2021-05-05 Nr. AB-9735-3-61-3-02834-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-285-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02834-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-835-872/2021 atmetė pareiškėjos B. G. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. uždrausti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui priimti įsakymą dėl (duomenys neskelbtini) notarės B. G. įgaliojimų pasibaigimo (atleidimo iš pareigų) Lietuvos notarų rūmų Notarų atestacijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 2 „Dėl (duomenys neskelbtini) notarės B. G. neeilinės atestacijos“ (toliau – ir Nutarimas) pagrindu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-835-872/2021 atmetė pareiškėjos B. G. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Komisijos Nutarimo, kuriuo nutarta, kad (duomenys neskelbtini) notarė B. G. netinka eiti notaro pareigų, galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-845-629/2020 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-1018-872/2021 atmetė pareiškėjos B. G. prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 9P-11 „Dėl (duomenys neskelbtini) biuro notarės B. G. įgaliojimų sustabdymo“ galiojimą; 2) sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1R-303 „Dėl (duomenys neskelbtini) notarės B. G. veiklos teritorijos tolesnio aptarnavimo, neatliktų notarinių veiksmų tęsimo jos įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu“ galiojimą; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją nesudaryti kliūčių pareiškėjai tęsti notaro darbą visą administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį.

LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį, kuria atmestas pareiškėjos B. G. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo. Pareiškėjos B. G. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių patenkino ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 įsakymo Nr. 9P-11 ir 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1R-303 galiojimą, bei įpareigojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją nesudaryti kliūčių B. G. tęsti notaro darbą visą administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartimi sujungta administracinė byla Nr. eI2-1018-872/2021 su administracine byla Nr. eI2-835-872/2021, sujungtai administracinei bylai suteikus Nr. eI2-835-872/2021.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2021 m. kovo 16 d. gautas atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymas panaikinti pritaikytas reikalavimų užtikrinimo priemones – iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 įsakymo Nr. 9P-11 ir 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1R-303 galiojimą, bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją įpareigoti nesudaryti kliūčių B. G. tęsti notaro darbą visą administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 18 d. nutartimi atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir apeliantas) prašymą atmetė.

Teismas nustatė, kad LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020 tenkino pareiškėjos B. G. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 įsakymo Nr. 9P-11 ir 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1R-303 galiojimą, bei įpareigojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją nesudaryti kliūčių B. G. tęsti notaro darbą visą administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį. LVAT teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos nurodytus argumentus, įvertinusi administracinėje byloje ginčijamus teisės aktus ir byloje esančius duomenis, pažymėjo, kad nesustabdžius ginčijamų įsakymų galiojimo šie administraciniai aktai realiai gali sukelti neigiamas pasekmes – didelę žalą, kurios pašalinimas priėmus pareiškėjai palankų sprendimą gali būti neįmanomas arba itin sudėtingas. Šiuo atveju būtų iš esmės neįmanoma tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjai padarytą turtinę žalą (negautas pajamas) ir atkurti iki tol buvusią teisinę padėtį gali būti iš esmės neįmanoma. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi buvo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-1018-872/2021 įsiteisėjimo.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2021 m. kovo 3 d. nutartimi sujungus šią bylą su administracine byla Nr. eI2-835-872/2021 (sujungtai bylai suteiktas Nr. eI2-835-872/2021), ši LVAT nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė galioja iki teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI2-835-872/2021 įsiteisėjimo.

Teismas priėjo prie išvados, kad šiuo atveju atsakovas, prašydamas panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemones, nenurodė jokių naujų objektyvių aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjusio pareiškėjos atskirąjį skundą ir priėmusio 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020, kuria pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių buvo patenkintas ir iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija įpareigota nesudaryti kliūčių B. G. tęsti notaro darbą visą administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį. Teismas sprendė, kad nenustačius naujų aplinkybių, nėra teisinio pagrindo naikinti LVAT teisėjų kolegijos pritaikytas reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl atsakovo prašymą panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti šias reikalavimo užtikrinimo priemones: iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 9P-11 ir 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1R-303 galiojimą, bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją įpareigoti nesudaryti kliūčių B. G. tęsti notaro darbą visą administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį.

Atsakovas nurodo, kad teismas nutartyje apsiribojo formaliu teiginiu, jog Teisingumo ministerija nenurodė jokių naujų objektyvių aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eAS-802-502/2020). Ši teismo išvada yra nepagrįsta ir nemotyvuota. Teisingumo ministerijos prašyme buvo aiškiai nurodytos aplinkybės ir pateikti teisiniai argumentai, kodėl reikia panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemones. Be to, teismo nutartyje nėra motyvų, kuriais remiantis daromos išvados dėl prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nepagrįstumo, t. y. teismas nepateikė savo vertinimo dėl prašyme nurodytų aplinkybių ir teisinių argumentų. Teisingumo ministerijos pateikti argumentai leidžia taip pat teigti, kad teismas galėjo ex officio peržiūrėti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šiuo atveju teismo nutarties motyvavimo išsamumas yra itin reikšmingas. Egzistuoja dvi skirtingos LVAT nutartys, dėl kurių susidarė situacija, kai vienas pareiškėjos ginčijamas administracinis aktas yra sustabdytas, o kitas – ne, nors pastarasis, dėl teismo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės pirmajam, yra nevykdomas, nes pareiškėja ir toliau gali tęsti notaro veiklą, nepaisant to, kad yra pripažinta netinkama eiti notaro pareigas. Sujungtose bylose liko nepašalintas prieštaravimas tarp LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. ir 2020 m. gruodžio 16 d. nutarčių.

Atsakovas nurodo, kad nebuvo vertinta aplinkybė, jog pareiškėjos teisės į darbą ribojimas negali paneigti viešojo intereso, kad notarinius veiksmus atliktų tik tie notarai, dėl kurių tinkamumo eiti šias pareigas nekyla jokių abejonių. Todėl Teisingumo ministerijos nuomone, LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti peržiūrėtos įvertinus vėlesnėje LVAT 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje pateiktus motyvus dėl viešojo intereso. Skundžiamoje nutartyje teismas šios aplinkybės nevertino. Be to, šioje byloje teismo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė sukelia įstatymo nesilaikymo teisines pasekmes. Notariato įstatymo 22¹ straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, pagal kurią notaro įgaliojimai teisingumo ministro įsakymu sustabdomi, jeigu apskundžiamas Notarų atestacijos komisijos nutarimas, kad notaras netinka eiti notaro pareigų. LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi iš esmės teisingumo ministras įpareigotas nesilaikyti minėtos Notariato įstatymo 22¹ straipsnio nuostatos.

Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, šiame procesiniame dokumente pateikiami aiškūs ir konkretūs argumentai, kodėl nėra pagrindo naikinti taikomas reikalavimų užtikrinimo priemones, dėl kurių itin įtikinamai ir plačiai pasisakė LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-802-502/2020. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas, vadovaudamasis LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi, argumentuotai nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių objektyviai naujų duomenų, kurie galėjo paaiškėti po LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutarties priėmimo, galėjusių lemti manymą, kad pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimų užtikrinimo priemonės turėtų būti panaikintos.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovas painioja nagrinėjamos bylos (prieš tai buvusių dviejų administracinių bylų) faktines aplinkybes. Pareiškėja prašo teismo panaikinti du atsakovo priimtus administracinius aktus – 2020 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 9P-11 ir 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 1R-303, kurie yra betarpiškai susiję. Taigi atskirojo skundo teiginys, kad „susidarė situacija, kai vienas pareiškėjos ginčijamas administracinis aktas yra sustabdytas, o kitas ne, nors pastarasis, dėl teismo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės pirmajam, yra de jure ir de facto nevykdomas“ yra klaidingas, kadangi prašomi panaikinti Teisingumo ministro įsakymai laikytini išvestiniais aktais arba administraciniai aktai, kurių priėmimo faktinis pagrindas yra būtent prašomas panaikinti Lietuvos notarų rūmų Notarų atestacijos komisijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas Nr. 2.

Pareiškėja teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi ir pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Nenustačius, o atsakovui nepateikus ir neįrodžius jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios paneigtų LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje išdėstytus argumentus, nėra jokio pagrindo naikinti reikalavimų užtikrinimo priemones, ypač, kai jos tiesiogiai susijusios su teismui pateiktame skunde reiškiamais reikalavimais panaikinti du atsakovo priimtus ir tarpusavyje susijusius ginčijamus administracinius aktus. Taigi teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių, taigi ir pareiškėjos B. G. teisę dirbti toliau, apsaugą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo inter alia 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai).

Pareiškėja nurodo, kad ginčijamų įsakymų galiojimo sustabdymas LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi niekaip nelemia Notariato įstatymo nesilaikymo padarinių. Atitinkamos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos, kurios yra procedūrinės, ir kuriomis LVAT rėmėsi 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje sustabdo teisingumo ministro pareigą įgyvendinti atsakovo nurodomas Notariato įstatymo reglamentuotas pareigas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas nagrinėjamoje administracinėje byloje. Taigi tarp LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. ir 2020 m. gruodžio 16 d. nutarčių nėra jokio nesuderinamumo. Atsakovo veiksmai, kuomet be jokio objektyvaus pagrindo bylą nagrinėjančiam teismui teikiamas 2021 m. kovo 16 d. prašymas naikinti reikalavimų užtikrinimo priemones yra dirbtiniai, nes Teisingumo ministerija tiek minėtame prašyme, tiek ir atskirajame skunde nenurodė argumentų, kurie patvirtintų apie galinčias kilti teisiškai reikšmingas pasekmes dėl reikalavimus užtikrinančių priemonių, kurias patvirtino LVAT 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi, taikymo.

Atsakovas Lietuvos notarų rūmai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą tenkinti. Nurodo, kad su atskiruoju skundu sutinka ir mano, jog skundas yra pagrįstas jame nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutarties, kuria teismas atmetė atsakovo prašymą panaikinti pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sujungtose nagrinėjamose bylose iš esmės vyksta ginčas dėl pareiškėjos tinkamumo eiti notaro pareigas, t. y. pareiškėja prašo panaikinti: teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 d. įsakymą Nr. 9P-11, 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymą Nr. 1R-303, 2020 m. rugsėjo 18 d. raštą Nr. (1.16E) 7R-5727 ir Komisijos 2020 m. rugsėjo 7 d. nutarimą Nr. 2 „Dėl (duomenys neskelbtini) notarės B. G. neeilinės atestacijos“ bei įpareigoti atlikti atitinkamus veiksmus.

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, be kita ko, atsižvelgęs į aplinkybę, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartimi, panaikinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartį, kuria atmestas B. G. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, laikinai iki sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo sustabdė teisingumo ministro 2020 m. rugsėjo 16 d. įsakymo Nr. 9P-11 ir 2020 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 1R-303 galiojimą bei įpareigojo Teisingumo ministeriją nesudaryti kliūčių B. G. tęsti notaro darbą visą administracinės bylos nagrinėjimo laikotarpį, atsakovo prašymą panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012; 2018 m. gegužės 10 d. administracinėje byloje Nr. eAS-230-662/2018 ir kt.). Aptartos teisės aktų nuostatos bei teismų praktika leidžia teismui bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo, įvertinus pasikeitusią situaciją dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo poreikio.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir atskirojo skundo motyvus, prieina prie išvados, jog šioje proceso stadijoje atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, prašydamas panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemones, nenurodė jokių kitų svarbių duomenų arba naujų objektyvių aplinkybių, kurios būtų atsiradusios (pasikeitusios) po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, priėmimo, ir dėl kurių būtų būtina spręsti taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių naikinimo / pakeitimo klausimą šioje proceso stadijoje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, kurios yra motyvuotos ir pagrįstos teisės aktų nuostatomis bei faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė