2016-04-20 Nr. AB-8818-3-61-3-03253-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.
Legislator headnote
AI generated2016-04-20 Nr. AB-8818-3-61-3-03253-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas V. I. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5367 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atsisakymo nagrinėti prašymą“; 2) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 3) priteisti 10 846,27 Lt pensijos nepriemokos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Full text
Administracinė byla Nr. A-939-143/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03253-2014-3
Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėjas V. I. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5367 „Dėl atsisakymo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir atsisakymo nagrinėti prašymą“; 2) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 3) priteisti 10 846,27 Lt pensijos nepriemokos; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio mėn. senatvės pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis jam buvo perskaičiuota senatvės pensija, todėl, siekdamas atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, 2014 m. kovo 27 d. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Vilniaus skyrius), kuris pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsisakė ją išmokėti ir persiuntė prašymą nagrinėti VSDFV. Apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, ir skundo padavimo terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo šio momento, t. y. turėjo būti laikoma, kad nėra praleistas nustatytas 3 metų skundo padavimo terminas.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 34–37) prašė nutraukti bylos dalį dėl termino atnaujinimo, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad skundo VSDFV padavimo terminas yra 3 metai. Apie pensijos sumažinimą pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėn. – tokiu aiškinimu vadovaujamasi ir nusistovėjusioje teismų praktikoje. Kadangi skundą VSDFV pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 27 d., jį pagrįstai atsisakyta nagrinėti, nes praleistas paminėtas 3 metų skundo padavimo terminas. Pareiškėjas nei VSDFV, nei teismui nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundas yra nepagrįstas.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 65–67) atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį, kuria reikalaujama panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5367; nutraukė bylos dalį, kuria pareiškėjas reikalauja priteisti iš atsakovo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo.
Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi jis Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų.
Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju yra privaloma teisės į senatvės pensiją gynimo išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka, kuri nustatyta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (toliau – ir Pensijų įstatymas) (45 str. (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1, 2, 4 d.) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintose Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).
Teismas pažymėjo, jog paminėto 3 metų skundo padavimo VSDFV termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Teismų praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad šio termino svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis šiose administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015, 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015, 2015 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015 ir kt.).
Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduotas praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Vadinasi, nėra pagrindo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl 2010–2011 m. pensijos nepriemokos priteisimo, ir VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo paduotą skundą, todėl teismas skundo dalį, kuria reikalaujama panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5367, atmetė kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo skundas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo (valinis aktas) 2010 m. sausio mėn. perskaičiuoti jo senatvės pensiją ir juo vadovaujantis neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo ikiteismine tvarka nebuvo išnagrinėtas dėl praleisto skundo padavimo termino. Spręsdamas iš nustatytų aplinkybių, kuriomis remdamasis pareiškėjas grindė savo reikalavimus ir kurių pagrindu yra priimtas VSDFV galutinis sprendimas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nebeturi galimybės pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Dėl to, atsižvelgęs į susiklosčiusią teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1122-146/2015), teismas bylos dalį, kuria pareiškėjas reikalavo priteisti iš atsakovo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 d. 8 p.).
III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 71–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad 2010–2011 m. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl senatvės pensija jam buvo papildomai sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, dėl to tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo momento – 2012 m. rugsėjo 21 d. – galėjo tapti žinoma, jog jam dalis pensijos buvo neišmokėta neteisėtai. Pažymi, kad sumažinta senatvės pensija buvo mokama laikantis tuo metu nustatyto teisinio reguliavimo, t. y. VSDFV Vilniaus skyrius pensiją mokėjo remdamasis tuo metu galiojančiais teisės aktais. Pensijos nepriemoka atsirado ne dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, bet dėl įstatymų leidėjo veiklos. Pabrėžia, jog niekada neskundė ir neskundžia jokio VSDFV sprendimo. Jis prašo išmokėti dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo neteisėtai neišmokėtą pensijos dalį, t. y. prašo sumokėti susidariusią skolą. Net jeigu laikytume, jog tokiam prašymui yra taikytinas 3 metų terminas, jis turėtų būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada jam tapo žinoma apie Laikinojo įstatymo normų pripažinimą antikonstitucinėmis, nes tik nuo šio momento sumažintos pensijos mokėjimas tapo neteisėtu. Akcentuoja, kad apie savo teisių pažeidimą galėjo tapti žinoma tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, o ne nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Iki šiol nėra parengtas sumažintų pensijų kompensavimo tvarkos mechanizmas, todėl toliau sistemingai pažeidžiami senatvės pensininkų interesai ir jų teisėti lūkesčiai.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82–87) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., į VSDFV jis kreipėsi 2014 m. kovo 27 d. prašymu, praėjus daugiau nei 3 metams (Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nuo sužinojimo apie mokamą ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją. Praleistas terminas prašymui paduoti nebuvo atnaujintas, pareiškėjui neįrodžius, kad jis praleistas dėl priežasčių, objektyviai užkirtusių kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.
Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-30-822/2015). Pareiškėjo pažeistos teisės gynimo realizavimas nėra priklausomas nuo kokių nors papildomų veiksmų, pavyzdžiui, specialiojo, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuojančio, įstatymo priėmimo.
Jis neprivalėjo susilaikyti nuo kreipimosi į VSDFV, kol bus priimtas jo pažeistas teises atkuriantis įstatymas, manydamas, kad jam taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, ir dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukiant, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinantis kompensavimo mechanizmą, juolab kad galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma terminų. Taigi toks pareiškėjo delsimas negali būti pateisinamas viltimi (lūkesčiu), kad bus priimtas neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmas.
Kadangi pareiškėjas dėl termino atnaujinimo jau buvo kreipęsis į VSDFV ir jo prašymas nebuvo patenkintas, o skunde pirmosios instancijos teismui naujų aplinkybių dėl termino atnaujinimo nenurodyta, teismas pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Be to, teismas nustatė, jog, sprendžiant iš nustatytų bylos aplinkybių, kuriomis remdamasis pareiškėjas grindė savo reikalavimus ir kurių pagrindu priimtas VSDFV galutinis sprendimas, pareiškėjas neturi galimybės pasinaudoti išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir, remdamasis suformuota teismų praktika, pagrįstai nusprendė nutraukti bylos dalį.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–81) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog nėra pagrindo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl 2010–2011 m. pensijos nepriemokos priteisimo ir jog VSDFV turėjo pagrindą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo paduotą skundą, todėl skundo dalis, kuria reikalaujama panaikinti VSDFV 2014 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5367, atmesta kaip nepagrįsta. Bylos dalis, kuria pareiškėjas reikalauja priteisti iš atsakovo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, nutrauktina. Teigia, jog teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas bei objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, todėl remiantis apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.
Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.
Iš bylos matyti, kad:
1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 291,60 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu kelis kartus buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;
2) 2014 m. kovo 27 d. pareiškėjas (per jam atstovaujančią advokatę) padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 39-40);
3) VSDFV 2014 m. gegužės 13 d. rašte (sprendime, kuris nėra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjui buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. birželio 12 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 44-46);
4) 2014 m. gegužės 28 d. prašymu pareiškėjas (per jam atstovaujančią advokatę), reaguodamas į paminėtą VSDFV pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl, jo manymu, termino prašymui paduoti nepraleido (b. l. 47-48);
5) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. birželio 16 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, jog pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą ir nagrinėti iš esmės pareiškėjo paduotą prašymą (b. l. 49-50).
Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.
Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.
Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2014 m. kovo 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jam pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.
Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padaryta iš esmės teisinga išvada.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.
Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė