A-143-2140-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-2140/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01883-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant atsakovo atstovui Gintarui Motuzui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1), kurį patikslino (b. l. 12), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, – 5 000 Lt, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), – 10 000 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad, atlikdamas bausmę drausmės grupėje, buvo nubaustas dar viena drausmine nuobauda ir dėl to buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas laikui, kuris viršijo jo buvimo drausmės grupėje laiką. Pareiškėjo teigimu, kadangi pagal Bausmių vykdymo kodeksą perkėlimu į kamerų tipo patalpas gali būti baudžiami tik nuteistieji, esantys drausmės grupėje, todėl ši nuobauda negali tęstis ilgiau nei buvimas drausmės grupėje. Vilniaus pataisos namų direktorius, skirdamas jam paminėtą nuobaudą, pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnį, nes, būdamas paprastoje grupėje, bet laikomas kamerų tipo patalpose, jis negalėjo naudotis Bausmių vykdymo kodekso 92, 94, 96 straipsnių suteiktomis teisėmis bei lengvatomis. Dėl tokių neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų jis negalėjo šių pataisos namų parduotuvėje nusipirkti reikalingų produktų, buvo apribota jo laisvė, sumažintos bendravimo su šeima galimybės, negalėjo naudotis vaizdo bei garso aparatūra ir dėl to patyrė stiprią depresiją, gilius dvasinius išgyvenimus ir kitus nepatogumus. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus pataisos namai ir Kalėjimų departamentas neatsižvelgia į jo moralinius principus ir dėl to jis yra diskriminuojamas, jam nėra sudaromos normalios sąlygos atlikti bausmę. Pažymėjo, kad neturtinę žalą vertina pagal savo išgyvenimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 23–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus pataisos namai nurodė, kad pareiškėjas klaidingai interpretuoja įstatymo nuostatas. Nurodė, jog Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos reiškia, kad nuteistasis, kuris pažeidimo, už kurį skiriama nuobauda, padarymo metu buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis, gali būti perkeltas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, skaičiuojant nuo pažeidimo padarymo dienos ir nepriklausomai nuo to, kiek laiko jam liko būti drausmės grupėje. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. nutarimas Nr. 28-1-28, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda perkelti jį į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, priimtas teisėtai, nepažeidžiant jokių teisės aktų reikalavimų. Be to, Vilniaus pataisos namai nesutiko su pareiškėjo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, nes nors pareiškėjas nurodė, kad jam padaryta neturtinė žala, tačiau nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį, nenurodė priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir pataisos namų administracijos veiksmų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į skundą (b. l. 36–38) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, buvo paskirta pareiškėjui esant drausmės grupėje. Pažymėjo, jog, atsakydamas į pareiškėjo skundą, nurodė, kad sprendimas dėl Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos nuobaudos turi būti priimtas ir pradėtas vykdyti pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomam nuteistajam. Atkreipė dėmesį, kad konkretus komentuojamos nuobaudos vykdymo terminas nustatomas neatsižvelgiant į tai, ar paskirtos nuobaudos vykdymo laikotarpiu pasibaigia nuobaudos – perkėlimo iš paprastosios grupės į drausmės grupę, vykdymo terminas. Aplinkybė, kad ankstesnės nuobaudos vykdymo terminas pasibaigia naujos nuobaudos vykdymo laikotarpiu, neturi juridinės reikšmės skiriant naują nuobaudą ir nedaro įtakos šios nuobaudos vykdymo termino skaičiavimui. Paaiškino, kad šiuo atveju, skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, bei nurodė, jog, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi, kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Taigi, Kalėjimų departamento teigimu, buvo iš esmės konstatuota, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai nėra pagrįsti, kadangi nėra nustatyta, kad jo atžvilgiu būtų buvę atlikti neteisėti veiksmai ar priimti neteisėti sprendimai. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyta ir konstatuota atsakovo atstovų neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Anksčiau paminėti Vilniaus pataisos namų direktoriaus nutarimai, kuriais buvo skirtos nuobaudos pareiškėjui, nėra nuginčyti, o jų nenuginčijus nėra pagrindo spręsti klausimą dėl paminėtais sprendimais tariamai padarytos neturtinės žalos pareiškėjui. Pažymėjo, kad, nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu (b. l. 102–105) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėto ir nepagrįsto Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmo – jo perkėlimo atlikti nuobaudą į kamerų tipo patalpas ilgesniam nei jam buvo paskirta gyventi drausmės grupės sąlygomis laikui. Teismas pažymėjo, jog byloje nagrinėjamas klausimas tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nevertinamas Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. nutarimo Nr. 28-1-28 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ teisėtumas ir pagrįstumas, nes pastarasis klausimas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2306-281/2011 bei bus nagrinėjamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A146-273/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00554-2011-1).

Taip pat pažymėjo, kad, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, net ir netirdamas paskirtos nuteistajam nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, teismas turi pareigą patikrinti, ar atsakovas elgėsi teisėtai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3554/2011). Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246, 6.247, 6.248, 6.249, 6.271 straipsniais, konstatavo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų (nagrinėjamu atveju – Vilniaus pataisos namų bei Kalėjimų departamento darbuotojų) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsniu, kuriame įvardijama neturtinė žala, kuri atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Teismas įvertino ir Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1, 2 dalių, 143 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl nuobaudų skyrimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į drausmės grupę 6 mėnesiams perkeltas 2010 m. gruodžio 31 d., o nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams pareiškėjui paskirta 2011 m. sausio 12 d.

Taigi nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas pareiškėjui buvo paskirta jam esant drausmės grupėje, tai ir nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte, ši nuobauda neviršija nustatyto maksimalaus 6 mėnesių termino, todėl, teismo nuomone, atitinka aptariamos Bausmių vykdymo kodekso normos reikalavimus. Teismo vertinimu, ankstesnės nuobaudos (šiuo atveju buvimo drausmės grupėje) vykdymo pasibaigimo terminas negali būti laikomas ir vėlesnės nuobaudos (šiuo atveju perkėlimo į kamerų tipo patalpas) vykdymo pasibaigimo terminu, kadangi tokiu atveju pareiškėjas galėtų išvengti atsakomybės, kilusios jam dėl padaryto pažeidimo, be to, tokios nuostatos nenumatytos ir Bausmių vykdymo kodekse.

Teismas pažymėjo, kad nuobaudų skyrimu nuteistiesiems yra siekiama ne vien nubausti, bet nuobauda taip pat yra viena iš nuteistųjų socialinės reabilitacijos formų (Bausmių vykdymo kodekso 137 str. 2 d. 6 p.). Teismas atsižvelgė į Bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pagrindinius socialinės reabilitacijos tikslus. Teismo nuomone, ankstesnės nuobaudos vykdymo pasibaigimo termino traktavimas kaip vėlesnės nuobaudos vykdymo pasibaigimo termino neužtikrintų Bausmių vykdymo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuobaudos, kaip socialinės reintegracijos į visuomenę formos, tikslų.

Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi, 86 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad taikomi apribojimai negali būti laikomi pareiškėjo teisių pažeidimu, nes yra pareiškėjo elgesio pasekmė, kylanti iš šio kodekso nuostatų. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 115–116) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 28-1-28 „Dėl nuteistojo nubaudimo“; 2) panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 2S-2332 „Dėl skundo“; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, – 5 000 Lt, o iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, – 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas vertino atsakovo atstovų argumentus, o į jo argumentus neatsižvelgė. Pažymi, jog atliekant bausmę drausmės grupėje, į kurią buvo perkeltas iš paprastos grupės, negalėjo būti perkeltas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams. Nuteistiesiems paprastoje grupėje suteikiama daugiau teisių, kurios apribojamos būnant kamerų tipo patalpose. Akivaizdu, kad buvo pažeistos jo teisės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į skundą (b. l. 122–123) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Kalėjimų departamentas nurodo, kad teismas detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, teismo posėdžio metu įdėmiai išklausė visų byloje dalyvaujančių šalių argumentus ir priėmė motyvuotą, pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Teismas nenustatė atsakovo atstovų veiksmuose neteisėto veikimo ar neveikimo, taip pat neįžvelgė šioje situacijoje jokios teisės normų kolizijos. Kadangi apeliantas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos, nebuvo ir nėra jokio teisinio pagrindo jo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis CK 6.250 straipsnio pagrindu siekia neturtinės žalos atlyginimo. Nurodyta materialinės teisės norma yra viena iš civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, kuri yra specialiai skirta neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymui (tuo pačiu ir tokios žalos dydžio nustatymui). Tačiau savaime ji nėra pakankamas teisinis pagrindas taikyti civilinės atsakomybės institutą, nes ši teisės norma (sprendžiant klausimą dėl valstybės deliktinės atsakomybės) taikytina kartu su kita valstybės deliktinę atsakomybę specialiai reglamentuojančia teisės norma – CK 6.271 straipsniu.

Pasisakydama dėl CK 6.271 straipsnio taikymo nagrinėjamoje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pagal jo 4 dalį, valstybės (kuri yra atsakinga už valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą) civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (šiuo atveju Vilniaus pataisos namų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Skirtingai nuo CK 6.248 straipsnio, šiame straipsnyje akcentuojama, kad valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad kaltė kaip valstybės deliktinės atsakomybės sąlyga yra suponuojama, kai, nesvarbu, dėl kokios priežasties, valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo taip pat matyti, jog Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumą jis sieja su jo atžvilgiu priimtu šios institucijos 2011 m. sausio 12 d. nutarimu Nr. 28-1-28, kuriuo jam buvo paskirta nuobauda – perkėlimas šešiems mėnesiams į kamerų tipo patalpas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neginčija paties nurodyto nutarimo (šiame kontekste pažymėtina, kad šio nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimai teismo buvo išspręsti kitoje administracinėje byloje, kurioje įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-05-18 sprendimu pareiškėjo skundas dėl šio nutarimo panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas). Pagal pareiškėjo poziciją šioje administracinėje byloje, atsakovo deliktinę atsakomybę nulemiantis Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis (pareiškėjas) buvo laikomas kamerų tipo patalpose ir po to, kai pasibaigė jo laikymo drausmės grupės sąlygomis laikotarpis. Pareiškėjo teigimu, jam paskirtos nuobaudos - laikymo drausmės grupės sąlygomis – galiojimo laiko pasibaigimas turėjo nulemti ir kitos jam paminėtu atsakovo nutarimu paskirtos nuobaudos - perkėlimo šešiems mėnesiams į kamerų tipo patalpas – galiojimo laiko pasibaigimą.

Pasisakydama dėl šių pareiškėjo argumentų, kolegija pirmiausia pažymi, kad jie pareiškėjo nebuvo pagrįsti teisės taikymo prasme, t. y. pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktais pagrįstų argumentų, patvirtinančių paminėtos jo pozicijos teisingumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei teisinius santykius dėl nuteistųjų perkėlimo į kamerų tipo patalpas reglamentuojanti speciali Bausmių vykdymo kodekso norma – 142 straipsnio 1 dalies 6 punktas, nei kitos šio kodekso normos nenustato pareiškėjo nurodytos jam paskirtų nuobaudų galiojimo laike sąsajos. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktiems argumentams, sutinka su teismo pateiktu Bausmių vykdymo kodekso normų aiškinimu, o tuo pačiu ir su teismo padaryta išvada, kad CK 6.271 straipsnio 4 dalies ir CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos – Vilniaus pataisos namų veiksmų neteisėtumo.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis