2020-01-08 Nr. AB-661-3-61-3-04119-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-144-492/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04119-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytine proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymą Nr. P-536 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjui V. K.“ (toliau – Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad iš Įsakymo turinio nėra aišku, kokį konkretų tarnybinį pažeidimą jis padarė, jame nėra nurodyta nei konkreti veika, kuria būtų pažeistos jo pareigos, nei konkretūs teisės aktai, kuriuos esą pažeidė pareiškėjas, jame nurodyta norma negali būti pakankamas teisinis pagrindas skirti nuobaudą. Įsakyme pateikiami abstraktūs kaltinimai pareiškėjui, nenurodoma jokių konkrečių jo veiksmų, kuriais tarnybinis pažeidimas buvo padarytas, neįvardyta kaltės forma, nėra nurodyta konkreti jo veika, kuri įvertinta kaip pažeidimas, nenurodoma, kokia reali žala buvo padaryta Departamento reputacijai. Pareiškėjo nuomone, jo pažeidimai laikytini formaliais, nesukėlusiais jokių realių neigiamų pasekmių.

3. Pareiškėjui įteiktame 2017 m. spalio 5 d. pranešime apie tarnybinį nusižengimą Nr. TN-12 (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą dėl Departamento Kontrolės skyriaus vedėjos D. Š. 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime Nr. LR-1546 „Dėl tarnybinių nusižengimų komisijos sudarymo“ (toliau – 2017 m. spalio 3 d. tarnybinis pranešimas) nurodytų aplinkybių – dėl pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 14 d. priimto nutarimo Nr. ATV-26 (toliau – Nutarimas), tačiau nenurodyta, kas konkrečiai buvo padaryta netinkamai. Dėl to pareiškėjas negalėjo tinkamai pasiaiškinti. Taigi, skiriant tarnybinę nuobaudą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 29 straipsnio 2 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių (toliau – Nuobaudų skyrimo taisyklės) 7 punktas, apribota pareiškėjo teisė gintis.

4. Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. D-471 sudarytos galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijos (toliau – Tyrimo komisija) parengtoje 2017 m. lapkričio 30 d. išvadoje Nr. TN-22 „Dėl Kultūros departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjo V. K. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – Išvada) nepagrįstai nurodoma, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) 311 straipsnio 2 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas administracinei nuobaudai už Įstatymo pažeidimus skirti, kurį praleidęs pareiškėjas priėmė Nutarimą, yra naikinamasis. Pareiškėjas savo poziciją grindžia remdamasis analogija su Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme nustatytais įstatymo pažeidimų tyrimo terminais. Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas buvo praleistas dėl to, kad iškilo būtinybė surinkti papildomų duomenų, galinčių turėti įtakos administracinio nusižengimo bylai nagrinėti (papildomas Lietuvos karo istorijos asociacijos „Užmiršti kareiviai“ (toliau – Asociacija) paaiškinimas buvo gautas tik 2017 m. rugsėjo 13 d.), taip pat dėl to, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. atostogavo, o 2017 m. rugsėjo 2 ir 3 dienos buvo savaitgalis, todėl jis neturėjo galimybių anksčiau priimti sprendimą. Tyrimo komisija šių aplinkybių tinkamai neišanalizavo ir pripažino nepagrįstomis. Pareiškėjo nuomone, net jeigu būtų pripažinta, kad Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas negalėjo būti pratęstas, ir dėl to Nutarimas yra negaliojantis, neatsiranda jokių neigiamų pasekmių Departamentui, todėl šiuo atveju nėra vieno iš tarnybinio nusižengimo elementų – neigiamų pasekmių.

5. Net jeigu ir paaiškėtų, kad pareiškėjo priimtas Nutarimas yra neteisingas, ši aplinkybė negalėtų būti pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę, nes Departamento direktoriaus 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. Į-335 pareiškėjui suteikti įgaliojimai priimti sprendimus tokio pobūdžio administracinėse bylose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų, atitinkamai ištyrė visas aplinkybes ir, remdamasis turima kvalifikacija ir vidiniu įsitikinimu, priėmė sprendimą nutraukti bylą, kadangi nėra padarytas Įstatymo pažeidimas. Jeigu nesutinkama su Nutarimu, jis gali būti per vieną mėnesį nuo jo įteikimo dienos skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Pareiškėjo nuomone, jeigu atitinkamas valstybės tarnautojo sprendimas, pagrįstas jo profesiniu vertinimu, būtų pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę, susidarytų situacija, kai visus tarnautojus, kurių sprendimai vienaip ar kitaip buvo panaikinti, reikėtų traukti tarnybinėn atsakomybėn, o tai prieštarautų pagrindiniams teisinės valstybės principams, kaip ir pareiškėjo baudimas už jo vadovybei nepatinkantį sprendimą.

6. Tarnybinė nuobauda paskirta praleidus VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą. Įsakyme pripažįstama, kad pareiškėjas, priimdamas Nutarimą, nesilaikė Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytų bylų nagrinėjimo terminų ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. ĮV-354 patvirtintų Užsienio valstybėms reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikoje, tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. ĮV-354 (toliau – Tvarkymo taisyklės) nuostatų, laiku neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų ir pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nutarimo priėmimo dieną, t. y. 2017 m. rugsėjo 14 d., jau buvo galima daryti išvadą, ar pareiškėjas tinkamai vykdė savo pareigas. Todėl Departamentas, skirdamas tarnybinę nuobaudą 2017 m. lapkričio 8 d., praleido nustatytą terminą, kuris suėjo 2017 m. spalio 14 d. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad Nutarimo priėmimo diena negali būti savaime laikoma tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena, terminas tarnybinei nuobaudai skirti vis tiek yra praleistas, nes D. Š. 2017 m. spalio 3 d. tarnybinis pranešimas, kuriame teigiama, kad Nutarimas yra priimtas pažeidžiant Įstatymo 311 straipsnio 2 dalį, buvo gautas 2017 m. spalio 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui 2017 m. spalio 30-31 d. buvo suteiktos papildomos atostogos, tarnybinė nuobauda jam vėliausiai galėjo būti skirta 2017 m. lapkričio 6 d., kadangi 2017 m. lapkričio 5 d. buvo sekmadienis, tačiau Įsakymas priimtas tik 2017 m. lapkričio 8 d. Be to, Departamentas praleido imperatyvų Nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatytą 5 darbo dienų terminą pradėti tyrimą dėl galimo tarnybinio nusižengimo, nes informacija, kad Nutarimas yra priimtas pažeidžiant Įstatymo 311 straipsnio 2 dalį, tapo žinoma Nutarimo priėmimo dieną, todėl nuo šios dienos skaičiuotinas 5 darbo dienų terminas tyrimui pradėti.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad kartu su Pranešimu apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjui pateiktame D. Š. 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime nurodyta konkreti jo veika ir konkretus teisės aktas, kuris galimai buvo pažeistas. Pareiškėjas dėl visų aplinkybių 2017 m. spalio 11 d. pateikė išsamų paaiškinimą. Jis turėjo teisę kreiptis į Tyrimo komisiją papildomos informacijos ar patikslinimų, tačiau šia teise nepasinaudojo. Tyrimo komisija tinkamai išanalizavo aplinkybes, susijusias su Nutarimo priėmimu, ir jas išsamiai aptarė Išvadoje. Motyvai dėl tarnybinio pažeidimo nurodyti Išvadoje, kuri nurodyta Įsakymo preambulėje. Išvadoje nurodyta, kokia teisei priešinga veika padaryta, kaip teisės pažeidimas kvalifikuojamas, pažymėta pažeidimo padarymo diena, įvykdymo aplinkybės, kokia kaltės forma padarytas pažeidimas, jo padariniai. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikytina 2017 m. spalio 30 d., t. y. Tyrimo komisijos Išvados pateikimo diena, nuo kurios ir skaičiuojamas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai paskirti, todėl tarnybinė nuobauda, kuri paskirta 2017 m. lapkričio 8 d., yra paskirta nepraleidus nustatyto vieno mėnesio termino. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo oficialios informacijos gavimo, t. y. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. P-471, oficiali informacija apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą gauta 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniu pranešimu.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teigia, jog Įsakymas turi būti panaikintas iš esmės dėl to, kad iš Įsakymo turinio nėra aišku, už ką jam skirta tarnybinė nuobauda, kad Pranešime jam nebuvo tiksliai nurodyta, kokio nusižengimo padarymu yra įtariamas, kad tarnybinė nuobauda skirta praleidus teisės aktuose nustatytus terminus ir kad Departamentas neįrodė tarnybinio nusižengimo sudėties. Taigi, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtina įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su tarnybinės nuobaudos skyrimo aplinkybėmis, taip pat nustatyti, ar byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas padarė Išvadoje ir Įsakyme konstatuotą tarnybinį pažeidimą, už kurį jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo Departamento Vilniaus skyriaus vedėju, kuris pagal einamas pareigas, gavęs Protokolą, privalėjo išnagrinėti Įstatymo pažeidimo bylą, t. y. įvertinti Protokole išdėstytas aplinkybes, jas patvirtinančius įrodymus ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos (Įstatymo 311 straipsnio 2 dalis) priimti Įstatymo 315 straipsnyje nustatytus reikalavimus atitinkantį nutarimą.

11. Remdamasis nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, teismas pažymėjo, kad, siekiant įvertinti Departamento motyvus dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo ir jam skirtos tarnybinės nuobaudos, būtina vertinti tiek Išvados, tiek Įsakymo turinį, iš kurio matyti, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda (papeikimas) skirta už tai, kad jis, tyčia nesilaikydamas Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių bylų nagrinėjimo terminų ir netaikydamas Tvarkymo taisyklių nuostatų, laiku neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, t. y. ne laiku išnagrinėjo administracinę bylą dėl Protokolu konstatuotų Asociacijos padarytų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Tvarkymo taisyklių 1 ir 6 punktų pažeidimų, kadangi pastaroji savavališkai, nepranešusi Kultūros ministerijai ir negavusi Departamento leidimo, Antakalnio kapinėse 2017 m. gegužės mėnesį pastatė du antkapinius paminklus. Išvadoje ir Įsakyme konstatuota, kad taip pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (pagal kurį valstybės tarnautojai privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų) ir padarė žalą Departamento dalykinei reputacijai, įstatymų saugomoms vertybėms ir nustatytai teisinei tvarkai. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad iš Išvados ir Įsakymo turinio pakankamai aiškiai (t. y. tiek teismui, tiek, kaip matyti iš 2017 m. spalio 11 d. pateikto tarnybinio pranešimo Nr. LRV-283 „Dėl paaiškinimo dėl 2017 m. spalio 5 d. pranešimo apie tarnybinį nusižengimą Nr. TN-12“ (toliau – Pasiaiškinimas), pareiškėjui suprantamai) atskleisti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė, todėl pareiškėjo teiginiai, kad visi motyvai turėjo būti nurodyti Įsakyme ir kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokį konkretų tarnybinį pažeidimą jis yra padaręs, vertinti kaip nepagrįsti.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apie galimus tarnybinius pažeidimus (kad yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, be to, nurodyta, kad jis, priimdamas Nutarimą, galimai pažeisdamas Įstatymo 311 straipsnio 2 dalį, netinkamai išnagrinėjo administracinę bylą) buvo informuotas Pranešimu. Prie jo pridėtos 2017 m. spalio 3 d. tarnybinio pranešimo, Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. D-471, Protokolo ir Nutarimo kopijos. Pranešimą pareiškėjas gavo 2017 m. spalio 5 d. Taip pat nustatyta, kad su Pranešimu pareiškėjas susipažino ir 2017 m. spalio 11 d. pateikė Pasiaiškinimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl Pranešime nurodytų galimų tarnybinių nusižengimų jis būtų prašęs papildomos informacijos.

13. Teismas, įvertinęs Pranešimo, prie jo pridėtų dokumentų ir pareiškėjo pateikto Pasiaiškinimo turinį, konstatavo, kad pareiškėjui buvo aišku, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis yra kaltinamas, ir sudarytos pakankamos galimybės pasiaiškinti. Teismo nuomone, pareiškėjui buvo suteikta pakankamai informacijos, susijusios su aplinkybėmis, kurias Tyrimo komisija vėliau priimtoje Išvadoje įvertinto kaip galimai padarytus tarnybinius nusižengimus. Iš Pasiaiškinimo turinio matyti, kad Pranešime ir prie jo pridėtuose dokumentuose esantys netikslumai nesutrukdė pareiškėjui tinkamai pasiaiškinti dėl esminių galimai padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių, todėl šiuos netikslumus teismas laikė neesminiais. Taigi, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė suvokti, kad jis įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą, už kurį Įsakymu skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, ar kad jis negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisės į gynybą, be kita ko, pateikdamas paaiškinimą dėl nusižengimo, kurio padarymu buvo įtariamas. Teismo nuomone, Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą buvo pakankamai aiškus ir išsamus, dėl to pareiškėjas nagrinėjamu atveju galėjo tinkamai įgyvendinti pirmiau minėtas savo teises. Tyrimo komisijos pateiktas Pranešimas ir pareiškėjo Pasiaiškinimas, teismo nuomone, sudarė visas prielaidas nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu atlikti išsamų ir objektyvų tyrimą.

14. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena laikytina tarnybinio patikrinimo išvados patvirtinimo diena (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 23 d. aprobuotą LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimą (II dalį); Administracinė jurisprudencija, 2013, 25, p. 522–915). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tyrimo komisija Išvadą parengė 2017 m. spalio 30 d., skundžiamą įsakymą Departamento direktorius priėmė 2017 m. lapkričio 8 d., t. y. nepraleidęs VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nagrinėjamu atveju oficiali informacija apie pareiškėjo galimai padarytą tarnybinį nusižengimą gauta 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniu pranešimu, o tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas Departamento direktoriaus 2017 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. P-471. Vadinasi, skirtingai, nei teigia pareiškėjas, Nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatytas 5 darbo dienų terminas tyrimui dėl galimo tarnybinio nusižengimo pradėti nagrinėjamu atveju praleistas nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl to, kad skiriant jam tarnybinę nuobaudą buvo praleisti VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas 1 mėnesio ir Nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatytas 5 darbo dienų terminai, atmestini kaip nepagrįsti.

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teigia, jog Išvadoje nepagrįstai nurodoma, jog priimant Nutarimą buvo praleistas Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas. Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų atžvilgiu pradėtos bylos nagrinėjamos ir baudos skiriamos ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Departamento Vilniaus skyriaus vyr. inspektorius P. M. Asociacijos padarytus Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Tvarkymo taisyklių 1 ir 6 punktų pažeidimus konstatavo surašydamas Protokolą, t. y. 2017 m. rugpjūčio 3 d. Būtent ši diena ir laikytina pažeidimo nustatymo diena, nuo kurios pradedamas skaičiuoti Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas. Taip pat nustatyta, kad Nutarimą pareiškėjas priėmė tik 2017 m. rugsėjo 14 d., t. y. 11 kalendorinių dienų praleidęs Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą tokio pobūdžio nutarimams priimti. Taigi pareiškėjo teiginys, kad priimdamas Nutarimą jis nepraleido Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatyto 1 mėnesio termino, teismo atmestas kaip prieštaraujantis byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

16. Teismas, įvertinęs Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės normos turinį, nesutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais teiginiais, kad šioje normoje nustatytas 1 mėnesio terminas administracinei nuobaudai už Įstatymo pažeidimus skirti nėra naikinamasis ir kad nagrinėjamu atveju nuobaudą skirti jis galėjo per 3 metus nuo pažeidimo. Šios normos nuostatą „nurodytų subjektų atžvilgiu pradėtos bylos nagrinėjamos ir baudos skiriamos ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo nustatymo dienos, tačiau ne vėliau kaip per 3 metus nuo pažeidimo padarymo dienos“ aiškinant lingvistiškai, matyti, kad, skirtingai, nei teigia pareiškėjas, 3 metų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo pažeidimo padarymo dienos, siejamas ne su administracinės bylos nagrinėjimo trukme, o su galimybe taikyti administracinę atsakomybę apskritai. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad, esant aiškiam Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas nepagrįstai remiasi kitus teisinius santykius reglamentuojančiame teisės akte – Alkoholio kontrolės įstatyme – įtvirtintu teisiniu reguliavimu ir LVAT praktika jį taikant; su tokiu įstatymų analogijos taikymu teismas nesutiko.

17. Dėl pareiškėjo argumento, kad Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio terminą Nutarimui priimti praleido dėl to, kad iškilo būtinybė surinkti papildomų duomenų, galinčių turėti įtakos administracinio nusižengimo bylai nagrinėti (papildomas Asociacijos paaiškinimas buvo gautas tik 2017 m. rugsėjo 13 d.), teismas nustatė, kad Protokole buvo pakankamai tiksliai aprašytas Asociacijos pažeidimas, kurį pagal savo kompetenciją turėjo įvertinti pareiškėjas ir priimti Įstatymo reikalavimus atitinkantį nutarimą, o prie Protokolo pridėtas išsamus Asociacijos prezidento 2017 m. rugpjūčio 1 d. pateiktas pasiaiškinimas su priedais. Susipažinęs su Protokolo, jo priedų, Nutarime išdėstytų motyvų ir Asociacijos prezidento 2017 m. rugsėjo 13 d. pateiktų paaiškinimų turiniu, taip pat atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kokia nors forma būtų prašęs ar įpareigojęs šią asociaciją teikti papildomus paaiškinimus, teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai aplinkybės, kad Asociacijos prezidentas 2017 m. rugsėjo 13 d. pateikė paaiškinimus, nevertino kaip pateisinančios Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 1 mėnesio termino praleidimą.

18. Dėl pareiškėjo argumento, kad Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio terminą Nutarimui priimti jis praleido dėl to, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. atostogavo, o 2017 m. rugsėjo 2 ir 3 dienos buvo savaitgalis ir dėl to pareiškėjas neturėjo galimybių anksčiau priimti sprendimo, teismas nurodė, kad rašytiniai įrodymai patvirtina, jog kasmetinėse atostogose ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. ir kad šiuo laikotarpiu Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo funkcijas buvo pavesta atlikti šio skyriaus vyriausiajai specialistei A. Z. Tačiau teismas nustatė ir tai, kad Protokolas buvo surašytas dar 2017 m. rugpjūčio 3 d.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir siekdamas tinkamai vykdyti jam teisės aktais nustatytą pareigą išnagrinėti Protokole nurodytas Įstatymo pažeidimo aplinkybes ir dėl to priimti atitinkamą nutarimą, turėjo pakankamai laiko tai padaryti, arba, veikdamas sąžiningai ir rūpestingai, perduoti vykdyti šią pareigą jį atostogų metu pavadavusiai darbuotojai (byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų tai padaręs). Kartu teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo, kuris teisės aktais įpareigotas tinkamai išnagrinėti administracinę bylą dėl Protokole nustatyto Įstatymo pažeidimo ir baudos paskyrimo, atsakomybės už Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 1 mėnesio termino praleidimą nepašalina ir ta aplinkybė, kad pačiame Protokole buvo nurodyta, jog byla bus nagrinėjama Departamento Vilniaus skyriuje 2017 m. rugsėjo 5 d. 10 val. (t. y. vėliau nei po mėnesio nuo Protokolo surašymo). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju būtent pareiškėjas privalėjo įvertinti, kad Protokole nurodyta bylos nagrinėjimo data prieštarauja Įstatymo 311 straipsnio 2 daliai, šią datą pakeisti, o apie pasikeitusį bylos nagrinėjimo laiką tinkamu būdu pranešti proceso šalims (žr. Įstatymo 313 straipsnį). Aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugpjūčio 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo kasmetinėse atostogose, teismo vertinimu, niekaip nepanaikina jo atsakomybės, kad praleido Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio terminą Nutarimui pagal Protokole išdėstytas aplinkybes priimti.

20. Nagrinėjamos bylos kontekste vertindamas pareiškėjo nurodytas Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto 1 mėnesio termino praleidimo priežastis, teismas pabrėžė, kad nei Įstatymas, nei joks kitas teisės aktas pareiškėjui nesuteikė teisės šio termino nesilaikyti. Įstatyme nenustatyta galimybė jį pažeisti nei siekiant sudaryti galimybę administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui pateikti papildomus paaiškinimus, nei dėl to, kad pareiškėjas, praleidęs Protokole nurodytą terminą administracinei bylai nagrinėti, dalį laikotarpio buvo kasmetinėse atostogose. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad, yra didelė tikimybė, jog pareiškėjo priimtą Nutarimą apskundus teismui, būtų pakankamas pagrindas jį panaikinti vien dėl to, kad šis Nutarimas priimtas praleidus imperatyvų vieno mėnesio terminą. Todėl teismas pritarė Departamento nuomonei, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamai vykdė jam teisės aktais (žr. Įstatymo 311 straipsnio 2 dalį, Departamento 2013 m. lapkričio 19 d. įsakymą Nr. Į-335; e. bylos 5 t., b. l. 73) įtvirtintą pareigą išnagrinėti Protokolo pagrindu Asociacijos atžvilgiu pradėtą bylą dėl Įstatymo pažeidimo ir už šį pažeidimą šiai asociacijai pritaikyti Įstatymo 31 straipsnyje nustatytą administracinę atsakomybę. Todėl Išvadoje ir Įsakyme pagrįstai konstatavo, kad tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

21. Pareiškėjas nurodė, kad net jeigu būtų pripažinta, kad Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytas 1 mėnesio terminas negalėjo būti pratęstas ir dėl to Nutarimas yra negaliojantis, Departamentui neatsiranda jokių neigiamų pasekmių. Mano, kad dėl to šiuo atveju nėra vieno iš tarnybinio nusižengimo elementų – neigiamų pasekmių. Teisme liudiję Departamento skyrių vadovai, be kita ko, paliudijo, kad Įstatymo ir Taikymo taisyklių pažeidimai tvarkant sovietinių karių kapines yra pakankamai dažni ir rezonansiniai. Tai, kad sovietinio paveldo tvarkyba yra dalis Lietuvoje įgyvendinamos Rusijos istorijos politikos dalis, konstatuota ir Lietuvos valstybės saugumo departamento bei Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pateiktame 2018 m. grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime (žr. e. bylos 5 t., b. l. 151–152). Teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų publikacijų (žr. e. bylos 5 t., b. l. 153–155) turinio matyti, jog Departamento atstovų veiksmai ir priimami sprendimai dėl sovietinio paveldo, jo išsaugojimo ir tvarkybos sukelia plačias diskusijas visuomenėje, o sovietinio paveldo išsaugojimo klausimai yra itin jautrūs. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jo veika, dėl kurios priimant Nutarimą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, nesukėlė neigiamų pasekmių Departamentui. Teismas sutiko su Išvadoje išreikšta Departamento pozicija, kad pareiškėjo veika, už kurią jam skirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, buvo padaryta žala Departamento dalykinei reputacijai, įstatymų saugomoms vertybėms ir nustatytai teisinei tvarkai.

22. Pareiškėjas teigė, kad net jeigu ir paaiškėtų, kad jo priimtas Nutarimas yra neteisingas, ši aplinkybė negalėtų būti pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę, nes jis veikė pagal savo įgaliojimus, o Nutarimą priėmė jų neperžengdamas, ištyręs visas aplinkybes, remdamasis turima kvalifikacija ir vidiniu įsitikinimu. Pareiškėjo nuomone, jeigu atitinkamas valstybės tarnautojo sprendimas, pagrįstas profesiniu vertinimu, būtų pagrindas taikyti tarnybinę atsakomybę, susidarytų situacija, kai visus tarnautojus, kurių sprendimai vienu ar kitu būdu buvo panaikinti, reikėtų traukti tarnybinėn atsakomybėn, o tai prieštarautų pagrindiniams teisinės valstybės principams, kaip ir pareiškėjo baudimas už jo vadovybei nepatinkantį sprendimą. Teismas šiuos nurodytus pareiškėjo argumentus vertino kaip nepagrįstus. Pabrėžė, kad teisės aktuose įtvirtinta valstybės tarnautojo kompetencija ir jos ribose atsirandanti diskrecija priimti viešojo administravimo sprendimus (nagrinėjamu atveju pareiškėjo kompetencija surašyti nutarimus už Įstatymo pažeidimus) negali būti interpretuojama kaip reiškianti, esą tai darydami valstybės tarnautojai neprivalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju vertinami pareiškėjo veiksmai, susiję su Nutarimo priėmimu, o ne paties Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas (tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas), ir sprendžiama, ar priimdamas šį nutarimą jis neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė teisės aktų.

23. Pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, kad tuo metu, kai nagrinėjo administracinę bylą dėl Protokole nustatyto Įstatymo ir Taikymo taisyklių nuostatų pažeidimo, pas jį buvo atvykusi ir šia byla domėjosi Rusų sąjungos atstovė O. G. (su ja pareiškėjas anksčiau yra dirbęs Vilniaus miesto savivaldybės taryboje) (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. teismo posėdžio garso įrašą nuo 11:11 iki 11:30 val.; nuo 20:47 iki 21:00 val.). Apie galimą įtaką nagrinėjant ginčui aktualią administracinio pažeidimo bylą ir priimant Nutarimą Departamento teritorinių skyrių vedėjus informavo ir pats pareiškėjas; tai patvirtino teisme liudiję Departamento Alytaus ir Kauno skyrių vedėjai. Taip pat iš Nutarimo turinio matyti, kad jame motyvuodamas, kodėl nutraukia bylą, pareiškėjas iš esmės nepasisakė, kodėl šiuo atveju netaikė Protokole nurodytų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Tvarkymo taisyklių 1 ir 6 punktų nuostatų, kurių pažeidimu buvo kaltinama Asociacija. Šias aplinkybes įvertinęs visų byloje surinktų rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų ir paties pareiškėjo pateiktų paaiškinimų kontekste, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tyčia, galimai turėdamas tikslų, nesuderinamų su jam, kaip valstybės tarnautojui, patikėtų pareigų vykdymu, Nutarimu bylą nutraukė, jame neišdėstęs motyvų dėl Protokole nurodytų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Tvarkymo taisyklių 1 ir 6 punktų nuostatų taikymo, Nutarimą priėmė akivaizdžiai pažeisdamas Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio terminą.

24. Teismas konstatavo, kad atlikto tarnybinio patikrinimo metu buvo tinkamai ir pagrįstai nustatyti visi pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė. Taigi teismas pritarė Išvadoje ir Įsakyme išdėstytam pareiškėjo veikos vertinimui ir, įvertinęs jo padarytą tarnybinį pažeidimą, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, konstatavo, kad Departamento direktorius Įsakymu nagrinėjamu atveju pareiškėjo atliktą veiką įvertino tinkamai, o pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, t. y. tik antra pagal griežtumą iš penkių galimų (VTĮ 29 straipsnio 3 dalis), – yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui.

25. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus teismas konstatavo, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 26. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

27. Pareiškėjas nurodo, kad iš Nutarimo ir teismo sprendimo nėra aišku, kokį konkretų pažeidimą padarė.

28. Nepaisant to, kad nėra aišku kokio pažeidimo padarymu buvo kaltinamas pareiškėjas, iš Nutarimo ir sprendimo turinio sprendžia, kad galimai jis yra kaltinamas vieno iš šių tariamų pažeidimų padarymu: pareiškėjas pažeidė terminus, skirtus išnagrinėti administracinio pažeidimo bylai; pareiškėjas priėmė netinkamą sprendimą, tai yra, neteisingai pritaikė teisės normas. Pareiškėjo vertinimu, nei už vieną šių pažeidimų jis negalėjo būti baudžiamas.

29. Dėl pranešimo apie tarnybinį nusižengimą pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgus į Pranešimo turinį, jis jokiu būdu negali būti vertinamas kaip pakankamai aiškus ir išsamus. Pranešime buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą dėl D. Š. tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių – Nutarimas galimai priimtas pažeidžiant Įstatymo 311 straipsnio 2 dalį bei pagal Įstatymo 1 straipsnio 4 dalį galimai netinkamai išnagrinėta administracinė byla. Jokia konkreti informacija, kodėl laikoma, jog administracinė byla buvo išnagrinėta netinkamai, kas konkrečiai buvo padaryta netinkamai, Pranešime pateikta nebuvo. Tokia informacija taip pat nebuvo pateikta D. Š. tarnybiniame pranešime.

30. Pareiškėjas neturi pareigos reikalauti pateikti papildomą informaciją, patikslinti Pranešimą ar atlikti kitus veiksmus, tai yra, pats aktyviai aiškintis, kuo jis yra kaltinamas (ir taip ne gintis nuo kaltinimo, o priešingai – padėti kaltintojams). Šiuo atveju pareiškėjas buvo saistomas pateikto Pranešimo ir jame nurodytos informacijos, todėl pateikė tokį pasiaiškinimą, kokį galėjo pateikti pagal Pranešime nurodytas aplinkybes. Tarnautojas negali būti įpareigotas pats tikslintis kaltinimus sau, kadangi darbdavys, t. y. Departamentas, privalo pateikti tinkamą ir aiškų pranešimą apie galimą nusižengimą. Todėl tai, kad pareiškėjas nepaprašė patikslinti Paaiškinimo ar pateikti papildomą informaciją jokiu būdu nepatvirtina, kad pareiškėjas suprato, kuo yra kaltinamas. Pareiškėjas nurodo, jog Pranešimas nebuvo pakankamai išsamus ir tinkamas bei pareiškėjas galėjo pateikti tik bendro pobūdžio pasiaiškinimą dėl situacijos, tačiau negalėjo plačiau atsakyti į Komisijos teiginius esą byla išnagrinėta netinkamai, kadangi komisija pati dėl to plačiau nepasisakė. Teismas, teigdamas, kad Pranešimas buvo tinkamas, visgi neįvardina, kokio pažeidimo padarymu yra kaltinamas pareiškėjas.

31. Dėl tarnybinio nusižengimo sudėties elementų, kaltės, pareiškėjas nurodo: (1) kad net ir tokiu atveju, jeigu pažeidimas pasireiškė termino praleidimu, teismas visiškai nepaaiškina, kodėl laiko, kad terminas buvo praleistas tyčia. Teismas nurodė, kad pareiškėjas „galimai turėjo tikslų, nesuderinamų su jam, kaip valstybės tarnautojui, patikėtų pareigų vykdymu“. Pareiškėjui yra nesuprantama, apie kokius tikslus kalba teismas, nes teismas nepateikia jokios versijos, kokių nesąžiningų tikslų galėjo turėti pareiškėjas; (2) pareiškėjo kompetencijos ribose priimtas Nutarimas nutraukti bylą yra Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o ne šio sprendimo priėmimo procedūros klausimas. Kaip teisingai pažymi teismas, Nutarimo nutraukti bylą klausimas nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to pareiškėjui nesuprantama, kodėl yra nagrinėjama, ar priimdamas šį sprendimą pareiškėjas neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė teisės aktų. Kaip matyti iš sprendimo, teismas, vertindamas pareiškėjo kaltės formą, aiškinasi priimto Nutarimo turinį ir vertina, ar motyvacija priimti tokį sprendimą buvo pakankama. Tai dar kartą patvirtina, kad pareiškėjas yra baudžiamas už neva neteisingą (tai yra, kažkam nepriimtiną) nutarimą, tačiau toks teismo vertinimas prieštarauja pagrindiniams teisinės valstybės principams; (3) pareiškėjo nuomone, aplinkybės, kad teismas, priimdamas sprendimą vadovavosi prielaidomis, padarė pačiam sau prieštaraujančias išvadas, pripažino, kad tarnybinė atsakomybė yra galima už priimto sprendimo turinį (o ne procedūrinius pažeidimus), bylą politizuoja; (4) iš byloje esančių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Todėl jeigu būtų sprendžiama, kad pareiškėjas yra atsakingas už termino praleidimo, jo kaltės forma galėtų būti tik neatsargumas.

32. Tiek atsakovas, tiek teismas, nagrinėdami pasekmes, kilusias dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo, remiasi išimtinai tik prielaidomis ir nepateikia jokių konkrečių atsiradusių neigiamų pasekmių.

33. Dėl termino skirti tarnybinę nuobaudą praleidimo pareiškėjas sutiko, kad vertinant itin formaliai, terminas nebuvo praleistas. Tačiau pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Išvadoje nebuvo nustatytos jokios naujos aplinkybės ir komisija formaliai konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą priimti Nutarimą, todėl tyrimas šiuo klausimu iš esmės nebuvo reikalingas. Pažymi, kad tokių tyrimų iniciavimas leidžia nesilaikyti reikalavimo skirti tarnybinę nuobaudą per 1 mėnesį, todėl kiekvienoje situacijoje turi būti įvertinama, ar tyrimo metu buvo nustatytos naujos aplinkybės, turėjusios reikšmę tyrimui. Priešingu atveju nustatyti konkretūs terminai netenka prasmės. Net ir tuo atveju jeigu laikytume, kad Nutarimo priėmimo diena negali būti savaime laikoma tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena, terminas tarnybinei nuobaudai skirti vis tiek yra praleistas. Kontrolės skyriaus vedėjos D. Š. pranešimas, kuriame teigiama, kad Nutarimas yra priimtas pažeidžiant Įstatymo 311 straipsnio 2 dalį, buvo gautas 2017 m. spalio 3 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui 2017 m. spalio 30-31 d. buvo suteiktos papildomos atostogos, tarnybinė nuobauda jam vėliausiai galėjo būti skirta 2017 m. lapkričio 6 d., kadangi lapkričio 5 d. buvo sekmadienis, tačiau Skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui skirtas papeikimas, buvo priimtas tik 2017 m. lapkričio 8 d. Pažymi, kad teismas dėl šio fakto nepasisakė ir jo plačiau nenagrinėjo, nevertino Komisijos nario V. Č. atskirosios nuomonės; mano, kad tai yra procedūrinis pažeidimas, kuris turi reikšmės tarnybinės nuobaudos teisėtumui.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad Departamentas praleido imperatyvų terminą pradėti tyrimą dėl galimo drausmės pažeidimo. Oficiali informacija apie tai, kad pareiškėjas galimai praleido terminą priimti nutarimą tapo aiški jau rugsėjo 14 d. Gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Informacija, kad Nutarimas yra priimtas pažeidžiant Įstatymo nuostatas, tapo žinoma Nutarimo priėmimo dieną, todėl nuo šios dienos yra skaičiuotinas 5 darbo dienų terminas tyrimui pradėti, ir jis yra praleistas. Tam, kad būtų sužinota apie termino praleidimą ir tarnybinio pažeidimo atlikimą nebuvo būtina laukti oficialaus kito valstybės tarnautojo pranešimo, kadangi informacija yra viešai prieinama. Be to, atkreipia dėmesį, kad D. Š. tarnybinis pranešimas buvo parengtas spalio 3 d., t. y. praėjus 2 savaitėms po pavėluoto Nutarimo priėmimo. Pradėjęs tyrimą tik po tarnybinio pranešimo gavimo Departamentas pats vilkino procesą, kadangi informaciją apie Nutarimo priėmimo datą turėjo anksčiau. Taigi tiriant pareiškėjo padarytą nusižengimą buvo padaryta itin daug procedūrinių pažeidimų, dėl ko pripažintina, kad nuobauda paskirta nepagrįstai.

