalavimo užtikrinimo priemonėmis išspręsti skundo reikalavimus.

Pabrėžė, kad, jeigu skundo reikalavimai būtų patenkinti, tai atsakovo veiksmai būtų pripažinti neteisėtais ir būtų skirtas įpareigojimas pakabinti pareiškėjo ženklus ten, kur jie kabėjo. Pažymėjo, jog nesuprantama, kaip draudimas nuimti pareiškėjo sumontuotus kelio ženklus galėtų apsunkinti galimo teismo sprendimo vykdymą.

Nustatė, jog vienu iš reikalavimų prašoma stabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2013 m. vasario 6 d. administracinio akto, kurį realizavus kilo ginčas, galiojimą. Darė išvadą, kad šis aktas jau realizuotas, todėl galimam sprendimui vykdyti įtakos reikalavimo užtikrinimo priemonės neturės.

III. Pareiškėjas UAB „BPTS Europa“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pritaikyti pareiškėjo skunde prašomas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atskirajame skunde nurodo:

1) Ne visi pareiškėjo prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių buvo išnagrinėti. Nurodo, jog teismas pasisakė tik dėl 2013 m. vasario 6 d. akto galiojimo sustabdymo. Teigia, jog teismas nutartyje pasisakė tik dėl kelio ženklų, kuriuos išmontavo atsakovas, tačiau teismas nutartyje nepasisakė nei dėl stulpelių išmontavimo, nei dėl įpareigojimo pareiškėjui surasti alternatyvią vietą prekėms pristatyti į pastatą siekiant jas iškrauti. Pažymi, jog teismas nutartyje pasisakė dėl draudimo nuimti pareiškėjo sumontuotus kelio ženklus, tačiau teismas nutartyje nepasisakė nei dėl draudimo atsakovui pačiam ar pasitelkiant kitus asmenis (ar išduodant jiems leidimus) išmontuoti stulpelius, nei dėl draudimo atsakovui dėl pareiškėjo teisėtai atliktų rangos darbų ir jų rezultatų. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad prašė uždrausti bet kokį poveikį rangos darbų rezultatui, įskaitant ir kelio ženklų Nr. 540 ir 543 nuėmimą. Teigia, jog, kadangi šie ženklai jau yra atsakovo nuimti, todėl teismas nutartyje turėjo pasisakyti dėl jų atstatymo, tačiau to nepadarė ir nemotyvavo atsisakymo tai daryti aplinkybių.

2) Nutartis neatitiko jai keliamų turinio reikalavimų. Teigia, jog teismas nutartyje turėjo pasisakyti ir argumentuoti, kodėl atmeta vienus ar kitus konkrečius pareiškėjo prašymus. Remiasi ABTĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

3) Teismas netinkamai suprato, todėl netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teigia, jog pareiškėjas prašė atkurti faktinę prieš priimant aktus buvusią situaciją (de facto) ir ją išlaikyti, tačiau teismas situacijos atkūrimą, kad ir laikiną, įvertino kaip skundo išnagrinėjimą, tai, teismo nuomone, prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo institutui. Mano, jog laikinas turėtos de facto situacijos atkūrimas ir jos išlaikymas neturėtų būti laikomas skundo patenkinimu.

4) Reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas nepagrįstai gali padidinti pareiškėjo ir kitų trečiųjų asmenų kaštus, taip pat pažeisti viešąjį interesą, todėl apsunkinti teismo sprendimo vykdymą. Teigia, jog laikinas aktų galiojimo sustabdymas yra reikalingas todėl, kad: a) yra daroma reali žala pareiškėjo teisėtai atliktiems veiksmams ir jų rezultatui atsakovui atliekant ginčytinus veiksmus; b) yra neaiškios aktų priėmimo aplinkybės ir priežastys; c) atsakovo priimtų aktų įgyvendinimas pažeistų tiek privatų, tiek ir viešąjį interesą, jei teismas priimtų atsakovui nepriimtiną sprendimą – panaikinti jo priimtus aktus (mokesčių mokėtojai turės atlyginti darbų išlaidas); d) nebūtų įvykdomi neaiškūs ir neapibrėžti aktai (teismas, priimdamas nutartį neatkreipė dėmesio į tai, kad aktuose nėra įvardyta, kokius stulpelius pėsčiųjų zonoje pareiškėjas turi išmontuoti); e) būtų išsprendžiama problema, dėl ko Leidimas ir Schema buvo išduoti. Aktuose, kuriais pareiškėjas yra įpareigojamas išmontuoti stulpelius ir numatyti alternatyvą prekėms iškrauti Lvovo gatvėje, nėra nustatoma ir nesiūloma jokia alternatyva nei laikinai, nei nuolat išspręsti susidariusią problemą tiek dėl prekių iškrovimo vietos prie pastato, tiek ir dėl prie pastato privažiuojančių krovininių automobilių laikino parkavimo; f) dėl automobilių parkavimo Lvovo gatvėje gali susidaryti automobilių spūstis ar kilti eismo įvykiai. Departamentas 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. A335-169 (2,9.3.2-UK5) leido pareiškėjui pakoreguoti automobilių stovėjimo tvarką ties pastatu Konstitucijos pr. 7, Lvovo gatvės pusėje, nurodydamas tokio rašto išdavimo priežastis – pritaikyti draudžiamųjų kelio ženklų galiojimo zonas prekėms iškrauti Lvovo gatvėje. Teismas nutartyje Leidimo ir Schemos išdavimo priežasčių neišsiaiškino; g) pareiškėjui reikės papildomo laiko, kad būtų gaunami atitinkamų institucijų sutikimai, leidimai prekes pristatančių automobilių stovėjimo ir išsikrovimo vietai suformuoti ir įrengti; h) nebūtų sudaromos kliūtys tiek eismo dalyviams Lvovo gatvėje, tiek ir pareiškėjo nuomininkų tiekėjams ir pėstiesiems.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo:

1) Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo ar apsunkinimo tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjui palankų sprendimą, o skundžiami aktai nebūtų sustabdyti. Akcentuoja, kad pareiškėjas būtinybę taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia prielaidomis ir tokiu būdu siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises ir apsaugotų nuo galimų būsimų sunkumų ateityje. Teigia, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones.

2) Pareiškėjo argumentai iš esmės yra susiję su jo ar kitų ūkio subjektų neigiamomis turtinio pobūdžio pasekmėmis, tačiau aplinkybė, jog pareiškėjas (ar kiti ūkio subjektai) gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant skundžiamiems aktams, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymi, kad skundžiamais aktais reali žala pareiškėjo atliktiems veiksmams negali būti daroma ir nėra daroma, kadangi, kaip pats pareiškėjas ir nurodo, atsakovas yra panaikinęs buvusias eismo reguliavimo priemones, kurios buvo numatytos Leidime bei Schemoje, ir yra įvykdęs skundžiamuose aktuose numatytus veiksmus, t. y. įrengęs kelio ženklą „Įvažiuoti draudžiama“.

3) Pareiškėjo argumentai, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nes teismas nesiaiškino Leidimo ir Schemos išdavimo priežasčių ir nepagrįstai laikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones kaip prašymą patenkinti skundo reikalavimus, yra susiję su ginčo sprendimu iš esmės, t. y. sprendžiant skundžiamų aktų teisėtumo klausimą, o ne reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tai kaip prašymą reikalavimo užtikrinimo priemonėmis patenkinti skundo reikalavimus iš esmės.

4) Pareiškėjo argumentai dėl viešojo intereso pažeidimo yra paremti prielaidomis ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Jo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeistas viešasis interesas. Atsakovo manymu, būtent netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių yra užtikrinamas bei nepažeidžiamas viešasis interesas, kadangi Leidimo bei Schemos panaikinimą ir skundžiamų aktų priėmimą lėmė atsakovo siekis tinkamai įgyvendinti jai teisės aktuose numatytas funkcijas bei užtikrinti viešąjį interesą.

5) Pareiškėjo teiginiai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra išsprendžiama automobilių laikino parkavimo, prekių iškrovimo ties Lvovo gatve problema ir yra sudaromos kliūtys tiek eismo dalyviams Lvovo gatvėje, tiek ir pareiškėjo nuomininkų tiekėjams bei pėstiesiems, yra deklaratyvūs, nemotyvuoti bei nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.

6) Ginčijamais atsakovo veiksmais, t. y. Leidimo bei Schemos panaikinimu ir skundžiamų aktų priėmimu, nebuvo pažeisti jokie pareiškėjo interesai ar teisėti lūkesčiai. Pažymi, kad pareiškėjui priklausantis prekybos centras „Europa“ savo veiklą vykdo nuo 2004 metų ir iki išduodant Leidimą bei Schemą tokio eismo reguliavimo, kaip buvo numatyta Leidime bei Schemoje, nebuvo. Nurodo, jog daugiau nei 8 metus eismo reguliavimas ties pastatu, esančiu Konstitucijos pr. 7, bei Lvovo ir Giedraičių gatvių sankryža, pagal pareiškėjui išduotą Leidimą bei Schemą nevyko, todėl jų panaikinimas negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo interesų pažeidimas. Atkreipia dėmesį į tai, jog prekybos centras „Europa“ yra visuomeninės paskirties pastatas, todėl mano, kad projektuojant tokio pobūdžio statinį techniniame projekte turėjo būti numatomos specialiai skirtos prekių iškrovimo–pakrovimo vietos (rampos) bei aikštelės, skirtos krovininiams automobiliams išsikrauti–pakrauti prekes, todėl teigia, jog Leidimo bei Schemos sprendiniai (jų priėmimas ar panaikinimas) niekaip negali daryti įtakos pareiškėjo teisėms ir interesams.

7) Prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų akivaizdžiai neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą bei reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tikslingumo ir proporcingumo principus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Hanner“ atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo:

1) Akte ir Papildomame akte išdėstytos analogiškos aplinkybės. Papildomas aktas laikytinas tik atsakymu į paklausimą, kuriame nurodoma, kad pareiškėjo paklausimas jau išnagrinėtas Aktu ir pacituojama visa Akte nurodyta informacija. Nutartyje pasisakius dėl Akto galiojimo sustabdymo, papildomai analizuoti Papildomo akto galiojimo sustabdymą, kai šis aktas yra identiškas pirminiam, nebuvo jokio pagrindo. Teigia, jog pats pareiškėjas formuodamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo prfemones pasirinko būdą jį suformuluoti itin neaiškiai, nenurodant konkrečiai, ko yra prašoma. Dėl įpareigojimo pareiškėjui surasti alternatyvią vietą prekių pristatymui į pastatą siekiant jas išsikrauti teismas net ir negalėjo nieko pasisakyti, nes tokio reikalavimo ar prašymo uždrausti atlikti tokius veiksmus pareiškėjas ir nepateikė. Dėl stulpelių išmontavimo nurodo, jog Akte yra aiškiai suformuotas nurodytas juos išmontuoti pačiam pareiškėjui. Pažymi, jog pareiškėjas teigia, kad teismas turėjo pasisakyti dėl pakeistų kelio ženklų atstatymo, tačiau tokio pobūdžio reikalavimo užtikrinimo priemonės, remiantis ABTĮ 71 straipsniu, nėra galimos. Tokio prašymo išsprendimas reikštų bylos nagrinėjimo iš esmės metu sprendžiamų klausimų išnagrinėjimą.

2) Akto priėmimas patvirtina 2012 m. spalio 5 d. dokumentų panaikinimą, pakeičiant eismo reguliavimo tvarką Lvovo gatvėje. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-318/2013, kuri užbaigė procesą dėl 2012 m. spalio 5 d. dokumentų teisėtumo ginčijimo pagal AB „Hanner“ skundą, aiškiai konstatavo, kad „de facto reikalavimas buvo patenkintas <...> teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija geruoju patenkino pareiškėjo reikalavimą, pripažindama savo aktu (veiksmu) neteisėtumą ir pareiškėjo skundo pasrįstumą.“ Teigia, jog laikinai sustabdžius 2013 m. vasario 6 d. ir 2013 m. vasario 13 d. aktų galiojimą, nebūtų sukuriama situacija, kuomet galiotų 2012 m. spalio 5 d. dokumentai. Remiasi ABTĮ 92 straipsniu.

3) Pareiškėjas aikštelę įrenginėjo puikiai suvokdamas, kad kelio ženklai gali būti pakeisti, jei jie trukdys eismui ar sudarys kitas kliūtis. Be to, kelio ženklinimo keitimo procedūra visiškai atitinka apraše numatytus reikalavimus. Teigia, jog stulpelių montavimas ir kelio ženklų pakeitimas nėra tokia apsunkinanti teismo sprendimo įvykdymą aplinkybė, kad būtų tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones

4) Krovininiams automobiliams išsikrauti yra skirta speciali vieta, esanti tarp Konstitucijos prospekto ir Lvovo gatvės, šalia daugiaaukštės automobilių stovėjimo aikštelės prie daugiabučio namo, esančio Konstitucijos pr. 9, Vilnius. Teigia, jog perkybos centro „Europa“ nuomininkų prekių išsikrovimo netinkamas organizavimas yra išimtinė pareiškėjo netinkamų veiksmų pasekmė ir tai negali būti pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 2 dalimi, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo taikyti dvi reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą, t. y. laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2013 m. vasario 6 d. administracinio akto Nr. A63-106-(15458)-(3.2.1-EM4) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2013 m. vasario 13 d. administracinio akto Nr. A51-17708(3.3.10.3-EM4) galiojimą; 2) ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą uždraudimą atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. laikinai, iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo, uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pačiai ar pasitelkiant kitus trečiuosius asmenis bet kokiu būdu keisti ar daryti kitokį poveikį UAB „BPTS Europa“ rangos darbams ar jų rezultatui, atliktiems UAB „BPTS Europa“ ar jos pasitelktų asmenų, pagal (i) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2012 m. spalio 5 d. sprendimą išduoti leidimą, (ii) 2012 m. spalio 4 d. leidimą Nr. 78/U/12 ir (iii) prie minėto leidimo pridėtą schemą Nr. 78/U/12, taip pat uždrausti atsakovui išduoti leidimus bet kokiems tretiesiems asmenims atlikti anksčiau nurodytus veiksmus.

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-627/2012, kt.).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-196/2008, 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-632/2011).

Pažymėtina, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Skyrius 2012 m. spalio 5 d. raštu Nr. A335-169(2.9.3.2-UK5) informavo pareiškėją, kad pateikia Schemą, pagal kurią pareiškėjas gali pakoreguoti automobilių stovėjimo tvarką ties pastatu Konstitucijos pr. 7 Lvovo gatvės pusėje. Taip pat informavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė pasilieka teisę neatlygintinai užsakovo įrengtą kelio ženklą išmontuoti (b. l. 31). Skyrius išdavė Leidimą (b. l. 32) bei pateikė Schemą (b. l. 33). Pareiškėjas skunde nurodė, jog pagal išduotą Leidimą bei Schemą pradėjo įrengti prekių pakrovimo–iškrovimo laikino sustojimo zoną prie prekybos centro „Europa“, įrengė kelio ženklus Nr. 301, 540 ir 543, pastatė kuoliukus bei gėlines.

Pareiškėjo skundžiamais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2013 m. vasario 6 d. administraciniu aktu Nr. A63-106-(15458)-(3.2.1-EM4) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2013 m. vasario 13 d. administraciniu aktu Nr. A51-17708(3.3.10.3-EM4) pareiškėjas buvo informuotas, kad atsižvelgiant į Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos 2013 m. sausio 24 d. raštą Nr. 1-V „Dėl pravažiavimo Lvovo gatvėje“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamentas dar kartą išanalizavo eismo situaciją ties Lvovo ir Giedraičių gatvių sankryža dėl iš transporto priemonių iškraunamų ir pakraunamų prekių. Automobilių judėjimas ir manevravimas pravažiavime prie pastato Konstitucijos pr. 7 neužtikrina saugaus pėsčiųjų eismo, t. y. pravažiavime stovint krovininiams automobiliams, labai sudėtinga pėstiesiems (neįgaliesiems) pereiti per šalia esančią pėsčiųjų perėją. Be to, krovininiai automobiliai, palikti minėtoje vietoje, naudojami ne tik prekėms iškrauti–pakrauti, bet paliekami ilgą laiką stovėti. Dėl šių priežasčių vadovaujantis 2013 m. sausio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero pasitarimo Miesto ūkio ir transporto departamento klausimais protokolo Nr. 28-28(1.2.13-T1) 1 punkto pavedimu, 2013 m. sausio 28 d. buvo uždrausta įvažiuoti į minėtą pravažiavimą įrengiant kelio ženklą „Įvažiuoti draudžiama“ (KET 301). Skundžiamuose aktuose atsakovas taip pat prašė UAB „BPTS Europa“ inicijuoti esamų stulpelių pėsčiųjų zonoje išmontavimą bei numatyti prekių pristatymą į pastatą iš tam tikslui numatytų vietų, neatliekant krovos darbų Lvovo gatvėje pažeidžiant Kelių eismo taisyklių reikalavimus (b. l. 47, 48).

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog teismas pasisakė tik dėl 2013 m. vasario 6 d. akto galiojimo sustabdymo. Atkreiptinas dėmesys, jog abu pareiškėjo skundžiami aktai, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento 2013 m. vasario 6 d. aktas Nr. A63-106-(15458)-(3.2.1-EM4) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2013 m. vasario 13 d. aktas Nr. A51-17708(3.3.10.3-EM4), savo turiniu iš esmės yra identiški, juose pateikiama analogiška pareiškėjui aktuali informacija. Iš teismo nutarties matyti, jog teismas išanalizavo visas reikšmingas aplinkybes, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, įskaitant ir klausimą dėl pareiškėjo skundžiamų administracinių aktų laikino galiojimo sustabdymo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindė tuo, jog yra reali grėsmė, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsakovas pats arba pasitelkdamas trečiuosius asmenis imsis veiksmų pareiškėjo įrengtiems kuoliukams ir gėlinėms išmontuoti, t. y. kad šiuo metu egzistuojanti padėtis (status quo) bus pakeista. Nurodė, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju šalių grąžinimas į iki ginčijamų administracinių aktų ir veiksmų buvusią padėtį iš esmės pasunkės, o bylos nagrinėjimo metu bus pažeistas proporcingumo principas.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui trukdyti pareiškėjui atlikti rangos darbus pagal Schemą bei Leidimą – iš esmės siekia grąžinimo į ankstesnę padėtį (status quo), t. y. iki pareiškėjo pastatytų kelio ženklų pakeitimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pagal Leidimą bei Schemą pareiškėjo pastatyti kelio ženklai jau yra atsakovo pakeisti. Vienas iš pareiškėjo skundo reikalavimų yra – įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti veiksmus, t. y. nuimti atsakovo uždėtus kelio ženklus Nr. 301, reiškiančius eismo uždraudimą, ir uždėti atgal pagal Leidimą ir Schemą „BPTS Europa“ įrengtus kelio ženklus Nr. 301, 540 ir 543, reiškiančius laikino sustojimo zonos pradžią ir pabaigą. Tai įvertinus darytina išvada, jog pritaikęs pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę teismas iš esmės tenkintų pareiškėjo skundo reikalavimą ir priimtų sprendimą dėl ginčo, kuris dar nėra išnagrinėtas.

Pabrėžtina, jog, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-615/2012).

Darytina išvada, jog nepagrįsti pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino dėl įpareigojimo pareiškėjui surasti alternatyvią vietą prekėms pristatyti į pastatą siekiant jas iškrauti, kad pareiškėjui yra neaiškios skundžiamų aktų priėmimo aplinkybės ir priežastys, kad aktuose nėra įvardyta, kokius stulpelius pėsčiųjų zonoje pareiškėjas turi išmontuoti, kad neišsprendžiama automobilių parkavimo Lvovo gatvėje problema, taip pat, jog teismas nutartyje neišsiaiškino Leidimo ir Schemos išdavimo priežasčių.

Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumą taip pat grindžia savo bei trečiųjų asmenų būsimais finansiniais nuostoliais. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje yra suformuota pozicija, jog galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog viena iš aplinkybių, kuri gali turėti esminę reikšmę ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punktui taikyti, yra teismo vertinimas dėl administracinio akto, kurio teisėtumo patikrinimo procesas nėra pasibaigęs ir vyksta teisme, vykdymo sukeliamos didelės žalos, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Teismas nurodė, jog, kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo finansinę padėtį. Pareiškėjo argumentas, jog jis patyrė 3 671,14 Lt rangos darbams atlikti, nelaikytinas ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų būtų apsunkintas ar taptų neįmanomas, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas byloje ginčijamais aktais prašo pareiškėjo išmontuoti įrengtus kuoliukus ir gėlines. Iš bylos medžiagos negalima nustatyti, jog pats atsakovas imasi ar imsis kokių nors veiksmų, susijusių su pareiškėjo įrengtų kuoliukų ir gėlinių išmontavimu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų, jog yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones šioje nagrinėjamos bylos stadijoje ir kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus iki jų priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip ne kartą savo praktikoje nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010, 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-320/2012, kt.).

Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę grindžia ir viešuoju interesu. Teigia, jog mokesčių mokėtojai turės atlyginti atsakovo atliktų darbų išlaidas. Pabrėžtina, jog pareiškėjo argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindžiant viešuoju interesu yra nepagrįsti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės bus pažeistas viešasis interesas. Pareiškėjo nurodyti argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgus į pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, negalima spręsti, kad yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kad šių priemonių pritaikymas užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą ir kad, pritaikius pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Be to, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis). Taigi ši nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams pateikti motyvuotą (pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartis, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo UAB „BPTS Europa“ atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „BPTS Europa“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė