2017-08-29 Nr. AB-15598-3-61-3-01228-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1924-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01228-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 150 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą parą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2008 m. iki 2016 m. jis buvo periodiškai konvojuojamas į Lukiškių TI-K, kur praleisdavo nuo kelių parų iki savaitės ar daugiau. Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nežmoniškomis, kenksmingomis sveikatai, antisanitarinėmis, žmogaus garbę ir orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose nuo lubų ir sienų buvo atšokę dažai, sanitariniai mazgai buvo įrengti bendrose kamerų erdvėse ir neatitverti nuo gyvenamųjų patalpų, iš jų sklido blogas kvapas, kamerose buvo blogas apšvietimas, drėgna, nešvaru, pilna tarakonų, ant sienų buvo grybelis. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, kančias, orumo pažeminimą, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, sutriko jo sveikata ir pablogėjo psichologinė būklė, jis tapo irzlus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 6,66 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.

Visų pirma, Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo kreipėsi už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2016 m. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2016 m. kovo 25 d., Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad atitinkamais pareiškėjo laikymo įstaigoje laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Taigi, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Lukiškių TI-K, be kita ko, vadovaudamasis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, papildomai nurodė, kad, vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo, patyrė 6,66 Eur išlaidas, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu (b. l. 142–146) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Visų pirma, teismas nurodė, kad iš byloje pateikto pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiko matyti, jog jis Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 17 d. Tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą ir jis yra kalinamas galbūt teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala.

Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Be to, teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, nepateikė įrodymų, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Atitinkamai, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo atstovo prašymu yra taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, pradedant jį skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. kovo 22 d. (skundo teismui išsiuntimo data), todėl pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteista už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 22 d. ir pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. kovo 21 d.

Vertindamas ginčui aktualų laikotarpį, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, kad pagal bylos medžiagą pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas iš viso 41 parą, iš kurių 5 paras jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymu Nr. V-124 nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą (3,6 kv. m). Taigi, šiuo aspektu Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Tačiau dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktą, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...> Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Taigi, teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas kameros patalpoje (bendroje erdvėje) ir jo atitvėrimas 1,5 m aukščio tvorele teisės aktų reikalavimams neprieštarauja. Teismas taip pat pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nustatyta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu Higienos normos HN 76:2010 2 punkte įtvirtinta, kad ši higienos norma taikoma tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o jau veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Atitinkamai Lukiškių TI-K pastatas yra senos statybos, todėl kamerose ventiliacija galima tik per langus, o toks vėdinimo būdas teisės aktų nuostatoms neprieštarauja. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas pateikė įrodymus tik apie kameros Nr. 400 būklę pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu (2015 m. spalio 8 d.), o pagal Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto duomenis tuo metu minėtoje kameroje buvo fiksuoti higienos reikalavimų pažeidimai (atsilupusios sienos, lubos ir pan.).

Tuo tarpu įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus apie kitų kamerų būklę, Lukiškių TI-K nepateikė. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo teiginius, jog kamerose nebuvo užtikrintos tam tikros higienos sąlygos ir dėl to buvo pažeistos jo teisės, iš esmės vertintino pareiškėjo naudai.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš dalies yra pagrįstas. Tačiau pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti. Kita vertus, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dalį laiko buvo laikomas kamerose, kurios galbūt neatitiko tam tikrų higienos reikalavimų, teismas sprendė, jog tai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus ir sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų ir negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, kad skunde teismui šiuo aspektu pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, taip pat įvertino tik periodinį pareiškėjo atvykimą į Lukiškių TI-K, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas bei rėmėsi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais ir padarė išvadą, jog pareiškėjo prašoma priteisti piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisiant pareiškėjui 50 Eur kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo 6,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 1–2 punktuose nustatyta, jog ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tačiau šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). Tuo tarpu bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino Lukiškių TI-K prašymo priteisti patirtas išlaidas.

III. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 159), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują jam palankesnį sprendimą, priteisiant jam iš atsakovo po 50 Eur neturtinei žalai atlyginti už kiekvieną Lukiškių TI-K praleistą parą. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir jo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai taikė senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 150–154), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai akcentuoja, kad asmenų kaita kamerose yra labai didelė, todėl teismui pateiktų duomenų apie kamerų plotus ir juose buvusių asmenų skaičių negalima vertinti vienareikšmiškai, o tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galbūt mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Be to, nurodo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo teismui patirtas išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai nuo 2008 m. iki 2016 m. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tačiau pareiškėjas ir atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir pateikė apeliacinius skundus. Atitinkamai pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo reikalavimams taikytu senaties terminu, taip pat su teismo jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo tarpu atsakovo atstovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl laikymo perpildytose kamerose negalėjo patirti žalos, kadangi asmenų kaita kamerose yra labai didelė. Be to, atsakovo atstovas apeliaciniame skunde pažymi, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, todėl mano, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei pareiškėjas, nei atsakovo atstovas apeliaciniuose skunduose iš esmės nekelia ginčo dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir padarytų išvadų, o tik gana abstrakčiai atkartoja pirmosios instancijos teismui savo pateiktus argumentus, aiškiai ir konkrečiai nenurodydami bei nedetalizuodami, su kokiomis dar kitomis teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis nesutinka, bei neišdėstydami išsamių tokio nesutikimo motyvų. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniuose skunduose iš esmės neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų bei sprendimo motyvų, kuriuos patvirtina byloje esantys įrodymai (b. l. 7–8, 15–123), nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys.

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi, jog Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, kad pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi, Europos Žmogaus Teisių Teismas nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Taip pat pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2016 m. Tuo tarpu iš byloje esančių Lukiškių TI-K pateiktų duomenų (b. l. 6–8, 15–22) matyti, jog pareiškėjas įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 18 d.

Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, dėl šių pažeidimų, pareiškėjo teigimu, patirtus neigiamus išgyvenimus, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Todėl, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 22 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 2), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpį iki 2013 m. kovo 21 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo ir jokių minėto termino praleidimo priežasčių, kurios sudarytų pagrindą jį atnaujinti, nenurodė. Byloje taip pat nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis anksčiau, dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už pareiškėjo nurodytą laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. kovo 21 d. (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma senatis, teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas šiuo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, vadovavosi būtent paties atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų plotus ir atitinkamomis dienomis jose laikytų asmenų skaičių. Iš minėtų duomenų (b. l. 7–8) aiškiai matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, Lukiškių TI-K periodiškai iš viso buvo laikomas 41 parą, iš kurių 5 paras vienam asmeniui tekęs kameros plotas neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atsakovo atstovo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog asmenų kaita kamerose yra labai didelė, minėtų paties atsakovo atstovo teismui pateiktų duomenų apie kamerų plotus ir atitinkamomis dienomis jose laikytų asmenų skaičių, nepaneigia. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl laikymo perpildytose kamerose negalėjo patirti žalos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog nors Lukiškių TI-K kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pareiškėjo bei atsakovo atstovo paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų Lukiškių TI-K kamerose įrengimo, sprendžia, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, šią išvadą paneigiančių duomenų atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nepateikė. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.). Tačiau dėl kitų pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurias patvirtina byloje esantys duomenys, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo, todėl šiuo aspektu pritardama skundžiamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, taip pat atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pareiškėjui, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L.

L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 15 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju byloje nustatyti pažeidimai truko gana trumpą laikotarpį ir buvo periodiniai (truko atskirais periodais iki 7 parų), pareiškėjui minimali kameros ploto norma nebuvo užtikrinta tik 5 paras, iš kurių 1 parą ji buvo tik 0,09 kv. m mažesnė, nei įtvirtinta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu, esant poreikiui, nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas iš esmės nepateikė. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Kita vertus, kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimų pripažinimo, įvertinus jų trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, todėl šiuo atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 300 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Tuo tarpu atsakovo apeliacinis skundas dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų atmetamas.

Atsakovo atstovas, vadovaudamasis inter alia Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui patirtas išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartį (b. l. 3), t. y. vykdydamas teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius