2025-02-26 Nr. AB-3397-3-62-3-02463-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-480-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02463-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2023 m. birželio 2 d. raštą Nr. SD-2608 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas) ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus (toliau – ir Komisija) 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 21RE1-161 (AG1-107/12-2023) (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. K. 2023 m. balandžio 4 d. prašymą.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Jo seneliai P. B. ir T. B. (mamos T. K. tėvai) nuo 1926 m. iki nacionalizacijos turėjo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas: (duomenys neskelbtini)). Šis žemės sklypas nebuvo apaugęs mišku iki jo nacionalizavimo, buvo dirbama žemė su statiniais, kurie sugriuvo po 1940 m. nacionalizacijos. Žemės sklype nebuvo nustatytas miško savavališko iškirtimo faktas. Ortofotonuotraukos nepatvirtina, kad iki žemės sklypo įtraukimo į miškų teritoriją, visa aktuali žemės sklypo teritorija būtų užžėlusi mišku. Atkūrus nuosavybės teises į žemės sklypą, įpėdiniai įgijo nuosavybę. Pareiškėjas jame pasistatė gyvenamąjį namą ant senų pamatų, miško aikštelėje, išvalęs toje vietoje buvusį sąvartyną. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso 7517/18310 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimu pareiškėjas įpareigotas nugriauti statinius, esančius Žemės sklype. Sprendimo vykdymas perduotas antstoliui. Pareiškėjo pastatytas gyvenamasis namas yra vienintelis jo šeimos gyvenamasis būstas.

2.2. Pareiškėjas, siekdamas parengti teisės aktų nustatyta tvarka gyvenamojo namo projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, 2023 m. balandžio 4 d. prašymu kreipėsi į atsakovą ir prašė organizuoti 3–5 arų, esančių aplink gyvenamąjį namą (Žemės sklypo) pakeitimą iš miškų ūkio į kitą (naudojimo būdas: gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis: mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba) (toliau – ir Prašymas), tačiau atsakovas Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą, nurodęs, kad Žemės sklype esantys pastatai neturi teisinės registracijos, (duomenys neskelbtini) miestelio gyvenamoji teritorija nepatenka į tas savivaldybes, kuriose miškingumas didesnis kaip 50 proc. ir kuriose pagal teisės aktų nuostatas būtų numatyta galimybė miško paskirties žemę pakeisti gyvenamosiomis teritorijomis, taip pat nėra pateikti dokumentai ar nustatytas juridinis faktas dėl teisės atstatyti neišlikusią sodybą, todėl negali būti vykdomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis. Atsakovo Raštą pareiškėjas apskundė Komisijai, kuri atmetė skundą pabrėžusi, kad teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Nei atsakovas, nei Komisija nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas yra antros eilės įpėdinis, paveldėjęs sodybą iš buvusių savininkų, kuriam, remiantis archyviniais dokumentais, buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, todėl atsakovui nebuvo jokių kliūčių, atsižvelgiant į aktualų teisinį reguliavimą, tenkinti pareiškėjo Prašymą. Pareiškėjui, kaip antros eilės įpėdiniui, pakako pateikti paveldėjimo teisę patvirtinančius dokumentus.

2.3. Atsakovas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą nurodė šešias savivaldybes, kurių daugiau kaip 50 proc. teritorijos užima miškai. Nagrinėjamu atveju miškas užima daug daugiau nei 50 proc. (duomenys neskelbtini) miestelio teritorijos, t. y. teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 proc. ir joje nėra galimybės gyvenamosios teritorijos formuoti ne miško žemėje. Komisija pritarė atsakovui, kad (duomenys neskelbtini) miestelis nepatenka į teritorijų sąrašą, kurių teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 proc. ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje, bei atkreipė dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vietovė turi miestelio, o ne miesto statusą. Toks atsakovo ir Komisijos argumentas visiškai nedera su protingumo ir teisingumo kriterijais, kadangi (duomenys neskelbtini) miestelio teritorija daugiau kaip 50 proc. teritorijos užima miškas, ir joje iš tikrųjų nėra galimybės gyvenamosios teritorijos formuoti ne miško žemėje. Jeigu pagal Miškų įstatymą ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymą miškų ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrengimų (įrenginių) statyba, tai nei atsakovas Rašte, nei Komisija Sprendime pareiškėjui nepaaiškino kas, kokiais metais ir kokiu teisiniu pagrindu (duomenys neskelbtini) miestelyje esančioje miško žemėje leido statyti gyvenamosios paskirties ir kitos paskirties statinius, nors jų pareiga užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą įtvirtinta įstatyme. Atsakovas ir Komisija neteisingai taikė materialiosios teisės normas, skundžiami aktai neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

3.1. Ginčas kyla dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7–8 punktų nuostatų taikymo. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtino Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kurio 12 punkte nustatyta, kad, jeigu miško žemę planuojama paversti kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti, kartu su prašymu leisti miško žemę paversti kitomis naudmenomis ir pasirinkti kompensavimo būdą pateikiami sodybos buvimo faktą ir vietą patvirtinantys dokumentai (archyviniai dokumentai iš valstybės archyvų, įskaitant kartografinę medžiagą, arba teismo sprendimai dėl sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) ir asmens teisę atstatyti šią sodybą įrodantys dokumentai (archyviniai dokumentai iš valstybės archyvų arba valstybės archyvuose saugomų dokumentų pagrindu išduotos pažymos, teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinti šių dokumentų nuorašai ir / ar šių dokumentų išrašai, o tais atvejais, kai archyviniai dokumentai nėra išlikę, – teismo sprendimai dėl sodybos buvimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; kai prašymą atstatyti buvusią sodybą pateikia tos sodybos savininko pirmos, antros ar trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, – savininko nuosavybės teisę į buvusią sodybą patvirtinantys dokumentai ir nurodytų įpėdinių paveldėjimo teisę patvirtinantys dokumentai).

3.2. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų (archyvinių dokumentų, teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), numatytų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriais remiantis būtų galima spręsti dėl galimybės atlikti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis procedūras. Vien tik pareiškėjo raštu išdėstytos aplinkybės apie jo senelių turėtą nuosavybę, buvusius statinius, nesudaro pagrindo taikyti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Neišlikusios sodybos buvimo faktas gali būti nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą. Įvertinęs teisinį reguliavimą, atsakovas nepagrįstu laikė pareiškėjo argumentą, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra antros eilės įpėdinis, paveldėjęs sodybą iš buvusių savininkų, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, pareiškėjui užteko tik pateikti paveldėjimo teisę patvirtinančius dokumentus.

3.3. Aptarus Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, pažymėta, kad įstatymu būtent savivaldybėms, kurių daugiau kaip 50 proc. teritorijos užima miškai, suteikiama galimybė miško paskirties žemę pakeisti gyvenamosiomis teritorijomis. Įstatyme minimas visos savivaldybės, o ne konkrečios jos teritorijos miškingumas, todėl pagrįstai nebuvo taikomas Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas, nes miškas užima daugiau nei 50 proc. (duomenys neskelbtini) miestelio teritorijos. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytas atvejų sąrašas, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis. Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje šios aplinkybės dar griežtinamos, t. y. jei remiantis Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi būtų galima miško žemę pakeisti kitomis naudmenomis, tačiau miško žemė patektų į Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies dispoziciją, to padaryti nebūtų galimybės.

3.4. Atsakovo Raštas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. Rašte nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, motyvai išdėstyti aiškiai, taip pat nurodyta administracinio sprendimo apskundimo tvarka. Vien tai, kad pareiškėjas, ginčydamas Raštą, teikia nesutikimo dėl jo esmės argumentus, negali būti pagrindu spręsti, jog Raštas neatitinka VAĮ reikalavimų.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:

4.1. 2012 m. birželio 13 d. buvo atliktas patikrinimas ir surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. FAK-1830, kuriame nurodyta, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) V. K. be statybą leidžiančių dokumentų pastatė naują neypatingą statinį – dviejų aukštų gyvenamąjį namą (medinio karkaso, išorės apdailos nėra, stogo danga – asbestcementinio šiferio lakštai, langai – plastikiniai, durys – medinės, kurio išorės matmenys 12,15 m x 12,50 m, aukštis iki kraigo 8,20 m) su priestatu (išorės matmenys 3,20 m x 2,50 m, aukštis iki kraigo 4,65 m) ir terasa su balkonu (išorės matmenys 11,35 m x 3,50 m, aukštis iki kraigo 7,00 m) bei medinį ūkio paskirties pastatą be pamatų (išorės matmenys 14,00 m x 6,00 m, aukštis iki karnizo 2,30 m). Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio.

4.2. Nustačius savavališkos statybos faktą, pareiškėjui 2012 m. birželio 25 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-120625-00050 ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-120625-00044, kuriuo iš pareiškėjo pareikalauta ne vėliau kaip iki 2012 m. gruodžio 25 d. nugriauti savavališkai pastatytus statinius, esančius miškų ūkio paskirties žemės sklype ir sutvarkyti statybvietę. Gavus prašymą pratęsti šį terminą, terminas buvo pratęstas, tačiau patikrinus privalomojo nurodymo įvykdymą nustatyta, kad pareiškėjas jo neįvykdė – nenugriovė savavališkai miško ūkio paskirties žemės sklype pastatytų statinių, todėl buvo kreiptasi į Kauno rajono apylinkės teismą. Teismas įpareigojo pareiškėją vykdyti Inspekcijos 2012 m. birželio 25 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-120625-00044 ir sutvarkyti statybvietę per 6 (šešis) mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo.

4.3. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis išimtinių atvejų sąrašas, kai miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis. Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, – nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą. Turimais duomenimis, pareiškėjas, siekdamas įteisinti savavališką statybą, buvo iniciavęs eilę teisminių procesų, iš kurių akivaizdu, kad pareiškėjas įvairiais būdais siekė alternatyvaus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo, tačiau tiek teisminiame procese dėl Žemės sklypo, kuriame yra savavališka statyba, išbraukimo iš miško žemės ploto teritorijos, tiek antrajame teisminiame procese dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad toje vietoje yra buvusi sodyba, nustatymo, pareiškėjo skundas bei pareiškimas buvo pripažinti nepagrįstais, todėl atmesti. Visi teisminiai procesai ir jų baigtis patvirtina, kad teismas nenustatė pareiškėjui juridinę reikšmę turinčio fakto, todėl jo argumentai, kad antros eilės įpėdiniui, paveldėjusiam sodybą iš buvusių savininkų, kuriems buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, užteko tik pateikti paveldėjimo teisę patvirtinančius dokumentus, atmestini. Tiek Administracijos Raštas, tiek Komisijos Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. vasario 20 d. sprendimu tenkino pareiškėjo V. K. skundą, t. y. panaikino Komisijos Sprendimą, atsakovo Raštą ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismas taip pat tenkino Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų atlyginimo ir priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės naudai 439,17 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (Nr. 44/345928) duomenimis, pareiškėjas yra 7517/18310 dalių 1,8310 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, savininkas.

6.2. Administracijoje 2023 m. balandžio 27 d. buvo gautas pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymas, kuriuo prašyta organizuoti 3–5 arų, esančių aplink gyvenamąjį namą (Žemės sklypo) pagrindinės naudojimo paskirties pakeitimą iš miškų ūkio į kitą (naudojimo būdas: gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis: mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba).

6.3. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 4 d. prašyme nurodė, jog teisės aktų nustatyta tvarka gyvenamojo namo projektinei dokumentacijai parengti ir statybą leidžiančiam dokumentui gauti būtina pakeisti Žemės sklypo paskirtį iš miškų ūkio į kitą, pareiškėjas sutinka sumokėti kompensaciją už paskirties iš miškų ūkio į kitą pakeitimą taip, kaip numatyta Miškų įstatyme. Pareiškėjas nurodė, jog Žemės sklype, ant senų pamatų savo protėvių žemėje, miško aikštelėje, išvalęs toje vietoje buvusį sąvartyną, pastatė gyvenamąjį namą, kuriame gyvena nuo 2008 m. Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją nugriauti statinius, esančius Žemės sklype. Teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjas siekia parengti gyvenamojo namo bei ūkio paskirties pastato projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, todėl reikia pakeisti Žemės sklypo, kuriame yra statiniai, pagrindinę naudojimo paskirtį iš miškų ūkio į kitą (naudojimo būdas: gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis: mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos).

6.4. Atsakovas, išnagrinėjęs prašymą, Raštu pateikė pareiškėjui atsakymą dėl galimybės miško žemę paversti kitomis naudmenomis, išaiškino Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatas, t. y. atvejus, kada gali būti vykdomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, bei pažymėjo, jog pagal teisės aktus galimybė miško paskirties žemę pakeisti gyvenamosiomis teritorijomis suteikta tik šešioms savivaldybėms: Visaginui, Druskininkams, Varėnai, Kazlų Rūdai, Švenčionims ir Rietavui. Atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) miestelis nepatenka į šių teritorijų sąrašą ir (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vietovė turi miestelio, o ne miesto statusą, o taip pat atkreipė dėmesį, jog žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), stovintys pastatai nėra registruoti kaip nekilnojamojo turto objektai ir neturi teisinės registracijos. Pareiškėjui nurodyta, jog 2023 m. balandžio 4 d. prašymo tikslas dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis negali būti vykdomas, nes Žemės sklype esantys pastatai neturi teisinės registracijos, (duomenys neskelbtini) miestelio gyvenamoji teritorija nepatenka į tas savivaldybes, kuriose miškingumas didesnis kaip 50 proc. ir kuriose pagal teisės aktų nuostatas būtų numatyta galimybė miško paskirties žemę pakeisti gyvenamosiomis teritorijomis, taip pat nėra pateikti dokumentai ar nustatytas juridinis faktas dėl teisės atstatyti neišlikusią sodybą.

6.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, kreipėsi į Komisiją su skundu dėl Rašto panaikinimo. Komisija Sprendimu pareiškėjo 2023 m. birželio 29 d. patikslintą skundą atmetė, priėjusi prie išvados, jog Raštas yra teisėtas ir pagrįstas.

7. Teismas vadovavosi Žemės įstatymo, Miškų įstatymo, VAĮ, Tvarkos aprašo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių nuostatomis ir, įvertinęs pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymo turinį, priėjo prie išvados, kad pareiškėjas pateikė prašymą, į kurį atsakovas turėjo pateikti išsamų atsakymą dėl jo esmės, t. y. nurodyti, kodėl atsakovas neorganizuos 3–5 arų, esančių aplink gyvenamąjį namą (Žemės sklypo) pagrindinės naudojimo paskirties pakeitimo iš miškų ūkio į kitą (naudojimo būdas: gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis: mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba) taip, kad pareiškėjui aktuali teritorija nepatektų į valstybinės reikšmės miškų plotą.

8. Teismas nustatė, jog atsakovas, priimdamas Raštą, nenurodė, kokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis rėmėsi (sodybos paveldėjimą, nuosavybės teisių atkūrimą, miškingumą, miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis (ne)suplanavimą vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose, arba žemės valdos projektuose patvirtinantys faktai), o tik išdėstė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas Prašymo turinį, nepateikė faktinių aplinkybių vertinimo argumentų pagal konkrečias nurodytų teisės aktų nuostatas. Atsakovas Rašte tik išaiškino, kad miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, kaip tikslas galėtų būti įgyvendintas rengiant žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą pagal Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių patvirtinimo“. Todėl, teismas nusprendė, jog Raštas neatitinka vieno iš viešojo administravimo principų – išsamumo. Viešojo administravimo principo pažeidimą šiuo konkrečiu atveju teismas laikė esminiu procedūros pažeidimu, dėl kurio Raštą panaikino vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

9. Teismas pažymėjo, jog administracinio akto priėmimo argumentai privalo būti nurodomi administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu. Kadangi Raštas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, teismas panaikino Komisijos Sprendimą ir Administracijos Raštą, o atsakovą įpareigojo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą iš naujo bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

10. Nustatęs, jog byloje pareiškėjui buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, įvertinęs galutinę Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 19 d. pažymą Nr. APD-2024-00735, teismas priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės naudai 439,17 Eur valstybės patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą.

III. 11. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą dėl Administracijos Rašto ir Komisijos Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

12. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes (pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymo, Rašto turinį, kreipimosi į Komisiją aplinkybes, pareiškėjo skundo teismui pagrindinius argumentus), atsiliepimo į skundą argumentus, akcentuoja, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjo valdomi statiniai yra pastatyti neteisėtai, ir nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Nagrinėjamu atveju nėra ABTĮ 91 straipsnyje numatytų pagrindų panaikinti Raštą ir įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus, nes Raštas atitinka visus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus administracinio sprendimo turiniui. Aptarus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką VAĮ 10 straipsnio 5 dalies taikymo aspektu, pažymėta, jog Rašte yra nurodytos teisės aktų nuostatos, reguliuojančios pareiškėjo prašomą atlikti veiksmą, kuriomis rėmėsi atsakovas, vertindamas pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymo turinį. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog Rašte nenurodyta kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis remiantis priimtas Raštas, nes jame aiškiai, įvertinus pareiškėjo Prašymą, nurodyta, jog miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis vykdomas vadovaujantis Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, nurodyta kokiais atvejais, susijusiais su gyvenamosios paskirties pastatais, gali būti vykdomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis, taip pat nurodyta, kodėl nagrinėjamu atveju miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis negali būti vykdomas: pareiškėjo atveju žemės sklype esantys pastatai neturi teisinės registracijos, (duomenys neskelbtini) miestelio gyvenamoji teritorija nepatenka į tas savivaldybes, kuriose miškingumas didesnis nei 50 proc. ir kuriose pagal teisės aktų nuostatas būtų numatyta galimybė miško paskirties žemę pakeisti gyvenamosiomis teritorijomis. Taip pat nėra pateikti dokumentai, ar nustatytas juridinis faktas dėl teisės atstatyti neišlikusią sodybą. Rašte aiškiai, suprantamai ir pagrįstai išaiškinta pareiškėjui, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas. Pareiškėjas neginčijo Rašte nustatytų ir nurodytų aplinkybių.

12.2. Pareiškėjas kartu su 2023 m. balandžio 4 d. prašymu nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jame nurodytas aplinkybes, įrodymų nepateikė ir jo skundus nagrinėjant Komisijoje, teisme bei niekada neteigė, kad juos turi. Pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų (archyvinių dokumentų, teismo sprendimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo), numatytų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punkte, ir Rašte Administracijai tai nurodžius, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šia dalimi Raštas yra nepagrįstas. Rašte taip pat konkrečiai nurodyta, kokioms savivaldybėms, atsižvelgiant į miškingumą, yra suteikta galimybė miško paskirties žemę pakeisti gyvenamosiomis teritorijomis, nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) miestelis nepatenka į šių teritorijų sąrašą. Aplinkybė, kad Žemės sklype esantys pastatai neturi teisinės registracijos, yra neginčijama, nurodyta pareiškėjo Prašyme, todėl nebuvo teisinio pagrindo detaliau ir plačiau šią aplinkybę aptarti Rašte. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nenurodė faktinių aplinkybių vertinimo argumentų pagal konkrečias nurodytas teisės aktų nuostatas. Pareiškėjas iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, dėl ko galėjo pasinaudoti teise skųsti Raštą, atsižvelgiant į jo turinį, galėjo aiškiai apsibrėžti skundo ir ginčo ribas.

12.3. Atsakovas atsiliepime į skundą bei teismo posėdžių metu tik detaliau, atsižvelgiant į procesinio dokumento paskirtį, procesiniam dokumentui nustatytus būtinus formos ir turinio reikalavimus, Administracijos procesinę padėtį, ir plačiau išdėstė tai, kas buvo nurodyta Rašte. Teisė yra grindžiama protingumo principu. Vadovaujantis juo, faktų ir teisės analizė administraciniuose sprendimuose turi būti adekvati, t. y. įstatymas neįpareigoja viešojo administravimo instituciją išvardinti ir įvertinti visus aptiktus faktus, argumentus ir įrodymus, detaliai ir smulkmeniškai išanalizuoti teisės klausimus. Svarbu, kad administracinio sprendimo adresatas suprastų, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas.

12.4. Teismas į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukė Inspekciją, kuri atsiliepime į skundą detaliai nurodė dėl pareiškėjo priimtus teismų sprendimus, kokie klausimai buvo sprendžiami, kokiu teisiniu pagrindu remiantis minėti sprendimai priimti. Inspekcija taip pat nurodė teisinius argumentus dėl galimybės miško žemę paversti kitomis naudmenomis, kokie duomenys sudarytų pagrindą tai padaryti ir, kad jų nėra. Inspekcijos atsiliepime į skundą nurodyti argumentai patvirtina atsakovo argumentus. Įvertinus Inspekcijos, Administracijos argumentus, byloje pateiktus įrodymus matyti, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, o įpareigojimas atsakovui pakartoti administracinę procedūrą ir pakartotinai priimti administracinį sprendimą yra pernelyg formalaus pobūdžio.

13. Pareiškėjas V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą.

14. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja skundo, teikto teismui, argumentus, sutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir teigia, kad:

14.1. Pareiškėjas viso ginčo metu reikalavo paaiškinti, kas, kada ir kodėl jo paveldėtą žemės sklypą pavertė miško paskirties žeme, todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjas neginčijo Rašte nustatytų aplinkybių, jog nebuvo pateikti jokie įrodymai. Prie atsiliepimo pridėtas dokumentas – 2024 m. kovo 12 d. specialisto išvada „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įtraukimo į Miškų registrą“ įrodo, kad Žemės sklypas nepagrįstai įtrauktas į Miškų kadastrą (ABTĮ 134 str. 2 d. 8 p.). Šios aplinkybės, kaip ir tai, jog pareiškėjas yra antros kartos įpėdinis, paveldėjęs sodybą iš buvusių savininkų, kuriam remiantis archyviniais dokumentais buvo atkurtos nuosavybės teisės į Žemės sklypą bei jam pagal Tvarkos aprašo 12 punktą užteko pateikti paveldėjimo teisę patvirtinančius dokumentus, netyrė nei atsakovas, nei Komisija.

14.2. Archyviniai dokumentai apie pareiškėjo senelių turėtą nuosavybę ir buvusius statinius be jokio juridinio fakto nustatymo sudarė pagrindą atkurti nuosavybės teises ir pareiškėjui tapti antros eilės įpėdiniu, įgijusiu teisę atstatyti buvusią sodybą, tačiau atsakovas reikalauja, kad pareiškėjas dar kartą nustatytų neišlikusios sodybos buvimo faktą. Pareiškėjui priklausantis Žemės sklypas nepatenka nei į vieną Miškų įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytų miško kategorijų, todėl neaišku, kokios kliūtys trukdo paversti pareiškėjo miško žemę kitomis naudmenomis. Atsakovui nebuvo jokių kliūčių tenkinti pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymą tiek pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tiek pagal Tvarkos aprašo 12 punktą. Be to, atsakovas netinkamai taikė Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nes miškas užima daug daugiau nei 50 proc. (duomenys neskelbtini) miestelio teritorijos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos 2023 m. birželio 2 d. rašto Nr. SD-2608 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo V. K. 2023 m. balandžio 4 d. prašymą dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skunde taip pat prašė panaikinti Komisijos 2023 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 21RE1-161 (AG1-107/12-2023) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymą.

16. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, t. y. panaikino Komisijos Sprendimą ir Administracijos Raštą, įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Teismo vertinimu, Rašte atsakovas tik išdėstė teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas Prašymo turinį, tačiau nepateikė faktinių aplinkybių vertinimo argumentų pagal konkrečias nurodytų teisės aktų nuostatas, todėl nėra aišku kokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis atsakovas rėmėsi (sodybos paveldėjimą, nuosavybės teisių atkūrimą, miškingumą, miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis (ne)suplanavimą vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose, arba žemės valdos projektuose patvirtinantys faktai). Teismas nusprendė, jog Raštas neatitinka vieno iš viešojo administravimo principų, t. y. išsamumo principo.

17. Atsakovas su anksčiau minėtu teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apelianto nuomone, Raštas atitinka visus VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus administracinio sprendimo turiniui, jame yra nurodytos teisės aktų nuostatos, reguliuojančios pareiškėjo prašomą atlikti veiksmą, taip pat nurodyta, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis remiantis Raštas priimtas.

18. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Žemės įstatymo, Miškų įstatymo bei Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131, nuostatos. Ginčui aktualios šių teisės aktų normos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl šioje nutartyje jos nebekartojamos.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos, kurios iš esmės yra labai panašios į šiuo metu galiojančio VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014).

Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012; ir kt.).

21. Ginčijamu 2023 m. birželio 2 d. raštu atsakovas pareiškėjui pateikė informaciją dėl galimybės miško žemę paversti kitomis naudmenomis, išaiškindamas Miškų įstatymo 11 straipsnio nuostatas, t. y. nurodydamas atvejus, kada gali būti vykdomas miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis. Taip pat Rašte minimos aplinkybės, kad žemės sklype esantys pastatai neturi teisinės registracijos, (duomenys neskelbtini) miestelio gyvenamoji teritorija nepatenka į tas savivaldybes, kuriose būtų numatyta galimybė miško paskirties žemę pakeisti gyvenamosiomis teritorijomis, taip pat nėra pateikti dokumentai, ar nustatytas juridinis faktas dėl teisės atstatyti neišlikusią sodybą. Tačiau šie atsakovo teiginiai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, jog Administracija nenurodė, kokiomis konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (sodybos paveldėjimą, nuosavybės teisų atkūrimą, miškingumą, miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis (ne)suplanavimą vietovės lygmens bendruosiuose planuose arba specialiojo teritorijų planavimo dokumentuose, arba detaliuosiuose planuose, arba žemės valdos projektuose patvirtinantys faktai) rėmėsi priimdama skundžiamą Raštą, taip pat nenurodė šių faktinių aplinkybių vertinimo argumentų pagal konkrečias nurodytas teisės aktų nuostatas. Akivaizdu, jog atsakovas nepateikė išsamaus ir aiškaus atsakymo, kodėl pareiškėjo prašymu neorganizuos 3–5 arų, esančių aplink gyvenamąjį namą (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinės naudojimo paskirties pakeitimo iš miškų ūkio į kitą.

22. Administracija atsiliepime į skundą ir apeliaciniame skunde nurodė papildomus 2023 m. birželio 2 d. rašto priėmimo motyvus, kurie pačiame Rašte nebuvo išdėstyti (dėl Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punktų nuostatų taikymo, Inspekcijos pozicijos). Pagal administracinių teismų praktiką administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte. Skundžiamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto sprendimo teisėtumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-940/2013; 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015). Teismas nėra įgalintas atsižvelgti į skundžiamų teisės aktų priėmimo pagrindų papildymus, teikiamus atsiliepimų ar kitokių procesinių veiksmų metu, jei tie papildymai savo esme yra visiškai nauji teisės aktų priėmimo pagrindimo pagrindai. Priešingu atveju teisminės gynybos besikreipusiam asmeniui taptų sunku apsiginti, o teismui – apibrėžti bylos nagrinėjimo ribas bei priimti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1068/2014; 2021 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1668-789/2021).

23. Taigi, įvertinusi ginčijamo Rašto turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas organizuoti 3–5 arų, esančių aplink gyvenamąjį namą (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindinės naudojimo paskirties pakeitimą iš miškų ūkio į kitą, nėra tinkamai išnagrinėtas ir Administracijos 2023 m. birželio 2 d. raštas nėra tinkamai motyvuotas. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad bylos duomenys ir nustatytos bylos aplinkybės leidžia suabejoti, ar Administracija yra atlikusi išsamų ir visapusišką pareiškėjo Prašymo nagrinėjimą. Nustatęs, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, teismas pagrįstai panaikino Komisijos Sprendimą ir Administracijos Raštą bei įpareigojo atsakovą pareiškėjo 2023 m. balandžio 4 d. prašymą išnagrinėti iš naujo bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

24. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

25. Pareiškėjui šioje byloje teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. ABTĮ 42 straipsnyje nustatyta, kad teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą. Kadangi prašymas dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei į bylą nepateiktas, šis klausimas nutartimi nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė