2013-06-26 Nr. AB-3124-3-61-3-00287-2013-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-291/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00287-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 2013 m. sausio 28 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo pateiktas J. T. skundas, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2013 m sausio 21 d. raštą Nr. (17-2)-D8-529 „Dėl statybų atliekų tvarkymo“ (toliau – ir Raštas).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas padarė išvadą, kad Raštu atsakovas neišsprendė jokių pareiškėjos reikalavimų, nepriėmė sprendimų dėl jos teisių ir pareigų, Rašte nėra valdingų įgalinimų ir įpareigojimų pareiškėjai. Todėl teismas konstatavo, kad Raštas yra informacinio pobūdžio ir jo teisėtumo klausimas negali būti sprendžiamas teismo.

II. Pareiškėja J. T. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį.

Atskirajame skunde nurodo, kad atskiruoju skundu skundžiama teismo nutartis neatitinka ABTĮ 37 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą nenurodė, į kokią instituciją pareiškėjai kreiptis. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Raštu nebuvo išspręsti jokie pareiškėjos reikalavimai. Pareiškėja paaiškina, kad skundžia Aplinkos ministerijos raštą, kuris neatitinka jos lūkesčių, išdėstytų 2012 m. lapkričio 30 d. jos laiške. Pažymi, kad ji siekė gauti atsakovo pritarimą dėl statybinio laužo, susidariusio remontuojant butą, panaudojimo pareiškėjos ūkininko kiemo keliuko įrengimui.

Pareiškėja teigia, kad skundžiamas raštas apriboja jos galimybes pasinaudoti Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) suteikiamomis teisėmis. Akcentuoja, kad skunde buvo suformuluotas ir prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar 2006 m. gruodžio 29 d. Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Statybinių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.1 punkto sąlygos, nustatančios neapdorotų nepavojingų statybinių atliekų sunaudojimą statybvietėje, kurioje šios atliekos susidaro, atitinka Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo teiginiu, jog ji kreipėsi į atsakovą dėl statybinių atliekų tvarkymo. Pažymi, kad ji turimo statybinio laužo nelaiko atliekomis, o laiko turtu, kuris gali būti panaudotas pareiškėjos poreikių tenkinimui ir kurio ji nenori atsikratyti. Teigia, kad būtent ginčijamame rašte išdėstyta Aplinkos ministerijos pozicija ir sudaro prielaidas tam, kad pareiškėja negalės patenkinti savo materialiųjų poreikių. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad skundžiamame rašte nėra jokių įpareigojimų pareiškėjai.

Paaiškina, kad ginčijame rašte yra aiškiai nurodyta, jog pareiškėja vadovaudamasi Taisyklėmis buto remonto statybines atliekas turi perduoti atliekų tvarkytojui. Nesutikdama su tokiu nurodymu pareiškėja ir apskundė jį teismui. Akcentuoja, kad pripažinus atskiruoju skundu skundžiamą nutartį pagrįsta bei teisėta, pareiškėja, remonto atliekas panaudojusi ūkininko sodybos kiemo keliuko įrengimui, galėtų sulaukti kokių nors aplinkos apsaugos pareigūnų nurodymų ar sankcijų ir tik tada galėtų ginti savo teises, o tai nesiderintų nei su Aplinkos ministerijos 2013 m sausio 21 d. rašte nurodyta pozicija, kad šis raštas yra skundžiamas, bet ir su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kuris garantuoja asmens teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto veiksmus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu – kaip nenagrinėtiną teismų.

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Vadovaujantis šiomis teisės normomis, galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentų.

Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne aiškinama subjektui, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikytini teisės aktai, suteikiama tam tikra informacija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A17-966/2006, 2011 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-37/2011).

Nustatyta, kad 2012 m. lapkričio 30 d. prašymu pareiškėja kreipėsi į Aplinkos ministeriją (b. l. 27). Prašyme nurodė, kad ketina kiemo keliuko įrengimui panaudoti statybinį laužą (plytų nuolaužas ir pan.), susidariusį buto remonto metu, todėl prašo paaiškinti, ar tokiais veiksmais ji nepažeis teisė aktų reikalavimų. 2013 m. sausio 21 d. atsakyme (b. l. 25) Aplinkos ministerija nurodė pareiškėjai, kokie teisės aktai taikytini jos apibūdintoje situacijoje, pateikė galimus pareiškėjos elgesio variantus. Įvertinusi pareiškėjos Aplinkos ministerijai teikto prašymo turinį bei Aplinkos ministerijos atsakymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundu ginčijamas Raštas yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio. Šiame rašte viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjai nėra, raštas pats savaime kokių nors teisinių pasekmių nesukelia, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, toks raštas nelaikytinas administraciniu sprendimu ar aktu, skundžiamu ABTĮ nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog Raštas apriboja pareiškėjos galimybes pasinaudoti Atliekų tvarkymo įstatymo suteikiamomis teisėmis; Rašte jai suformuluoti įpareigojimai, nes nurodyta, kad pareiškėja vadovaudamasi Taisyklėmis buto remonto statybines atliekas turi perduoti atliekų tvarkytojui. Kaip buvo nurodyta, Rašte išdėstyta Aplinkos ministerijos pozicija pareiškėjai rūpimu klausimu. Rašte Aplinkos ministerijos pateiktų paaiškinimų, kaip gali būti tvarkomos remonto metu susidariusios statybinės atliekos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nelaiko Aplinkos ministerijos įpareigojimais pareiškėjai ar jos galimybių pasinaudoti Atliekų tvarkymo įstatymo suteikiamomis teisėmis ribojimu, nes tai tėra ministerijos nuomonė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja, ginčydama informacinio–aiškinamojo pobūdžio Aplinkos ministerijos atsakymą, iš esmės siekia, jog iki atitinkamų veiksmų atlikimo (statybinio laužo panaudojimo keliuko įrengimui) būtų patvirtintas tokių veiksmų teisėtumas. Pažymėtina, kad tik atliekamų ar atliktų veiksmų teisėtumas gali būti teismo teisiškai įvertintas ir nustatyta, ar veiksmai yra teisėti bei pagrįsti. Teismas iš anksto neturi teisinio pagrindo vertinti viešojo administravimo subjekto galimų veiksmų – t. y. iškelti ir paneigti ar patvirtinti įvairias prielaidas (bus nubausta pareiškėja už netinkamą statybinių atliekų panaudojimą keliuko įrengimui ar nebus ir pan.).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjos skunde pateiktą reikalavimą ir nepažeidė proceso teisės normų reikalavimų atsisakydamas jį priimti, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė