2022-04-20 Nr. AB-10578-3-61-3-04713-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2032-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04713-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 21S32796 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 6K‑1940 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis bei jo tėvas patyrė fizinį smurtą ir susidorojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) opozicinei partijai. Pareiškėjas, pajutęs grėsmę, nusprendė išvykti iš kilmės šalies.

3. Pareiškėjas pažymėjo, jog Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti jį į kilmės valstybę, uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas Sprendimą skundė ikiteismine tvarka, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Pareiškėjas teigė, kad Komisija turėjo užtikrinti tiesioginį ir betarpišką pareiškėjo išklausymą, bet atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai nepriskyrė pareiškėjo tam tikrai socialinei grupei ir nesuteikė jam pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos. Pareiškėjo vertinimu, jis nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjas taip pat nesutiko su sprendimu jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes kilmės šalyje pareiškėjas nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Pareiškėjas pažymėjo, jog jam nebuvo sudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti.

5. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

7. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad jis negali grįžti į savo kilmės valstybę, nes joje jam gresia kankinimai ir galimai mirtis dėl to, jog pareiškėjo tėvas priklausė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) grupuotei. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog (duomenys neskelbtini) persekioja jį ir kankina buvusius (duomenys neskelbtini) narius, manydama, kad, be kita ko, pareiškėjas gali perimti savo tėvo veiklą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, o jo pasakojimas prieštaravo Migracijos departamento surinktai kilmės valstybės informacijai, pagal kurią nei (duomenys neskelbtini) nariai, nei jų šeimos nariai vien dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) nebuvo persekiojami. Todėl atsakovas pareiškėjo deklaruojamos baimės nelaikė visiškai pagrįsta, o pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygo persekiojimui ir nesuponavo individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsakovas taip pat nurodė, kad nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjas neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

8. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas, pareiškėjas nenurodė, o atsakovas nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių rašytinio proceso tvarka pareiškėjo skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas. Atsakovas įvertino pareiškėjo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir nustatė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog jis yra priskirtinas padidintos rizikos asmenų grupei. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, jam draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kėlė nelegalios migracijos grėsmę.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 ir 4 punktus, juos išdėstė taip: „3. Uždrausti K. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4. Įvesti į centrinę Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS II) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi K. B. 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 12 d. vykusios apklausos metu papasakojo, jog paliko (duomenys neskelbtini), nes jo tėvas priklausė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigė, kad 2002 m. (duomenys neskelbtini) mušė ir kankino jo tėvą, nuo 2018 m. sausio mėn. iki 2018 m. kovo mėn. buvo vykdomos pareiškėjo tėvo apklausos. (duomenys neskelbtini) pradėjo bylą ir pareiškėjo vardu, nes jis yra vyriausiasis jo tėvo sūnus ir todėl (duomenys neskelbtini) manė, kad jis gali perimti tėvo veiklą. Pareiškėjas nurodė, jog jis niekada nepriklausė (duomenys neskelbtini), tačiau buvo persekiojamas, suimtas ir kankinamas, įtariant tuo, kad jis galėjo (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje. Pareiškėjas pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini), tačiau (duomenys neskelbtini) persekiojo ir kankino buvusius jos narius, siekdama išvengti (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). 2018 m. rugpjūtį pareiškėjui buvo iškeltos bylos dėl (duomenys neskelbtini), pareiškėjas buvo nuvežtas į policijos nuovadą ir ten kankinamas, mušamas, buvo sužalota jo nugara ir keliai, po trijų dienų pareiškėjas buvo paleistas, tačiau ir vėliau buvo mušamas, sulaukė grasinimų. Pareiškėjas 18 mėn. slapstėsi kilmės valstybėje, o (duomenys neskelbtini) tuo metu gąsdino ir kankino jo tėvus, reikalaudami informacijos apie jį. 2020 m. spalio 20 d. pareiškėjas pabėgo iš (duomenys neskelbtini), jokių dokumentų apie sulaikymą ar kankinimus pateikti negalėjo, nes jų neturėjo.

11. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį į iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas minėtą Sprendimą apskundė, tačiau Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

12. Teismas, akcentavęs ginčui aktualios redakcijos Įstatymo 86 ir 87 straipsnių, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus tokio pobūdžio bylose, nustatęs, kad, pareiškėjo teigimu, jam gresia kankinimai ir galimai mirtis, nes jo tėvas priklausė (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) galvojo, jog pareiškėjas gali perimti tėvo veiklą, todėl jį persekiojo, sprendė, kad atsakovo atliktas tyrimas buvo išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, detaliai analizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai. Teismo vertinimu, atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl pareiškėjo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį, surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes.

13. Teismas nurodė, jog pareiškėjas jokiai politinei partijai nepriklausė, persekiojimą siejo su įvykiais, kurie įvyko prieš 4 ir daugiau metų, savo persekiotojus įvardijo abstrakčiai – (duomenys neskelbtini) – nenurodė persekiojimo priežasties, motyvų bei tikslų persekioti būtent jį.

14. Teismo vertinimu, atsakovas vadovavosi naujausia prieinama informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę. Iš pateiktos informacijos teismas nustatė, kad karas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) tęsėsi iki (duomenys neskelbtini), pasibaigus karui (duomenys neskelbtini) nariai buvo areštuoti, teisiami. Iki (duomenys neskelbtini) informacija apie (duomenys neskelbtini) šalininkų šeimos narių persekiojimą buvo plačiai aptariama, tačiau šiuo metu informacijos apie sisteminį netinkamą elgesį šeimos nariu atžvilgiu nebuvo. Teismas taip pat nenustatė informacijos apie pastaraisiais metais persekiojamus (duomenys neskelbtini) rėmėjus ar savanorius.

15. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas savo prieglobsčio prašymui pagrįsti nepateikė jokių rašytinių įrodymų, todėl atsakovas vadovavosi tikimybių pusiausvyros principu. Teismui nekilo abejonių, kad atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai. Bylos duomenys nepatvirtino pareiškėjui kylančios persekiojimo grėsmės.

16. Teismas nurodė, kad iki (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nariai bei buvę nariai susidurdavo su persekiojimu ir grasinimais, tačiau po (duomenys neskelbtini) situacija pasikeitė, duomenų apie persekiojimus nebuvo rasta. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimo detalumas nesudarė pagrindo vertinti, kad jis dėl savo vykdomos veiklos gali susidurti ir / ar jau susidūrė su persekiojimais, grasinimais ir kankinimais. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas, kaip vienišas vyras, galimai gali būti priskirtinas socialinėms grupėms, kurios yra pažeidžiamesnės tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tačiau individualiai pareiškėjui diskriminaciniai ar panašaus pobūdžio veiksmai nebuvo nustatyti. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių jo suėmimus ar mušimus patvirtinančių įrodymų ar dokumentų, jo baimė grįžti į kilmės valstybę buvo grindžiama tik paties pareiškėjo nurodytais motyvais ir paaiškinimais, kurie nebuvo pagrįsti objektyviais įrodymais. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimai buvo be konkrečių detalių, tikslumo, pasakojime nebuvo konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, jog pareiškėjui kilmės valstybėje būtų kilęs realus pavojus. Teismas sprendė, jog atsakovas surinko išsamią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste.

17. Teismas sutiko su atsakovu, kad šis neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

18. Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas Komisijoje būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas Migracijos departamento vykdytose apklausose. Pareiškėjas taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, nenurodė.

19. Teismas pažymėjo, kad, atsakovo pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką nėra proporcinga priemonė pareiškėjo padarytam pažeidimui. Teismas, atsižvelgęs į įstatyme esančius pavyzdinius kriterijus bei individualią pareiškėjo situaciją, darė išvadą, jog proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nes byloje nebuvo duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, jo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka. Teismas tuo pačiu pakeitė ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvedamo perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi terminą iki 2 metų. Teismas likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Sprendimas priimtas neįsigilinus į pareiškėjo nurodytas reikšmingas faktines aplinkybes, patvirtinančias realią individualaus persekiojimo grėsmę. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės šalyje, nes yra persekiojamas tautiniu pagrindu, kaip (duomenys neskelbtini) ir politiniu pagrindu dėl jo tėvo, kuris buvo (duomenys neskelbtini) narys, veiklos. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad net pasibaigus karui, buvę (duomenys neskelbtini) nariai ir jų šeimos patiria spaudimą, yra stebimi ir persekiojami valdžios struktūrų, saugumo ir policijos. Pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, nes yra persekiojamas dėl politinių motyvų.

22. Pareiškėjas pažymi, jog teisinių priemonių efektyvumas ir reali asmenų apsauga jo kilmės valstybėje nėra tinkamai užtikrinama, atsakovas nesurinko informacijos, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų nubaudžiami ar sudrausminami. Todėl atsakovo ir teismo teiginiai, kad pareiškėjas gali pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo persekiojimo yra tik teorinio lygio pasvarstymai.

23. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu nepagrįstai konstatavo, jog surinkta informacija nepatvirtino, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detaliai nurodė aplinkybes dėl jo persekiojimo.

24. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pareiškė procesinį prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka tam, kad būtų tiesiogiai išklausytas.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismas neprivalo.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje surinktą medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, proceso dalyviams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Proceso šalių pozicija yra aiškiai išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje ginčytinu klausimu. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 28. Byloje nagrinėjamas ginčas, kuris kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei susijusio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai maksimalų draudimo atvykti terminą, todėl sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesto į C.SIS II perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi laikotarpius iki 2 metų, atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

30. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia, kad teismo išvados dėl jo prašymo suteikti prieglobstį nepagrįstumo nėra motyvuotos, nesilaikyta reikalavimo surinkti naujausią ir aktualiausią informaciją apie kilmės valstybę, todėl nebuvo tinkamai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį.

31. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1127/2014, kt.).

32. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

33. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

34. Pažymėtina, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

35. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

36. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

37. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

40. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad jo tėvas buvo (duomenys neskelbtini) narys, todėl (duomenys neskelbtini) persekiojo ir patį pareiškėją, kaip galimai galintį perimti ir tęsti tėvo veiklą. Pareiškėjas teigė, jog buvo mušamas, sulaikomas, turėjo slapstytis.

41. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Migracijos departamento Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, vertino atsakovo nustatytas aplinkybes, pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją apie kilmės šalį. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė, jog jam prieglobstis turi būti suteiktas, nes kilmės valstybėje jam iš esmės gresia pavojus dėl to, kad jo tėvas priklausė (duomenys neskelbtini) grupuotei. Šiuo atveju, įvertinus atsakovo surinktą medžiagą, pareiškėjo pasakojimus, sutiktina su Migracijos departamento sprendimo argumentais, kad nei (duomenys neskelbtini) šalininkai, nei jų šeimos nariai šiuo metu nepatiria sisteminio persekiojimo, todėl pareiškėjo pasakojimas nelaikytinas patikimu įrodymu, kadangi prieštarauja kilmės valstybės informacijai ir nepagrindžia rizikos, jog grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas patirtų prievartą dėl jo nurodytų aplinkybių, be to, pareiškėjas nepateikė jokių galimą persekiojimą pagrindžiančių objektyvių įrodymų.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš atsakovo Sprendimo, Migracijos departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į iš įvairių šaltinių surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kurie nepatvirtino, kad pareiškėjui asmeniškai kyla grėsmė jo gyvenamojoje vietovėje. Įvertinus šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui asmeniškai kyla grėsmė. Pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

43. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, pareiškėjo pateiktus pareiškimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

44. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

45. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Pareiškėjo kilmės šalyje, jo gyvenamojoje vietovėje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio, vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus, teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Virginija Volskienė