2020-01-08 Nr. AB-331-3-65-3-00387-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1802-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00387-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos 31 d. – 2017 m. gegužės 1 d. laikotarpiu Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – ir areštinė) jam nebuvo sudarytos sąlygos asmens higienai palaikyti. Pareiškėjas teigė, kad atvykus į areštinę, nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, o atliekant asmens kratą, nebūdavo galimybės pasinaudoti praustuvu ir nusiplauti rankas. Pareiškėjas tvirtino, kad taip buvo pažeistos jo teisės, kadangi Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai nesilaikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ 75 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 59 punkto reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 3 d. – 2017 m. gegužės 1 d. laikotarpiu areštinės duše nebuvo įrengtų dozatorių su higienos priemone kūnui ir plaukams. Šiuo laikotarpiu, pareiškėjui prireikus, Panevėžio AVPK areštinė išduodavo tik ūkinį muilą, kuris nėra skirtas kūno ir plaukų priežiūrai. Pareiškėjas teigė, jog tokiu būdu areštinės darbuotojai pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 31 punktą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis dušu, kadangi persirengimo patalpoje nėra įrengta atskirų persirengimo kabinų, todėl persirengti tekdavo vienoje patalpoje su kitais asmenimis. Toks patalpų įrengimas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 ir 21 straipsnius, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnį. Pareiškėjas pažymėjo, kad policijos pareigūnų neteisėtais veiksmais jam buvo sukeltas pažeminimo jausmas, neigiami išgyvenimai. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai paaiškino, kad vienu metu dušu naudodavosi du asmenys, duše yra įrengtos pertvarėlės, tačiau persirengimo patalpa yra itin nedidelė.

4. Atsakovo atstovo Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Šiuo laikotarpiu areštinėje uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teises ir pareigas reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Areštinių taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“.

6. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK nurodė, kad areštinėje buvo laikomasi Areštinių taisyklių 7.12 punkto reikalavimo, tvirtino, jog kartais pareiškėjui teisė nusiprausti po šiltu dušu buvo suteikiama ir atvykimo dieną. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK pažymėjo, kad Vidaus tvarkos taisyklių 59 punktas pareiškėjui negalėjo būti taikomas, nes po 2017 m. balandžio 3 d. pareiškėjas nebuvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK nurodė, kad areštinėje esantys dušų kambariai yra tvarkingi, duryse stebėjimo langelių nėra, todėl asmenys duše turi visišką privatumą. Tai patvirtino ir kompetentingos institucijos. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK tvirtino, kad pareiškėjas, esant būtinumui, būdavo aprūpinamas būtiniausiomis higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi, kaip to reikalavo Areštinių taisyklių 83 punktas bei atkreipė dėmesį, kad areštinėje laikomi asmenys naudojosi ir savomis higienos priemonėmis, kurias gaudavo iš artimųjų arba nusipirkę tardymo izoliatorių parduotuvėse. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK teigė, kad kratos kambarys įrengtas pagal Konvojavimo taisyklių 75 punkto reikalavimus ir pripažino, jog jame nėra tik praustuvo, kurio įrengti nėra techninių galimybių.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą tenkino iš dalies.

8. Teismas nustatė, kad Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas buvo periodiškai laikomas nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2017 m. gegužės 1 d., tačiau atsižvelgęs į tai, kad Panevėžio AVPK pateikė nustatyta tvarka tvarkomo areštuotojo asmens judėjimo registracijos žurnalo išrašus, teismas neturėjo pagrindo abejoti Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis apie pareiškėjo buvimo policijos areštinėje laikotarpį. Teismas darė išvadą, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, pareiškėjo kildinamos 2010 m. rugpjūčio 2 d. – 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu.

9. Teismas nustatė, jog atsakovo atstovas Panevėžio AVPK prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2010 m. rugpjūčio 2 d. – 2015 m. gruodžio mėn. laikotarpį taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu šią pareiškėjo skundo dalį atmesti.

10. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota nuoseklia ieškinio senaties taikymo praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo nurodytus galimai patirtus neigiamus išgyvenimus ir darė išvadą, kad pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje 2010 m. rugpjūčio 2 d. – 2015 m. gruodžio mėn. laikotarpiu, turėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. gruodžio 4 d. dėl šios priežasties pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.

11. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009) ir nusprendė, jog nebuvo nustatyta objektyvių, t. y. nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių, aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas tvirtino, kad jautė sukeltus neigiamus išgyvenimus ir diskomfortą, teismas darė išvadą, kad jis turėjo galimybę suvokti savo subjektyvių teisių suvaržymus. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju teismas nusprendė, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino.

12. Teismas nurodė, kad esant atsakovo atstovo Panevėžio AVPK prašymui taikyti ieškinio senatį bei įvertinus tai, jog pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. gruodžio 4 d., pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2010 m. rugpjūčio 2 d. – 2014 m. lapkričio 19 d. laikotarpį taikoma ieškinio senatis ir teismas šią reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas teismine tvarka sprendė dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą jo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje 2014 m. gruodžio 8 d. – 2017 m. balandžio 3 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis).

13. Teismas nurodė, kad ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).

14. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis ir atliko teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Teismas pažymėjo, kad bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas), analizavo jo 2, 67 straipsnius, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnį, 3 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 37:2009, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teises ir pareigas, jų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentavo Areštinių taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. –Vidaus tvarkos taisyklės.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą ir neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad atvykus į Panevėžio AVPK areštinę iš kitų laisvės apribojimo vietų, jam nebūdavo sudaryta galimybė tą pačią dieną, o esant dideliam skaičiui žmonių (areštantų) ar šiems atvykus vakare (po 22 valandos) – ne vėliau kaip kitą dieną nusiprausti po šiltu dušu.

16. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu galimybę nusiprausti po dušu reglamentavusių Areštinių taisyklių 7.12 punktas nustatė, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Analogiška taisyklė buvo įtvirtinta iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 60 punkte ir nurodytu metu įsigaliojusios Higienos normos 134:2015 44 punkte. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu galiojančių Vidaus tvarkos taisyklių 59 punkto nuostata, kad naujai į policijos areštinę uždarytiems areštantams ar iš kitų laisvės apribojimo vietų atvykusiems areštantams, jei jie pageidauja, tą pačią dieną, o esant dideliam skaičiui areštantų ar šiems atvykus vakare (po 22 val.) – ne vėliau kaip kitą dieną turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, ginčo laikotarpio teisiniams santykiams netaikoma, nes, bylos duomenimis, pareiškėjas po 2017 m. balandžio 3 d. į Panevėžio AVPK areštinę nebuvo pristatytas.

17. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas Panevėžio AVPK teigė, jog pareiškėjo teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu buvo užtikrinama, kartais – ir atvykimo dieną. Šiuos atsakovo atstovo paaiškinimus patvirtina duomenys apie pareiškėjo išvedimą iš kameros. Pareiškėjas nepaneigė aplinkybės, kad jam ne rečiau kaip kartą per savaitę buvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu. Bylos duomenimis, pareiškėjas į Panevėžio AVPK areštinę buvo pristatomas planiniais konvojais, t. y. į areštinę patekdavo patikrintas, ar nėra utėlėtas ir apsikrėtęs niežais. Teismas išanalizavo atsakovo atstovo Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie pareiškėjo išvedimą iš kameros, ir darė išvadą, kad pareiškėjas dušu, kaip taisyklė, naudodavosi kitą dieną po atvykimo. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas darė išvadą, jog atsakovo atstovas Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu teisės normų, reglamentavusių areštinėje laikomo asmens teisę pasinaudoti dušu, nepažeidė ir dėl šios priežasties pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos nesukėlė.

18. Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės dušo kabinoje nebuvo dozatoriaus su higienos priemone, o prireikus, areštinė asmens higienai palaikyti išduodavo tik ūkinį muilą, nurodė, kad Higienos normos 37:2009, galiojusios nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., 30 punktas nustatė, kad sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti skysto muilo su dozatoriumi arba individualaus muilo. Higienos normos 134:2015, galiojusios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., 31 punktas nustatė, kad sanitarinės švaryklos dušinėje turi būti muilo. Areštinių taisyklių 83 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis, įskaitant ir muilu.

19. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime teigė, jog visiems Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims buvo išduodamas tinkamas kiekis atitinkamos paskirties muilo. Teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo Panevėžio AVPK paaiškinimais, kadangi juos patvirtina byloje esantys kiti įrodymai. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2017 m. gruodžio 27 d. tarnybiniame pranešime „Dėl E. V. laikymo areštinėje“ nurodė, kad, laikantis Areštinių taisyklių 83 punkto reikalavimų ir esant būtinumui, pareiškėjas buvo aprūpinamas muilu – jam buvo išduodamas ūkiškas rūbams išsiskalbti ir kūnui nusiprausti skirtas muilas. Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad sanitarinės švaryklos duše muilu aprūpinami visi sulaikytieji, areštinės sandėlyje muilo atsargų buvo.

20. Teismas nurodė, kad pareiškėjas paaiškino, jog jo artimieji jam ne visada perduodavo higienos palaikymui skirtų priemonių. Išanalizavęs atsakovo atstovo Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie pareiškėjui skirtus perduoti daiktus, teismas nustatė, kad 2015 m. liepos mėn. – 2016 m. sausio mėn. laikotarpiu pareiškėjui buvo perduodamas muilas, šampūnas, dušo želė, šių priemonių pareiškėjui nebuvo perduota tik 2016 m. birželio ir rugpjūčio mėnesiais. Teismas vertino pareiškėjo paaiškinimus apie negautą asmens higienai skirtą muilą, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada jam nebuvo išduotas muilas bei nepateikė duomenų, kad dėl muilo neišdavimo ar išduoto netinkamo muilo būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK ar areštinės vadovybę. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas pareiškėjo teiginius apie patirtą neturtinę žalą dėl jam policijos įstaigos areštinėje neišduotų higienos priemonių laikė nepagrįstais byloje nustatytais įrodymais.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjas patirtą neturtinę žalą, kildinamą iš privatumo neužtikrinimo, grindė tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės dušinėje įrengtoje persirengimo patalpoje nebuvo atskirų kabinų, todėl tais atvejais, kai dušu naudodavosi ir kitas areštinėje laikomas asmuo, pareiškėjas jausdavosi nepatogiai.

22. Teismas nurodė, kad pagal Higienos normos 37:2009, galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d., 29 punktą, sanitarinėje švarykloje turėjo būti įrengiamos šios patalpos: nusirengimo kambarys, dušinė, apsirengimo kambarys, švarių rankšluosčių sandėlis (spinta), valymo inventoriaus, plovimo ir dezinfekavimo priemonių laikymo patalpa (spinta). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančios Higienos normos 134:2015 29 punktas nustatė, kad sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo / apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa. Teismas darė išvadą, kad nurodyti teisės aktai reikalavimų įrengti kiekvienam asmeniui skirtas atskiras persirengimo kabinas neįtvirtino.

23. Teismas vertino tai, kad atsakovo atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, jog areštinėje yra įrengti du dušo kambariai, kuriuose yra įrengtos pakabos rūbams pasikabinti, dėtuvės higienos priemonėms pasidėti, padėti indai rūbams išsiskalbti, dušo patalpa nėra stebima. Šiems paaiškinimams pagrįsti policijos įstaiga pateikė Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2017 m. gruodžio 27 d. tarnybinį pranešimą „Dėl E. V. laikymo areštinėje“, kuriame nurodyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje esantys dušo kambariai yra tvarkingi, duryse nėra jokių stebėjimo langelių, duše esantys asmenys turi visišką privatumą. Išanalizavęs Panevėžio visuomenės sveikatos centro parengtų patikrinimo aktų duomenis, teismas darė išvadą, kad ši kontrolės institucija ginčo laikotarpiu ne kartą tikrino Panevėžio AVPK areštinę ir konstatuodavo, kad joje įrengtos dušinės patalpos atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad Panevėžio AVPK areštinėje įrengta dušo patalpa atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui naudojantis policijos įstaigos dušu, buvo pažeista jo teisė į privatumą.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą siejo su aplinkybe, kad Panevėžio AVPK areštinės kratos kambaryje nebuvo praustuvo, dėl ko per kratą nebūdavo galimybių nusiplauti rankų.

25. Teismas nustatė, kad Teritorinių policijos įstaigų areštinėse kratos kambario įrengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Konvojavimo taisyklių IV skyriaus „Konvojuojamųjų kratos organizavimas“ 75 punktas. Šiame punkte nustatyta, kad teritorinių policijos įstaigų areštinėse konvojuojamųjų kratai, drabužių (avalynės, galvos apdangalų), daiktų ir maisto produktų apžiūrai atlikti turi būti įrengtos gerai apšviestos patalpos; jose turi būti: stalai, kėdės, suolai, chalatai pareigūnams, patiesalai (ant grindų prie suolų), indas su vandeniu ir puodelis, praustuvas, dezinfekuojamosios priemonės, muilas, rankšluosčiai, vienkartinės pirštinės ir instrumentai daiktų ir maisto produktų apžiūrai atlikti. Teismas nurodė, kad Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2017 m. gruodžio 28 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinėje esančio kratos kambario“ nurodė, kad areštinės kratos kambaryje yra visos Konvojavimo taisyklių 75 punkte išvardintos priemonės, išskyrus praustuvą. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinės kratos kambario įrengimas neatitiko visų Konvojavimo taisyklių 75 punkto reikalavimų.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 33 kartus buvo konvojuotas į Panevėžio AVPK areštinę ir iš jos. Pareiškėjas tvirtino, jog tai, kad kratų metu jis neturėdavo galimybės nusiplauti rankų, sukeldavo nepatogumų. Atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes, teismas nusprendė, kad tokie pareiškėjo patirti nepatogumai gali būti vertinami kaip neturtinė žala.

27. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmenų, kuriems ribota (atimta) laisvė, specifinio teisinio statuso, valstybės pareigos organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013) bei pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, o teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą ir yra savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

28. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į ginčo laikotarpį, nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę bei nesant duomenų, patvirtinančių, jog byloje nustatytos netinkamos laikymo areštinėje sąlygos būtų sukėlusios itin sunkių žalingų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra pripažinimas, kad jo teisė į tinkamas laikymo sąlygas areštinėje buvo pažeista.

III. 29. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

30. Pareiškėjas teigia, kad teismas konstatavo, jog jis dušu naudojosi kitą dieną po atvykimo, tačiau neanalizavo savaitgalio dienų (pagal Panevėžio AVPK areštinės grafiką, į dušą vedama savaitgaliais), kartu buvusių asmenų skaičiaus bei aplinkybės, ar buvo priežastis atidėti nuvedimą į dušą iki kitos dienos.

31. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas Panevėžio AVPK turėjo suteikti jam higienos priemones (muilą, rankšluostį) prieš vedant į dušą, o aplinkybė, kad jis dėl higienos priemonių išdavimo į administraciją nesikreipė (savaitgaliais nėra darbuotojų), yra nereikšminga ir fakto, kad atsakovo atstovas Panevėžio AVPK neįrodė, jog buvo išduodamas pakankamas kiekis higienos priemonių, nepaneigia. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog teismas rėmėsi ginčo laikotarpiu negaliojusia Higienos normos HN 37:2009 redakcija, kuri galiojo iki 2010 m. Higienos normos HN 76:2010.

32. Pareiškėjas teigia, jog nors teismas nustatė, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras dušinėse teisės aktų pažeidimų nenustatė, tačiau pažeidimai akivaizdūs (nėra privatumui užtikrinti įrengtų persirengimo kambarių ir dušinių, dozatorių) ir patvirtinti byloje esančia medžiaga.

33. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišnagrinėjo jo pretenzijų Panevėžio AVPK dėl dantų pastos, dantų šepetėlio ir kitų būtinų reikmenų. Pareiškėjas nurodo, kad byloje esanti informacija patvirtina, kad Panevėžio AVPK tokių priemonių neturėjo ir pirko nepakankamai.

34. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą prašo palikti Regiono apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

35. Atsakovo atstovas Panevėžio AVPK teigia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas, neargumentuotas, grindžiamas abstrakčiomis aplinkybėmis ir subjektyvia pareiškėjo nuomone ir akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikia įrodymų, kurie patvirtintų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. V. kildino iš neteisėtų atsakovo atstovo Panevėžio AVPK veiksmų, neužtikrinus jam tinkamų higienos sąlygų.

37. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo teritorinės policijos įstaigos areštinėje sąlygas (kratos kambaryje nesant praustuvo, pareiškėjas neturėdavo galimybės nusiplauti rankų), o kitą skundo dalį, nenustatęs atsakovo atstovo Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų, atmetė.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, iš esmės tvirtindamas, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

39. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

40. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundo reikalavimai atmesti. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas yra ne bylos nagrinėjimas iš naujo ar bylos nagrinėjimo pratęsimas apeliacinėje instancijoje, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas apeliacinio skundo ribose, todėl apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, paprastai vadovaujasi ta bylos medžiaga, kuri yra surinkta byloje pirmosios instancijos teismo ir, kurią vertino pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą.

43. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad nesuteikiant jam galimybės nusimaudyti duše, atsakovo atstovas Panevėžio AVPK pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių 59 punktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vidaus tvarkos taisyklės, įsigaliojusios nuo 2017 m. balandžio 4 d., ginčo laikotarpio teisiniams santykiams netaikomos, nes pareiškėjas po 2017 m. balandžio 3 d. į Panevėžio APVK areštinę nebuvo pristatytas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių (kartu atvykusių asmenų skaičiaus, priežasčių nuvedimą į dušą atidėti iki kitos dienos), atmetami kaip nepagrįsti.

44. Ginčo laikotarpiu galiojusių Areštinių taisyklių 7.12 punkte, iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos 37:2009 60 punkte ir nurodytu metu įsigaliojusios Higienos normos 134:2015 44 punkte buvo įtvirtinta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Nors bylos duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK viršininko įsakymais patvirtintose areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėse buvo įtvirtintos nuostatos, jog areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą – ar kitą dieną) nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo savaitgalio dienų, nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu (Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie pareiškėjo išvedimą iš kameros į higienos kambarį). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu teisės normų, reglamentavusių areštinėje laikomo asmens teisės pasinaudoti dušu, nepažeidė.

45. Pastebėtina, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui neskundė Panevėžio AVPK veiksmų, nesuteikiant pareiškėjui rankšluosčio, dantų pastos, dantų šepetėlio, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių pareiškėjo argumentų plačiau nepasisako.

46. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, nepadarė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. balandžio 3 d. spendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius