2015-11-26 Nr. AB-23076-3-62-3-01623-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2247-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01623-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namams dėl nutarimų panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimą Nr. 1756 ir 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 1810 bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1756 jam skirta nuobauda buvo taikyta tyčia, siekiant, kad pareiškėjas prarastų lengvatas, kurių buvo nusipelnęs dėl nepriekaištingo elgesio. Pareiškėjas neneigė, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. naktinio tikrinimo metu jo lova buvo apraišiota paklodėmis, tačiau, jo tvirtinimu, tokios užuolaidos yra reikalingos, nes pareigūnai naktinio patikrinimo metu uždega šviesą patalpoje, rankiniu prožektoriumi šviečia į akis, dėl to jis pabunda, vėliau negali užmigti ir pailsėti. Jo nusižengimo tyrimas yra šališkas, nes patalpoje, kur tariamo pažeidimo padarymo metu miegojo pareiškėjas, buvo dar šeši nuteistieji, tačiau nei vieno iš jų paaiškinimų pažeidimo tyrimo medžiagoje nėra pateikta. Be to, dėl šio pažeidimo jam nebuvo pasiūlyta pateikti paaiškinimą. Marijampolės PN 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 1810 skirtos drausminės nuobaudos neteisėtumą pareiškėjas grindžia tuo, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintą nuteistųjų perkėlimo į grupes tvarką į drausmės grupę asmenį galima perkelti tik tuomet, kai jis turi tris galiojančias drausmines nuobaudas. Marijampolės PN 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 1810 priėmimo metu pareiškėjas tokio skaičiaus galiojančių nuobaudų neturėjo, todėl tokia nuobauda jam negalėjo būti paskirta. Drausmės komisijos posėdyje pareiškėjas dalyvavo, girdėjo, kokią drausminę nuobaudą jam buvo siūloma skirti, tačiau pasirašytinai su Drausmės komisijos protokolu nebuvo supažindintas, nes toks protokolas nebuvo rašomas. Gydytojui G. K. nepakako intelekto suprasti pareiškėjo prašymą, todėl jis paklausė, koks yra gydytojo intelekto koeficientas, nes jam kilo abejonių dėl gydytojo galimybės suvokti veiksmų teisėtumą. Dėl Marijampolės PN veiksmų buvo pažeistos jo konstitucinės teisės ir laisvės, todėl prašo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Marijampolės pataisos namai su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 22–24) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. apie 00.30 val. pareigūnams tikrinant gyvenamąsias patalpas, buvo pastebėta, kad nuteistojo V. K. lova iš visų pusių apraišiota paklodėmis. Pareigūnai, siekdami įsitikinti, kad V. K. miega savo lovoje, pakėlė paklodę, tačiau nuteistasis, pašokęs iš lovos, pradėjo rėkti ir vyti pareigūnus iš gyvenamosios patalpos. Į reikalavimus nusiraminti ir nerėkti nereagavo, bandė kelti kitus nuteistuosius, kad šie padėtų išvyti pareigūnus iš patalpos. Tokiu elgesiu nuteistasis pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 7 punkto reikalavimus. 2014 m. rugsėjo 12 d. apie 11.20 val. baudos izoliatoriuje priėmimo metu V. K. įžeidinėjo Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką. Į reikalavimus nutraukti įžeidinėjimus nereagavo, toliau elgėtės įžūliai ir ciniškai. Tokiu elgesiu pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 50 punkto reikalavimus. Atsižvelgiant į nuteistojo padarytų pažeidimų aplinkybes, surinktą dokumentinę medžiagą bei vadovaujantis BVK 142 straipsniu, už padarytus drausmės pažeidimus Marijampolės PN direktorius 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1756 skyrė pareiškėjui nuobaudą – uždaryti į baudos izoliatorių penkiolikai parų, o 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 1810 paskyrė nuobaudą – perkelti iš paprastosios grupės į drausmės grupę dvylikai mėnesių. Šios nuobaudos paskirtos teisėtai ir pagrįstai, Marijampolės PN pareigūnų veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, todėl nėra pagrindo nutarimų panaikinimui ir neturtinės žalos priteisimui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 12 d. sprendimu (b. l. 80–85) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas atkreipė dėmesį, kad BVK 10 straipsnio 1 dalis nustato, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos BVK 11 straipsnyje, pareigos šio kodekso 12 straipsnyje. Specialiąsias nuteistųjų pareigas reglamentuoja atitinkami BVK skyriai. BVK 110 straipsnyje nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos, tarp jų – laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 1 d. 2 p.), taip pat įtvirtinti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.), tarp jų draudimas kurstyti kitus kalinamuosius ar nuteistuosius atsisakyti vykdyti pataisos įstaigų administracijos reikalavimus (BVK 110 str. 2 d. 7 p.). Pagal BVK 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Įstatymu nustatyta bausmės vykdymo institucijų ir šių institucijų pareigūnų pareiga laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo yra teisinis garantas, kad šios įstaigos ir pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Todėl BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalys imperatyviai nustato bendrąją nuteistųjų pareigą – nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nuteistiesiems nustatytų pareigų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis. Nuobaudos nuteistajam gali būti skiriamos tik už bausmės atlikimo režimo pažeidimus. Nuobaudų skyrimo nuteistiesiems tvarka reglamentuota BVK 143 straipsnyje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui V. K. Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1756 skirta nuobauda – uždaryti į baudos izoliatorių penkiolikai parų už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 110 straipsnio 2 dalies 7 punkto pažeidimą (b. l. 25–26). Į bylą pateikti pareigūnų V. B., M. G. ir P. R. 2014 m. rugsėjo 8 d. tarnybiniai pranešimai (b. l. 27–29), taip pat jų duoti paaiškinimai teismo posėdžio metu neginčijamai patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. apie 00:30 val. gyvenamosios zonos apėjimo metu 12-o būrio gyvenamojoje vietoje pareiškėjo lova iš visų pusių buvo uždengta paklodėmis, tai trukdė pareigūnams atlikti nuteistųjų patikrinimą bei priežiūrą. Kai siekdami įsitikinti, ar pareiškėjas miega savo lovoje, pareigūnai pakėlė paklodę, pareiškėjas šoko iš lovos, ėmė rėkti, vyti pareigūnus iš gyvenamosios vietos, į pareigūnų nurodymus nusiraminti ir nerėkauti nereagavo, t. y. nevykdė pareigūnų teisėtų reikalavimų sudaryti galimybes jo patikrinimui, nereagavo į pareigūnų reikalavimus nusiraminti, netriukšmauti. Taip pat pareiškėjas bandė kelti kitus nuteistuosius, kad jam padėtų išvyti pareigūnus iš gyvenamosios patalpos. Netikėti šiais liudytojų parodymais, tarnybiniais pranešimais teismas neturi pagrindo, nes jie nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems bei nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Reikalavimas paklusti laisvės atėmimo įstaigoje nustatytai vidaus tvarkai ir vykdyti jos administracijos reikalavimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) aiškinami vienareikšmiškai – šios normos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra imperatyvios. Tai reiškia, kad nuteistasis privalo įvykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimą, o po to, jei abejoja dėl jo teisėtumo, turi teisę jį apskųsti nustatyta tvarka (BVK 11 str.). Pareiškėjas, atsisakydamas vykdyti pataisos įstaigos administracijos (pareigūnų) nurodymus, padarė pažeidimą, numatytą BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuris įrodytas aukščiau nurodytais faktiniais duomenimis. Tarnybiniais pranešimais (b. l.27–29) bei liudytojų parodymais nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. apie 00:30 val. gyvenamojoje zonoje V. K. šaukdamas, reikšdamas nepasitenkinimą pareigūnais, siekė sukelti sąmyšį tarp nuteistųjų, ragino kitus nuteistuosius nepaklusti pareigūnams, t. y. kurstė kitus nuteistuosius prieš gyvenamosios zonos patikrinimą vykdančius pareigūnus, tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 2 dalies 7 punktą.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 205 punkte nurodyta, kad kiekvienas nuteistasis prieš baudžiamas turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti. Jei nuteistasis, kuris įtariamas pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, atsisako pasiaiškinti raštu, šis atsisakymas įforminamas protokolu (31 priedas) (Taisyklių 206 p.).

Nors pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikta teisė pasiaiškinti dėl įvykio, tačiau byloje esantis protokolas „Dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu“, pasirašytas 3 pareigūnų, patvirtina, jog tai daryti pareiškėjas atsisakė (b. l. 30). Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojais apklausti pareigūnai V. B., M. G. ir P. R. teismo posėdžio metu.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad, prieš skiriant nuobaudą, jam buvo įteiktas tik vienas iš trijų pareigūnų V. B., M. G. ir P. R. tarnybinių pranešimų, o su kitais dviem nebuvo leista susipažinti. Liudytoju apklaustas S. D. nurodė, kad pareiškėjas buvo supažindintas su visais trimis pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Nei pareiškėjas, nei atsakovas rašytinių įrodymų dėl minėtų tarnybinių pranešimų įteikimo (neįteikimo) pareiškėjui į bylą nepateikė, tačiau aplinkybė, ar pareiškėjui buvo įteiktas vienas ar trys pareigūnų tarnybiniai pranešimai, nėra reikšminga sprendžiant ginčijamo nutarimo teisėtumo klausimą, nes visų tarnybinių pranešimų turinys yra vienodas (b. l. 27–29), o pareiškėjas, susipažinęs su vienu iš tarnybinių pranešimų, paaiškinimo dėl jame konstatuotų aplinkybių, siekiant jas paneigti, nerašė (b. l. 30).

Pareiškėjo argumentai dėl šališko pažeidimo tyrimo atmestini, nes pareiškėjas paaiškinimą rašyti atsisakė, atliekant tyrimą dėl įvykio apklausti liudytojais kartu su juo gyvenamojoje patalpoje buvusių asmenų neprašė. Drausminė nuobauda pareiškėjui buvo skirta pagrįstai pareigūnų V. B., M. G. ir P. R. tarnybinių pranešimų pagrindu.

Teismas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, liudytojų parodymais, surinktų įrodymų pakankamumu, jų nuoseklumu, konstatuoja, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti atsakovo Marijampolės pataisos namų 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimą Nr. 1756, todėl skundas šio reikalavimo apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasisakydamas dėl Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 1810 teisėtumo, teismas pažymėjo, kad šiuo nutarimu V. K. skirta drausminė nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę dvylikai mėnesių (b. l. 31–32). Minėta nuobauda pareiškėjui skirta už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 50 punkto pažeidimus.

BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punktas nuteistuosius įpareigoja laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Taisyklių 50 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu.

Byloje esantys Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko G. K. ir pareigūno R. A. tarnybiniai pranešimai (b. l. 35–36), taip pat G. K. ir R. A. paaiškinimai teismo posėdžio metu patvirtina, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 12 d. apie 11.20 val. Arešto bausmės skyriuje priėmimo metu Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką G. K. išvadino „debilu“, „visišku durniumi“, pareikalavus nutraukti įžeidinėjimą, toliau elgėsi itin įžūliai ir ciniškai. Nors pareiškėjas ir neigė padaręs pažeidimą, tačiau jo paties 2014 m. rugsėjo 15 d. rašytinis paaiškinimas (b. l. 37) iš esmės patvirtina, jog jis, bendraudamas su Sveikatos priežiūros tarnybos viršininku, nepaisė abipusės pagarbos principo, įtvirtinto Taisyklių 50 punkte, elgėsi įžūliai. Remiantis šiais įrodymais, darytina išvada, kad pareiškėjas pažeidė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 50 punktą, o tuo pačiu ir BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą laikytis pataisos įstaigoje nustatytos vidaus tvarkos.

Pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 1810 neteisėtumą grindžia aplinkybe, kad jam paskirta per griežta drausminė nuobauda, nes jis, skiriant šią nuobaudą, turėjo mažiau nei tris galiojančias drausmines nuobaudas. Vadovaujantis BVK 143 straipsnio 2 dalimi, skiriant nuobaudas pataisos įstaigų režimo reikalavimus pažeidusiam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, turi būti atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo.

Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, kad pareiškėjui skirta BVK 142 straipsnio 2 punkte nurodyta drausminė nuobauda, kuri pagal šio straipsnio nuostatas gali būti skiriama tik nuteistajam, sistemingai pažeidinėjančiam arba itin piktybiškai pažeidusiam režimą. Be to, BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatyta nuobauda pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu gali būti skiriama tik tuo atveju, kai yra pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimas (BVK 143 str. 7 d., Taisyklių 70 p.).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. K. drausminė nuobauda skirta vadovaujantis Marijampolės PN Drausmės komisijos 2014 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokolu Nr. 14/07-2854, kuriuo nutarta už sistemingą nustatytos tvarkos pažeidinėjimą teikti teikimą dėl V. K. nubaudimo, perkeliant jį iš paprastosios į drausmės grupę vienerių metų laikotarpiui (b. l. 34). Vadovaujantis BVK 143 straipsnio 9 dalimi, jeigu nuteistajam per vienerius metus, o nepilnamečiui nuteistajam per šešis mėnesius nuo nuobaudos atlikimo dienos nepaskiriama nauja nuobauda, jis laikomas neturinčiu nuobaudų.

Marijampolės PN 2015 m. sausio 27 d. pažyma dėl nuteistajam V. K. skirtų drausminių nuobaudų (b. l.

60) patvirtina, jog 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 1810, kurio pagrindu pareiškėjas buvo perkeltas į drausmės grupę 1-erių metų laikotarpiui, buvo priimtas, galiojant 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1756 paskirtai nuobaudai (šioje byloje ji ginčijama, tačiau nenuginčyta). Taip pat 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimo priėmimo metu galiojo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu paskirta nuobauda, kuria buvo uždrausta 1 mėnesį pirkti maisto produktus, nes nuo jos įvykdymo (t. y. nuo 2013 m. rugsėjo 23 d.) skiriant 2014 m. rugsėjo 17 d. drausminę nuobaudą nebuvo praėję metai laiko. Taigi ginčijamas 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimas Nr. 1810 buvo priimtas, pareiškėjui turint galiojančių nuobaudų. Pagal 2015 m. sausio 27 d. pažymos dėl nuteistajam V. K. skirtų drausminių nuobaudų (b. l.

60) bei V. K. charakteristikos duomenis (b. l. 61–63) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 11 d. buvo baustas 68 kartus. Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog bausmę vykdanti institucija pagrįstai pareiškėją vertino kaip nuteistąjį, sistemingai pažeidinėjantį pataisos įstaigos režimą, ir 2014 m. rugsėjo 18 d. Drausmės posėdžio protokolu nutarė teikti jo perkėlimui iš paprastosios į drausmės grupę vienerių metų laikotarpiui.

Be to, atsižvelgiant į 2014 m. rugsėjo 12 d. pažeidimo padarymo aplinkybes ir pareiškėjo elgesį, darytina išvada, jog jis elgėsi itin įžūliai ir ciniškai, nes ir po įspėjimo nenutraukė pataisos įstaigų darbuotojo įžeidinėjimo, todėl toks elgesys vertintinas kaip itin piktybiškas režimo pažeidimas. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju buvo faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui skirti BVK 142 straipsnio 2 punkte nurodytą drausminę nuobaudą, todėl perkėlimas į drausmės grupę dvylikai mėnesių, jam paskirtas teisėtai ir pagrįstai.

Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam nebuvo leista pasirašytinai susipažinti su Drausmės komisijos posėdžio protokolu, nes toks protokolas nebuvo rašomas.

Pataisos įstaigos Drausmės komisijos posėdžiai protokoluojami. Protokolą pasirašo šios komisijos pirmininkas, komisijos posėdyje dalyvavę jos nariai ir sekretorius (Taisyklių 244 p.). Balsavimo metu nuteistasis nedalyvauja. Po balsavimo jis pakviečiamas į Drausmės komisijos posėdį ir supažindinamas su komisijos sprendimu pasirašytinai (Pagal Taisyklių 243 p.).

Byloje esantis Drausmės komisijos 2014 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokolas Nr. 14/07-2854 paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl tokio protokolo nebuvimo, tačiau šiame dokumente nėra pareiškėjo parašo, patvirtinančio jo supažindinimą su protokolu, todėl V. K. nurodyta aplinkybė dėl nesupažindinimo su Drausmės komisijos posėdžio protokolu lieka nepaneigta. Tačiau teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad Drausmės komisijos posėdyje jis dalyvavo, apie jam siūlomą skirti drausminę nuobaudą girdėjo, todėl, teismo vertinimu, šis formalus nuobaudų skyrimo procedūros pažeidimas – rašytinis nesupažindinimas su Drausmės komisijos protokolu, negali būti pripažintas pagrindu panaikinti Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 1810. Pareiškėjui nuobauda Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 1810 paskirta įgalioto pareigūno, skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes, į pareiškėjui anksčiau taikytas nuobaudas, į Drausmės komisijos teikimą, į nuteistojo rašytinį paaiškinimą dėl pažeidimo, taip pat iš esmės buvo laikomasi kitų BVK 143 straipsnyje ir Taisyklėse nustatytų reikalavimų, todėl jos panaikinimui nėra teisinio pagrindo.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi. Byloje nenustatyta, jog Marijampolės pataisos namų pareigūnų veiksmai, skiriant pareiškėjui anksčiau nurodytas drausmines nuobaudas buvo neteisėti, t. y., kad šios įstaigos pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalo veikti. Taigi pareiškėjas neįrodė esminės sąlygos atsirasti valstybės civilinei deliktinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį, t. y. valdžios institucijų neteisėtų aktų. Nenustačius minėtos sąlygos negali būti pripažinta, kad dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų asmuo patyrė žalą. Todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str.1 p.).

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 91) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo žodinius paaiškinimus, taip pat nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą ir neįvertino BVK 70 straipsnio nuostatos bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 163 punkto teisėtumo. Be to, teismas nuslėpė dokumentus, t. y. neįvertino, kad Drausmės vertinimo komisijos posėdžio protokolas nebuvo pateiktas pareiškėjui susipažinti, o pareigūnų tarnybiniai pranešimai nebuvo įteikti pareiškėjui. Į teismo posėdį neatvyko atsakovas, kuriam pareiškėjas norėjo užduoti atitinkamus klausimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepimu (b. l. 95) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, visus argumentus jis pateikė kartu su atsiliepimu į skundą, o apeliaciniame skunde pareiškėjas jokių naujų aplinkybių nenurodo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 1756 (b. l. 14) ir 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimo Nr. 1810 (b. l. 31–32) teisėtumo bei pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Ginčijamu atsakovo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1756 už BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 110 straipsnio 2 dalies 7 punkto reikalavimų pažeidimą pareiškėjui V. K. paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų. Minėta nuobauda skirta už tai, kad 2014 m. rugsėjo 8 d. apie 00.30 val. gyvenamosios zonos apėjimo metu 12-o būrio gyvenamojoje vietoje pareiškėjo lova iš visų pusių buvo uždengta paklodėmis, o, kai siekdami įsitikinti, ar pareiškėjas miega savo lovoje, pareigūnai pakėlė paklodę, pareiškėjas šoko iš lovos, ėmė rėkti, vyti pareigūnus iš gyvenamosios vietos, į pareigūnų nurodymus nusiraminti ir nerėkauti nereagavo, taip pat bandė kelti kitus nuteistuosius, kad jam padėtų išvyti pareigūnus iš gyvenamosios patalpos.

Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 1810 pareiškėjui skirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę metams, už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 12 d. 11.20 val. Arešto bausmės skyriuje priėmimo metu Sveikatos priežiūros tarnybos viršininką G. K. išvadino „debilu“, „visišku durniumi“, o pareikalavus nutraukti įžeidinėjimą, toliau elgėsi itin įžūliai ir ciniškai. Šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 50 punkto reikalavimus.

Pažymėtina, jog BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, o 2 punkte – kad privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Pagal BVK 110 straipsnio 2 dalies 7 punktą, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama kurstyti kitus suimtuosius ar nuteistuosius atsisakyti vykdyti pataisos įstaigų administracijos reikalavimus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 50 punkte įtvirtinta nuostata, kad pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu.

Kauno apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad pareiškėjui abi nuobaudos buvo paskirtos iš esmės teisėtai ir pagrįstai, 2015 m. kovo 12 d. sprendimu V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis sutinka. Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apibrėžia ABTĮ 86 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai nurodė kuriais konkrečiai įrodymais remiasi priimdamas sprendimą, ir kuriuos atmeta dėl juose esančių prieštaravimų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismui pateiktų bei teismo surinktų įrodymų, t. y. Marijampolės pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnų V. B. (b. l. 27), M. G. (b. l. 28), P. R. (b. l. 29) 2014 m. rugsėjo 8 d. tarnybinių pranešimų, 2014 m. rugsėjo 8 d. Protokolo dėl nuteistojo atsisakymo pasiaiškinti raštu Nr. 6d05-2109 (b. l. 30), Sveikatos priežiūros tarnybos viršininko G. K. 2014 m. rugsėjo 12 d. tarnybinį pranešimo (b. l. 35), taip pat Marijampolės pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūno R. A. 2014 m. rugsėjo 12 d. tarnybinį pranešimo (b. l. 36) bei pareigūnų V. B., M. G., P. R., S. D. (Marijampolės PN 12 būrio viršininkas) bei G. K., R. A. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų – pakako padaryti teisingai ir pagrįstai išvadai, jog ginčijamais Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1756 ir 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 1810 pareiškėjui V. K. minėtos nuobaudos paskirtos teisėtai. Byloje surinkti įrodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi. Pagrindo netikėti minėtų teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais teisėjų kolegija taip pat nenustatė.

Be to, įvertinusi byloje surinktus duomenis – būtent ginčijamą Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarimą Nr. 1810 (b. l. 31–32), Marijampolės pataisos namų Drausmės komisijos 2014 m. rugsėjo 17 d. teikimą dėl nuteistojo nubaudimo Nr. 14/01-2855 (b. l. 33), Marijampolės pataisos namų Drausmės komisijos posėdžio 2014 m. rugsėjo 18 d. protokolą Nr. 14/07-2854 (b. l. 34), taip pat Marijampolės pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko 2015 m. sausio 27 d. pateiktą Pažymą dėl nuteistajam V. K. skirtų drausminių nuobaudų (b. l. 60) bei nuteistojo V. K. charakteristiką (b. l. 61–64), teisėjų kolegija pritaria Kauno apygardos administracinio teismo išvadai, jog pareiškėjas ginčui aktualiu metu turėjo pakankamai galiojančių nuobaudų tam, kad jam būtų paskirta BVK 142 straipsnio 2 dalyje numatyta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę (BVK 143 str. 7 d. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 70 p.).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su BVK 70 straipsniu bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 163 punktu, kadangi šiais aspektais ginčas nebuvo keliamas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios įrodymų tyrimo ir vertinimo kontekste, pirmosios instancijos teismo nebuvo ištirtos ir įvertintos, o tik pareiškė savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir nesutikimą su teismo išvadomis, prie kurių teismas priėjo įvertinęs įrodymų visumą, teismo posėdyje ištirtą pagal įrodymų vertinimo taisykles. Todėl, atsižvelgusi į byloje esančią rašytinę medžiagą ir patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, tinkamai ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė