2013-06-25 Nr. AB-2961-3-61-3-01886-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-988/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01886-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-95(7-12/2012) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 68-1.

Paaiškino, kad dar 2006 metais mokesčių administratorius surašė patikrinimo aktą Nr. 18-06-10-16, kuriuo buvo įforminti mokestinio patikrinimo rezultatai, kurio metu buvo tikrinti gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), pridėtinės vertės mokestis (toliau – ir PVM), valstybinio socialinio draudimo įmokos (toliau – ir VSDĮ) už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gruodžio 31 d. 2010 m. rugsėjo 2 d. patikrinimo aktu Nr. ()-7.28-15 buvo įforminti 2010 m. sausio 19 d. – 2010 m. rugsėjo 10 d. atlikto mokestinio patikrinimo rezultatai dėl tų pačių mokesčių ir už tą patį laikotarpį.

Todėl pasak pareiškėjo, mokesčių administratorius atliko 2 mokestinius patikrinimus dėl tų pačių mokesčių ir už tą patį laikotarpį. Antrojo mokestinio patikrinimo metu mokesčių sumos nesikeitė, bet didėjo mokesčių mokėtojui mokėtinų delspinigių sumos. Pažymėjo, kad MGK mokesčių administratoriui leido atlikti trečią mokestinį patikrinimą dėl tų pačių mokesčių ir už tą patį laikotarpį. Teigė, kad nors Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 154 straipsnio 4 dalis nenumato baigtinio mokestinių patikrinimų skaičiaus, tačiau MAĮ 154 straipsnio 4 dalimi numatytomis teisėmis mokesčių administratorius turėtų naudotis atsižvelgdamas ir į MAĮ 118 straipsnio 1 dalį, 68 straipsnio 1 dalį, skirtas apsaugoti mokesčių mokėtoją nuo nepagrįstų ir daugkartinių patikrinimų.

Todėl manė, kad mokesčių administratorius piktnaudžiauja savo teise atlikti pakartotinį patikrinimą, nes nuo 2006 m. mokesčių administratorius nesugeba surinkti reikiamų įrodymų, suformuluoti tinkamų išvadų ir priimti galutinį sprendimą. Mokesčių administratorius, trečią kartą atlikdamas tokį patį mokestinį patikrinimą, gerina savo padėtį, nes jam leidžiama pataisyti patikrinimų metu padarytas išvadas, labiau jas pagrįsti naujais įrodymais, kas blogina mokesčių mokėtojo padėtį. Pabrėžė, kad mokesčių administratoriui pateikė visus prašytus dokumentus ir paaiškinimus, du mokestiniai patikrinimai mokesčių administratoriui leido surinkti pakankamai informacijos, todėl centrinis mokesčių administratorius neprivalo pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, jis gali savarankiškai surinkti jam reikiamus įrodymus ir priimti sprendimą dėl mokestinio ginčo, nes ilgą laiko tarpą besitęsiantis ginčas pažeidžia mokesčių mokėtojo teises (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2011 m. sausio 18 d. sprendimas byloje UAB „Rikoma“ prieš Lietuvą Nr. 9668/06,).

Pabrėžė, kad papildomas pakartotinis patikrinimas pažeistų pareiškėjo teises, apsunkintų jo procesinę padėtį, bet pagerintų mokesčių administratoriaus padėtį, kadangi jis papildomai argumentuotų savo išvadas ir priskaičiuotų dar didesnius delspinigius ir baudas. Taip pat pažymėjo, jog VMI 2012 m. vasario 13 d. pateikė pasiūlymą pasirašyti susitarimą dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų dydžio, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3560/2011.

Tačiau pareiškėjas 2012 m. balandžio 12 d. gavo VMI atsakymą, kad pasirašyti siūlomą susitarimą nėra pagrindo, nors tai prieštarauja pačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai.

Atsakovas su pareiškėjo skundo nesutiko.

Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-3560/2011 nurodė, jog byloje pateikti įrodymai yra prieštaringi ir nepakankami, todėl užkerta kelią tinkamai išaiškinti ir pritaikyti teisės normas bei teisingai išspręsti bylą. Teismas padarė išvadą, kad išsamiai netirtos faktinės bylos aplinkybės, patikrinimas atliktas tik formaliai bei paviršutiniškai, atskirai neanalizuotas kiekvienas dovanojimo sandoris, neatsižvelgta ir neanalizuotos aplinkybės, jog kai kuriais dovanojimo sandoriais jie sudaryti vien formaliai.

Dėl išvardintų priežasčių byloje neįmanoma nustatyti, kas buvo tikrasis turto įgijėjas, eliminavus formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, ir kas siekė (ir gavo) mokestinės naudos kiekvienu atskiru atveju. Dėl nurodytų patikrinimo akto trūkumų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas mokestinį ginčą perdavė atsakovui nagrinėti iš naujo tam, kad pastarasis inter alia įvertintų būtinybę ir galimybę atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą. VMI, vykdydama 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties nurodymus, pareiškėjo 2010 m. lapkričio 18 d. skundą dėl Utenos AVMI 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. (10.15)-10.1-29 išnagrinėjo iš naujo.

Manė, kad įvertinus visus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties motyvus, patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, 2012 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. 68-1 nurodė, kad galutiniam sprendimui priimti yra būtinas papildomos informacijos, betarpiškai įtakojančios pareiškėjo mokestinių prievolių dydį, surinkimas, jos išanalizavimas, kuria remiantis gali būti sprendžiamas galutinis pareiškėjo apmokestinimo klausimas. Todėl buvo pavesta Utenos AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą, apie tai informuojant VMI.

Teigė, kad turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčių mokėtojo veikla. Siekiant teisingo ir pagrįsto pareiškėjo mokestinių prievolių nustatymo, būtina iš naujo pakartoti tam tikras procedūras, surinkti ir įvertinti papildomus įrodymus, kurių pagrindu gali būti sprendžiamas galutinis pareiškėjo apmokestinimo klausimas, o tai sudarė teisinį pagrindą priimti sprendimą, numatytą MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte. Pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas įsiteisėjęs mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį jam būtų apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti atitinkami mokesčiai ir su jais susijusios sumos, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties vykdymas ir pavedimas atlikti pakartotinį patikrinimą Utenos AVMI nepažeidžia MAĮ 118 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Taip pat pabrėžė, kad pagal MAĮ 68 straipsnio 2 dalį, mokesčių administratoriui atliekant pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą, MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos, tačiau mokesčių administratorius tokio patikrinimo metu negali apskaičiuoti mokesčio už ilgesnį laikotarpį negu pirminio patikrinimo metu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino MGK 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-95(7-12/2012) bei VMI 2012 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 68-1.

Teismas nustatė, kad VMI, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3560/2011, iš naujo išnagrinėjusi A. S. 2010 m. lapkričio 18 d. skundą, 2012 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. 68-1 pavedė Utenos AVMI atlikti pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl Utenos AVMI 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. (10.15)-10.1-29 nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą nurodytas mokesčių bei su jais susijusias sumas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-3560/2011 konstatavo, kad VMI išsamiai netyrė faktinių bylos aplinkybių, patikrinimą atliko tik formaliai bei paviršutiniškai, atskirai neanalizavo kiekvieno dovanojimo sandorio, neatsižvelgė ir neanalizavo aplinkybių, jog kai kuriais dovanojimo sandoriais galėjo nebūti siekiama formalių tikslų, todėl tinkamai neeliminavo vien formaliai sudarytų sandorių, dėl ko neįmanoma nustatyti, kas buvo tikrasis turto įgijėjas ir kt., bei atkreipė dėmesį, jog mokestinio ginčo procesas tarp atsakovo ir pareiškėjo vyksta ilgai - nuo 2006 m. rugpjūčio mėnesio, todėl įpareigojo mokesčių administratorių ginčą išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką.

Teismas rėmėsi Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad šiuo atveju formalių procesinių kliūčių pakartotiniam patikrinimui atlikti nebuvo, nes 1) nėra ginčo dėl to, kad mokestinis patikrinimas atliekamas dėl tų pačių mokesčių už tą patį mokestinį periodą;

2) iki šiol nėra priimto įsiteisėjusio atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui – G. S. - apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartyje tik kaip galimą tolimesnės mokestinio ginčo nagrinėjimo eigos variantą nurodė pakartotinio patikrinimo atlikimo galimybę. Teismas vertino, jog atsakovas, pasirinkęs būtent tokį ginčo išsprendimo būdą, savo sprendimą privalėjo tinkamai motyvuoti (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.).

Tačiau teismas sprendė, kad VMI sprendimo dalis dėl būtinybės pavesti teritoriniam administratoriui atlikti dar vieną pakartotinį mokestinį patikrinimą yra visiškai nemotyvuota, iš šio sprendimo nėra aišku, kokios dar papildomos informacijos, nuo ginčo įvykių praėjus daugiau nei 7 metams ir atlikus du mokestinius patikrinimus, kurių metu buvo renkami rašytiniai įrodymai bei kita informacija, galėtų surinkti teritorinis mokesčių administratorius. Pabrėžė, kad centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas bylą ikiteismine tvarka, detaliai išanalizavęs turimus įrodymus jų pakankamumo prasme, turėjo nurodyti teritoriniam mokesčių administratoriui naujų įrodymų surinkimo šaltinius bei pobūdį arba, jei to padaryti neįmanoma, priimti sprendimą iš esmės dėl sumokėtinos mokesčių nepriemokos turimų įrodymų apimtyje.

Darė išvadą, jog MGK irgi neskyrė dėmesio naujų įrodymų rinkimo būtinybės analizei. Sutiko su MGK išvada, kad šiame mokestinio ginčo etape yra reikšmingas jau surinktų įrodymų bei teisiškai reikšmingų aplinkybių vertinimas, o tai pagal MAĮ nuostatas (25 str. 1 d. 4 p., 6 p., 7 p., 8 p. 9 p.) yra centrinio mokesčių administratoriaus kompetencijoje.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Tvirtina, kad 2012 m. birželio 22 d. sprendime tinkamai ir pakankamai motyvavo pakartotinio patikrinimo būtinumą pareiškėjo atžvilgiu. Mano, kad sprendime pakartodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties motyvus, išsamiai išdėstė vietos mokesčių administratoriaus patikrinimo metu netirtas aplinkybes, kurias privaloma ištirti ir įvertinti sprendžiant pareiškėjo apmokestinimo klausimą pakartotinio patikrinimo metu. Teigia, kad minėta nutartimi konstatuotas nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų nepakankamumas pareiškėjo apmokestinimo klausimu, todėl remiantis šiuo pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neišnagrinėjo mokestinio ginčo iš esmės. Mano, kad VMI mokestinio ginčo nagrinėjimas iš esmės tų pačių nepakankamų faktinių aplinkybių bei įrodymų apimtyje reikštų neteisingo, neobjektyvaus bei prieštaraujančio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties nuostatoms sprendimo priėmimą. Pasak atsakovo, jis sprendime nurodė pakartotinio patikrinimo metu vertintinas aplinkybes, kurios ankstesnių kontrolės veiksmų metu nebuvo apskritai tirtos arba ištirtos neišsamiai. Taip pat nurodo, kad 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje buvo grindžiama tuo, jog mokesčių administratorius patikrinimo metu neištyrė, išsamiai neatskleidė bei tinkamai neįvertino visų pareiškėjo apmokestinimui turinčių įtakos faktinių aplinkybių, reikšmingų šiam ginčui, nepateikė išsamaus jų teisinio kvalifikavimo pagal mokesčių teisės normas, byloje keliami įrodymų rinkimo ir vertinimo klausimai, todėl atsakovas, kaip mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, minėtų veiksmų atlikti negali, nes mokestinio ginčo nagrinėjimo metu yra vertinamas vietos mokesčių administratoriaus sprendimo pagrįstumas, remiantis mokestinio ginčo byloje esančiais ir mokestinio ginčo byloje surinktais įrodymais ir duomenimis. Dėl to mano, kad turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą, siekiant teisingo ir pagrįsto pareiškėjo mokestinių prievolių dydžio nustatymo, priimti sprendimą, numatytą Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte ir pavesti vietos mokesčių administratoriui pakartoti tam tikras procedūras, kurių pagrindu gali būti sprendžiamas galutinis pareiškėjo apmokestinimo klausimas.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Be argumentų, nurodytų skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai vertino mokesčių administratoriaus veiklą Mokesčių administravimo įstatymų kontekste, atsižvelgė į ilgą mokestinio ginčo procedūrų vykdymo laiką ir tą aplinkybę, kad mokesčių administratorius turėjo galimybę surinkti reikiamus įrodymus pirmų dviejų pakartotinių mokestinių patikrinimų metu, nes pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė jam rašytinius įrodymus ir paaiškinimus, nesislapstė ir laiku atvykdavo pas mokesčių administratorių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas ginčija Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 68-1, kuriuo buvo pavesta vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-95(7-12/2012), kuriuo buvo patvirtintas minėtas Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas.

Esminis šio ginčo klausimas, ar centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pagrįstai pavedė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą.

Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinant minėtą teisės normą yra pažymėta, kad paprastai, pagrindas priimti sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir/arba kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 – 1146/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575–3528/2011).

Taigi centrinio mokesčių administratoriaus galimybė pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį tikrinimą susijusi su tuo, kad centrinis mokesčių administratorius pagal vietos mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus negali priimti nei sprendimo patvirtinti, nei sprendimo panaikinti ar pakeisti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, nes turimų dokumentų nepakanka tokių sprendimų priėmimui. Tokiu atveju konstatuojama, kad turi būti renkami nauji įrodymai mokestinėje byloje, ką ginčijamu atveju ir konstatavo centrinis mokesčių administratorius.

Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalis nustato, kad centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: 1) patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 2) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 4) pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 5) paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokestinį ginčą, nėra suvaržytas vietos mokesčių administratoriaus sprendime nurodytomis faktinėmis ginčo aplinkybėmis. Mokesčių administravimo įstatymas nedraudžia centriniam mokesčių administratoriui, nagrinėjančiam mokestinį ginčą, kitaip vertinti vietos mokesčių administratoriaus sprendime nurodytus faktus, kitaip interpretuoti taikytinas teisės normas, taip pat vertinti naujai pateiktus įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-179/2012).

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dalis dėl būtinybės pavesti teritoriniam mokesčių administratoriui atlikti dar vieną pakartotinį patikrinimą nėra pakankamai motyvuota. Pavedimą atlikti pakartotinį sprendimą atsakovas grindžia abstrakčiais teiginiais, iš kurių neaišku, kokius konkrečius papildomus duomenis turi surinkti vietos mokesčių administratorius. Skundžiamame centrinio mokesčių administratoriaus sprendime nėra jokių argumentų, kokių duomenų trūksta, kad būtų galima priimi sprendimą dėl mokestinio ginčo išsprendimo iš esmės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3560/2011, priimtoje nagrinėjant šį mokestinį ginčą, neįpareigoja, o tik numato galimybę centriniam mokesčių administratoriui priimti sprendimą pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, tačiau tik pilnutinai ir visapusiškai išnagrinėjus visas ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei įvertinus visus mokestinio patikrinimo metu suriktus duomenis.

Taigi skundžiamame atsakovo sprendime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo priimti sprendimą, kuriuo buvo pavesta vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį pareiškėjo patikrinimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino skundžiamus centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimus.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, panaikindamas skundžiamus sprendimus, nenurodė kokia tolesnė šio mokestinio ginčo eiga, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas papildomai nurodant, jog pareiškėjo skundas dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr.(10.15)-10.1-29 perduodamas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Atsižvelgiant į tai, kad šio mokestinio ginčo nagrinėjimas vyksta nuo 2006 m. rugpjūčio mėnesio, centrinis mokesčių administratorius privalo jį išnagrinėti operatyviai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, atsižvelgiant į šio mokestinio ginčo nagrinėjimo trukmę, centrinis mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, turėtų būti aktyvus ir nustatęs, jog mokestinio ginčo išsprendimui būtini papildomi duomenys, privalėtų juos pats išsireikalauti ir išspręsti šį mokestinį ginčą iš esmės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti ir šio teismo sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo skundą patenkinti.

Panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. S-95(7-12/2012) bei Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 68-1 ir perduoti pareiškėjo skundą dėl Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr.(10.15)-10.1-29 Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė