2025-05-07 Nr. AB-8066-3-64-3-01978-2023-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-34-624/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01978-2023-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Kalėjimų tarnyba) 8 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2022 m. spalio 28 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. buvo laikomas Kalėjimų tarnybos Šiaulių kalėjime (toliau – ir Šiaulių kalėjimas) ir buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

3. Pareiškėjas teigė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo užtikrinamas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas; nebuvo galimybės laisvai judėti, tam trukdė ne vietoje pritvirtintas stalas; kamera neatitiko higienos normos reikalavimų: lubos buvo dėmėtos, atšokusios kalkės ir tinkas; sienos aprašinėtos, sutrūkinėjusios, dažai nusitrynę, tinkas atšokęs. Prie sienos buvo pritvirtintos pakabos, kurias perkėlus į kitą vietą, buvusioje vietoje sienoje liko skylės, lentynų dažai nusitrynę. Kamerose netinkama ventiliacija (ant ventiliacijos nėra grotelių, negalima tinkamai išvėdinti patalpų pro langą, nes vienas iš dviejų langų neatsidaro, ant langų yra grotos su aštriais kraštais); virš tualeto yra pelėsis. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

4. Atsakovas Kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 (galiojusi suvestinė teisės akto redakcija nuo 2022 m. lapkričio 26 d. iki 2023 m. sausio 4 d.) 2.2 papunkčiu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Analogiška 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma asmenims, atliekantiems bausmę uždaro tipo sąlygomis, yra nustatyta ir Kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (aktualus nuo 2023 m. sausio 3 d.) 1.2.2 papunktyje. Pareiškėjui visą ginčo laikotarpį teko didesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas.

6. Atsakovas teigė, jog laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. gegužės 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 46, 94, 98, 10, 105, 93, kuriose 2020 m. sausio – gruodžio mėnesiais buvo atlikti remonto darbai (pagal poreikį – pilnas arba dalinis lubų, sienų, pertvarų remontas, dalinis grindų remontas, elektros instaliacijos, vandentiekio vamzdyno, sanitarinių prietaisų remontas, baldų remontas ir kt.).

7. Atsakovo vertinimu, Šiaulių kalėjimo administracija veikė pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, todėl nenustatytini atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas), kaip būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Pareiškėjas neįrodė, kad jam tikrai buvo padaryta neturtinė žala, nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys įstaigos administracijos bei pareigūnų kaltę, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp Šiaulių kalėjimo administracijos veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė jo skunde nurodytus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą bei kitokį gyvenimo kokybės pablogėjimą.

II. 8. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo M. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamosios kameros ploto, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 28 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d. Šiaulių kalėjime buvo laikomas kamerose Nr. 44 (plotas 17,92 kv. m), Nr. 46 (plotas 18,33 kv. m), Nr. 94 (plotas 18,76 kv. m), Nr. 98 (plotas 19,87 kv. m), Nr. 10 (plotas 16,26 kv. m), Nr. 105 (plotas 24,22 kv. m), Nr. 93 (plotas 18,23 kv. m) ir Nr. 27 (plotas 15,93 kv. m). Teismas pažymėjo, jog iš byloje esančios 2023 m. rugsėjo 12 d. pažymos Nr. SV-24-25234 buvo matyti, kad pareiškėjas Šiaulių kalėjime buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

10. Teismas, be kita ko, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, sprendė, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą, išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių), taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.

11. Teismas, spręsdamas dėl kamerų atitikimo higienos normos reikalavimams, pažymėjo, kad:

11.1. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma);

11.2. iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) patikrinimo akto Nr. (6.12 4.80)PA-2759 matyti, kad patikrinimo metu 2022 m. gegužės 26 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 44 Higienos normos pažeidimų su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis nenustatyta. Šioje kameroje nustatyti Higienos normos pažeidimai nesusiję su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, todėl nevertintini;

11.3. iš NVSC patikrinimo akto Nr. (6.12 4.80Mr)PA-109 matyti, kad patikrinimo metu 2022 m. sausio 11 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 94 Higienos normos pažeidimų su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis nenustatyta. Šioje kameroje nustatyti Higienos normos pažeidimai nesusiję su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, todėl nevertintini;

11.4. iš NVSC patikrinimo akto Nr. (6.12 4.80Mr)PA-1391 matyti, kad patikrinimo metu 2023 m. kovo 24 d. gyvenamojoje kameroje Nr. 94 Higienos normos pažeidimų nenustatyta;

11.5. iš pažymos „Apie atliktus gyvenamųjų kamerų patalpų remontus laikotarpyje 2020 m. sausio mėn. – 2020 m. gruodžio mėn.“ matyti, kad 2020 m. buvo suremontuota gyvenamoji kamera Nr. 46;

11.6. iš pažymos „Apie atliktus gyvenamųjų kamerų patalpų remontus laikotarpyje 2021 m. sausio mėn. – 2021 m. gruodžio mėn.“ matyti, kad 2021 m. buvo suremontuota gyvenamoji kamera Nr. 94, Nr. 93 ir Nr. 98;

11.7. iš pažymos „Apie atliktus gyvenamųjų kamerų patalpų remontus laikotarpyje 2022 m. sausio mėn. – 2022 m. gruodžio mėn.“ matyti, kad 2022 m. buvo suremontuota gyvenamoji kamera Nr. 94, Nr. 105;

11.8. bylai aktualiu laikotarpiu, kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pareiškėjo laikymo metu ar praėjus neilgam laiko tarpui prieš ar po pareiškėjo patalpinimo į šias patalpas), nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų, bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių kalėjimo administraciją su skundais nesikreipė. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas akcentavo, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių kalėjimo administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės, nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017 pasisakė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos.

13. Teismas, įvertinęs byloje nurodytas ir NVSC patikrinimo aktuose užfiksuotas aplinkybes, konstatavo, kad neįrodyta, jog patalpos, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Teismas sprendė, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas pareiškėjo prašymą atmetė.

III. 14. Pareiškėjas M. V. apeliaciniame skunde prašo priteisti 1 000 Eur neturtinę žalą.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog viskas yra melas. Taip pat kaip melagingus vertina Šiaulių kalėjimo pateiktus dokumentus ir nuotraukas dėl patalpų.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teismo prašo priimti jo skundą ir priteisti iš Lietuvos valstybės nors 1 000 Eur neturtinę žala, kadangi, pasak jo, tokiomis sąlygomis gyventi yra neįmanoma. Teigia, kad gali susirgti, o daktarams „yra vienodai“, be to, kol priima daktarai, praeina mėnuo laiko.

17. Atsakovas Kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Atsakovas, be kita ko, atsiliepime cituoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalį, ir remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dėl asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos bei valstybės ir savivaldybės atsakomybės klausimų.

19. Atsakovas vertina, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai pažymėjo, jog netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį laisvą kameros plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m laisvo ploto standartas buvo išlaikytas ir nėra pagrindo konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje, o higienos sąlygų pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos arba sunkiai įveikiamos.

20. Atsakovas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis (atsakovas) neatliko neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją, o nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, t. y. valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

21. Atsakovas taip pat nurodo, jog ABTĮ 134 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą: apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai (ABTĮ 134 str. 2 d. 5 p.), ir nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.). Atsakovas vertina, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Atsakovo manymu, pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi apeliaciniame skunde yra iš esmės bendro pobūdžio teiginiais išreiškiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau nepateikiamos aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

22. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Byloje nagrinėjimas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių kalėjime laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 28 d. iki 2023 m. rugpjūčio 7 d., atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė, konstatavęs, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo).

25. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

26. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka patikrinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas teisės normų, reguliuojančių laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymą ir kamerų atitikimo higienos normos reikalavimų kontekste įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjo laikymu Šiaulių kalėjime, sprendime išdėstė nuoseklius ir išsamius motyvus, kurių pagrįstumu nėra pagrindo abejoti, todėl, jų nebekartodama, teisėjų kolegija pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

28. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, t. y. neįvertino, kad atsakovo pateikti duomenys yra melagingi ir pan., teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

30. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, laikydamasis tokio pobūdžio bylose nustatytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, išsamiai ir visapusiškai įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo sąlygų Šiaulių kalėjime, bei pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo argumentus.

31. Pastebėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrindai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas iš esmės remiasi argumentu, jog byloje esantys duomenys yra melagingi, tačiau konkrečiai nenurodo, kokias teisės taikymo ir (ar) aiškinimo klaidas padarė pirmosios instancijos teismas. Šiame kontekste pažymėtina, jog teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo ir kompetentingų valstybės institucijų (NVSC) pateiktų duomenų patikimumu. Akcentuotina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde tik bendrai nurodė teiginius dėl tikrovės neatitinkančių byloje esančių duomenų (dokumentų ir nuotraukų), tačiau šių teiginių niekaip nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl melagingų duomenų atmetami kaip deklaratyvūs ir neatitinkantys tikrovės. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

32. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kurių jis nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui (t. y. dėl ribotų galimybių susirgus patekti pas gydytojus) ir su kuriomis prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimo nesiejo, pažymėtina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Taigi, minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teisme nevertinami.

33. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė