2022-09-14 Nr. AB-22590-3-61-3-01591-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3627-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01591-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. R. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. balandžio 3 d. įsakymą Nr. P-293 „Dėl tarnybinės nuobaudos Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui J. R. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas jam skirta atsižvelgiant į Prokurorų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. rugpjūčio 30 d. išvadą Nr. 1.6-18 (toliau – ir Išvada), už konstatuotą Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68 patvirtinto Prokurorų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas; 2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. I-15 redakcija) 5.2.2 (padorumo principas) ir 7.1 papunkčiuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimą, t. y. už netinkamus (nepagrįstus) jo komentarus Lietuvos Respublikos Seimo komisijai apie konkrečias bylas ir ikiteisminius tyrimus (vadinamosios (duomenys neskelbtini) bylos). Manė, kad atsakovas neįsigilino į faktinę situaciją, į skiriamos tarnybinės nuobaudos tikslingumą ir reikalingumą, formaliai pritaikė pagrindus tarnybinei nuobaudai skirti. Skirta tarnybinė nuobauda yra neproporcinga, skirta už adekvačią kritiką prokuratūros vadovybei ir politikams.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis minėtus komentarus pateikė ne kaip paprastas prokuroras, o kaip Prokurorų profesinės sąjungos (toliau – ir PPS) pirmininkas. Pareiškėjui 2020 m. kovo 5 d. jau buvo skirta tarnybinė nuobauda – pažeminimas pareigose dėl jo pasisakymų visuomenės informavimo priemonėse; ši nuobauda apskųsta teismui. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas pasisakė ne visuomenės informavimo priemonėse, o Seimo komisijoje, tačiau pasisakymų turinys – prokuratūros ydos ir tam tikrų bylų aptarimas – tapatus. Pareiškėjo statusas šiuo atveju yra itin svarbus, nes jis nebūtų žinojęs komisijai pateiktos informacijos, jei nebūtų buvęs PPS pirmininku (anksčiau – pirmininko pavaduotoju), t. y. prokuratūros bendruomenės nariai teikė jam informaciją apie prokuratūroje esančias problemas, ir jis šią informaciją perdavė Seimo komisijai kaip profesinės sąjungos pirmininkas, atstovaujantis prokurorus. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas galbūt nebūtų reiškęs savo nuomonės minėtais klausimais, jei jis nebūtų profesinės sąjungos pirmininku. Pareiškėjas dėl užimamų pareigų privalo pasisakyti apie prokuratūros sistemos ydas ir kitais aktualiais klausimais. Visi klausimai, kuriuos viešina ir dėl kurių pasisako pareiškėjas, yra nuspręsti visuotiniame PPS susirinkime.

4. Pareiškėjui neaišku, kodėl jam skirta tarnybinė nuobauda už Kodekso 7.1 papunkčio pažeidimą, nes Seimas nėra visuomenės informavimo priemonė. Be to, Išvadoje nurodyta, kad ginčo pasisakymai būtų pateisinami visuomenės informavimo ir viešojo intereso tikslais, tačiau taip buvo ir pirmosios tarnybinės nuobaudos atveju. Pareiškėjui kilo klausimas, kodėl vienu atveju jo veiksmai ir pasisakymai apie sistemines prokuratūros veiklos ydas įvertinti kaip galbūt pateisinami viešojo intereso tikslais, o kitu atveju – ne, kai pasisakymų turinys yra itin panašus arba net toks pat. Taip pat neaišku, kodėl pareiškėjo neva neteisėti veiksmai nelaikytini tęstiniais, kokiu pagrindu skirta tarnybinė nuobauda šiuo (antruoju) atveju. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad jis yra persekiojamas dėl einamų pareigų, su juo siekiama susidoroti, nes atsakovui nepatiko jo išsakyta kritika. Atsakovas siekia apriboti pareiškėjo galimybes veikti kaip PPS pirmininkui, jį diskredituoti ir atitraukti nuo sprendimų priėmimo bei dalyvavimo prokuratūros darbo organizavime (pažeminant pareigose). Šie ir kiti veiksmai (pvz., pareiškėjui vieninteliam nebuvo leidžiama vykti į komandiruotes) patvirtina ir diskriminacijos faktą. Akcentuota, kad pareiškėjas prokuratūroje dirba nuo 1993 metų, yra charakterizuojamas teigiamai, 11 kartų skatintas, tačiau dabar per mėnesį jam skirtos 2 tarnybinės nuobaudos dėl tokių pačių veiksmų. Be to, pareiškėjas apžvelgė teismų praktiką dėl teisės turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, kritikuoti valstybės įstaigų bei pareigūnų darbą, dėl kritikos turiniui keliamų reikalavimų, tarnybinės nuobaudos skyrimo principų ir pan., ir iš esmės tvirtino, kad Įsakymas priimtas nepaisant teismų praktikoje suformuluotų taisyklių.

5. Pareiškėjas teigė, kad Įsakymas priimtas praleidus tarnybinės nuobaudos skyrimo terminą, nes nuo Išvados priėmimo, t. y. sužinojimo apie galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą momento, iki Įsakymo priėmimo praėjo daugiau nei 7 mėnesiai. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas 6 mėnesių terminas yra naikinamasis (tokią poziciją pareiškėjas grindė teismų išaiškinimais dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 30 str. 1 d. įtvirtinto 6 mėn. termino).

6. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

7. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes ir akcentavo Komisijos išvadą, jog pareiškėjas 2019 m. gegužės 29 d. liudijo Seimo komisijoje dėl numanomos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams Lietuvoje. Pareiškėjas tam tikrais pasisakymais (bylų vežiojimas, laikymas seife ir kt.) skleidė gandus ir pažeidė Kodekse nustatytą padorumo principą (5.2.2 p.). Komisija taip pat įvertino susitikimo su R. M. faktą bei nustatė, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 7.1 papunkčio reikalavimus. Skundo argumentai, kad nuobauda pareiškėjui skirta dėl to, jog jis yra PPS pirmininkas, diskriminaciniais motyvais, nepagrįsti ir paneigti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5096-595/2019. Teismai konstatavo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta ne dėl jo narystės PPS, taigi, nebuvo diskriminacijos, o pareiškėjas nepateikė teismų išvadas paneigiančių argumentų. Atsakovas, atsakydamas į skundo teiginius, jog pareiškėjas tik viešai kritikavo valstybės institucijų ir pareigūnų darbą bei reiškė savo įsitikinimus, pabrėžė, kad pareiškėjo pasisakymai buvo dezinformacinio pobūdžio ir neatitiko Kodekso reikalavimų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad, skiriant nuobaudą, nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo darbo stažą, kitas charakteristikas (tokią poziciją paneigia Išvados turinys). Atkreiptas dėmesys į tai, kad, nors skiriant ginčo tarnybinę nuobaudą pareiškėjas turėjo galiojančią nuobaudą, jam buvo skirta švelnesnė nuobauda. Atsakovas taip pat manė, kad šiuo atveju nebuvo pažeistas Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje nustatytas maksimalus 36 mėnesių terminas, nes posėdis Seimo komisijoje įvyko 2019 m. gegužės 29 d., o nuobauda pareiškėjui skirta 2020 m. balandžio 3 d.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 27 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo J. R. skundą, t. y. pakeitė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. P-293 dalį, pakeisdamas pareiškėjui skirtą tarnybinę nuobaudą iš papeikimo į pastabą, taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 514,25 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

9. Teismas nustatė, kad Prokurorų etikos komisija išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro D. V. 2019 m. birželio 10 d. kreipimąsi Nr. 17.9-8186, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas, 2019 m. gegužės 29 d. Seimo komisijoje liudydamas dėl numanomos neteisėtos įtakos ir (ar) poveikio Lietuvos politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams Lietuvoje, savo pasisakymais galbūt pažeidė Kodekse nustatytus padorumo ir nepiktnaudžiavimo įgaliojimais principus. Komisija 2019 m. rugpjūčio 30 d. išvadoje Nr. 1.6-18 konstatavo, kad pareiškėjas, paminėdamas Seimo komisijai susitikimo su R. M. faktą ir jo metu aptartą teisinį procesą (procesus) dėl vadinamojo (duomenys neskelbtini), nebūdamas minėto teisinio proceso dalyvis ir remdamasis iš esmės vien tik R. M. pasakojimu, reikšdamas abejones dėl proceso pagrįstumo ir (ar) šališkumo, pažeidė Kodekso 5.2.2 ir 7.1 papunkčių nuostatas, ir pasiūlė skirti tarnybinę nuobaudą – papeikimą. Generalinis prokuroras 2019 m. rugpjūčio 30 d. rezoliucija pritarė Išvados konstatuojamosios dalies teiginiui, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 5.2.2 ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus, ir sutiko su siūlymu skirti jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

10. Generalinė prokuratūra 2019 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. 17.2-3991 kreipėsi į Prokurorų profesinę sąjungą, prašydama duoti sutikimą skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą. PPS 2019 m. rugsėjo 10 d. raštu Nr. T-2 informavo, jog nesutinka, kad pareiškėjui būtų paskirta tarnybinė nuobauda. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. eI-5096-595/2019 tenkino Generalinės prokuratūros prašymą dėl PPS nesutikimo skirti tarnybinę nuobaudą jog valdymo organo nariui panaikinimo. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2020 m. balandžio 1 d. nutartį.

11. Generalinis prokuroras ginčijamu 2020 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. P-293 pripažino, kad pareiškėjas Išvadoje nurodytais veiksmais pažeidė Kodekso 5.2.2 (padorumo principas) ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus, ir skyrė jam tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 9 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą, t. y. panaikino Įsakymą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 028 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, priėjęs prie išvados, jog tarnybinė nuobauda skirta praleidus Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-65-815/2022 panaikino minėtą teismo sprendimą ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, konstatuodamas, kad 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių – privalomo kreipimosi į PPS, siekiant gauti sutikimą skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, tačiau nepraleidus naikinamojo 36 mėnesių nuobaudos skyrimo termino. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė iš naujo nepasisakysiantis dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su tarnybinės nuobaudos skyrimo terminu.

13. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Teismas nesutiko su skundo teiginiais, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta dėl jo užimamų PPS pirmininko pareigų, juos laikė gynybine pozicija. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 16 d. sprendime, kurio teisėtumas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3506-575/2020, konstatavo, kad Generalinės prokuratūros nustatytas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su trečiojo suinteresuoto asmens (nagrinėjamoje byloje – pareiškėjo) veikla PPS. PPS atsiliepime į skundą nurodė, jog prokuroras J. R., viešai išsakydamas teiginius, už kuriuos jam siekiama skirti tarnybinę nuobaudą, neveikė įgaliotas PPS ir nepasisakė jos vardu, pateikdamas savo nuomonę viešai, nevykdė PPS pirmininko funkcijų, diskutavo apie klausimus, kurie yra artimai susiję su profesinių sąjungų funkcijomis ir veikla. Minėtoje byloje teismas sutiko su Generaline prokuratūra, jog J. R. teisės pažeidimo sudėtis konstatuota Išvadoje ir nebuvo jokių duomenų, kad padaryti Kodekso nuostatų pažeidimai yra susiję su prokuroro veikla ar naryste profesinėje sąjungoje. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu neginčijamai konstatuota, kad pareiškėjui inkriminuojamas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su jo veikla PPS, todėl šis klausimas iš naujo nėra įrodinėjimas. Teismas, remdamasis tais pačiais motyvais, atmetė ir pareiškėjo pretenzijas dėl jo diskriminacijos, juolab kad šias pretenzijas laikė nepagrįstomis ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje.

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad ginčo tarnybinė nuobauda jam paskirta už iš esmės tokius pačius pažeidimus, dėl kurių buvo skirta pirmoji nuobauda. Akcentuota, kad Generalinio prokuroro 2020 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. P-256 pareiškėjui buvo skirta nuobauda dėl 2019 m. balandžio 27 d. dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuoto prokuroro J. R. interviu. Šioje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo liudijimo 2019 m. gegužės 29 d. Seimo laikinojoje tyrimo komisijoje. Taigi, nuobaudos skirtos už skirtingus pasisakymus ir nėra pagrindo šių pareiškėjo veiksmų laikyti tęstiniais; atsakovas pagrįstai priėmė dvi išvadas ir skyrė dvi nuobaudas.

15. Teismas pažymėjo, kad Komisija, susipažinusi su Seimo komisijos 2019 m. gegužės 29 d. posėdžio vaizdo įrašu, vertino šiuos pareiškėjo pasisakymus, (duomenys neskelbtini).

16. Teismas pritarė Komisijos Išvadai, kad pareiškėjas skleidė gandus, teigdamas, kad „aš žinojau iš tam tikrų žmonių, iš D. B., kad bylos buvo vežiojamos į Prezidentūrą“; „tam tikros bylos pas generalinį prokurorą gulėjo seife 8, 9 mėnesius“. Pareiškėjas, dėstydamas minėtus teiginius, jų niekaip nepagrindė, konkrečių bylų neįvardijo nei Seimo komisijai, nei Komisijai, nei teismui. Šie teiginiai buvo paneigti Komisijos surinkta medžiaga, o būtent: 1) D. B. 2019 m. rugpjūčio 8 d. paaiškinimu, kuriame ji teigė, jog nekalbėjo su pareiškėju apie ikiteisminių tyrimų medžiagų vežimą į Prezidentūrą, tokios informacijos neturėjo ir pagal savo pareigas negalėjo turėti; 2) Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas D. V. 2019 m. rugpjūčio 20 d. paaiškinimu, kad jo, kaip generalinio prokuroro, vadovavimo laikotarpiu (nuo 2010 m. birželio 15 d. iki 2015 m. birželio 15 d.) nė viena byla, įskaitant ikiteisminio tyrimo medžiagą, susijusi su (duomenys neskelbtini) įvykiais, nebuvo vežama ar kitaip perduodama Prezidentūrai. Pareiškėjas nurodytais teiginiais, jų tinkamai nepagrįsdamas ir negalėdamas įrodyti, skleidė gandus, kas atitinka Kodekso 5.2.2 papunktyje įtvirtinto padorumo principo pažeidimą.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija išvadą dėl Kodekso 7.1 papunkčio reikalavimo sakant viešas kalbas būti dalykiškam, dėstyti gerai apgalvotas mintis, pažeidimo padarė įvertinusi pareiškėjo teiginį: „buvo pas mane atvažiavęs R. M.. Aš nežinau, ar tai teisybė, jis daug pasakojo apie (duomenys neskelbtini)... aš nežinau, kuo tikėti, man reikia turėt visą bylą, kad įvertinti, nesu aš ekspertas <...>“. Teismo vertinimu, šiuo teiginiu pareiškėjas nepažeidė Kodekso 7.1 papunkčio reikalavimų. Pareiškėjas iš esmės nurodė, kad R. M. daug pasakojo apie (duomenys neskelbtini), tačiau jis aiškios nuomonės tuo klausimu neturi; tam, kad galėtų įvertinti situaciją, jam reikėtų turėti visą bylą. Taigi, pareiškėjas neigiamai neatsiliepė apie kitų prokurorų atliekamus ikiteisminius tyrimus. Teismas nepritarė teiginiams Išvadoje, kad pareiškėjas reiškė abejones dėl teisinio proceso pagrįstumo ir (ar) nešališkumo, todėl laikytina, jog jis nepažeidė Kodekso 7.1 papunkčio.

18. Teismas pažymėjo, jog konstatavus, kad pareiškėjas skleidė gandus, tokiu būdu pažeisdamas Kodekso 5.2.2 papunktyje nustatytą padorumo principo reikalavimą, nėra pagrindo sutikti su jo pozicija dėl adekvačios kritikos dėstymo. Pareiškėjo išreikšta kritika buvo neadekvati, neįrodyta, todėl negali būti pateisinama.

19. Teismas pritarė pareiškėjo pretenzijoms, kad Komisija Išvadoje atskirai aiškiai nepasisakė dėl kaltės formos. Kita vertus, iš Išvados turinio matyti, kad Komisija pareiškėjo veiką laikė padaryta tyčine kaltės forma. Teismo vidiniu įsitikinimu, pareiškėjas aiškiai suvokė savo neteisėtus veiksmus (gandų skleidimas), numatė, kad dėl jų atsiras neigiamų pasekmių, ir norėjo taip elgtis, todėl laikytina, kad pareiškėjo veika padaryta tiesiogine tyčia.

20. Teismui nekilo abejonių, kad pareiškėjo elgesys, kai jis, būdamas prokuroru, negalėdamas įrodyti savo teiginių, skleidė gandus ir pažeidė padorumo principą (Kodekso 5.2.2 p.), yra netoleruotinas ir nepateisinamas. Tačiau, įvertinus ankstesnę išvadą, kad pareiškėjas nepažeidė Kodekso 7.1 papunkčio, be to, pareiškėjas prokuratūroje dirba nuo 1993 metų, charakterizuojamas tik teigiamai, yra skatintas 11 kartų, tyrimo laikotarpiu tarnybinės nuobaudos jam nebuvo paskirtos, yra akivaizdu, kad papeikimas nėra proporcinga poveikio priemonė. Pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda nėra proporcinga padarytam pažeidimui, atsižvelgiant į ilgametę nepriekaištingą pareiškėjo tarnybą, į jo eitas pareigas, jų sudėtingumą, ilgametį nepriekaištingą pareiškėjo tiesioginių pareigų atlikimą, pareiškėjas nebuvo anksčiau baustas, konstatuotas tarnybinis nusižengimas nesusijęs su jo tiesioginių pareigų vykdymu, jis charakterizuojamas teigiamai, yra aukštos teisinės kvalifikacijos specialistas, gerbiamas prokurorų ir darbuotojų, tai patvirtina gausūs skatinimai. Pareiškėjo neteisėti veiksmai buvo tik vienas iš veiksnių, formuojančių visuomenės požiūrį į prokuratūrą, valstybės institucijas. Teismas nusprendė, kad skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant Įsakymo dalį, kuria pareiškėjui skiriama tarnybinė nuobauda, t. y. tarnybinę nuobaudą – papeikimą pakeičiant į tarnybinę nuobaudą – pastabą.

21. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus dokumentus, į tai, kad jo prašomos priteisti sumos neviršija apskaičiuotų maksimalių sumų, tačiau skundas tenkintinas tik iš dalies (laikytina, kad patenkinta 50 proc. pareiškėjo reikalavimų), iš dalies tenkino pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir priteisė jam iš atsakovo 514,25 Eur (1 028,50 Eur / 2).

III. 22. Pareiškėjas J. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą, taip pat priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

23. Pareiškėjas apžvelgia ginčo aplinkybes, teismo sprendimo motyvus. Pareiškėjas pakartoja, kad nebuvo atsižvelgta į tai (to nepadarė ir teismas), jog jis buvo kviečiamas į Seimo komisiją kaip PPS pirmininkas, vykdė savo pilietinę pareigą, o pateiktą informaciją sužinojo dėl einamų pareigų. Teismas pats nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo liudijimo vertinimo, tačiau, motyvuodamas sprendimą, vėliau šį liudijimą įvardijo kaip kritiką. Išvadoje pareiškėjo liudijimas įvardijamas kaip komentarai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, prieš liudydamas, jis buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, pasirašė.

Pareiškėjo liudijimas buvo transliuojamas gyvai (per YouTube platformą), tai nepriklausė nuo jo valios. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas, dėstydamas savo teiginius, jų niekaip nepagrindė, neįvardijo konkrečių bylų, kadangi, kaip nurodyta ir Išvadoje, pareiškėjas teikė komentarus apie konkrečias bylas ir ikiteisminius tyrimus (vadinamosios (duomenys neskelbtini) bylos). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Komisijos surinkta medžiaga paneigė pareiškėjo teiginius, nes apklausti du asmenys nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybė už melagingų parodymų davimą, tik pateikė savo paaiškinimus.

Pareiškėjas buvo nurodęs, kad jo teiginiai gali būti patvirtinti peržiūrėjus rašytinius dokumentus (lydraščius, tarnybinių automobilių GPS įrenginių duomenis ir pan.), tačiau niekas nesiėmė rinkti papildomų duomenų. Pareiškėjo įsitikinimu, jo liudijimas galėjo būti paneigtas tik adekvačiais liudijimais Seimo komisijoje arba rašytiniais dokumentais ar kitais įrodymais, tačiau Komisija tokių įrodymų nesurinko, o teismas savo išvadas padarė remdamasis Komisijos surinktais neišsamiais duomenimis, kurie kelia abejonių dėl savo adekvatumo ir teisėtumo šioje situacijoje.

Generalinės prokuratūros vadovybė, jeigu būtų siekusi objektyvumo, turėjo pakankamai galių ir laiko surinkti atitinkamus duomenis ir pateikti juos Seimo komisijai įvertinti, tačiau atsakovo veiksmai buvo šališki, tendencingi ir diskriminaciniai. Pareiškėjas tvirtina ir tai, kad Seimo komisija yra vienintelė kompetentinga institucija, kuri galėjo aiškintis dėl o pateiktos informacijos teisingumo, tačiau teismas dėl to taip pat nepasisakė. Be to, pareiškėjas pakartoja, kad Sprendimas yra pagrįstas diskriminaciniais motyvais, t. y. už jo liudijimą.

Teismas ignoravo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokiais atvejais.

24. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

25. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais. Atsakovas akcentuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutarties prejudicinę galią ir tvirtina, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo argumentus, kad jis, padarydamas ginčo veiką, veikė kaip PPS atstovas bei kad jis yra diskriminuojamas, atmestini. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjas, liudydamas Seimo komisijai, kalbėjo ne tik apie vadinamąsias (duomenys neskelbtini) bylas, bet ir apie kitas bylas, kurios neva gulėjo seife pas Generalinį prokurorą 8–9 mėnesius; pareiškėjas neįvardijo šių bylų, kaip teisingai pažymėjo teismas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad Prokurorų etikos komisijos nuostatuose, patvirtintuose Generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I-16 (toliau – ir Nuostatai; 2014 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. I-85 redakcija), neįtvirtinta pareiga įspėti Komisijos apklausiamus asmenis apie baudžiamąją atsakomybę už žinomai melagingų parodymų davimą. Komisija veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, o pareiškėjo teiginiai apie surinktą neišsamią medžiagą, Generalinės prokuratūros šališkumą ir tendencingą įrodymų vertinimą yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta tenka pareiškėjui, tačiau jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, taip pat nei teismo, nei Komisijos neprašė išreikalauti kokius nors įrodymus, kurių jis negalėjo gauti. Atsakovas pabrėžia ir tai, kad Kodeksas nenumato jo normų taikymo išlygų, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, laiką, vietą ar kitas aplinkybes (šiuo atveju – liudijimą Seimo komisijoje). Be to, pareiškėjas nenurodė kitų asmenų, esančių (buvusių) panašiose (palyginamose) situacijose, tokiose kaip jo, kurie buvo traktuojami palankiau nei pareiškėjas, todėl nėra būtinųjų sąlygų diskriminacijos faktui konstatuoti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. .

26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2020 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. P-293, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Ginčijamu Įsakymu atsakovas pripažino, kad pareiškėjas Komisijos 2019 m. rugpjūčio 30 d. Išvadoje nurodytais veiksmais pažeidė Prokurorų etikos kodekso 5.2.2 (Padorumo principas) ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus (1 punktas) ir skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą (2 punktas). Įsakymas priimtas vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 391 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 41 straipsniu, 42 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgus į Komisijos Išvadą, kurioje konstatuota, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras J. R. pažeidė Kodekso 5.2.2 ir 7.1 papunkčiuose nustatytų principų reikalavimus, taip pat į Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. rugpjūčio 30 d. rezoliucinį sprendimą dėl nurodytos Komisijos Išvados.

28. Komisijos Išvados 2 punkte nurodyta, kad Komisija susipažinusi su Seimo komisijos 2019 m. gegužės 29 d. posėdžio vaizdo įrašu, vertino Išvados 2.1, 2.2 ir 2.3 papunkčiuose nurodytus teiginius: dėl komunikacijos (duomenys neskelbtini) byloje (Išvados 2.1 punktas); dėl susitikimo su Druskininkų meru vertinimo (Išvados 2.2 punktas, žr. nutarties 15.2 punktą); dėl teiginio apie bylų vežiojimą į Prezidentūrą vertinimo (Išvados 2.3 punktas, žr. nutarties 15.2 punktą).

29. Komisija vertino, kad pareiškėjas Seimo komisijai išsakytais teiginiais (Išvados 2.3 punktas) - „...turėjau informacijos apie taip vadinamą (duomenys neskelbtini)... <...> bylos buvo vežiojamos į Prezidentūrą (generaliniu prokuroru dirbant D. V. (2010-2015 m.). Ta byla tenai, ir panašiai <...> (nurodė tai žiną iš buvusios prokurorės D. B.) <...> tam tikros bylos pas generalinį prokurorą gulėjo seife 8, 9 mėnesius. Tą dalyką galima patikrinti, lydraščius, gavimo datą... <...> - skleidė gandus ir pažeidė Kodekse numatyto Padorumo principo (5.2.2 papunktis) reikalavimus.

30. Komisija taip pat vertino, jog pareiškėjas susitikimo su R. M. faktą ir jo metu aptartą teisinį procesą (procesus) dėl vadinamojo (duomenys neskelbtini) savo iniciatyva paminėdamas Seimo komisijai, nebūdamas minėto teisinio proceso dalyviu ir remdamasis iš esmės vien tik R. M. (suinteresuoto asmens) pasakojimu, kaip prokuroras reikšdamas abejones dėl jo (proceso) pagrįstumo ir (ar) nešališkumo, pažeidė Kodekso 7.1 papunkčio reikalavimą sakant viešas kalbas būti dalykiškam, dėstyti gerai apgalvotas mintis (Išvados 2.2 punktas).

31. Vertindama pareiškėjo teiginius dėl komunikacijos (duomenys neskelbtini) byloje, Komisija pripažino, jog nebuvo pažeisti Kodekse numatyto Padorumo principo reikalavimai.

32. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą pripažino, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 5.2.2 papunkčio reikalavimus (Išvados 2.3 teiginių atveju), dėstydamas minėtus teiginius jų niekaip nepagrindė, konkrečių bylų neįvardijo nei Seimo komisijai, nei Komisijai, nei teismui, šie teiginiai buvo paneigti Komisijos surinkta medžiaga. Tačiau teismas nepritarė teiginiams Išvadoje (2.2 punktas), kad pareiškėjas reiškė abejones dėl teisinio proceso pagrįstumo ir (ar) nešališkumo ir pripažino, kad pareiškėjas nepažeidė Kodekso 7.1 papunkčio reikalavimų, pakeitė Įsakymo dalį, pakeisdamas pareiškėjui skirtą nuobaudą iš papeikimo į pastabą.

33. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo visiškai tenkinti jo skundą ir panaikinti Įsakymą. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad į Seimo komisiją buvo kviečiamas kaip PPS pirmininkas ir vykdė pilietinę pareigą, o visą informaciją sužinojo dėl einamų pareigų. Pažymima, jog teikė komentarus apie konkrečias bylas ir ikiteisminius tyrimus (vadinamosios (duomenys neskelbtini) dvaro bylos), jo liudijimas galėjo būti paneigtas tik adekvačiais liudijimais ar kitais įrodymais, tačiau Komisija tokių įrodymų nesurinko, atsakovo veiksmai buvo šališki, tendencingi ir diskriminaciniai.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo išdėstytų nesutikimo su Įsakymu ir Komisijos Išvada argumentų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina Komisijos Išvadoje ir Įsakyme nurodytus Kodekso pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pažeidė Kodekso 5.2.2 papunktyje numatyto principo reikalavimus. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytą savo poziciją, jog Seimo komisijoje jis veikė kaip PPS atstovas, o atsakomybės taikymas vertintinas kaip diskriminacija dėl jo veiklos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

36. Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus prokurorai traukiami tarnybinėn atsakomybėn. Minėto įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prokurorų padarytus įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus nagrinėja Prokurorų etikos komisija šio Įstatymo ir Generalinio prokuroro nustatyta tvarka. Prokurorų etikos komisija, išnagrinėjusi šio straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų kreipimusis, pateikia savo išvadą, o konstatavusi, kad buvo padarytas įstatymų pažeidimas, tarnybinis nusižengimas, prokuroro vardą žeminantis poelgis ar kitas Prokurorų etikos kodekso pažeidimas, – išvadą Generaliniam prokurorui dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tarnybinių patikrinimų prokurorų atžvilgiu atlikimo tvarką reglamentuoja Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės atsakomybės taikymo prokurorams nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2014 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. I-86. Nuostatų 5 punktas nustato, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas – prokuroro padarytas tarnybinis pažeidimas. Tarnybinio pažeidimo sudėtį sudaro: priešingas teisei veikimas ar neveikimas; kaltė (tyčia ar neatsargumas); neigiami padariniai; priežastinis ryšys tarp prokuroro neteisėto veikimo ar neveikimo ir neigiamų padarinių. Prokuroro veikimas ar neveikimas, kuriuo pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, bet nesukeliama realių neigiamų padarinių, laikytinas tarnybiniu pažeidimu esant dviem tarnybinio pažeidimo sudėties elementams: neteisėtam veikimui ar neveikimui ir kaltei (tyčia ar neatsargumas).

37. Prokurorų etikos kodekso 2 punktas nustato, kad šio kodekso paskirtis prokurorų tarpusavio santykius tarnybos ir ne tarnybos metu, taip pat santykius su teisinio proceso dalyviais, Lietuvos piliečiais ir kitais asmenimis. Kodekso 5.2.2 papunktis įtvirtina, kad prokuroras, vadovaudamasis padorumo principu privalo nešmeižti kitų, neskleisti gandų ir paskalų, be reikalo nekritikuoti kolegų, tarpusavio bendravimą grįsti mandagumu ir tolerancija.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad valstybės tarnautojo ar pareigūno teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus bei kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą gali būti ribojama tik įstatymu, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, tačiau tai turi būti daroma nepaneigiant šių laisvių ir teisių prigimties bei esmės, laikantis konstitucinio proporcingumo principo, o viešai išsakyta kritika turi nekenkti valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimai; reikalavimas nekenkti valstybės valdžios institucijų prestižui bei neperžengti lojalumo Konstitucijai ribos ir pan.) ir Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punktas bei jo pagrindu priimto Lietuvos prokurorų etikos kodekso paminėtos nuostatos, yra tos teisės normos, kurios riboja prokuroro, kaip valstybės institucijos pareigūno teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, t. y., nustato sąlygas ir ribas, kurių nepažeisdamas prokuroras gali įgyvendinti savo konstitucinę teisę – kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-2561/2011).

39. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas teigdamas, jog vadinamoji (duomenys neskelbtini) byla (bylos) buvo vežiojama į Prezidentūrą, o neįvardytos bylos 8, 9 mėnesius buvo laikomos generalinio prokuroro seife skleidė gandus, nes Seimo komisijoje dėstydamas šiuos teiginius, jų niekaip nepagrindė, neįvardijo konkrečių bylų nei Seimo komisijai, nei Komisijai, nei teismui. Nors apeliantas teigia, kad teikė komentarus apie konkrečias bylas (vadinamosios (duomenys neskelbtini) bylos), tačiau pasisakydamas apie 8, 9 mėnesius generalinio prokuroro seife gulinčias bylas, jis kalbėjo ir apie bylas jų konkrečiai neįvardydamas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjo teiginiai buvo paneigti Komisijos surinkta medžiaga (D. B. ir D. V. paaiškinimais). Nesutikdamas su šiuo vertinimu ir abejodamas minėtų paaiškinimų įrodomąją galia pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog jo liudijimas galėjo būti paneigtas tik adekvačiais liudijimais. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde išsako abejones dėl pateiktų paaiškinimų, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesinaudojo procesinėmis priemonėmis ir prašymo dėl kviesti paaiškinimus teikusius asmenis liudyti nereiškė, taip pat nei Komisijai, nei teismui nepateikė ir neprašė išreikalauti jo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, sudarančių pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo atlikto faktinių aplinkybių dėl Kodekso 5.2.2 papunkčio reikalavimų pažeidimo vertinimo teisingumu.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog Seimo komitete jis veikė kaip Prokurorų profesinės sąjungos atstovas, o atsakovo veiksmai skiriant nuobaudą už pasisakymus Seimo komisijoje yra tendencingi ir diskriminaciniai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5096- 595/2019 konstatuota, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nustatytas tarnybinis pažeidimas nėra susijęs su trečiojo suinteresuoto asmens veikla Prokurorų profesinėje sąjungoje. Nesutiktina su apelianto argumentais, jog atsakovo veiksmai skiriant nuobaudą buvo diskriminaciniai, kadangi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog kitam prokuroro pareigas užimančiam asmeniui, tačiau nesančiam profesinės sąjungos atstovu, panašiomis aplinkybėmis tarnybinė atsakomybė nebūtų taikoma.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui pareiga laikytis ir nepažeisti Kodekso reikalavimų išlieka net ir tais atvejais, kai jis veikia kaip Profesinės sąjungos atstovas, tačiau jo kaip profesinės sąjungos atstovo statusas lemia mažiau griežtą jo išsakomos kritikos dėl prokuratūros veiklos vertinimą. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog pareiškėjas nepažeidė Kodekso 7.1 papunkčio, tai pat atsižvelgęs į ilgametę nepriekaištingą pareiškėjo tarnybą, gausius skatinimus, sprendė, kad paskirta tarnybinė nuobauda (papeikimas) yra neproporcinga padarytam pažeidimui ir nuobaudą pakeitė į pastabą, t.y. švelniausią iš Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatytų tarnybinių nuobaudų. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams dėl tarnybinės nuobaudos parinkimo pažymi, jog teismas atsižvelgė į visas tarnybinės atsakomybės taikymui reikšmingas aplinkybes, priežastis, lėmusias pažeidimo padarymą, pasekmių atsiradimui reikšmingų veiksnių visumą.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą pilnai panaikinti ginčijamą Įsakymą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas pagrįstas nustatytais faktais ir tinkamai pritaikytomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

43. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo bei atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas