2016-03-08 Nr. AB-5194-3-61-3-03357-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2481-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03357-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 100 000 Lt (kas atitinka 28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Skunduose (b. l. 1–4, 12–13) nurodė, kad nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant Konstitucijos 21 straipsnį, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu patvirtintas Lietuvos higienos normas HN 122:2006, HN 76:1999 ir HN:2010, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, Jungtinių Tautų Standartines minimalias elgesio su kaliniais taisykles, Europos kalinimo įstaigų taisykles, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

Paaiškino, kad minėtu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 77, 85, 88A, 92, 93, 98, kurių plotas buvo apie 6 kv. m. Šiose kamerose buvo keturios lovos, išskyrus Nr. 92, kur buvo šešios. Pagal iki 2010 m. balandžio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje negalėjo būti mažesnis nei 5 kv. m, o nuo 2010 m. balandžio 1 d. – 3,6 kv. m. Atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje kalinimo sąlygos pripažįstamos netinkamomis, kuomet asmeniui tenka mažiau kaip 4 kv. m laisvo kameros ploto ir asmeniui nesuteikiama galimybė praleisti ne kameroje bent 8 valandas per parą.

Nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas užėmė apie 2 kv. m kameros ploto, be to, jose stovėjo prie grindų pritvirtinti gultai, stalas, spintelė daiktams, todėl kamerų plotai realiai buvo mažesni. Pasivaikščiojimai po vieną valandą kiemelyje jo sveikatai teigiamų rezultatų nedavė. Kalinimo sąlygas, kuomet jam teko mažiau nei 1 kv. m kameros ploto, pareiškėjas laikė nežmoniškomis, kankinančiomis, pažeidžiančiomis jo orumą. Dėl kalinimo tokiomis sąlygomis neturėjo galimybės judėti, mankštintis, trūko oro, kamavo galvos skausmai ir svaigimas, nuolatos kildavo konfliktai ir ginčai.

Prašė psichologo ar psichiatro pagalbos, tačiau buvo atsakyta, kad tai jis turi daryti raštu. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerų būklė buvo antisanitarinė. Paaiškino, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, kaip to reikalauja Higienos normos HN 76:2010 21 punktas. Kamerose nebuvo stalo, todėl turėjo valgyti maistą pasidėjęs ant pertvaros, skiriančios gyvenamąją patalpą nuo tualeto. Sienų ir lubų tinkas vietomis buvo pažeistas pelėsinio grybelio. Šilto vandens nebuvimas kamerose nesuteikė galimybės išsiplauti indų.

Pareiškėjas akcentavo, kad daug kartų žodžiu kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau jo kreipimaisi nebuvo registruojami ir į juos nereaguojama. Taip pat atkreipė dėmesį, kad iki Lukiškių TI-K bausmę atliko Norvegijoje, o perduodant į Lietuvą jam buvo garantuojama, kad kalinimo sąlygos nesikeis. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – teisės aktų reikalavimų neatitinkančių, žiaurių ir kankinančių kalinimo sąlygų teigia patyręs didžiulę neturtinę žalą, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, didžiuliu psichologiniu sukrėtimu ir emocine depresija, pasitikėjimo savimi praradimu, baime aplinkai ir žmonėms.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 40–45).

Atsakovas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2014 m. vasario 28 d, paaiškino, kad šiuo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, kad skundžiamuoju laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjas su skundais, prašymais į administraciją nesikreipė. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Taip pat nurodė, kad siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Pažymėjo ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Tvirtino, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, kaip tai nustatyta Higienos normos HN 76-2010 24 punkte. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

Teigė, kad R. T. laikymo Lukiškių TI-K sąlygos laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2014 m. vasario 28 d. atitiko teisės aktų reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti tai, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–35).

Paaiškino, kad pareiškėjas manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, nepagrįstai ilgai negynė savo teisių. Manė, kad pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šis terminas gali būti atnaujintas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas anksčiau nėra kreipęsis dėl to, kad jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl manė, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje negalėjo būti. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 30 d. sprendimu (b. l. 99–108) R. T. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista; R. T. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt (kas atitinka 28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271, 6.246, 6. 247, 6.249 straipsnių nuostatomis. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Taip pat vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi bei 1.126 straipsnio 2 dalimi. Byloje nustatyta, kad galimi pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu prasidėjo 2010 m. vasario 1 d. ir tęsėsi iki 2014 m. vasario 28 d., o skundą pareiškėjas teismui padavė (išsiuntė paštu) 2014 m. liepos 2 d. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas. Iš skundo, 2015 m. vasario 21 d. atsikirtimo į atsiliepimą turinio ir 2015 m. rugpjūčio 10 d. teismo posėdyje pateiktų pareiškėjo paaiškinimų buvo matyti, kad neigiamus padarinius (nepatogumus) dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, tačiau nesikreipė į teismą dėl to, kad asmenims, kurie skundžiasi dėl kalinimo sąlygų, Lukiškių TI-K pareigūnai grasina ir persekioja.

Taigi, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo paaiškinimus, darė išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d., buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata.

Pareiškėjas ieškinio senaties termino praleidimą grindė tuo, kad anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes dėl užsienio kalbos nežinojimo neturėjo galimybės susipažinti su EŽTT jurisprudencija dėl Konvencijos 3 straipsnio nuostatų taikymo. Be to, kaip minėta, anot pareiškėjo, asmenims, kurie kreipsis su skundais dėl laikymo sąlygų, buvo grasinama, daromas psichologinis spaudimas. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo.

Pažymėjo, kad EŽTT praktika nėra pagrindinis valstybių atsakomybės dėl pažeidžiamų žmogaus teisių šaltinis, o Konvencijos nuostatos yra inkorporuotos į nacionalinę teisę, kurios aktai surašyti valstybine kalba ir yra viešai prieinami. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K pareigūnai jam grasino susidorojimu dėl galimo kreipimosi į teismą. Taigi, daryta išvada, kad savo tariamai pažeistas teises pareiškėjas turėjo visas galimybes ginti tariamų pažeidimų padarymo metu. Taigi, pareiškėjui nepateikus teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.

Neatnaujinus ieškinio senaties termino skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. pareikšti, pareiškėjo skundas dėl šio reikalavimo atmestas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisakė tik dėl pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, HN 76:2010 2, 6 punktais, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, jog laisvės atėmimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šiam ginčui taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, EŽTT jurisprudencija (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d. (972 dienas) pareiškėjui Lukiškių TI-K turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad šis ploto reikalavimas nebuvo užtikrintas 2012 m. balandžio 22 d. ryte – pareiškėjui teko 2,65 kv. m kameros Nr. 98 ploto, 2013 m. vasario 12 d. vakare – pareiškėjui teko 2,65 kv. m kameros Nr. 85 ploto ir 2013 m. vasario 13 d. ryte – pareiškėjui teko 2,65 kv. m kameros Nr. 85 ploto. Tai rodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d. 1,5 paros iš 972 pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos.

Visą kitą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui buvo užtikrinta. Teismas pabrėžė, kad byloje sprendžiamas ne atsakovo atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad įkalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Pareiškėjas be to, kad jam nebuvo užtikrintas teisės aktais nustatytas minimalus plotas kameroje, nurodė ir tai, kad sąlygos kamerose buvo antisanitarinės (netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, padidėjusi drėgmė, oro trūkumas ir kt.). Teismas vadovavosi HN 76:2010 24 punktu. Duomenų, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo sistema neatitiko minėtos teisės normos, byloje nėra. Be to, pareiškėjas aplinkybes dėl oro trūkumo ir drėgmės nurodė abstrakčiai, iš esmės siedamas jas tik su ploto trūkumu, ir jų nepagrindė konkrečiais įrodymais.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtino, kad Lukiškių TI-K administracija imasi priemonių kenkėjams (vabzdžiams, graužikams) naikinti, pagal galimybes remontuoja kameras, yra nustačiusi kamerų valymo ir tvarkymo tvarką, kamerose atliekami Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl gyvenimo sąlygų atitikties higienos normoms. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inspektorės 2014 m. rugpjūčio 26 d. pažyma Nr. 24-5050 „Dėl R. T. skundo“ patvirtino, kad Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių II skirsnio ir Lietuvos higienos normos HN 26:2010 reikalavimus. Visose kamerose, kuriose Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta nuo likusios kameros 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K tualetinis muilas, ūkiškas muilas, tualetinis popierius, geriamoji soda, kalcinuota soda išduodama pagal nustatytą bendrą tvarką du kartus per mėnesį.

Byloje duomenų, kad nurodytų higienos priemonių pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu negavo, nėra. Tai, kad kameroje įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema, atitinka HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inspektorės 2014 m. rugpjūčio 26 d. pažyma Nr. 24-5050 „Dėl R. T. skundo“ taip pat patvirtino, kad kamerose, kuriose buvo apgyvendintas R. T. yra stalas, 4 lovos, 2 kėdutės, lentyna maisto produktams laikyti, 4 pakabos viršutiniams drabužiams. Tikėtina, kad dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio tam tikro inventoriaus atskirais laikotarpiais galėjo trūkti, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K dėl jo trūkumo ir jo prašymas netenkintas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokius nors sanitarinių normų reikalavimus buvo nepagrįsti.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daryta išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d. nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei paminėta teismų praktika, pripažinta, kad dėl nurodyto pažeidimo pareiškėjas nagrinėjamu atveju patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjo apgyvendinimas kamerose, kurios neatitiko vienam asmeniui tenkančio kameros ploto ir higienos normų reikalavimų, truko trumpą laiko tarpą (1,5 paros). Be to, kasdien jam buvo suteiktas 1 val. trukmės pasivaikščiojimas kiemelyje. R. T. buvimo Lukiškių TI-K metu dalyvavo adaptacijos, resocializacijos, kompiuterinio raštingumo, kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos, laisvalaikio užimtumo programose, todėl kameroje buvo ne visą laiką. Vertinta ir tai, kad pareiškėjas, kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti, nurodė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjusią sveikatą, visaverčio gyvenimo ir socialinių įgūdžių sutrikimą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi, padidėjusią baimę, sumažėjusias bendravimo galimybes, tačiau kaip matyti iš Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkės 2014 m. rugpjūčio 26 d. pažymos Nr. 24-5043 „Dėl R.

T.“, pareiškėjas į Lukiškių TI-K administraciją ginčui aktualiu laikotarpiu su rašytiniais ir žodiniais pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) bei skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl sveikatos būklės pablogėjimo ir, kad jis prašė psichologų, psichiatrų pagalbos, taip pat jokiais įrodymais nepagrįsti. Nurodydamas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, citavo Lietuvos ir EŽTT praktiką. Visa tai leido daryti išvadą, jog netinkamos gyvenimo sąlygos, nors ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo žeminančios pareiškėjo orumą, o tik sukeliančios minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Be to, iš atsakovo atstovo atsiliepimo argumentų ir pateiktų įrodymų matyti, jog Lukiškių TI-K administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansines galimybes, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, CK 1.138 straipsniu, EŽTT jurisprudencija (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02, 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atsižvelgdamas į nurodytą EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, bei įvertinęs aptarto pažeidimo mastą ir trukmę, teismas darė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo R. T. teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista 2012 m. balandžio 22 d., 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 13 d. Teismo vertinimu, pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, todėl pripažinus, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, Lietuvos Respublikos teisės aktais garantuojamas teises, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas R. T. apeliaciniu skundu (b. l. 116–122) prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 28 962 Eur bei iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat nurodo, kad pageidauja dalyvauti teismo posėdyje.

Apeliaciniame skunde teigia, kad sužinoti apie savo teisių pažeidimą negalėjo ir neturėjo galimybių, todėl ieškinio senaties pradžia laikytina 2014 m. balandžio mėnuo, kai pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus. Taip pat teigia, kad byloje keliami reikalavimai dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimų (pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalį), kuriems ieškinio senaties nėra.

Vadovaujasi HN 76:2010 21, 24, 26, 28, 41, 50, 56, 60, 64, 66 punktais. Visose kamerose sanitariniai mazgai įrengti ne atskirose patalpose, o tiesiog gyvenamose patalpose, atskiros oro šalinimo sistemos nėra. Daugumoje kamerų dėl papildomų grotų nebuvo įmanoma pasiekti langų juos atidaryti ar uždaryti. Visose kamerose normų dėl temperatūros nesilaikoma. Visose kamerose nuo lubų krisdavo tinkas, grindys buvo išdaužyto betono. Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos. Einant į dušą, muilas, rankšluosčiai neišduodami. Sveikata karantine nėra tikrinama. Kamerų sienos buvo paveiktos pelėsio. Yra įsiveisę tarakonai. Rūbai neskalbiami, o juos galima išskalbti tik už atskirą sąskaitą. Čiužiniai, pagalvės išduodami seni, nudėvėti. Dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Teismas pateikė argumentus tik dėl ploto, bet nepateikė teisinio vertinimo dėl higienos normų pažeidimų.

Pareiškėjas mano, kad visos sąlygos neturtinei žalai atlyginti yra. Teismas teisingai pripažino įstatymų pažeidimo faktą, bet nepriteisdamas piniginės kompensacijos neatsižvelgė, kad neteisėtus veiksmus pareigūnai atliko sąmoningai tyčia, puikiai suvokdami savo veiksmų neteisėtumą. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą. Todėl pareiškėjui turi būti atlyginta neturtinė žala. Prašoma neturtinės žalos suma nėra per didelė ir negali būti mažinama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir bylos nagrinėjimą atidėjo, bei pasiūlė Lukiškių TI-K pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo R. T. bausmės atlikimo sąlygas Lukiškių TI-K, atsižvelgiant į pareiškėjo 2015 m. vasario 21 d. atsikirtime į Lukiškių TI-K atsiliepimą nurodytas aplinkybes.

Lukiškių TI-K 2015 m. gruodžio 21 d. teismui pateikė papildomus įrodymus ir duomenis (b. l. 134–136). Nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos, taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti. Standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdutėmis. Daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą. Pažymi, kad nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tvirtina, kad Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ar teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos normos, kokie baldai ir inventorius turi būti, tačiau nėra nurodyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Pažymi, jog Lukiškių TI-K šiuo metu yra nupirkęs reikiamą kiekį veidrodžių. Nurodo, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai, viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus. Vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai.

Pareiškėjas R. T. pateikė atsikirtimą (b. l. 140–147). Pažymi, kad Lukiškių TI-K nurodo, kas yra padaryta dabar, o ne pareiškėjo kalinimo laikotarpiu. Visos kameros yra 6 kv. m, visur 4 lovos, o kameroje Nr. 92 – 6 lovos. Stalas buvo tik kameroje Nr. 77. Kameros Nr. 85 sienose yra pelėsinio grybo. Mano, kad saugumo siekimas nepateisina asmens kalinimo. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Lukiškių TI-K niekas nemokamai neskalbdavo net apatinių drabužių. Pareiškėjas niekada nėra gavęs dantų šepetuko, dantų pastos, vienkartinio skustuvo, muilas būdavo išduodamas kartais, bet ne kiekvieną mėnesį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d. pareikšti. Nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d. 1,5 paros iš 972 pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos, o pareiškėjo teiginiai, kad Lukiškių TI-K pažeidė kokius nors sanitarinių normų reikalavimus, yra nepagrįsti. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista, o R. T. skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt (kas atitinka 28 962 Eur) neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pareiškėjas teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, kuriais grindė prašymą atlyginti neturtinę žalą, nurodė savo skunde (b. l. 1–4), patikslintame skunde (b. l. 12–13), bei atsikirtime į Lukiškių TI-K atsiliepimą (b. l. 86–90). Atsakovas dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių paaiškinimų ir juos patvirtinančių įrodymų iš esmės nebuvo pateikęs. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi pasiūlė Lukiškių TI-K pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo R. T. bausmės atlikimo sąlygas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atsižvelgiant į pareiškėjo 2015 m. vasario 21 d. atsikirtime į Lukiškių TI-K atsiliepimą nurodytas aplinkybes. Atsakovas pateikė paaiškinimus 2015 m. gruodžio 21 d. rašte „Dėl papildomų įrodymų pateikimo R. T. byloje“ (b. l. 134–136).

Visų pirma pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 dalimi, nepagrįsti: kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams. Iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tuo tarpu reiškiamam turtiniam reikalavimui, tame tarpe – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame kontekste taip pat yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas. Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes.

Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v. UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m.

CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį. Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino.

Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas R. T. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2014 m. vasario 28 d. Skundą pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2014 m. liepos 2 d. (b. l. 5). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 40–45), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 1 d. iki 2011 m. liepos 1 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pagal atsakovo pateiktus duomenis dėl pareiškėjo buvimo, judėjimo Lukiškių TI-K (b. l. 41–42) matyti, kad nagrinėjamu atveju bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. liepos 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d.) pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą nebuvo užtikrinta tik 2012 m. balandžio 22 d. ryte, 2013 m. vasario 12 d. vakare ir 2013 m. vasario 13 d. ryte. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui iš viso 1,5 paros nebuvo užtikrintas Įsakyme Nr. V-124 nurodytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas ir buvo pažeistas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

Pareiškėjo teiginiai dėl baldų trūkumo kamerose yra nenuoseklūs, todėl negali būti laikomi pagrįstais: pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo stalo, tačiau patikslintame skunde jau nurodo, kad kamerose yra nejudinamai įtvirtinti baldai, tame tarpe – ir stalas. Be to, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Ūkio skyriaus pažymoje dėl R. T. skundo (b. l. 64) nurodyta, kad kamerose, kuriose buvo apgyvendintas R. T., yra 1 stalas, 4 lovos, 2 kėdutės, 1 lentyna maisto produktams laikyti.

HN 76:2010 (2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Remiantis šios Higienos normos 27 punktu, sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Atsižvelgiant į šį reglamentavimą, matyti, jog šios normos nenumato reikalavimo įvesti karšto vandens sistemas kamerose, todėl pareiškėjo skundo teiginiai apie jo teisių pažeidimą tuo, kad kamerose nebuvo šilto vandens, yra nepagrįsti.

HN 76:2010 (2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija) 11 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, o 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl kamerose buvusių buitinių kenkėjų: į bylą pateiktos Lukiškių TI-K sudarytos paslaugų teikimo sutartys, kuriomis įsipareigojama atlikti patalpų priežiūrą siekiant išaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir atlikti jų naikinimo darbus; teikti kenkėjų kontrolės paslaugas (b. l. 48–62); atliktų darbų aktai, kuriuose nurodyta, kad patikrinus kameras, graužikų nepastebėta, nurodytos prieš vabzdžius panaudotos priemonės (b. l. 68–77).

Vien higienos normų citavimas nepatvirtina, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl pelėsio kamerose, vėdinimo nebuvimo, temperatūros netinkamumo, nuo lubų krintančio tinko: šiuo atveju pareiškėjas tik išvardijo atitinkamas HN 76:2010 normas ir apibendrintai nurodė, kad kalinimo sąlygos jų neatitiko. Tuo tarpu į bylą pateiktame 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte, 2013 m. rugsėjo 3 d. sudarytame patikrinus kitas Lukiškių TI-K kameras nei buvo laikomas pareiškėjas, nurodyta, kad sienų, lubų paviršiai buvo lygūs, valymui / dezinfekcijai pritaikyti ir atitiko HN 76:2010 28 punkto reikalavimus; pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Duomenų, kad būtų tikrintos kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ir būtų konstatuoti pažeidimai jose, nėra, nors pareiškėjas, kaip ir kiti čia laikomi asmenys, galėjo skųstis Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl higienos normų pažeidimo, kas lemtų patikrinimo atlikimą dėl sąlygų konkrečiose kamerose, tačiau nėra duomenų, kad jis tai būtų daręs ar būtų buvę objektyvių kliūčių tai padaryti; pareiškėjas skunde taip pat tik deklaratyviai nurodo, kad Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos, o yra dušas, karantino patalpose sveikata nėra tikrinama, tačiau jis niekaip nedetalizavo, kokį konkretų poveikį tai turėjo būtent pareiškėjo teisėms ir teisėtiems interesams.

Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte nurodė, kad patikrinimo metu minkštojo inventoriaus ir patalynės laikymo patalpose minkštasis inventorius ir patalynė buvo vizualiai geros būklės, tinkama naudojimui bei pritaikyta dezinfekcijai dezinfekcijos kameroje ir atitiko HN 76:2010 66 punkto reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad Lukiškių TI-K yra parengta vidaus tvarka, kurioje yra numatyta galimybė skalbti viršutinius drabužius nemokamai (b. l. 66–67). Lukiškių TI-K papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad vyrams muilas, tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, kas mėnesį išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai (b. l. 134–136). Nors pareiškėjas ir teigia, kad nurodyti duomenys neatitinka realios situacijos, pažymėtina, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, turėjo būti supažindintas su vidaus tvarka, jo teisėmis ir pareigomis. Taigi, nors pareiškėjui turėjo būti žinoma apie jo teisę į minkštąjį inventorių, higienos priemones, apie skalbimo tvarką, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamo šių jo teisių įgyvendinimo, o Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. rugpjūčio 26 d. pažymoje dėl R. T. Nr. 24-5043 nurodyta, kad R. T. į Lukiškių TI-K administraciją su rašytiniais ar žodiniais pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) bei skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 63). Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo teiginiai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad, jo teigimu, Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai yra netinkamai įrengti, kadangi nėra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa. Tačiau pagal byloje pateiktus duomenis nėra pagrindo laikyti, kad sanitariniai mazgai nagrinėjamu atveju buvo įrengti netinkamai: Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Įvertinusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pertvara atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015). Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo Ūkio skyriaus pažymoje dėl R. T. skundo (b. l. 64) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ nuostatų, ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus reikšmingus įrodymus, jo padarytos išvados, su kuriomis teisėjų kolegija nesutikti neturi pagrindo, pagrįstos minėtų įrodymų visumos vertinimu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, pobūdį, konstatuotus neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija ir nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nesprendė dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, tokia situacija iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atitinkamai, manytina, jog tokia įvardinta patirtos žalos atlyginimo forma neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi, vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. liepos 2 d. iki 2014 m. vasario 28 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2231-662/2015), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės socialines ir ekonomines sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, mano, kad nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 28 962 Eur, ir dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 100 Eur suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė teismui tokio prašymo, todėl pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, jis turi teisę ABTĮ 45 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo R. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan