2016-07-14 Nr. AB-14516-3-61-3-00389-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3721-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00389-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Z. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2016 m. sausio 12 d. sprendimą, A. Z. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodant, kad: 1) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra keičiamas (o ne išduodamas); 2) keičiamo leidimo laikinai gyventi terminas yra 2 metai; 3) keičiamas leidimas laikinai gyventi galioja nuo 2015 m. gruodžio 14 d. Pareiškėja taip pat skunde prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Migracijos poskyriui 2015 m. lapkričio 13 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įstatymo „Dėl užsieniečių teisines padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio pagrindu, t. y. kaip užsiimanti ir ketinanti toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgusi į tai, kad jos turimas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojo iki 2015 m. gruodžio 14 d., vadovaudamasi Įstatymo 341 straipsniu, prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė skubos tvarka. Prašymą priėmęs migracijos tarnybos tarnautojas neturėjo jokių pastabų dėl pateikiamų dokumentų ir prašymą priėmė nagrinėti. Pareiškėja 2016 m. sausio 12 d. gavo 2016 m. sausio 12 d. pranešimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Pareiškėja teigė, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jai turėjo būti pakeistas, o ne išduotas naujas (Įstatymo 29 str. 1 d.). Taip pat vadovavosi Įstatymo 341 straipsnio 1 dalimi bei Įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad likus kiek daugiau nei vienam mėnesiui iki jos turimo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo pabaigos, ji pateikė nustatytos formos prašymą atsakovui ir sumokėjo dvigubai didesnę valstybės rinkliavą už prašymo nagrinėjimą skubos tvarka. Pareiškėja pastebėjo ir tai, kad tik 2015 m. gruodžio 15 d., t. y. pasibaigus prašymo nagrinėjimo terminui, prašymą nagrinėjančiai atsakovo tarnautojai kilo neaiškumų dėl jos turimoje įmonėje įdarbinto asmens statuso.

Pareiškėja nurodė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas sukėlė jai dideles neigiamas pasekmes. Departamentui laiku nepakeitus leidimo, iki laikino leidimo gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje ji gyveno neteisėtai, dėl ko jai 2015 m. gruodžio 22 d. buvo surašytas administracinio teises pažeidimo protokolas ir ji turėjo sumokėti baudą. Taip pat ji patyrė išlaidų dėl nacionalinės (D) vizos išdavimo. Tačiau svarbiausia, kad nepakeitus leidimo, ji negalės daugiau nei po metų teikti prašymą išduoti jai leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Taip pat pareiškėja pažymi, kad vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, leidimas laikinai gyventi išduodamas vieneriems metams, o keičiamas 2 metams. Todėl dėl atsakovo aplaidumo, kai nustatytu terminu nesugebėjo priimti sprendimo, vietoje 2 metų ji gavo perpus trumpesnį – 1 metų leidimą gyventi Lietuvoje.

Pareiškėja akcentavo, kad prašymą pakeisti leidimą ji pateikė skubos tvarka ir buvo pakankamas terminas jį išnagrinėti bei priimti sprendimą, todėl nesutiko su atsakovo pozicija, jog toks prašymas iš karto buvo traktuojamas kaip prašymas išduoti (o ne pakeisti) leidimą gyventi. Pažymėjo, kad Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329 (toliau – ir Aprašas) 7 punkte įtvirtinta tvarka, kad prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius, egzistuoja jau seniai, tačiau galimybė užsieniečiams prašymus pateikti nagrinėti skubos tvarka atsirado neseniai ir nėra suderinta su Aprašo 7 punktu. Niekur teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog užsieniečiui, pateikus prašymą likus mažiau nei 2 mėnesiams iki leidimo gyventi galiojimo pabaigos, toks užsieniečio prašymas automatiškai nagrinėjamas ne kaip prašymas pakeisti, o kaip prašymas išduoti leidimą gyventi.

Atsakovas Departamentas prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Įstatymo 33 ir 341 straipsniuose yra nustatyta ne prašymo išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarka, o šių prašymų nagrinėjimo terminai, t. y. vadovaujantis 341 straipsnio 1 dalimi, skubos tvarka gali būti nagrinėjamas tik toks prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuris buvo pateiktas prašymų išduoti ir pakeisti leidimus laikinai gyventi pateikimą ir nagrinėjimą reglamentuojančio Aprašo nustatyta tvarka.

Atsakydamas į pareiškėjos teiginius, kad dėl ginčijamo sprendimo ji patyrė neigiamas pasekmes, informavo, kad vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo gyventi galiojimo pabaigos. Taigi, pareiškėja, žinodama, kad jos turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikas baigiasi ir ji privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos, šios savo pareigos neįvykdė ir laiku nesikreipė dėl nacionalinės (D) vizos išdavimo, dėl ko ir patyrė neigiamas pasekmes.

Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjos skundo argumentu, kad Aprašo nuostatos nėra suderintos su Įstatymo 341 straipsnio nuostatomis, įsigaliojusiomis 2015 m. rugsėjo 1 d., nes Aprašo 7 punkte nurodytas 2 mėnesių terminas yra skirtas ne vien tik sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi priėmimui, bet visai leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūrai, siekiant užtikrinti, kad užsienietis netaptų neteisėtai esančiu Lietuvos Respublikoje ir leidimas laikinai gyventi būtų keičiamas nepertraukiant teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės.

Atsakovas teigė, kad prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuris buvo pateiktas nesilaikant Aprašo 7 punkte nustatytų reikalavimų, priėmimas ir nagrinėjimas pagal prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo terminus ir tvarką atitinka užsieniečio interesus, nes priešingu atveju toks prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi nebūtų priimamas, o užsienietis turėtų teikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjos A. Z. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, padavė skubos tvarka, vadovaudamasi Įstatymo 341 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad Įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustato terminus, per kuriuos turi būti įvykdyta prašymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo procedūra ir priimtas administracinės procedūros sprendimas, o Įstatymo 341 straipsnio 1 dalis numato užsieniečiui galimybę prašyti, kad jo prašymas būtų išnagrinėtas pagreitintai (skubos tvarka). Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, teismas konstatavo, kad šia prašymo nagrinėjimo skubos tvarka galimybe užsienietis turi teisę pasinaudoti tik tada, jei jo prašymas yra pateiktas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis pareiškėjos išdėstyta pozicija, kad įstatymas nedraudžia užsieniečiui Įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kreiptis į atsakingą instituciją nesilaikant Aprašo 7 punkte nustatytų terminų, atsirastų prielaidos užsieniečiams piktnaudžiauti aptariamų prašymų nagrinėjimo procedūra, t. y. nesilaikyti prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi terminų. Teismas akcentavo, kad tiek Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, tiek 341 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, per kokį terminą turi būti išnagrinėtas prašymas bendrąja ir skubos tvarka, tačiau šios įstatymo nuostatos neatleidžia užsieniečio nuo pareigos laikytis prašymų išduoti / pakeisti leidimą laikinai gyventi terminų, kuriuos reglamentuoja speciali norma – Aprašo 7 punktas.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2014 m. gruodžio 14 d. išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas baigėsi 2015 m. gruodžio 14 d. Atsižvelgęs į tai, bei vadovaudamasis Aprašo 7 punktu, teismas sprendė, kad pareiškėja su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo turėjo kreiptis ne vėliau kaip iki 2015 m. spalio 14 d. Iš pareiškėjos paaiškinimo teismo posėdyje teismas nustatė, kad šis įstatymo reikalavimas jai buvo žinomas, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ji turi jau 4 metus, tačiau pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi migracijos tarnybai pateikė 2015 m. lapkričio 13 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą kreipimosi su tokiu prašymu terminą.

Teismas pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei Aprašas nenumato įgaliotos institucijos ar teismo teisės atnaujinti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi padavimo terminą. Taip pat jokie šiam ginčui aktualūs teisės aktai nenumato migracijos tarnybos pareigūno teisės nepriimti prašymo, jei prašymas paduodamas praleidus įstatymo nustatytus terminus (Aprašo III skirsnis). Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad pateikus visus reikalingus dokumentus jos prašymas buvo priimtas nagrinėti, nepatvirtina, jog prašymas pateiktas įstatymo nustatytu terminu ir ji įgijo teisėtą lūkestį, kad per vieną mėnesį (Įstatymo 341 str. 1 d.) bus priimtas sprendimas dėl prašymo.

Teismas pažymėjo, kad Aprašo 63 punkte yra nustatyti atvejai, kai prašymas išduoti / pakeisti leidimą laikinai gyventi nenagrinėjamas skubos tvarka ir sprendimas dėl jo priimamas bendra tvarka. Aprašo 64 punkte detalizuota procedūra, kuri vykdoma esant tokiam atvejui. Apie tokią tikimybę ir atvejį, numatytą Aprašo 63.10 punkte, Departamentas pareiškėją informavo jau 2015 m. gruodžio 18 d. raštu. Be to, įstatymų leidėjas yra numatęs teisę pratęsti prašymų dėl leidimo išdavimo / pakeitimo terminus (Aprašo 66 p.). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė pasibaigus Aprašo 7 punkte nustatytiems terminams ir to iš esmės neneigia, teismas padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai tokį prašymą traktavo kaip prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir jį nagrinėdamas taikė Įstatymo nuostatas, susijusias su leidimų laikinai gyventi išdavimu. Teismas akcentavo, kad prašymo pakeisti leidimą nagrinėjimas šiuo atveju būtų galimas tik tuomet, jei toks prašymas pateiktas Aprašo 7 punkte nustatytais terminais.

Teismas atmetė pareiškėjos teiginį, kad Departamentas nepagrįstai delsė priimti sprendimą dėl jos prašymo. Teismas pažymėjo, kad Departamentas 2015 m. gruodžio 18 d. rašte pareiškėjai išaiškino galimus atvejus, kuomet prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo gali būti nenagrinėjamas skubos tvarka ir sprendimas dėl jo priimamas bendra tvarka, tačiau tai nereiškia, kad tokia situacija realiai buvo ir pareiškėjos prašymo nagrinėjimo atveju. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos 2015 m. lapkričio 13 d. prašymas buvo nagrinėjamas ne bendra, o skubos tvarka. Apie tokią prašymo nagrinėjimo procedūrą ir jos prašymui taikytinas Įstatymo nuostatas pareiškėja informuota Departamento 2015 m. gruodžio 18 d. raštu atsakant į jos 2015 m. gruodžio 15 d. prašymą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos 2015 m. lapkričio 13 d. prašymas buvo traktuojamas kaip prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 341 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 55 punkto nuostatomis, padarė išvadą, kad skubos tvarka pateiktas prašymas išnagrinėtas ir sprendimas dėl jo turėjo būti priimtas ne vėliau kaip po 2 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos, t. y. iki 2016 m. sausio 13 d. Teismas nustatė, kad Departamentas sprendimą dėl 2015 m. lapkričio 13 d. prašymo priėmė 2016 m. sausio 12 d., t. y. laikydamasis įstatyme nurodytų terminų.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai neigiamos pasekmės (bauda už neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje, nacionalinės vizos išdavimo išlaidos, bei netekimas teisės po metų kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. pagrindu) iš esmės atsirado dėl jos pačios pasirinkto elgesio varianto. Teismas nurodė, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis nustato užsieniečiams, esantiems Lietuvos Respublikoje, pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų.

Įstatymo 124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo gyventi galiojimo pabaigos. Pareiškėja Lietuvoje gyvena 4 metus ir jai buvo žinomas jai išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo terminas bei prašymo pakeisti šį pateikimo terminai. Taip pat Departamentas 2015 m. gruodžio 18 d. rašte pareiškėjai išaiškino teisę kreiptis dėl nacionalinės vizos išdavimo, siekiant įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nurodė, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo procedūrą sudaro ne tik sprendimo dėl leidimo išdavimo ar keitimo priėmimas, bet ir leidimo laikinai gyventi įforminimas.

Vadovaujantis Įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, sprendimo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl leidimo gyventi įforminimo. Leidimas laikinai gyventi įforminamas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo įforminti leidimą gyventi pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos, o pagal Įstatymo 341 straipsnio 2 dalį, užsieniečio prašymu leidimas laikinai gyventi įforminamas skubos tvarka per perpus trumpesnį terminą, t. y. per 5 darbo dienas. Taigi, net ir tuo atveju, kai yra nagrinėjamas užsieniečio prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka, priimtas sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neįteisina užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje, nes užsienietis privalo šio sprendimo galiojimo laikotarpiu kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo, o ši procedūra, vadovaujantis Įstatymo 34 straipsnio nuostatomis, gali užtrukti iki 10 darbo dienų nuo prašymo įforminti leidimą pateikimo.

Teismas nurodė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog šiuo atveju pati pareiškėja veikė nerūpestingai, laiku nesikreipė dėl leidimo pakeitimo, pasibaigus leidimo galiojimui neįteisino savo buvimo Lietuvos Respublikoje ir tai lėmė neigiamų pasekmių atsiradimą.

Teismas konstatavo, kad Departamentas, nepažeisdamas Apraše nurodytos procedūros, objektyviai ir visapusiškai ištyrė faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus.

III. Pareiškėja A. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo skundą patenkinti.

Pareiškėja taip pat prašo:

1) inicijuoti norminio teisės akto tyrimą, siekiant ištirti ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 1V-367 pakeitimo naujos redakcijos, priimtos 2015 m. gegužės 6 d., 7 punktas tiek, kiek jame įtvirtina, jog „prašymas pakeisti leidimą pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4, 24, 26, 35, 55, 90, 93, 106, 127, 140, 140-1 straipsnių, X skyriaus pavadinimo pakeitimo ir Įstatymo papildymo 34-1 straipsniu įstatymui;

2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad Aprašo 7 punkte nustatytas 2 mėnesių terminas dėl prašymų pateikimo pakeisti leidimą yra imperatyviai taikytina nuostata, net taikant Įstatymo 341 straipsnio 1 dalį. Pareiškėja pažymi, kad Aprašo 2015 m. gegužės 6 d. redakcija įsigaliojo iki Įstatymo 341 straipsnio 1 dalies įsigaliojimo 2015 m. rugsėjo 1 d., todėl 341 straipsnio 1 dalis nėra ir negali būti suderinta su anksčiau priimto poįstatyminio akto keliamais reikalavimais. Pareiškėja teigia, kad formaliai reikalauti laikytis Aprašo 7 punkte nustatyto 2 mėnesio termino, kai prašymas išnagrinėtinas per 1 mėnesį prieštarauja elementariai logikai ir protingumo reikalavimui, t. y. asmuo mokėdamas dvigubą rinkliavą valstybei yra suvaržytas tais pačiais terminais kaip ir asmuo, kuris moka dvigubai mažiau.

Pareiškėjos nuomone, Įstatymo 341 straipsnio 1 dalies taikymas pagal teismo sprendime padarytas išvadas tampa absoliučiai identiškas kaip teikiant paprastą prašymą dėl leidimo pakeitimo, kuris nagrinėjamas Įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu – per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo, todėl teismas nepagrįstai nurodė, jog nesilaikant Aprašo 7 punkte nustatytų terminų, atsirastų prielaidos užsieniečiams piktnaudžiauti aptariamų prašymų nagrinėjimo procedūra. Pareiškėja tvirtina, kad teismui neatlikus Įstatymo ir Aprašo teisinio vertinimo pagal teisės taikymo taisykles, kuriose yra akivaizdžių prieštaravimų, kurie formaliai taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti – apriboti dar 5 metams pareiškėjos teisę gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas.

Pareiškėja nurodo, kad Įstatymo 341 straipsnio 1 dalyje ir poįstatyminio akto – Aprašo 7 punkte numatytos teisės ir keliami reikalavimai yra prieštaringi, todėl formaliai taikoma poįstatyminio akto – Aprašo 7 punkto nuostata pažeidžia konstitucinę pareiškėjos (ir kitų asmenų) teisę, įtvirtintą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja mano, kad būtina inicijuoti norminio teisės akto tyrimą, siekiant ištirti ar Aprašo naujos redakcijos, priimtos 2015 m. gegužės 6 d., 7 punktas tiek, kiek jame įtvirtina, jog „prašymas pakeisti leidimą pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius“, neprieštarauja Įstatymo 341 straipsnio 1 daliai bei teisinės valstybės teisingumo ir proporcingumo principams, t. y. neapriboja užsieniečio galimybės prašyti išnagrinėti jo prašymą pagreitintai (skubos tvarka).

Pareiškėja pažymi, kad nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė kodėl pareiškėjos 2015 m. lapkričio 13 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo „traktavo“ kaip naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nors pats teismas pripažino faktą, jog „pareiškėja Lietuvoje gyvena 4 metus“.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas turėjo būti aktyvus ir tinkamai išaiškinti užsieniečiui keliamus reikalavimus. Jei atsakovas laikė, kad pareiškėjos pateiktas prašymas dėl leidimo pakeitimo, pateikiamas skubos tvarka netinkamai, tai jai turėjo paaiškinti, kad nėra prasmės mokėti už leidimo gyventi įforminimą per 1 mėnesį dvigubą valstybės rinkliavą – 172 Eur, vietoje 86 Eur, kad toks prašymas pagal Aprašo 7 punktą nebegali būti priimtas, nes ji pavėlavo jį pateikti. Pareiškėja pažymi, kad atsakovo 2015 m. gruodžio 18 d. raštas pateiktas praėjus daugiau kaip mėnesiui po 2015 m. lapkričio 13 d. prašymo, o leidimas išduotas tik 2016 m. sausio 12 d., t. y. Departamento išduotas leidimas yra nenuginčijamas juridinis faktas, jog prašymas ne tik kad buvo „traktuotas“ neteisingai, tačiau buvo išnagrinėtas ne skubos tvarka per 1 mėnesį, t. y., prašymo nagrinėjimo procedūra vyko bendrąja tvarka, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos 2015 m. lapkričio 13 d. prašymas buvo nagrinėjamas ne bendrąja, o skubos tvarka. Pareiškėja pažymi, kad priimant sprendimą, Departamentas taip pat nesilaikė teisėto tikslo – užtikrinti, kad vidaus tarnybos veikla vyktų operatyviai, o darbas būtų sklandus, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį – priimti ir surašyti objektyvų sprendimą, ne tik paminint teisinį pagrindą, bet ir išnagrinėjant konkrečias faktines aplinkybes bei nurodant motyvus.

Atsakovas Departamentas prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi turi būti pateikiami Aprašo nustatyta tvarka. Atsakovas pažymi, kad Apraše nėra numatyta išlygų, kurioms esant užsienietis prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi galėtų pateikti, nesilaikydamas Aprašo 7 punkte nustatytų terminų, taigi prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateiktas likus mažiau kaip 2 mėnesiams iki užsieniečio turimo leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, neatitinka tokio prašymo pateikimo sąlygų, todėl turi būti nagrinėjamas pagal prašymui išduoti leidimą laikinai gyventi nustatytą tvarką.

Atsakydamas į pareiškėjos teiginius, kad ji prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka pateikė, laikydamasi Įstatymo 33 ir 341 straipsniuose nustatyto vieno mėnesio termino, atsakovas informuoja, kad Įstatymo 33 ir 341 straipsniuose yra nustatyta ne prašymo išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarka, o šių prašymų nagrinėjimo terminai, t. y. vadovaujantis Įstatymo 341 straipsnio 1 dalimi, skubos tvarka gali būti nagrinėjamas tik toks prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, kuris buvo pateiktas prašymų išduoti ir pakeisti leidimus laikinai gyventi pateikimą ir nagrinėjimą reglamentuojančio Aprašo nustatyta tvarka.

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėja, teikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, nesilaikė Apraše nustatytos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarkos, taigi jos prašymas pagrįstai buvo nagrinėjamas pagal prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo tvarką, o Migracijos departamentas sprendimą dėl pareiškėjos prašymo priėmė mažiau kaip per 2 mėnesius, t. y. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka nagrinėjimo terminu (vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punktu, prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos), taigi pareiškėjos prašymas buvo išnagrinėtas Įstatymo ir Aprašo nustatyta tvarka ir terminais (pareiškėjai sumokėjus dvigubą valstybės rinkliavą už prašymo nagrinėjimą skubos tvarka, šis prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka).

Atsakovas nurodo, kad jeigu pareiškėja laikytųsi Apraše nustatytos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarkos (kaip buvo nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu, pareiškėjai Aprašo 7 punkto reikalavimai buvo žinomi), jos prašymas, vadovaujantis Įstatymo 33 ir 341 straipsnių nuostatomis, turėtų būti išnagrinėtas per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos, t. y. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka nagrinėjimo terminu.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl norminio teisės akto – Aprašo, nuostatų ištyrimo yra bendro pobūdžio, pareiškėja jų nepagrindė jokiais teisiniais motyvais. Atsakovas pažymi, kad Įstatymo 33 ir 341 straipsnio bei Aprašo 7 punkto nuostatos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nepagrįsti yra pareiškėjos teiginiai, kad Aprašo 7 punkto reikalavimai apriboja užsieniečio galimybes prašyti išnagrinėti jo prašymą skubos tvarka – prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka, kuris buvo pateiktas Aprašo 7 punkto nustatytu terminu, vadovaujantis Įstatymo 341 straipsnio 1 dalimi, turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos (bendra tvarka prašymas nagrinėjamas 2 mėnesius), o prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka, kuris neatitinka Aprašo 7 punkto reikalavimų, yra laikomas prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi ir turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos (bendra tvarka prašymas nagrinėjamas 4 mėnesius).

Atsakovas pažymi, jog aplinkybę, kad Aprašo 7 punkto reikalavimai atitinka Įstatymo 341 straipsnio 1 dalies nuostatas, patvirtina ir tai, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo procedūrą sudaro ne tik sprendimo dėl leidimo išdavimo ar keitimo priėmimas, bet ir leidimo laikinai gyventi įforminimas. Vadovaujantis Įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi, sprendimo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu užsienietis gali kreiptis dėl leidimo gyventi įforminimo. Leidimas laikinai gyventi įforminamas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo įforminti leidimą gyventi pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos, o pagal Įstatymo 341 straipsnio 2 dalį, užsieniečio prašymu leidimas laikinai gyventi įforminamas skubos tvarka per perpus trumpesnį terminą, t. y. per 5 darbo dienas. Taigi, net ir tuo atveju, kai yra nagrinėjamas užsieniečio prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka, priimtas sprendimas pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neįteisina užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje, kadangi užsienietis privalo šio sprendimo galiojimo laikotarpiu kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo, o ši procedūra, vadovaujantis Įstatymo 34 straipsnio nuostatomis, gali užtrukti iki 10 darbo dienų nuo prašymo įforminti leidimą pateikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-01-12 sprendimo, kuriuo nuspręsta A. Z. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas A. Z. skundą atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovas, nepažeisdamas Apraše nurodytos procedūros, objektyviai ir visapusiškai ištyrė faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. skundą tenkinti pilnai bei inicijuoti norminio administracinio teisės akto nuostatos (Aprašo 7 punkto) teisėtumo tyrimą. Teigia, kad teismas sprendime neteisingai aiškina ir taiko Įstatymo bei Aprašo nuostatas.

Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui išdavimo ir keitimo pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) nuostatos (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija). Šio įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad užsieniečio prašymas dėl leidimo laikinai gyventi keitimo turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos. To paties įstatymo 34-1 straipsnyje aptartas leidimo gyventi išdavimas, keitimas skubos tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečio prašymu prašymas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi gali būti nagrinėjamas skubos tvarka. Nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi skubos tvarka, šio Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai trumpinami per pusę.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad įstatymas nedraudžia užsieniečiui Įstatymo 34-1 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka kreiptis į atsakingą instituciją nesilaikant Aprašo 7 punkte nustatytų terminų, tačiau tokiu atveju atsirastų prielaidos užsieniečiams piktnaudžiauti aptariamų prašymų nagrinėjimo procedūra, t. y. nesilaikyti prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi terminų. Teismas taip pat akcentavo, kad tiek Įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, tiek 34-1 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, per kokį terminą turi būti išnagrinėtas prašymas bendrąja ir skubos tvarka, tačiau šios įstatymo nuostatos neatleidžia užsieniečio nuo pareigos laikytis prašymų išduoti/pakeisti leidimą laikinai gyventi terminų, kuriuos reglamentuoja speciali norma – Aprašo 7 punktas.

Pagal Aprašo 7 punktą, užsienietis, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, nustatytos formos prašymą pakeisti leidimą lietuvių ar anglų (Aprašo 3 priedas) arba lietuvių ar rusų kalbomis (Aprašo 4 priedas) pateikia migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą (toliau - gyvenamosios vietos migracijos tarnyba). Prašymas pakeisti leidimą pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino bei taikė Įstatymo ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas, susijusias su užsieniečio prašymo išduoti ir/ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pateikimo ir išnagrinėjimo terminais, bei nustatė jų santykį. Priimdamas sprendimą, teismas aklai vadovaujasi atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija ir visiškai nesigilina į ginčo teisinių santykių juridinio reguliavimo ypatumus. Primintina, jog teisinių gėrių (visuomeninių santykių) reguliavimo procese svarbiausią vietą užima įstatymai ir dar daugiau nei keista, jog esant skirtingam teisiniam reguliavimui (ir netgi tai galima įvardyti kaip koliziją) pirmosios instancijos teismas prioritetą teikia poįstatyminio (įstatymo įgyvendinamojo) akto nuostatai.

Taip pat pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina pareiškėjo skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tai reiškia, jog teismas jokio savarankiško ginčo santykių teisinio reguliavimo tyrimo neatliko, kilusio ginčo teisinio reguliavimo prasme visapusiškai neišnagrinėjo.

Papildomai apeliacinės instancijos teismas atkreipia pirmosios instancijos teismo dėmesį į tai, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai. Visi kiti teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti, t. y. turi būti poįstatyminiai. Poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas. Poįstatyminis aktas paprastai yra valdymo aktas. Juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis. Jis yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

Be anksčiau nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumų, nagrinėjant bylą iš naujo reikėtų atkreipti dėmesį ir išsamiau įvertinti atsakovo išreikštą poziciją, jog prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi skubos tvarka, kuris neatitinka Aprašo 7 punkto reikalavimų, yra laikomas prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi ir turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos (bendra tvarka prašymas nagrinėjamas 4 mėnesius). Taip pat papildomai reikėtų aiškintis, kodėl prašymą nagrinėjusiai valstybės tarnautojai tik 2015 m. gruodžio 15 d. kilo neaiškumų dėl A. Z. turimoje įmonėje įdarbinto asmens statuso ir, ar šie neaiškumai buvo pagrįsti ir reikšmingi.

Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant administracinę bylą reikėtų būti daug atidesniam ir bent jau susipažinti su bylos medžiaga. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra pateiktas ginčijamas sprendimas, nors jį iš atsakovo prašė išreikalauti ir pareiškėja. Nesant byloje ginčijamo sprendimo bei atsižvelgiant į A. Z. skunde išdėstytus reikalavimus, nėra galimybės išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti naują sprendimą. Taigi dėl pirmosios instancijos teismo aplaidumo neįmanoma bylos užbaigti apeliacinėje instancijoje, todėl ji gražintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti teisėtu, taigi atsižvelgdama į pirmiau nurodytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė bylai aktualių teisinio reguliavimo ypatumų bei kitų aplinkybių, todėl priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas