2022-04-21 Nr. AB-9491-3-62-3-03228-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2011-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03228-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. 21S31895 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 6K-1894 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Skundžiamame Departamento sprendime nuspręsta: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė, (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

3.1. Jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas teigė, kad jis privalėjo išvykti iš savo šalies ir prašyti prieglobsčio Lietuvoje, nes (duomenys neskelbtini) grasina nužudyti.

3.2. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo sprendimu, kuriame nurodyta, jog tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – turtines ir šeimynines aplinkybes ir dėl grasinimų galimą pavojų gyvybei. Jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, pagal kurią jo kilmės šalyje yra paplitę nužudymai dėl turtinių (šeimyninių) motyvų ir kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino visų aplinkybių.

3.3. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, iš esmės tik nurodė, kad sprendimai teisėti, pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sienos, jis neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien tokie pareiškėjo veiksmai neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes jis sieną kirto siekdamas pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo suteikta teisė dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

4.2. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Pareiškėjas savo išvykimą iš kilmės valstybės ir atvykimą į Lietuvą grindžia tuo, kad (duomenys neskelbtini) blogai su juo elgėsi ir grasino nužudyti, nes (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas dėl jam kylančios grėsmės nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, tai bendro pobūdžio, neišsamus ir abstraktus pasakojimas.

4.3. Migracijos departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Taigi nenustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

4.4. Migracijos departamentas, vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtais sprendimais nesudaro pagrindo juos panaikinti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 15 d. sprendimo Nr. 21S31895 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų), pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimo Nr. 6K-1894 dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės pareigūnų kaip neteisėtai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. 2021 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas žodžiu paprašė suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pirminės (2021 m. rugpjūčio 23 d.) ir 2021 m. spalio 14 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), iki išvykimo iš šalies gyveno (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). 2021 m. vasario 1 d. iš (duomenys neskelbtini) išvyko į Baltarusiją, ten gyveno pas draugą. Į Lietuvą išvyko, nes Baltarusijoje negerbia žmogaus teisių ir yra rasizmas.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjo istorija apie grasinimus savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tariamas „persekiojimas“ nėra nulemtas prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, tariami persekiotojai (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas, o pareiškėjas, nesiėmė teisinių ar kitų priemonių savo teisėms apginti. Teismas pritarė atsakovo nuomonei, kad pareiškėjo pasakojimas neišsamus ir abstraktus, jam kylanti grėsmė nebuvo pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo istorija nepaaiškina motyvų ir tikslų šiuo metu jį persekioti ir nužudyti, nes, pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini), taigi tariami grasintojai jau yra pasiekę savo tikslą.

8. Pareiškėjas nepateikė jokių savo prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, todėl jo pasakojimo turinio patikimumą Migracijos departamentas vertino atsižvelgdamas į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikydamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintų „Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo“ (toliau – Tvarkos aprašas) Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatų. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas surinko ir ištyrė aktualią, su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, kuri patvirtina, kad pareiškėjo istorija (duomenys neskelbtini), lėmusi jo išvykimą iš (duomenys neskelbtini), nepagrįsta kitais (be pasakojimų) įrodymais, kartu ir stokojanti sklandumo, informatyvumo, konkrečių detalių, tikslumo.

9. Migracijos departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo nurodytas aplinkybes, informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prašytojo asmenines aplinkybes, pripažino, kad jo deklaruojama baimė būti persekiojamam kilmės valstybėje nepagrįsta, todėl pagrįstai konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Atsakovo atlikto tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, taip pat kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje nevyksta ginkluotas konfliktas, nėra duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vykstantis konfliktas plistų į kitus regionus, todėl teismas pripažino pagrįsta ir atsakovo išvadą dėl pareiškėjo neatitikties papildomiems apsaugos suteikimo kriterijams, nustatytiems Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Teismas, įvertinęs tai, jog pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai buvo atmestas, taip pat pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos ir Baltarusijos sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų), atsižvelgęs į tai, kad nei iki ginčijamo sprendimo priėmimo, nei iki bylos išnagrinėjimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, pripažino pagrįstu Migracijos departamentas sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo sprendimu pritaikyti pareiškėjui maksimalų draudimo terminą atvykti į Lietuvos Respubliką ir laikė tai proporcinga ir adekvačia priemone jo padarytam pažeidimui. Kadangi Migracijos departamento sprendime nėra argumentų, kodėl siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, o byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų, kad būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, todėl pakeitė atsakovo Sprendimo dalį, uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nenustatė pagrindų Sprendimui ir Komisijos sprendimui panaikinti. Atitinkamai atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi; teismo posėdžio metu, jei būtų rengiamas žodinio proceso tvarka, užtikrinti pareiškėjo ir vertėjo į/iš (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje. Pareiškėjas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

13. Apeliaciniame skunde nurodo:

13.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

13.2. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, vyksta etniniai konfliktai, kartu ir konfliktai dėl žemės. Etniniai konfliktai dažniausiai kyla dėl kolektyvinės baimės dėl savo ateities. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Tokia kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) yra galimi konfliktai dėl žemės, kurie vyksta tarp ūkininkų ir verslo įmonių. Šie konfliktai gali būti susiję ir su etniniais motyvais, kurie gali būti svarbūs.

13.3. Pagal Tvarkos aprašo 7, 92.8., 97.1. punktų nuostatas Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą dėl prieglobsčio prašymo, turi surinkti ir vadovautis tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes (toliau - COI), gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas ES valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius. Dėl to siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik reglamentuotus teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje.

13.4. Atsakovas, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas iš esmės paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam, t. y. abstrakčiai vertino situaciją, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Pareiškėjas aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir aplinkybes dėl jo užpuolimo, o atsakovas neatliko išsamaus tyrimo, nenustatė konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją.

13.5. Atsakovo sprendimas išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkerta kelią gyventi pareiškėjui saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:

14.1. Pagal Tvarkos aprašo 99 punkto nuostatą prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo istorija apie grasinimus savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, nes 1) tariamas „persekiojimas“ nėra nulemtas prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, tariami persekiotojai (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas; pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, nesiėmė teisinių ar kitų priemonių, nesikreipė į kilmės valstybės institucijas; 2) abstrakti pareiškėjo istorija nepaaiškina jų motyvų ir tikslų šiuo metu ji persekioti ir nužudyti, nes dabar turtą jau valdo (duomenys neskelbtini) (pasiektas grasintojų tikslas gauti palikimą). Taigi pareiškėjo istorija nėra pagrįsta kitais (be pasakojimo) įrodymais, kartu savaime nėra sklandi, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo, todėl istorijos tikrumas, deklaruojami išvykimo iš kilmės valstybės motyvai kelia pagrįstų abejonių. Be to, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

14.2. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio. Atsakovo atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

14.3. Pabėgėlių teises reglamentuojančiose nuostatose nenustatyta pareiga sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjas ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Atsakovas, vertindamas, ar prieglobsčio prašymas yra pagrįstas, atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą, tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos ir pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų.

14.4. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad atsakovas nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos. Nagrinėjamas pareiškėjo prašymą, atsakovas surinko kilmės valstybės informaciją apie bendrą saugumo situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje nevyksta ginkluotas konfliktas, nenustatė duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) regione vykstantis konfliktas plistų į kitus regionus.

14.5. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl atsakovo sprendimo išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvą neproporcingai užkertama pareiškėjui galimybė gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje, nepagrįsti. Pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, nes skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, nenustatyta reali rizika, lemianti tarptautinės apsaugos poreikį. Be to, pareiškėjas neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėta, kad pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau joje nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Tokie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų užtikrintas jo išklausymas, o teismas galėtų įsitikinti pasakojimo nuoseklumu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

17. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas advokatas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka grindžiamas abstrakčiais argumentais, konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

V. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal surinktą kilmės valstybės informaciją prieglobsčio prašytojo istorija yra nėra pagrįsta, jai trūksta sklandumo, tikslumo; nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti prielaidą, kad pareiškėjui gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų. Dėl to pripažinta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė ir aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjo atitiktį papildomos apsaugos suteikimo kriterijams, nenustatyta, jog pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyti veiksmai.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad atsakovas netinkamai atliko tyrimą, nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, todėl nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas, nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ar taikyti jam papildomas apsaugos priemones, o teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, neįvertino realios padėties, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

23. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

24. Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3615- 789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 3776- 415/2021).

26. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

27. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje.

30. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją. Šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jais reiškiamas bendro pobūdžio nesutikimas su teismo sprendimu. Pareiškėjas neįvardija konkrečių aplinkybių, susijusių su jo pasakojime nurodytais faktais, kuriuos teismas turėjo įvertinti, nenurodo argumentų, kuriais pagrįstų savo teiginius dėl netinkamo individualių aplinkybių vertinimo kilmės šalies informacijos kontekste. Teismas, įvertinęs Migracijos departamento Sprendimo turinį, pagrįsta pripažino išvadą, kad pareiškėjo nurodomas „persekiojimas“ nėra sąlygotas prieglobsčio prašytojo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, o tariami persekiotojai (duomenys neskelbtini) nėra valstybinis subjektas; pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, nesiėmė nei teisinių, nei kitų priemonių, į kilmės valstybės institucijas nesikreipė. Pareiškėjo apklausų metu nurodytos aplinkybės apie (duomenys neskelbtini) pagrįstai įvertintos kaip nepatvirtinančios individualaus pobūdžio realaus persekiojimo grėsmės dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių.

31. Migracijos departamento sprendime pagrįstai nurodyta, kad pats pareiškėjo pasakojimas nėra patvirtinamas kitais (be pasakojimo) įrodymais, kartu savaime nėra sklandus, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, tikslumo, todėl istorijos tikrumas, deklaruojami išvykimo iš kilmės valstybės motyvai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis.

32. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, rėmėsi aktualia kilmės šalies informacija apie tai, kad nuo 1991 m. (duomenys neskelbtini) tebevyksta ginkluotas konfliktas, kuriame konfrontuoja (duomenys neskelbtini); tačiau pareiškėjo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)s nesiriboja su (duomenys neskelbtini) regionu, t. y. pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ginkluotas konfliktas nevyksta ir duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vykstantis konfliktas plistų į kitus regionus, taip pat nėra. Tai reiškia, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia papildomą informaciją apie situaciją kilmės šalyje, ten vykstančius etninius konfliktus, taip pat ir konfliktus dėl žemės, tačiau nenurodo, kokią reikšmę šios aplinkybės turi jo individualiai situacijai, dėl to teisėjų kolegijai nėra pagrindo papildomai nurodomos informacijos vertinti kaip reikšmingos sprendžiant dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Akcentuotina, jog bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė