2013-11-13 Nr. AB-8130-3-61-3-00417-2009-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P438-214/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00417-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija 80.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. individualios įmonės „Basana“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-556-2496/2011 pagal pareiškėjo V. K. individualios įmonės „Basana“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau ‑ ir Šiaulių AVMI) atliko pareiškėjo V. K. individualios įmonės „Basana“ (toliau ‑ ir pareiškėjas) pridėtinės vertės mokesčio (toliau ‑ PVM) ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. bei surašė 2008 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo aktą Nr. 35-163, kuriame papildomai apskaičiavo 51 321,00 Lt PVM, 22 572,03 Lt PVM delspinigių, 20 930 lt pelno mokesčio ir 6 637,28 Lt pelno mokesčio delspinigių. Pareiškėjas pateikė Šiaulių AVMI rašytines pastabas dėl 2008 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akto Nr. 35-163. Šiaulių AVMI pastabas išnagrinėjo, tačiau jų netenkino ir 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 14.4-89-53 dėl patikrinimo akto tvirtinimo minėtąjį aktą patvirtino. Nesutikdamas su Šiaulių AVMI sprendimu, pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau ‑ ir VMI) 2008 m. gruodžio 2 d. pateikė skundą. VMI 2009 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 69-3 Šiaulių AVMI sprendimą patvirtino.

Nesutikdamas su juo pareiškėjas pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau ‑ ir Komisija). Komisija 2009 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. S-74-(7-35/2009) iš dalies tenkino skundą: VMI sprendimo dalį dėl nurodymų sumokėti 26 205 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos ir 7 861 Lt PVM baudos perdavė VMI nagrinėti iš naujo bei priimti naują sprendimą, o VMI 2009 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 69-3 dalį, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos, 7 535 Lt PVM baudos, 20 930 Lt pelno mokesčio, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudos, patvirtino.

Pareiškėjas nesutikdamas su Mokestinių ginčų komisijos sprendimo 2 dalimi su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 32-34, 5-8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Komisijos 2009 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-74(7-35/2009) dėl V. K. individualios įmonės „Basana“ 2009 m. sausio 30 d. skundo rezoliucinės dalies 2 punktą, kuriuo patvirtinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 69-3 dalis, kuria nurodyta pareiškėjui sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos, 7 535 Lt PVM baudą, 20 930 Lt pelno mokestį, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigius ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudą.

Paaiškino, kad toks sprendimas įmonei, kaip realiai veikiančiai ir gaminančiai produkciją, būtų pražūtingas ir reikštų įmonės bankrotą, darbo netektų visi įmonės darbuotojai, įskaitant ir jos savininkus. Nors sprendime yra kartojama nuostata, kad UAB „Plastalfa“ ir jos direktorius A. M. siekdamas turtinės naudos ir visuomenei priešiškų tikslų, tik surašė dokumentus apie ūkines operacijas, kurios realiai nevyko, tačiau minėtas UAB „Plastalfa“ direktorius A. M. nėra už šią veiklą nubaustas, dėl įmonės veiklos nėra atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl darytina išvada, kad siekimas turtinės naudos ir visuomenei priešiškų tikslų nėra įrodytas, yra tik prielaida, kuria remiantis yra daroma įmonei nepalanki išvada ir priimamas faktiškai įmonę sužlugdantis sprendimas.

Atsakovas VMI su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 61−63) paaiškino, kad skundžiama Komisijos sprendimo dalis yra visiškai pagrįsta ir teisinga, priimta išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika, nustačius aplinkybę, kad PVM sąskaitoje faktūroje atvaizduota ūkinė operacija neįvyko arba įvyko kitokio turinio, apskaitos dokumentas laikytinas neturintis juridinės galios ir jo pagrindu vykdyti PVM atskaitą mokesčių mokėtojas praranda teisę

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, 2007 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-109/2007, 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1845/2008).

Pabrėžę, kad buhalterinės apskaitos dokumentų juridinė galia sietina ne tik su prekių įsigijimo fakto konstatavimu, bet ir su ūkinėje operacijoje dalyvavusių ūkio subjektų identifikavimu. Pareiškėjo turimos, įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus atitinkančios PVM sąskaitos-faktūros nepagrindžia pareiškėjos teisės į PVM atskaitą, kadangi faktinių aplinkybių visuma leidžia teigti, kad ūkinės operacijos, nurodytos UAB „Plastalfa“ vardu išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose realiai tarp jose nurodytų kontrahentų neįvyko.

Atkreipė dėmesį, jog nustačius aplinkybę, kad ūkinė operacija įvyko ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose, įrodinėti pareiškėjos nesąžiningumo nebereikia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007). Taigi minėtos PVM sąskaitos-faktūros, kuriomis pareiškėjas grindžia savo teisę į PVM atskaitą, turi reikalaujamus formaliuosius rekvizitus, tačiau turimų įrodymų visuma leidžia teigti, jog ūkinės operacijos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas PVM sąskaitose-faktūrose, todėl vien ši aplinkybė pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi teisės į PVM atskaitą.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjas veikė nerūpestingai ir nesąžiningai, nes prieš sandorių sudarymą ir jų sudarymo metu nesiėmė visų įmanomų veiksmų, siekdamas įsitikinti kitos sandorio šalies teisėtumu, nors įsigydamas prekes turėjo tokią galimybę.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau ‑ ir VAAT) 2009 m. liepos 17 d. sprendimu (b. l. 84-90) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

VAAT konstatavo, kad ginčas yra kilęs dėl apskaičiuoto 25 116 Lt PVM ir 20 930 Lt pelno mokesčio, pripažinus, kad pareiškėjui UAB „Plastalfa“ vardu išrašyti apskaitos dokumentai neturi juridinės galios. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Pelno mokesčio įstatymas, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau - ir PVM įstatymas), Buhalterinės apskaitos įstatymas (toliau ‑ ir BA įstatymas), MAĮ. VAAT, įvertinęs PVM įstatymo 64 straipsnio 1, 9 dalių, Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, BA įstatymo 12 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies, MAĮ 10 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, jog pridėtinės vertės mokestį iš prekių pirkėjo turi teisę imti ir šį mokestį apskaičiuoti išrašomoje ūkinę operaciją fiksuojančioje PVM sąskaitoje-faktūroje ar kitame apskaitos dokumente tik konstatavus, jog įvyko reali ūkinė operacija, buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis.

Išrašyti apskaitos dokumentai turi atspindėti realiai įvykusią ūkinę operaciją, t. y. turi būti tikri, todėl konstatavus, jog įvyko kitokio turinio ūkinė operacija negu užfiksuota buhalterinės apskaitos dokumente arba tokio turinio ūkinė operacija realiai neįvyko, toks dokumentas negali būti laikomas atitinkančiu teisės aktų reikalavimus ir turinčiu juridinę galią. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių teigti apie ūkinių operacijų nebuvimą sąlygomis, atvaizduotomis ginčo sąskaitose-faktūrose.

Mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai paneigia pareiškėjo teisę į PVM atskaitą leidžiančią neabejotinai tvirtinti, jog mokesčių mokėtojas tokios teisės neįgijo. Vien tik sąskaitų-faktūrų buvimas nėra absoliutus pagrindas teisei į PVM atskaitą realizuoti, jei mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai suponuoja priešingą poziciją. Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas nepagrindė sudarytų sandorių realumo tomis sąlygomis, kurios buvo atvaizduotos UAB „Plastalfa“ išrašytose sąskaitose-faktūrose, kadangi kaip nustatė mokesčių administratorius minėta bendrovė laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 8 d. iki 2006 m. birželio 30 d.

ūkinių operacijų realiai nevykdė, todėl ginčo sąskaitose-faktūrose įformintos prekės (audiniai) nebuvo parduotos tomis sąlygomis, kurios atvaizduotos apskaitos dokumentuose, o tik surašyti apskaitos dokumentai. Nustačius, kad audinių pardavimas neįvyko tomis sąlygomis kaip atvaizduota ginčo PVM sąskaitose-faktūrose, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Jei ūkinė operacija neįvyko arba net jei ir ūkinė operacija būtų įvykusi, bet ne tokiomis sąlygomis, kokios nurodytos buhalterinės apskaitos dokumentuose - įrodinėti įmonės nesąžiningumo nebereikia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-711/2007).

Teismas padarė išvadą, kad skundžiamo Mokestinių ginčų komisijos 2009 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. S-74(7-35/2009) rezoliucinės dalies 2 punktas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė apeliacinį skundą (b. l. 92-101), kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ‑ patenkinti skundą. Apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas, pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintas procesą reglamentuojančias teisės normas, o taip pat netinkamai taikant tarptautines ir nacionalines materialinės teisės normas, reglamentuojančias teisę į PVM atskaitą, pirkėjo atsakomybę už pardavėjo neteisėtus veiksmus teisės į PVM atskaitą kontekste, taip pat protingumo ir sąžiningumo kriterijus, kai kurias mokesčių mokėtojo teises reglamentuojančias nacionalines teisės normas. Pridėtinės vertės mokesčio sistemos esmę atskleidžia Europos Bendrijos 1967 m. balandžio 11 d. pirmoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių teisės aktų, reglamentuojančių apyvartos mokesčius, suderinimo 67/227/EEB (CELEX Nr. 31967L0227). Direktyvos 2 straipsnis nurodo, jog „Pagal bendrosios pridėtinės vertės mokesčio sistemos principą, prekės ir paslaugos apmokestinamos bendru vartojimo mokesčiu, kuris yra tiksliai proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nepriklausomai nuo operacijų skaičiaus gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriame skaičiuojamas mokestis. Kiekvienos operacijos metu iš apskaičiuojamo atsižvelgiant į prekių ar paslaugų kainą tokioms prekėms ar paslaugoms nustatytu tarifo pridėtinės vertės mokesčio, gali būti atimama pridėtinės vertės mokesčio dalis, kuri tiesiogiai priskirtina

įvairioms sąnaudų sudedamosioms dalims.“ Teigė, jog pirmosios instancijos teismas suklydo, taikydamas suformuotą teismų praktiką šioje byloje. Europos Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog už mokesčių administravimą atsakingoms institucijoms (nacionalinės teisės prasme - atsakovui šioje byloje) nėra užkirstas kelias rinkti įrodymus siekiant įsitikinti, ar mokesčių mokėtojas tikrai vykdo ekonominę veiklą, o ne vien apgaulės ar piktnaudžiavimo keliu siekia įgyti teisę į PVM atskaitą. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad priemonės, kurių gali imtis valstybės narės pagal Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 8 dalį, siekdamos užtikrinti teisingą apmokestinimą ir užkirsti kelią mokesčių vengimui, neturi viršyti to, kas yra būtina minėtiems tikslams pasiekti. Taigi jos neturi būti panaudotos tokiu būdu, kad sistemos požiūriu paneigtų teisę į PVM atskaitą, esančią Bendrijos teisės sukurtos PVM sistemos principu. Atsakovas, o tuo pačiu ir teismas pažeidė aukščiau nurodytą principą. Teigė, jog byloje nėra nustatyta jokių faktinių duomenų, įrodymų, patvirtinančių jo, kaip mokesčių mokėtojo, neapdairumą, nerūpestingumą ar juo labiau nesąžiningumą.

Pažymėjo, kad VAAT, nurodydamas, jog pareiškėjas privalo pateikti įrodymus apie tai, jog ūkinės operacijos realiai įvyko, privalėjo nurodyti, kokiais konkrečiais įrodymais tai įmanoma padaryti. Pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Teigiant priešingai, būtų iškreipta apmokestinimo PVM esmė bei paneigtas dvigubo apmokestinimo draudimo principas.

ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2 punktas (teismo sprendimo motyvuojamoji dalis) imperatyviai reikalauja, kad teismo sprendime būtų nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjas pažymėjo, kad šią teisės normą pažeidė teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nes nėra nurodyta jokių konkrečių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog jo įmonei buvo žinoma arba kad jo įmonė turėjo realią galimybę žinoti, suprasti apie UAB „Plastalfa“ galimai neteisėtą veiklą. Be to, teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes nebuvo galima nagrinėti šios bylos, kol nebus išspręsta kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka. Faktiniai duomenys ir dokumentai bus gauti tik tuomet, kai bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloję, kurioje ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl tų pačių aplinkybių - šioje byloje nagrinėjamų PVM sąskaitomis-faktūromis įformintų ūkinių sandorių teisėtumo, realumo ir dokumentų, kuriais sandoriai įforminti, tikrumo.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106-109) prašė pareiškėjo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Taip pat pažymėjo, kad baudžiamajame procese sprendžiamas galimai nusikalstamas veikas padariusių asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o mokestiniame procese sprendžiamas mokėtojo apmokestinimo klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. A-6-238/2007 pažymėjo, kad „pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai“. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys susiklosčiusiai Lietuvos vyriausio administracinio teismo praktikai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių VMI, palaikydamas atsakovo VMI prie FM atsiliepime išdėstytus motyvus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti.

III

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Nr. A-556-2496/2011 pareiškėjo V. K. individualios įmonės „Basana“ apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 25 116 Lt PVM, PVM delspinigius nuo papildomai apskaičiuotos PVM sumos, 7 535 Lt PVM baudą, 20 930 Lt pelno mokestį, 6 637 Lt pelno mokesčio delspinigius ir 6 279 Lt pelno mokesčio baudą. Administracinėje byloje ginčo tarp šalių dėl realiai įvykusių ūkinių operacijų neiškilo, tačiau mokesčių administratorius teigė, kad jos įvyko ne tarp tų subjektų, kurie buvo įrašyti sąskaitose-faktūrose, kas, pastarojo nuomone, paneigė teisę į PVM atskaitą ir įgalino apskaičiuoti papildomai mokėtiną pelno mokestį.

Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad nepateikti važtaraščiai dėl prekių gabenimo iš UAB „Plastalfa“, nėra aiškus prekių siuntėjas bei gavėjas, nes pareiškėjo pateiktas notariškai patvirtintas dokumentas, nei paneigia nei patvirtina ūkinių operacijų buvimą tarp pareiškėjo ir UAB „Plastalfa“, todėl padaryta išvada, kad ūkinių operacijų tarp tų asmenų, kurie fiksuoti ginčo sąskaitose- faktūrose, nebuvo. Tačiau administracinėje jurisprudencijoje formuojama nuostata, jog „vien ta faktinė aplinkybė, kad apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų ūkio subjektų savaime dar nepaneigia pirkėjo teisės į PVM atskaitą. Atsižvelgiant į fiskalinio neutralumo, proporcingumo principus mokesčių administratorius tokiais atvejais (kai siekiama paneigti teisę į PVM atskaitą, nustačius prekių (paslaugų) tiekimą ne tarp tų subjektų, kurie atvaizduoti PVM sąskaitose faktūrose) turi įrodinėti asmens pretenduojančio į PVM atskaitą nesąžiningumą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 – 610/2010).

Ši principinė pozicija atsispindi ir administracinėje byloje Nr. A-438- 1097/2009, kur buvo nurodyta, kad „kai nustatoma, jog prekės ir/ar paslaugos pirkėjui realiai buvo suteiktos (ūkinės operacijos realiai įvyko), už kurias pirkėjas sumokėjo atitinkamas pridėtinės vertės mokesčio sumas, tačiau nustatoma, jog šias prekes ir/ar paslaugas pirkėjui suteikė ne PVM sąskaitose faktūrose nurodyti subjektai, o kiti subjektai, kurie yra nustatomi ir/ar žinomi, ši aplinkybė pati savaime nėra pakankama nesuteikti pirkėjui teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą. Tai gali būti padaryta kai nustatoma, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje ir priklausomai nuo šios aplinkybės nustatymo, turi būti sprendžiamas teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimas“; „mokesčių administratoriaus sprendimas, kuris grindžiamas vien ta aplinkybe, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių ir/ar paslaugų nesuteikė PVM sąskaitose faktūrose nurodyti asmenys, dėl ko šios PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios ir remiantis jomis negali būti vykdoma pridėtinės vertės mokesčio atskaita, yra teisiškai nepagrįstas bei neteisinga“.

Todėl sąžiningumo aplinkybė, kai nustatoma, kad PVM apmokestinamas prekių tiekimas ir (ar) paslaugų teikimas įvyko ne tarp PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytų ūkio subjektų, yra įrodinėjimo dalykas, mokesčių administratoriui turint tikslą paneigti teisę į PVM atskaitą.

Mokesčių administratorius nurodė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo sąžiningumą, t.y., kad buvo pakankamai rūpestingas, domėjosi sandorio partnerio veiklos teisėtumu, reikalavo informacijos ir ją gavo ar negavo.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, taip pat yra konstatuota, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (administracinė byla Nr. A-438-1097/2009).

Tikrinamoje administracinėje byloje konstatavus apie realiai įvykusias operacijas, bet nepripažinus pareiškėją buvus sąžiningu, siekiant teisės į PVM atskaitą, pastaroji negalėjo būti realizuota. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl ūkinių operacijų su UAB „Plastalfa“ nebuvo pagrįsti nekeliančiais abejonių faktiniais duomenimis. Jo (pareiškėjo/apelianto) nerūpestingumas užkirto kelią patikėti vykdytos PVM apmokestinamos veiklos skaidrumu, o taip pat atėmė galimybę įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: kas vis dėl to buvo realus kontrahentas suteikęs įmonei prekes; įrodyti, kad pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog įsigydamas prekes dalyvauja į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje.

IV. Pareiškėjas V. K. individuali įmonė „Basana“ pateikė prašymą ( b. l. 169-173) dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-556-2496/2011.

Prašyme nurodo, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-89/08-14 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 69-79 nustatytos aplinkybės apie realiai įvykusius Įmonės pagamintos produkcijos realizavimą laikytinos naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, todėl remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 2 p. yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-556-2496/2011.

Pažymi, kad mokesčių administratorius pripažino, jog yra įvykę ir teisėti Įmonės pagamintos produkcijos realizavimo sandoriai. Tam, kad produkcija būtų pagaminta, Įmonė turėjo įsigyti audinių jos gamybai. Tačiau mokesčių administratorius ir Įmonės skundus išnagrinėję teismai pripažino, kad žaliavų (audinių), iš kurių Įmonė pagamino realizuotą produkciją, įgijimo sandoriai neįvyko ir dėl to Įmonei nepripažįstama teisė į PVM atskaitą. Mokesčių administratoriaus sprendimai dėl Įmonės žaliavos įsigijimo sandorių pagrįstumo buvo priimti anksčiau, nei sprendimai dėl Įmonės produkcijos realizavimo sandorių. Teigia, jog pastarieji patvirtina, kad Įmonė negalėjo realizuoti produkcijos, neįsigijusi žaliavos jos gamybai, todėl laikytini iš esmės reikšmingais sprendžiant, ar Įmonė turėjo teisę į PVM atskaitą dėl žaliavos įsigijimo sandorių. Pažymi, kad pagal Europos Teisingumo teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose yra aktualus tik pats objektyvus prekių pirkimo faktas ir tai, ar šios prekės buvo skirtos pareiškėjo veiklai, apmokestintai PVM, vykdyti. Aplinkybė, ar prekes pardavė tikrai tas asmuo, kuris norodytas PVM sąskaitoje-faktūroje kaip pardavėjas, negali paneigti teisės į PVM atskaitą. Nurodo, jog byloje pripažinta, kad ūkines operacijas UAB „Plastalfa“ vardu atliko direktorius A. M., siekdamas turtinės naudos, tačiau pareiškėjas mano, kad tai, jog A. M. ūkinių operacijų, t. y. audinių pardavimo Įmonei pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras neįtraukė į UAB „Plastalfa“ apskaitą, neneigia tokio sandorio buvimo.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad iki sandorių su Įmone sudarymo viešojoje erdvėje nebuvo jokios neigiamos informacijos apie UAB „Plastalfa“, todėl Įmonė neturėjo pagrindo manyti, kad žaliavos pardavėjas yra nesąžiningas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.

Taigi, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą (ABTĮ 157 straipsnio 2 dalis), procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu (Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-89/08-14 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 69-79 nustatytos aplinkybės apie realiai įvykusius Įmonės pagamintos produkcijos realizavimą).

Vertindamas prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų pagrįstumą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį, aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ir šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. balandžio 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 44.1-89/08-14 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimu Nr. 69-79 pripažino, jog yra įvykę ir teisėti Įmonės pagamintos produkcijos realizavimo sandoriai. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualios aplinkybės, patvirtinančios žaliavų įsigijimo iš UAB „Plastalfa sandorių teisėtumą. Pareiškėjo argumentas, kad Šiaulių VMI ir VMI prie FM patvirtinus, kad produkcijos realizavimo sandoriai yra teisėti, tokiais turėtų būti pripažįstami ir žaliavų įsigijimo sandoriai, nes tam, kad produkcija būtų pagaminta, Įmonė turėjo įsigyti audinių jos gamybai, vertintinas kaip prielaida, kuri bylai neturi esminės reikšmės. Tai, kad mokesčių administratoriaus sprendimai dėl Įmonės žaliavos įsigijimo sandorių pagrįstumo buvo priimti anksčiau, nei sprendimai dėl Įmonės produkcijos realizavimo sandorių taip pat nėra laikytina aplinkybe, kuri keičia žaliavų įsigijimo sandorių teisėtumo vertimą, nes produkcijos realizacijos sandorių teisėtumas per se neužtikrina ir žaliavų įsigijimo sandorių teisėtumo. Minėti sandoriai iš esmės skiriasi savo pagrindu, esme bei tikslu, todėl negali būti tapatinami.

Pareiškėjas pateiktame prašyme atnaujinto procesą taip pat nurodė, jog iki sandorių su Įmone sudarymo viešojoje erdvėje nebuvo jokios neigiamos informacijos apie UAB „Plastalfa“, todėl Įmonė neturėjo pagrindo manyti, kad žaliavos pardavėjas yra nesąžiningas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje A-556‑2496/2011 konstatavo, kad byloje nėra faktinių duomenų, jog įsigydamas prekes per pardavėjo atstovą A. M. pareiškėjas buvo susipažintas su UAB „Plastalfa“ veiklos legalumą patvirtinančiais dokumentais, reikalavo iš A. M. įgaliojimų vykdyti sandorius UAB „Plastalfa“ vardu patvirtinimo, domėjosi, ar pardavėjas turi teisę verstis atitinkama veikla, susipažino su pardavėjo teisinį statusą patvirtinančiais dokumentais prieš sudarydamas sandorius, ar atliko kitus veiksmus, leidžiančius teigti, kad pareiškėjas buvo pakankamai rūpestingas ir elgėsi taip, kaip turėtų elgtis teisinis vienetas, siekiantis įgyti teisę į PVM atskaitą. Surinktų įrodymų visumos pagrindu teisėjų kolegija paneigė teisinę galimybę tvirtinimui dėl ūkinių operacijų buvimo tarp pareiškėjo ir UAB „Plastalfa“, ir padarė išvadą, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas bei atidus, vykdydamas operacijas, neįsitikinimo operacijų skaidrumu, teisėtumu ir pan., t.y. nebuvo sąžiningas.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis (procesą prašo atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių), tačiau, jo nurodomos aplinkybės iš esmės neatitinka aukščiau išvardintų sąlygų, į kurias, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būtina atsižvelgti sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. individualios įmonės „Basana“ prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-556-2496/2011 atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė