2019-02-21 Nr. AB-4809-3-62-3-01114-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-189-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01114-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 5 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN 2 sektoriaus gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Gyvenamojo ploto trūkumas sudarė iki 1 kv. m, dalį ploto užėmė baldai ir kiti įrenginiai, nebuvo pakankamo skaičiaus sanitarinių įrenginių, nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, pareiškėjas ir kartu su juo gyvenantys asmenys savo asmeninius drabužius džiovino gyvenamosiose patalpose, o tai turėjo įtakos gyvenamojo ploto sumažėjimui. Sanitarinių mazgų patalpos buvo per mažos dideliam nuteistųjų skaičiui. Dėl patalpų perpildymo pareiškėjui sumažėjo laikas pasinaudoti karštu dušu. Pareiškėjo teigimu, maisto atsargos buvo laikomos gyvenamosiose patalpose, nes būryje esančioje virtuvėlėje nepakako vietos. Atsakovas tinkamai neatliko remonto ir grybelio pašalinimo darbų gyvenamosiose patalpose, nebuvo pakankamai šilto vandens asmeninei higienai, vietos rūkyti buvo įrengtos netinkamai, nebuvo įrengti evakuaciniai išėjimai, nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama elektros instaliacijos tvarkingumu, gyvenamojoje zonoje buvo asbesto. Pareiškėjui buvo tiekiamas netinkamas valdiškas maistas. Dėl patalpų perpildymo patalpose tvyrojo nemalonus kvapas, ventiliacijos nepakako, tai turėjo neigiamos įtakos pareiškėjo savijautai. Atsakovas suteikė netinkamą gulimą inventorių. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios asmens orumą, pavojingos sveikatai. Pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, buvo pažemintas jo orumas, jis patyrė neturtinę žalą. Atvykęs į Pravieniškių PN, pareiškėjas nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Atsakovas slėpė informaciją apie bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisių pažeidimus sieja su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimu, o reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš tokio pobūdžio pažeidimų, senaties terminas netaikytinas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti trejų metų senaties terminą ir skundą atmesti.

4. Nurodė, kad ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kur nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Siekiant užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi, pataisos namų lauke, prie įėjimo į būrius, yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos vietos, skirtos rūkyti. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakuacijos planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, savo reikalavimo nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti neteisėtas veikas, turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, nustatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai yra nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. birželio 1 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. birželio 1 d. pareikšti.

7. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto normos, teismas pažymėjo, kad objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą teismas skaičiavo konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalindamas iš pataisos įstaigos pažymose nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas: nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 2 d. buvo paskirtas gyventi į 16 būrį 2 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 51,91 kv. m, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,24 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį 4 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 66,25 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. atliko nuobaudą uždarosios zonos kameroje Nr. 7, kurios plotas 14,31 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,77 kv. m ploto. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui teko nuo 3,15 iki 3,24 kv. m gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose ir 4,77 kv. m gyvenamojo ploto kamerų tipo patalpose, todėl pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose pažeistos nebuvo. Teiginių, kad gyvenamose patalpose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų nei nurodo atsakovas, pareiškėjas nepagrindė įrodymais. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų kameros plotą, eliminuoti užstatytą kameros plotą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pataisos namuose bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra galimybė užsiimti sportu, nuteistieji, turi galimybę dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę miegui skirtu laiku – nuo 22.30 val. iki 6.30 val.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus bei Psichologinę tarnybą nė karto nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog dėl laikymo netinkamomis sąlygomis būtų atsiradusios neigiamos pasekmės pareiškėjo sveikatai.

10. Atsakovo pateikta pareiškėjo individualaus darbo su nuteistuoju knygelė patvirtina, jog pareiškėjas buvo supažindintas su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, tai patvirtina ir pareiškėjo parašas.

11. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Pravieniškių PN netinkama apšvieta, drėgme, oro trūkumu, netinkamai atlikto remonto ir grybelio šalinimo, netinkamos lovos, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų. Byloje nepateikta ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, sprendė negalintis vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų apšvietos, drėgmės, oro trūkumo, netinkamai atlikto remonto ir nepašalinto grybelio, netinkamos lovos galėjo patirti papildomų nepatogumų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginius dėl netinkamos apšvietos, drėgmės, oro trūkumo, netinkamai atlikto remonto, nepašalinto grybelio, netinkamos lovos teismas atmetė.

12. Atsakovo atstovas patvirtino, kad gyvenamųjų patalpų stogo dangoje yra asbestinio šiferio, tačiau darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, įstaigoje nebuvo vykdomi. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdomus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad 2–ojo sektoriaus gyvenamųjų patalpų langai grotuoti tik iš apsaugos perimetro pusės, 16–ame būryje įrengtos evakuacinės kopėčios, 9–ame būryje papildomo evakavimo išėjimo nėra. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl asbesto naudojimo, evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui, nekonstatavo.

13. Pirmosios instancijos teismas kaip deklaratyvius atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo rūkymo vietos buvo įrengimo, netinkamos elektros instaliacijos, maisto, nesuteikiamų skalbimo paslaugų, nes pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), priežastinio ryšio. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl minėtų pažeidimų būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją.

14. Kadangi atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 16 ir 9 būryje buvusį nuteistųjų skaičių, duomenų apie prausyklose ir tualetuose įrengtų praustuvių, klozetų ar unitazų skaičių, nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio atitinkamam skaičiui nuteistųjų. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybes dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi. Vis dėlto teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus bei įrenginių, tačiau nedetalizavo, ko konkrečiai trūko, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) ir priežastinio ryšio, todėl šių argumentų teismas nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

15. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų maudantis bei sutrumpėjusio maudymosi laiko, teismas pabrėžė, jog teisės aktuose įtvirtintas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Pravieniškių PN imasi priemonių, kad visi nuteistieji turėtų galimybę maudytis duše (skiria jiems konkretų maudymosi laiką). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, kad realiai pareiškėjui tenkantis maudymosi laikas neatitiko atsakovo atstovo nustatytos maudymosi trukmės, buvo nepakankamas, todėl konkrečiu atveju galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Higienos normose nėra reglamentuota, kad kitose patalpose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema

16. Pareiškėjo teiginius dėl to, kad nebuvo kambario susidėti maisto produktams, paneigia Pravieniškių PN Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2017 m. sausio 10 d. pažyma Nr. 77-95, kurioje nurodyta, kad 16–ajame ir 9–ame būriuose yra įrengtos virtuvėlės, kuriose nuteistieji gali laikyti savo maisto produktus. Nors atsakovas pripažino, jog poilsio kambariai 2–ame sektoriuje neįrengti, pareiškėjas šios skunde nurodomos aplinkybės nedetalizavo, nepaaiškino, kokios neigiamos pasekmės dėl to jam kilo, o tik deklaratyviai pažymėjo, kad poilsio kambarių nebuvo. Tokie abstraktūs pareiškėjo argumentai nepakankami neturinės žalos, kuri gali būti atlyginama pinigais, konstatavimui.

17. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta galimybė ir sąlygos naudotis asmeninės patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugomis. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę. Asmeninius drabužius nuteistieji gali skalbti ir patys 2–ojo sektoriaus skalbykloje būrio maudymosi laiku. Tarp UAB „Vilniaus skalbykla“ ir Pravieniškių PN yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis. Atsakovo pateikti duomenys teismui nekėlė abejonių, jog Pravieniškių PN pastoviai teikiamos skalbinių skalbimo paslaugos, todėl pareiškėjo teiginius dėl nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti drabužius teismas laikė nepagrįstais.

18. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto sanitarinių įrenginių skaičiaus, poilsio kambario, todėl pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Nors nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Vis dėlto, teismo vertinimu, šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 19. Pareiškėjas V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą – priteisti jam 5 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą ir nepriteisdamas jos atlyginimo pinigais, pirmosios instancijos teismas pažeidė skundo nagrinėjimo ribas. Atsakovo teismui pateikti duomenys yra prieštaringi ir neatitinka pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpio. Pareiškėjas teismui pateikė jo bausmės laikotarpį atitinkančius paties atsakovo parengtus raštus. Atsakovas pagal pareikalavimą nepateikė duomenų, kada keitėsi miegamųjų vietų skaičius ir kitos bausmės atlikimo sąlygos. Naujai teismui pateikti atsakovo duomenys turėtų būti vertinami kritiškai, t. y. pareiškėjo naudai. Teismas privalėjo motyvuotai nurodyti, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais ne. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė pareiškėjo skaičiavimo metodiką, pagal kurią minimali gyvenamojo ploto norma yra laisvas grindų plotas. Teismas neatsižvelgė, kad pertekliniai baldai mažina bendrą kameros plotą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino ir pareiškėjui suteiktą teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nes skirto laiko dėl didelio nuteistųjų skaičiaus nepakako visiems tinkamai pasinaudoti šia teise. Šešias dienas per savaitę, kai pareiškėjas negalėjo nusiprausti duše, jo orumas buvo žeminamas, tai jam sukėlė nepatogumus, jis prieš savo valią buvo verčiamas būti antisanitarinėje ir nehigieniškoje aplinkoje, be to, kilo infekcinių ligų pavojus. Dėl nuolatinio šalto vandens naudojimo pareiškėjui gėlė sąnarius, skaudėjo stuburą. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada dėl asbesto naudojimo, teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo dėl to pateiktus įrodymus. Pats faktas, kad asbestas yra uždraustas daugiau nei 10 metų, sukelia teisines pasekmes. Nagrinėjamu draudžiamas daiktas yra panaudotas ir laikomas gyvenamojoje aplinkoje. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų netinkamoms kalinimo sąlygoms pakeisti, taigi jis sąmoningai nuteistiesiems neužtikrina tinkamų kalinimo sąlygų.

21. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas bei konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes, nepasisakęs dėl kurių nors skunde keliamų klausimų ar argumentų, nenurodė, kad teismas byloje būtų pažeidęs materialiosios ir proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 5 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

23. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus dėl minimalios gyvenamojo ploto normos, taip pat neteisingai vertino pareiškėjui suteiktą teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu ir padarė nepagrįstas išvadas dėl asbesto naudojimo Pravieniškių PN. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas nenurodė.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

25. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

26. Atsakovas į bylą pateikė duomenis, kad: nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 4–ojo lokalinio sektoriaus 16–ojo būrio 2–ąją brigadą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas – 51,91 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų; nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 3–ojo lokalinio sektoriaus 9–ojo būrio 4–ąją brigadą, kurios gyvenamųjų patalpų plotas – 66,25 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta; nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 16 d. pareiškėjas atliko nuobaudą uždarosios zonos kameroje Nr. 7, kurios plotas – 14,31 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad šie Pravieniškių PN pateikti duomenys yra klaidingi. Pasak pareiškėjo, kartu su skundu pirmosios instancijos teismui jis pateikė įrodymus, kad lovų skaičius patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu keitėsi, tačiau atsakovas duomenų apie tokią kaitą į bylą nepateikė.

28. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjo kartu su skundu pateiktų įrodymų – Pravieniškių PN 2015 m. sausio 12 d. rašto Nr. S-757 (t. I, b. l. 34–36) ir 2015 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. S-21903 (t. I, b. l. 31–33), kuriuose Pravieniškių PN nurodė, kad 16–ojo būrio 2–joje brigadoje buvo įrengtos 22 miegamosios vietos, o 9–ojo būrio 4–joje brigadoje – 28 miegamosios vietos. Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik kartu su Pravieniškių PN atsiliepimu pateiktais duomenimis, kuriuose nėra nurodyta, kada informacija apie gyvenamosiose patalpose įrengtų lovų skaičių buvo tikrinta ir kokio laikotarpio duomenis ji atspindi, t. y. ar ji rodo informaciją, buvusią atsiliepimo į pareiškėjo skundą rengimo metu, ar informaciją, buvusią ginčo laikotarpiu. Kita vertus, Pravieniškių PN 2016 m. gruodžio 29 d. pažymoje „Dėl nuteistojo V. P.“ Nr. 42-17548 nurodė, kad įstaiga nekaupia ir nesaugo informacijos apie tai, kiek kiekvienoje kameroje atitinkamu laikotarpiu buvo vietų bei kiek į ją buvo patalpinta nuteistųjų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas jokiais objektyviais duomenimis nepaneigė savo paties oficialiuose raštuose nurodytų duomenų, kad 2015 metais 16–ojo būrio 2–joje brigadoje buvo įrengtos 22 miegamosios vietos, o 9–ojo būrio 4–joje brigadoje – 28 miegamosios vietos, todėl pirmosios instancijos teismas į juos turėjo atsižvelgti nagrinėdamas pareiškėjo skundą.

29. Kaip minėta, atsakovas nepateikė duomenų, kiek asmenų tam tikrais laikotarpiais buvo laikoma konkrečiose patalpose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

30. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus. Todėl Pravieniškių PN nepateikus duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma gyvenamosiose patalpose, minimalus vienam asmeniui šiose patalpose tekęs plotas apskaičiuojamas patalpos plotą padalijant iš joje įrengtų lovų skaičiaus.

31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad 2014 m. birželio 2 d. – 2016 m. birželio 2 d. laikotarpiu 16–ojo būrio 2–ojoje brigadoje, kurios gyvenamųjų patalpų plotas – 51,91 kv. m, apgyvendinus 22 asmenis, vienam asmeniui teko 2,36 kv. m ploto, o 9–ojo būrio 4–ojoje brigadoje, kurios gyvenamųjų patalpų plotas – 66,25 kv. m, apgyvendinus 28 asmenis – vienam asmeniui teko 2,38 kv. m ploto. Taigi nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. (išskyrus 2015 m. balandžio 1–14 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7), pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti minimalią gyvenamosios patalpos ploto normą.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu vertino kaip nepažeistą ir be pagrindo nenustatė pažeidimo dėl asbesto buvimo.

33. Dėl galimybės nusiprausti duše (tik vieną kartą per savaitę) pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 68 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška norma įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo 2015 m. lapkričio 1 d., 44 punkte. Atvejais, kai pareiškėjas neneigia, kad pataisos namų administracija buvo sudariusi galimybes jam bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, ir tai patvirtina byloje esantys duomenys, paprastai konstatuojama, kad atsakovas nepažeidė higienos normų reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-351-822/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1394-502/2017 ir kt.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).

35. Nagrinėjamu atveju byloje nekyla abejonių, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, ir nenustatytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui reikėtų naudotis dušu dažniau, nei numatyta higienos normose, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su pareiškėjo teise pasinaudoti dušu.

36. Dėl pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė pažeidimo dėl asbesto buvimo, pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent jau tai, ar tam buvo kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.). Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pravieniškių PN atsiliepime, 2017 m. sausio 10 d. pažymoje Nr. 77-95, taip pat pareiškėjo atstovui teiktame 2017 m. sausio 12 d. rašte paaiškino, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtą raštą ginčijo dėl jame pateiktos neteisingos informacijos, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl kenksmingų asbesto dulkių atmestini kaip nepagrįsti.

37. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam patalpose, atitinkančiose teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto – nuo 2014 m. birželio 2 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. (išskyrus 2015 m. balandžio 1–14 d., kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7) pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, o tai pagal savo trukmę ir mastą vertintina kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto sanitarinių įrenginių skaičiaus bei poilsio kambario. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.).

38. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, 2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2274-552/2018). Vadovaujantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 3 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas pareiškėjo dėl nustatytų pažeidimų patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

40. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl likusių pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė