81be1cfc-7f5b-49cd-be06-bbdec1d69852 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr                                                                                     Baudžiamoji byla Nr. 1A-260-483/2017 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-56951-2015-7                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.2.2.3; 2.4.6.1. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. kovo 23 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,teisėjų Violetos Ražinskaitės, Kęstučio Jucio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, dalyvaujant prokurorei Dainorai MiliÅ«tei,gynėjai advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,nukentėjusiojo atstovui pagal įstatymÄ R.

D. ,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo K. B. atstovės pagal įstatymÄ K. B. apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams.Vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, K.

B. paskirta auklėjimo poveikio priemonė – elgesio apribojimas iki pilnametystės – 2017 m. balandžio 22 d. K. B. įpareigotas bÅ«ti namuose nuo 20.00 valandos iki 06.00 valandos ir tęsti mokslÄ .IÅ¡ K. B. , o jam, kaip nepilnamečiui, neturint turto ar savarankiÅ¡ko uždarbio, iÅ¡ įstatyminės atstovės K. B. nukentėjusiajam L. D. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:              1. K. B. pagal BK 150 straipsnio 4 dalį nuteistas už tai, jog tenkino savo lytinę aistrÄ analiniu bÅ«du pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle dėl mažametystės. Jis, 2015 m. balandžio 8 d., dienos metu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, RadviliÅ¡kio rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo miÅ¡kelyje esančiame mediniame namelyje žaidimo metu numovė kelnes mažamečiui L.

D. , gim. 2006 m. rugpjūčio 25 d., ir įkiÅ¡o savo lytinį organÄ L. D. į iÅ¡einamÄ jÄ angÄ , tokiu bÅ«du tenkino savo lytinę aistrÄ su L. D. analiniu bÅ«du prieÅ¡ jo valiÄ , dėl to nukentėjusiajam L. D. konstatuotas laikinas sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresÄ F 43.8, tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu atsiradusios dėl patirto įvykio, t. y. L. D. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.2. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. B. atstovė pagal įstatymÄ K. B. praÅ¡o Å iaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį – K.

B. iÅ¡teisinti.2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog byloje apklaustų nepilnamečių - nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai - yra melagingi, jie buvo verčiami apkalbėti nuteistÄ jį K. B. . Liudytojų parodymai, apeliantės teigimu, grindžiami nuogirdomis.2.2. Pasak apeliantės, L. D. tėvai R. D. ir L. D. tinkamai neprižiÅ«rėjo sÅ«naus. Apeliantė skunde nurodo, jog R. D. iÅ¡varė L. D. iÅ¡ namų ir dažnai girtavo. L. D. ir I. M. , apeliantės manymu, sugalvojo, jog reikia nepagrįstai apkaltinti K.

B. nusikaltimo padarymu.2.3. Apeliantės teigimu, vieninteliai patikimi liudytojai Å¡ioje byloje yra A. N. ir N. bei N. K. . Pastarieji du asmenys byloje nebuvo apklausti. 2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojas L. M. tyčiojosi ir Å¡aipėsi iÅ¡ K. B. , nepagrįstai jį apkaltino L. D. seksualiniu prievartavimu. Apeliantė pažymi, jog minėtas liudytojas neatvyko į teismÄ duoti parodymų, o buvo pagarsinti tik jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, pasak apeliantės, teismo posėdyje liudytoja V.

M. pakeitė parodymus ir negalėjo patvirtinti, jog K. B. padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .3. Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo K. B. atstovės pagal įstatymÄ apeliacinį skundÄ atmesti, o nuteistojo K. B. gynėja prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.4. Nuteistojo K. B. atstovės pagal įstatymÄ apeliacinis skundas atmetamas.4.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo K. B. atstovė pagal įstatymÄ iÅ¡ esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktÄ Ä¯rodymų vertinimÄ , teigdama, jog Å iaulių apygardos teismo apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik liudytojų, kurie siekė apkalbėti nuteistÄ jį, parodymais.

Be to, pasak apeliantės, Å iaulių apygardos teismas nesirėmė nuteistÄ jį teisinančiais liudytojų parodymais ir neapklausė liudytojų, kurių parodymai galėtų bÅ«ti reikÅ¡mingi Å¡ioje baudžiamojoje byloje.4.2. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrÄ su žmogumi prieÅ¡ Å¡io valiÄ analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sÄ lyčio bÅ«du panaudodamas fizinį smurtÄ ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę prieÅ¡intis, ar pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka nukentėjusio asmens bÅ«kle, o pagal BK 150 straipsnio 4 dalį baudžiamas tas, kas Å¡io straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus atliko mažamečiui asmeniui.4.3.

Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais bÅ«dais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu bÅ«du – įvedant vyro varpÄ nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į burnÄ , analiniu bÅ«du – įvedant vyro varpÄ nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į iÅ¡einamÄ jÄ angÄ , ar kitokio fizinio sÄ lyčio bÅ«du, kaip antai masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kÅ«nÄ ir pan.

Pagal BK 150 straipsnį kvalifikuotinos ir tokios kaltininko veikos, kai jis tenkina lytinę aistrÄ kiÅ¡damas pirÅ¡tus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar iÅ¡einamÄ jÄ angÄ . Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamÄ jÄ atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieÅ¡ nukentėjusio asmens valiÄ esant bent vienam iÅ¡ alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtÄ , grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę prieÅ¡intis ar pasinaudojant bejėgiÅ¡ka nukentėjusio asmens bÅ«kle.

Vieno iÅ¡ asmenų nesutikimas turi bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimÄ . Asmens nesutikimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas žodžiais – pasakant apie asmens lytinių santykių nenorÄ , Å¡aukiant pagalbos, arba kitokio pobÅ«džio veiksmais: verkiant, atstumiant kaltininkÄ , stengiantis nuo jo pabėgti, kai prieÅ¡ asmenį naudojamas fizinis ar psichinis poveikis, arba kitais bÅ«dais. Tais atvejais, kai kaltininkas pasinaudoja bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle, nukentėjusysis gali iÅ¡oriÅ¡kai neiÅ¡reikÅ¡ti savo nesutikimo dėl bejėgiÅ¡kos bÅ«klės, tačiau kaltininkas arba kaltininkai turi suvokti, kad lytinės aistros tenkinimas vyksta prieÅ¡ nukentėjusiojo valiÄ .

Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, Å¡is nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrÄ , ar pajuto seksualinį pasitenkinimÄ arba malonumÄ , nes baudžiamoji atsakomybė už Å¡iÄ veikÄ kyla atlikus pavojingus veiksmus.4.4. Å ioje byloje K. B. inkriminuota, jog jis tenkino savo lytinę aistrÄ analiniu bÅ«du pasinaudodamas bejėgiÅ¡ka nukentėjusiojo bÅ«kle dėl mažametystės. Seksualinės prievartos prieÅ¡ mažamečius bylose svarbÅ«s įrodymų Å¡altiniai yra teismo medicinos specialistų iÅ¡vados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų iÅ¡vados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), paties kaltinamojo ir liudytojų parodymai, iÅ¡vestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtÄ seksualinę prievartÄ , parodymai.

YpatingÄ reikÅ¡mę Å¡ioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartÄ patyrusio mažamečio parodymai. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų bÅ«ti vertinamas taip griežtai ir kategoriÅ¡kai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų – parodymai. Kai kurie prieÅ¡taravimai, netikslumai, nesutapimai mažamečio asmens, patyrusio seksualinę prievartÄ , parodymuose galėtų bÅ«ti paaiÅ¡kinami parodymų subjekto specifiÅ¡kumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio iÅ¡sivystymo, patirto Å¡oko, nežymÅ«s prieÅ¡taravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais.

Tačiau mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų privilegijuotas, lyginant su kitais įrodymais, vertinimas pažeistų pamatinius baudžiamojo proceso principus, apribotų kaltinamojo (nuteistojo) teisę gintis.4.5.

Pagrindinis įrodymų šaltinis šioje baudžiamojoje byloje yra mažamečio nukentėjusiojo L. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. 2015 m. gruodžio 22 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas L. D. nurodė, kad su K. B. yra draugai. Jis su K. B. nuėjo prie miške esančio „pasakų namelio“. Įėjus į namelį, K. B. uždarė duris ir užrėmė jas kėdėmis, kad niekas neįliptų. Namelyje buvo automobilių sėdynės, ant kurių viskas vyko. K. B. paguldė L.

D. ant pilvo, numovė kelnes ir darė. Å is iÅ¡trÅ«ko, bet K. B. jį pagavo, atsitempė atgal ir vėl tai darė. Nukentėjusiojo teigimu, K. B. nusimovė kelnes ir lytiniu organu lietė jam užpakalį, įkiÅ¡o jį į užpakalį. Nukentėjusysis parodė, kad jam skaudėjo ir jis jautėsi blogai. K. B. tai darė vienÄ kartÄ . Buvo atėję keli draugai, tačiau nukentėjusysis nurodė nežinÄ s, ar jie kÄ nors matė. Atėjusiems draugams K. B. nurodė, jog su L. D. žaidė žaidimÄ â€žtiesa – drÄ sa“.

Vėliau minėti draugai Å¡aipėsi, vadino L. D. gėjumi (t. 1, b.l. 48-49). 4.6. Kaip minėta, mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali bÅ«ti vienintelis absoliutus įrodymas, nulemiantis asmens pripažinimÄ kaltu. Vertinant mažamečio nukentėjusiojo parodymus, bÅ«tina Å¡ių parodymų analizė: reikia vertinti parodymų davimo laikÄ , aplinkybes, parodymų dinamikÄ proceso metu, jų prieÅ¡taringumÄ arba neprieÅ¡taringumÄ , mažamečio nukentėjusiojo parodymų atitikimÄ arba neatitikimÄ kitiems byloje nustatytiems faktiniams duomenims.

Å ioje byloje mažamečio nukentėjusiojo L. D. parodymai dėl įvykio aplinkybių yra nuoseklÅ«s, neprieÅ¡taringi, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.4.7. 2015 m. spalio 27 d. nukentėjusiojo L. D. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, jog L. D. parodė namelį miÅ¡ke, kuriame K. B. jam numovė kelnes ir apatines kelnaites, liepė pasilenkti ir įkiÅ¡o savo lytinį organÄ Ä¯ iÅ¡einamÄ jÄ angÄ . Nukentėjusysis parodė, jog klÅ«pėjo ant namelyje esančios automobilio kėdės ir buvo pasilenkęs. Prie nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo pridėtos fotolentelės (t. 1, b.l. 25-29). 4.8.

Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. gruodžio 22 d. apklaustas nepilnametis liudytojas E. D. parodė, kad jo brolis L. D. K. B. vadina gėjumi. KÄ reiÅ¡kia Å¡is žodis, liudytojas nežino. Liudytojo teigimu, netoli jo namų, miÅ¡ke, yra „pasakų namelis“. VienÄ kartÄ K. B. jį su broliu L. buvo nuvedęs į tÄ namelį. Liudytojas ant pieÅ¡inio parodė kaip K. B. lietė ranka brolio „pimpaliukÄ â€œ, kuris dar vadinamas „sysiumi“. Jis nematė, ar brolis buvo su kelnėmis. Pasak liudytojo, brolis rėkė, kad K.

B. nelįstų. K. B. lietė brolio užpakalį. Kas vyko toliau, E. D. neatsimena (t. 1, b. l. 52–54). 2016 m. vasario 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nepilnametis liudytojas L. M. parodė, kad įvykio dienÄ pamatęs per langÄ K. B. ir L. D. einančius, su draugu nutarė juos pasekti. Nuėję prie miÅ¡ke esančio „pasakų namelio“, jie iÅ¡girdo riksmus. Namelio durys buvo užremtos, tačiau L. M. pavyko jas atidaryti. Jis pamatė, kad K. B. su L. D. gulėjo ant automobilio sėdynių.

K. B. puolė mautis kelnes. L. M. paklausė, kÄ jie daro, tačiau gavo atsakymÄ , kad tai ne jo reikalas. L. D. jam papasakojo, kad jie žaidžia žaidimÄ â€žtiesa – drÄ sa“. Pasirinkus drÄ sÄ , reikia kažkÄ daryti, o pasirinkus tiesÄ , reikia sakyti tiesÄ . Liudytojo teigimu, žaidžiant žaidimÄ â€žtiesa – drÄ sa“ nereikia nusirengti, bet K. B. su L. D. sugalvojo savo taisykles. L. M. papasakojo kartu buvusiam draugui, jog matė K. B. stovintį nuogÄ â€“ be kelnių ir kelnaičių.

Liudytojas L. M. taip pat parodė, kad K. B. yra jam siÅ«lęs žaisti žaidimÄ â€žtiesa–drÄ sa“, sakė, kad pralaimėjus reikia kažkÄ kiÅ¡ti, tačiau neatsimena kÄ , gali bÅ«ti, jog lytinius organus (t. 1, b. l. 99–100).4.9. Ä®rodymais gali bÅ«ti pripažįstami ne tik tiesiogiai stebėjusių bylai reikÅ¡mingus įvykius asmenų parodymai, bet ir asmenų, sužinojusių tokias aplinkybes iÅ¡ kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų Å¡altinių, parodymai, taigi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiÅ¡kinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus.

Liudytojas R. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad apie įvykį sužinojo 2015 m. spalio mėnesį. Kai R. D. apie jį paklausė sÅ«naus, Å¡is pradėjo verkti, sakydamas, kad nenori eiti į mokyklÄ , nes iÅ¡ jo tyčiojasi. Jis R. D. papasakojo, kad K. B. pakvietė jį pažaisti į namelį. Namelyje K. B. nusimovė kelnes ir pradėjo tai daryti. L. D. iÅ¡trÅ«ko ir bėgo žemyn, bet K. B. jį sugriebė ir vėl prievartavo. Pasirodžius L. M. ir N. K. , K. B. veiksmus prieÅ¡ L. D. nutraukė.

R. D. iÅ¡ sÅ«naus kalbų suprato, kad tai buvo lytinis aktas, todėl nieko jo daugiau neklausinėjo. KitÄ dienÄ jis apie tai pranešė policijai. Teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja V. M. parodė, jog ji pažįsta K. B. , su juo nebendrauja, tačiau nėra susipykusi. 2015 metų vasarÄ , jai kartu su S. B. , S. P. , N. K. ir L. M. kraunant malkas, atėjo K. B. . Jos broliui L. M. paklausus apie namelį, K. B. iÅ¡ pradžių neigė, bet vėliau pripažino, kad buvo tame namelyje ir žaidė žaidimÄ â€žtiesa – drÄ sa“.

V. M. girdėjo K. B. pasakojant, kad žaidžiant žaidimÄ â€žtiesa – drÄ sa“ pralaimėjęs turi kiÅ¡ti savo lytinį organÄ kitam į užpakalį. Liudytoja nurodė, kad jos brolis L. M. su N. K. viskÄ matė. Brolis pasakojo, kad atėjęs prie namelio rado jį uždarytÄ . Pradaręs duris jis matė kažkuriuos iÅ¡ vaikų gulinčius ir kažkÄ darančius. Namelyje buvo E., L., K. ir N. Apeliaciniame skunde nuteistojo atstovė pagal įstatymÄ nurodo, jog liudytoja V. M. teismo posėdyje pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau iÅ¡ 2016 m. vasario 10 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų V.

M. parodymų turinio matyti, jog jie iÅ¡ esmės sutampa su jos teisiamajame posėdyje duotais parodymais ir Å¡iems neprieÅ¡tarauja. Kita liudytoja - S. M. – teisiamajame posėdyje parodė, kad Å¡ioje byloje ji atliko ikiteisminį tyrimÄ . Tyrimo metu ji lankėsi K. B. namuose. Dalyvaujant K. B. močiutei, K. B. tyrėjai patvirtino, jog buvo taip, kaip pasakojo nukentėjusysis L. D. . Jie žaidė žaidimÄ ir jis nukentėjusiajam į iÅ¡einamÄ jÄ angÄ kiÅ¡o savo lytinį organÄ . 4.10. Liudytojų E. D. , L.

M. , R. D. , V. M. ir S. M. parodymai yra nuoseklÅ«s, vieni kitiems neprieÅ¡tarauja, iÅ¡ esmės sutampa, todėl jie laikomi tinkamais įrodymais Å¡ioje baudžiamojoje byloje, patvirtinančiais nukentėjusiojo L. D. parodymus, jog K. B. jį seksualiai prievartavo. Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai paneigia nuteistojo K. B. teisiamajame posėdyje nurodytÄ versijÄ , jog kartu su L. D. lipdamas į miÅ¡ke esantį namelį, jis susiplėšė kelnes ir jos nukrito kartu su jo apatiniais rÅ«bais, o L. D. kelnių jis nenumovė ir jo seksualiai neprievartavo.

Byloje nenustatyta jokių reikÅ¡mingų aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis L. D. , liudytojai E. D. , L. M. , R. D. , V. M. ir S. M. bÅ«tų suinteresuoti duoti neteisingus parodymus prieÅ¡ nuteistÄ jį K. B. , norėtų jį apkalbėti, melagingai apkaltinti. 2016 m. balandžio 5 d. – gegužės 30 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-48/2016 nurodoma, kad L. D. nenustatyta tokių individualių ypatumų (padidintas polinkis fantazuoti, padidintas polinkis į įtaigumÄ ar kt.), dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų apie konkrečias faktines reikÅ¡mingas byloje aplinkybes.

Taip pat negauta jokių duomenų apie galimai kitų asmenų daromÄ poveikį L. D. duodamiems parodymams. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, jog L. D. , atsižvelgiant į jam bÅ«dingus amžiaus ir individualius psichologinius ypatumus, jo turimas žinias (neturėjo pakankamų žinių, kad suprastų K. B. veiksmų esmės), įvykio metu negalėjo numatyti tikrųjų K. B. ketinimų jo atžvilgiu, juos supratęs mėgino aktyviai prieÅ¡intis (bėgo), tačiau dėl savo bÅ«senos (iÅ¡gÄ sčio) aktyviau Å¡iems veiksmams prieÅ¡intis nesugebėjo.

L. D. negalėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės dėl jo amžiaus nulemtos menkos gyvenimiÅ¡kos patirties bei atitinkamai menkai sukauptų žinių apie intymius santykius. Atitinkamai L. D. galėjo ir gali duoti parodymus apie konkrečias faktines reikÅ¡mingas bylai aplinkybes (įvykio vieta, dalyviai ir jų veiksmai), tačiau negali duoti paaiÅ¡kinimų apie tų veiksmų turinį. Ekspertizės akte L. D. konstatuotas laikinas psichikos sutrikimas - kitos reakcijos į stiprų stresÄ F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryÅ¡iu atsiradusios dėl byloje nagrinėjamo įvykio (t. 1, b.l. 65-71).

Teisiamajame posėdyje apklaustos ekspertės R. D. ir A. Å . patvirtino ekspertizės akte Nr. 103MS-48/2016 padarytas iÅ¡vadas. Mažamečio nukentėjusiojo L. D. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklÅ«s, iÅ¡ esmės neprieÅ¡taringi. Tiek apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, L. D. parodė ne tik apie patį K. B. įvykdyto seksualinio prievartavimo faktÄ , bet ir nurodė pakankamai smulkias detales: įvykio vietÄ , tiksliÄ savo kÅ«no padėtį seksualinio prievartavimo metu (pasilenkęs klÅ«pėjo ant automobilio sėdynės), aplinkybę, jog K.

B. namelio, kuriame vyko seksualinio prievartavimo veiksmai, duris buvo užrėmęs kėdėmis (Å¡iÄ aplinkybę ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė ir liudytojas L. M. ).4.11. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog vienas pagrindinių liudytojų - L. M. - nedavė parodymų pirmosios instancijos teisme, o teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti tik jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų) parodymai įrodymais pripažįstami tada, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Liudytojas L. M. 2016 m. vasario 10 d. davė parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nenustatyta, jog Å¡ie parodymai duoti nesilaikant baudžiamojo proceso įstatyme nustatytos tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas juos pagrįstai pripažino įrodymu Å¡ioje baudžiamojoje byloje ir jais rėmėsi priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį.4.12. Apeliantė skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas kaip patikimus ir teisinančius K. B. turėjo vertinti liudytojo A. N. parodymus, be to neapklausti kiti svarbÅ«s liudytojai – N. ir N. K. .4.13.

Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimÄ , kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai iÅ¡nagrinėjus ir atskirai patikrinus iÅ¡ kiekvieno Å¡altinio gaunamÄ informacijÄ .

Taigi įstatymas numato iÅ¡skirtinę bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų turi įrodomÄ jÄ vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimÄ asmens, kuriam Å¡i veika inkriminuojama, veiksmuose. Ä®rodymų vertinimas ir jais pagrįstų iÅ¡vadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamÄ jį aktÄ , prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu bÅ«du, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo iÅ¡vados, ar jie atmestini.

Turi bÅ«ti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiÅ¡kia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi bÅ«ti iÅ¡naudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas. Teismo proceso dalyvių pateiktų praÅ¡ymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieÅ¡taringas, padarytos iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma. 4.14.

Liudytojas A. N. teisiamajame posėdyje nurodė, jog įvykio dienÄ jis prižiÅ«rėjo R. D. vaikus – E. D. ir L. D. . Vaikai lakstė kieme ir paprašė A. N. , kad Å¡is leistų jiems su K. B. nueiti į stadionÄ . Jis leido su sÄ lyga, kad vaikai netrukus grįš. Nesulaukęs vaikų, A. N. nuėjo jų ieÅ¡koti. Jis sutiko juos grįžtančius nuo miÅ¡ko pusės, ten kur yra „pasakų namelis“. A. N. teigimu, jis nepastebėjo, kad E. D. , L. D. ar K. B. bÅ«tų verkę, susinervinę.

Jie nepasakojo, kÄ veikė miÅ¡kelyje, o A. N. jų neklausinėjo. Apie įvykį jis sužinojo iÅ¡ tyrėjos. Teisiamajame posėdyje duoti A. N. parodymai nei patvirtina, nei paneigia aplinkybės, jog K. B. seksualiai prievartavo L. D. . ApkaltinamÄ jį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė remdamasis byloje esančių įrodymų – nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto ir kt.

– visuma.4.15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai iÅ¡tyrė ir įvertino teisėtais bÅ«dais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos iÅ¡samiai iÅ¡analizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje iÅ¡dėstė motyvuotas iÅ¡vadas dėl K. B. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. PrieÅ¡ingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visÄ baudžiamosios bylos medžiagÄ nėra pagrindo daryti iÅ¡vados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtÄ bei nepagrįstÄ apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, Å iaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: nuteistojo K. B. atstovės pagal įstatymÄ apeliacinį skundÄ atmesti.

Teisėjai                                                                                                               Kęstutis Jucys                                                                                            Viktoras Kažys                                                                                                                     Violeta Ražinskaitė                                                                                            Â