35. Teismas pareiškėjo pateiktus argumentus išnagrinėjo paviršutiniškai, aplinkybes aiškindamas tik vienos iš šalių naudai, nesiekdamas užtikrinti šalių lygiateisiškumo ir proporcingos interesų apsaugos principo. Be to, nagrinėdamas priimtą Nutarimą, teismas ne kartą vertino ne procedūrinių reikalavimų laikymąsi, o Nutarimo turinį ir paties nutarimo teisingumą. Pažymėtina, kad Nutarimas nėra šios administracinės bylos dalykas ir negalėjo būti vertinimas.

36. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad Pranešime, kuris pareiškėjui pateiktas kartu su 2017 m. spalio 5 d. Pranešimu, konkrečiai nurodyta laiko aplinkybė – 2017 m. rugsėjo 14 d. ir konkreti pareiškėjo veika (administracinėje byloje būtent 2017 m. rugsėjo 14 d. priimtas nutarimas Nr. ATV-26 Lietuvos karo asociacijos „Užmiršti kareiviai“ atstovui V. O.), ir konkretus teisės aktas, kuris galimai buvo pažeistas (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas).

38. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su žalos atsiradimu, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai įvertino būtent atsiradusias neigiamas pasekmes. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Pranešimu apie tarnybinį nusižengimą, pažymi, kad šie argumentai jau buvo išdėstyti pareiškėjo pateiktame skunde. Vertindamas apeliacinio skundo argumentų naujumą konstatavo, kad naujų argumentų šiais klausimais pareiškėjas nepateikė.

39. Atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, susiję su pasekmėmis, kilusiomis dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo, ir konkrečių atsiradusių neigiamų pasekmių pateikimo. Priešingai, byloje pateikti duomenys apie visuomenės informavimo priemonėse pasirodžiusius straipsnius, susijusius būtent su Antakalnio kapinėmis Vilniuje. Be to, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos valstybės saugumo departamento bei Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pateiktą 2018 m. grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, kuris iliustruotas ir nuotrauka būtent iš Antakalnio kapinių.

40. Dėl termino skirti tarnybinę nuobaudą praleidimo atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas tendencingai pateikia faktus ir sąmoningai klaidina teismą. Pareiškėjas prieštarauja LVAT suformuotai praktikai aiškinant VTĮ 30 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dieną. Atsakovas pažymi, kad nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl Komisijos nario V. Č. atskirosios nuomonės. Šioje atskirojoje nuomonėje pateikiama tik galimo tarnybinio nusižengimo padarymo data, o ne paaiškėjimo, kaip klaidingai nurodoma apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino ir dėl jų pasisakė.

41. Atsakovo teigimu, taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad „atskiroji nuomonė iš viso nebuvo vertinama“. Jei toks pareiškėjo argumentas susijęs su terminu skirti tarnybinę nuobaudą – toks argumentas atmestinas, nes sprendime dėl to pasisakoma. Jei toks pareiškėjo argumentas susijęs su bendrai atskirosios nuomonės vertinimu, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas Departamento direktoriaus sprendimas pripažinti pareiškėją padarius tarybinį nusižengimą ir skirti tarnybinę nuobaudą – 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymas Nr. P-356. Po Komisijos išvados pateikimo ir įstaigos vadovo sprendimo priėmimo teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė tik 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymas Nr. P-356, kurio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas ir buvo nagrinėjamas.

42. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl termino skirti tarnybinę nuobaudą praleidimo, laikėsi LVAT suformuotos praktikos, todėl visi pareiškėjo argumentai dėl praleisto termino skirti tarnybinę nuobaudą yra nepagrįsti ir atmestini. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimu ir administracinės bylos dalyku, grindžiami pareiškėjo įspūdžiais ir teisminį ginčą pralaimėjusios šalies ambicijomis. Departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 43. Nagrinėjamo byloje ginčas kilo dėl atsakovo Departamento 2017 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. P-536 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjui V. K.“, kuriuo pareiškėjui V. K. paskirta tarnybinė nuobauda (papeikimas), teisėtumo ir pagrįstumo.

44. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

45. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagrindas tarnybinei atsakomybei kilti inter alia (be kita ko) tarnybinėms nuobaudoms skirti yra tarnybinis nusižengimas. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, valstybės tarnautojo kaltė, atitinkamais atvejais – pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių (šiuo aspektu žr., pvz., 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146–1958/2008, LVAT administracinio teismo biuletenis Nr. 16, 2008, p. 240–260; taip pat žr. 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje A4–678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime). Atkreiptinas dėmesys, jog tarnybinis nusižengimas gali būti laikomas padarytu ir neatsiradus tam tikroms neigiamoms pasekmėms (žr. 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3035/2012; 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3372/2011; 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012, LVAT administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2013, p. 213-235). Vis dėlto atsiradę padariniai yra svarbūs individualizuojant tarnybinę nuobaudą, tai yra į juos atsižvelgiama parenkant valstybės tarnautojui konkrečią tarnybinę nuobaudą ((VTĮ 29 str. 2 d.) aktuali redakcija, galiojusi ginčo metu). Apžvelgta teismų praktika leidžia teigti, jog dėl tarnybinio nusižengimo gali kilti įvairaus pobūdžio neigiamos pasekmės, pavyzdžiui, sukeliamas neigiamas poveikis bendram įstaigos darbui ir valstybės tarnybos reputacijai (žr. 2011 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2489/2011); žala valstybės institucijos ir tarnybos prestižui bei geram vardui, kt. (žr., pvz., 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-279/2013, 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1407/2009).

46. Taigi tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų VTĮ, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520–2635/2012).

47. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų duomenų nustatyta, kad Įsakymu pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas už tarnybinį nusižengimą (I t., b. l. 12), t. y. už tai, kad Departamento Vilniaus skyriaus vedėjas V. K., nesilaikydamas Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių bylų nagrinėjimo terminų ir netaikydamas Tvarkymo taisyklių nuostatų, laiku neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų (tarnybinio nusižengimo kvalifikavimo prasme tai laikytina pareigų neatlikimu), todėl pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (aktuali akto redakcija, galiojusi ginčo metu) (laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų). Pranešime nurodyta, kad yra duomenų, jog pareiškėjas yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą dėl 2017 m. rugsėjo 14 d. priimto nutarimo Nr. ATV-26 Asociacijos atstovui V. O., Nutarimas priimtas galimai pažeidžiant Įstatymo 311 straipsnio 2 dalies bei pagal Įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nuostatas, galimai tinkamai neišnagrinėta administracinė byla.

48. Tiek iš Išvados, tiek Įsakymo turinio matyti, kad pareiškėjui tarnybinė nuobauda (papeikimas) skirta už tai, kad jis, tyčia nesilaikydamas Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje nustatytų administracinių bylų nagrinėjimo terminų ir netaikydamas Tvarkymo taisyklių nuostatų, laiku neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, t. y. ne laiku išnagrinėjo administracinę bylą dėl Protokolu konstatuotų Asociacijos padarytų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Tvarkymo taisyklių 1 ir 6 punktų pažeidimų, kadangi pastaroji savavališkai, nepranešusi Kultūros ministerijai ir negavusi Departamento leidimo, Antakalnio kapinėse 2017 m. gegužės mėnesį pastatė du antkapinius paminklus. Išvadoje yra aptarti visi tarnybinio nusižengimo požymiai. Išvadoje ir Įsakyme konstatuota, kad taip pareiškėjas pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (pagal kurį valstybės tarnautojai privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų) ir padarė žalą Departamento dalykinei reputacijai, įstatymų saugomoms vertybėms ir nustatytai teisinei tvarkai. Be to, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas Nutarimu bylą nutraukė, jame neišdėstęs motyvų dėl Protokole nurodytų Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Tvarkymo taisyklių 1 ir 6 punktų nuostatų taikymo, Nutarimą priėmė akivaizdžiai pažeisdamas Įstatymo 311 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą 1 mėnesio terminą.

49. Pareiškėjo vertinimu, nei už vieną pažeidimą (t. y. už tai, kad pareiškėjas pažeidė terminus, skirtus išnagrinėti administracinio pažeidimo bylai ir už tai, kad pareiškėjas priėmė netinkamą sprendimą – neteisingai pritaikė teisės normas) negalėjo būti baudžiamas. Pareiškėjas paaiškina, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo pažeidimas pasireiškė praleidus terminą priimti Nutarimą, tai tokia veika nesukelia pagrindo taikyti tarnybinę atsakomybę, nes šiuo atveju jokia žala neatsirado ir negalėjo atsirasti, nes Nutarimas nebuvo apskųstas ir jis nėra panaikintas (pareiškėjo priimtas Nutarimas, nepaisant praleistų terminų, yra galiojantis ir termino praleidimas nesukėlė absoliučiai jokių neigiamų pasekmių). Pareiškėjas, be kita ko, nurodo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjo pažeidimas pasireiškė priėmus netinkamą Nutarimą, tokia veika negali būti vertinama taikant tarnybinę atsakomybę, nes valstybės tarnautojas negali būti baudžiamas drausmine tvarka už tai, kad priėmė sprendimą, grįstą jo profesiniu vertinimu, jeigu su tuo sprendimu nesutinka kiti valstybės tarnautojai, t. y. tarnybinė atsakomybė negali būti taikoma už specialisto profesinę nuomonę ir teisės aktų aiškinimą (taikymą), kuria remiantis buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad Išvadoje yra konstatuota, jog dėl pareiškėjo netinkamų veiksmų nukentėjo Departamento dalykinė reputacija, padaryta žala įstatymo saugomoms vertybėms, netinkamai atliktos tiesioginės valstybės tarnautojo pareigos. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad teisme liudiję Departamento skyrių vadovai patvirtino, kad Įstatymo ir Taikymo taisyklių pažeidimai tvarkant sovietinių karių kapines yra pakankamai dažni ir rezonansiniai. Tai, kad sovietinio paveldo tvarkyba yra dalis Lietuvoje įgyvendinamos Rusijos istorijos politikos dalis, konstatuota ir Lietuvos valstybės saugumo departamento bei Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos pateiktame 2018 m. grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime (V t., b. l. 151–152). Iš byloje pateiktų publikacijų (V t., b. l. 153–155) turinio matyti, kaip nurodė teismas, kad Departamento atstovų veiksmai ir priimami sprendimai dėl sovietinio paveldo, jo išsaugojimo ir tvarkybos sukelia plačias diskusijas visuomenėje, o sovietinio paveldo išsaugojimo klausimai yra itin jautrūs. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jo veika, dėl kurios priimant Nutarimą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai, nesukėlė neigiamų pasekmių Departamentui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl kilusių pasekmių ir papildomai pažymi, kad vien tai, jog priimtas Nutarimas nebuvo apskųstas ir jis nėra panaikintas, neleidžia daryti išvados, kad Nutarimo priėmimas pažeidžiant Įstatyme nustatytą terminą nesukėlė neigiamų padarinių. Dėl pareiškėjo argumento, kad valstybės tarnautojas negali būti baudžiamas drausmine tvarka už tai, kad priėmė sprendimą, grįstą jo profesiniu vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jau atsakė į šį argumentą ir pritardama pirmosios instancijos teismo pozicijai pakartoja, kad nagrinėjamu atveju vertinami pareiškėjo veiksmai, susiję su Nutarimo priėmimu, o ne paties Nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu, ir sprendžiama, ar priimdamas šį Nutarimą pareiškėjas neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė teisės aktų.

51. LVAT praktikoje nuosekliai akcentuojama, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų patrauktas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad valstybės tarnautojas neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Tam būtinas ir kitas nusižengimo sudėties elementas – valstybės tarnautojo kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą dėl tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, privalo patikrinti, ar darbdavys aiškinosi kaltės klausimą ir ar ją (kaltę) nustatė teisingai (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63–1836/2008; taip pat žr. 2004 m. liepos 30 d. sprendimą administracinėje byloje A4–678/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime). Nenustačius tarnautojo kaltės negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai – esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio paskirta tarnybinė nuobauda pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63–1836/2008; 2009 m. spalio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662–1076/2009). Pareiškėjo kaltės formai – tyčiai – pagrįsti pakanka konstatuotos aplinkybės, kad jis, atlikdamas savo tarnybines pareigas, nesilaikė Įstatyme nustatyto termino, kuris jam buvo žinomas, ir byloje nėra jokių duomenų, kad egzistavo priežastys, kurios buvo objektyvia kliūtimi priimti Nutarimą per Įstatyme nustatytus terminus. Pareiškėjo argumentai dėl atostogų bei papildomų paaiškinimo poreikio atmestini, nes Nutarimui priimti buvo pakankamai laiko, be to, nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų inicijavęs tokių duomenų rinkimą, ar, siekdamas išvengti terminų pažeidimo, prieš atostogas būtų siekęs perduoti medžiagą pavaduojančiam valstybės tarnautojui.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino Pranešimą ir nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas galėjo įgyvendinti savo teisę apsiginti nuo pareikštų įtarimų – ši aplinkybė savaime esminė ir sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pranešime pareiškėjas yra informuojamas, kad yra duomenų, jog jis yra įtariamas padaręs tarnybinį nusižengimą – dėl 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime – dėl priimto Nutarimo galimai pažeidžiant Įstatymo 311 straipsnio 2 dalies bei pagal Įstatymo 1 straipsnio 4 dalies nuostatas galimai tinkamai neišnagrinėta administracinė byla. Prie Pranešimo pridėtas 2017 m. spalio 3 d. tarnybinis pranešimas, 2017 m. spalio 5 d. Departamento direktoriaus įsakymas Nr. P-471 „Dėl galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo“, 2017 m. rugpjūčio 3 d. protokolo Nr. ATV-22 kopija ir 2017 m. rugsėjo 14 d. nutarimo Nr. ATV-26 kopija. 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad „Departamentas, išnagrinėjęs Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo V. K. 2017 m. rugsėjo 14 d. priimtą nutarimą Nr. ATV-26 Lietuvos karo asociacijos Užmiršti kareiviai atstovui V. O. nustatė, kad nutarimas priimtas pažeidžiant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo <...> 311 straipsnio 2 dalį. 2017 m, rugpjūčio 3 d. protokolu Nr. ATV-22 pradėta administracinė byla buvo baigta nagrinėti daugiau nei po mėnesio laiko. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad nutarimas Nr. ATV-26 yra negaliojantis. Be to, atsižvelgiant į nutarimo turinį, konstatuota, jog administracinė byla tinkamai neišnagrinėta, nepritaikyta atsakomybė pagal NKPAĮ 31 straipsnio 4 dalį. Atsižvelgiant į pateiktą, Departamento Vilniaus skyriaus vedėjo veiksmai laikytini aplaidžiais ir nekompetentingais <...>.“ Įvertinus Pranešime išdėstytas aplinkybes, atmestini pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nėra aišku, už kokį pažeidimą pareiškėjas buvo traukiamas tarnybinėn atsakomybės ir jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

53. LVAT yra pažymėjęs, kad pranešime apie valstybės tarnautojo padarytą tarnybinį nusižengimą turi būti tiksliai nurodoma, kokio nusižengimo padarymu įtariamas valstybės tarnautojas (nurodomi konkretūs jo veiksmai (neveikimas), padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės (žr., pvz., 2012 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520–2373/2012). Nagrinėjamu atveju Pranešime nurodytas padarymo laikas – 2017 m. rugsėjo 14 d., nurodomi atitinkami pareiškėjo veiksmai, konkretus teisės aktas, kuris galimai buvo pažeistas – Įstatymas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad Pranešimas jam nebuvo aiškus, tačiau, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo atsakovas, byloje nėra duomenų, kad dėl Pranešime nurodytų galimų tarnybinių nusižengimų ar su jais susijusių aplinkybių pareiškėjas būtų prašęs papildomos informacijos arba pareiškęs savo Paaiškinime, kad Pranešimas jam nėra aiškus. Teisėjų kolegija šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjui buvo suteikta pakankamai informacijos, susijusios su aplinkybėmis, kurias Komisija vėliau priimtoje Išvadoje įvertinto kaip galimai padarytus tarnybinius nusižengimus, o įvertinus Pranešimo, prie jo pridėtų dokumentų ir pareiškėjo pateikto Pasiaiškinimo turinį, darytina išvada, kad pareiškėjui buvo aišku, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis yra kaltinamas, ir sudarytos pakankamos galimybės pasiaiškinti. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės tarnybinio nusižengimo tyrimo metu būtų buvę varžomos kokiu nors būdu, taigi tik nuo paties pareiškėjo valios priklausė, kiek aktyviai savo teisėmis jis buvo apsisprendęs naudotis.

54. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą 2017 m. lapkričio 8 d., praleido nustatytą terminą, kuris suėjo 2017 m. spalio 14 d.

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad tikslaus apibrėžimo, kas laikoma nusižengimo paaiškėjimo diena, nei VTĮ, nei Taisyklės nepateikia. Tačiau aiškindamas VTĮ 30 straipsnio 1 dalį, LVAT ne kartą nurodė, jog tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo diena yra ta diena, kai motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada pateikiama valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui (LVAT, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis), LVAT biuletenis Nr. 25, 2013, p. 560, LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2193/2012).

56. Taigi paprastai tarnybinė nuobauda valstybės tarnautojui turi būti skiriama ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo motyvuotos tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados pateikimo valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui. Komisija 2017 m. spalio 30 d. surašė Išvadą. 2017 m. lapkričio 8 d. priimtas Įsakymas, todėl, atsižvelgiant į šios nutarties 54 punkte įtvirtintą nuostatą, nuo kurios nėra pagrindo nukrypti (Teismų įstatymo 33 straipsnis), konstatuotina, kad VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas tarnybinei nuobaudai skirti pažeistas nebuvo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šį pareiškėjo argumentą, kuris buvo nurodytas ir skunde, apeliacinės instancijos teismas su šiuo vertinimu sutinka, aptariamas apeliacinio skundo argumentas laikytinas nepagrįstu. Nepagrįstu laikytinas ir apelianto argumentas, kad turėjo būti vertinama Komisijos nario atskiroji nuomonė dėl termino skaičiavimo, nes termino skaičiavimui, be nustatytų faktų, yra reikšmingi tik aukščiau nurodyti aspektai – įstatymo normos ir teismų praktikoje suformuotos taisyklės.

57. Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas praleido imperatyvų terminą pradėti tyrimą dėl galimo drausmės pažeidimo. Oficiali informacija apie tai, kad pareiškėjas galimai praleido terminą priimti nutarimą tapo aiški rugsėjo 14 d. gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir šiuos apelianto argumentus, kurie taip pat buvo nurodyti ir skunde teismui.

58. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmusio asmens. Gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per penkias darbo dienas nuo šios informacijos gavimo. Oficiali informacija, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, gauta 2017 m. spalio 3 d. tarnybiniu pranešimu, o tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas 2017 m. spalio 5 d. Įsakymu, todėl Nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatytas 5 darbo dienų terminas tyrimui dėl galimo tarnybinio nusižengimo pradėti praleistas nebuvo.

59. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teismas įvertino visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė