2017-07-05 Nr. AB-13456-3-61-3-04426-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-618-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04426-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 2 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 16 d. iš Vilniaus pataisos namų per Lukiškių TI-K buvo konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą Nr. 214, kurioje laikytas iki 2013 m. rugpjūčio 18 d., t. y. iki konvojavimo į Šiaulių tardymo izoliatorių. 2013 metų lapkričio 15 d. iš Vilniaus pataisos namų per Lukiškių TI-K buvo vėl konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių. Lukiškių TI-K buvo patalpintas į kamerą Nr. 215, kurioje laikytas iki 2013 m. lapkričio 18 d. Minėtose kamerose buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis ir kankinančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad kameros Nr. 214–215 skirtos atlikti drausmines nuobaudas, paskirtas kalintiems asmenims už padarytus vidaus tvarkos pažeidimus, šios patalpos nepritaikytos laikyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius asmenis. Kamerose buvo šalta, nuo sienų byrėjo tinkas, nuo drėgmės šlapdavo čiužinys. Sanitariniai mazgai įrengti tose pačiose patalpose, neturi atskiros ventiliacijos sistemos, be atitvarų, nuolat sklinda nepakenčiamas ir šleikštulį keliantis kvapas. Pareiškėjas naudodamasis tualetu buvo stebimas prižiūrėtojų. Kameros nebuvo aprūpintos kietuoju inventoriumi, dėl grotų nebuvo galimybės prieiti prie lango. Būdamas minėtose kamerose pareiškėjas negalėjo žiūrėti televizijos, užsikaisti vandens arbatai bei higienos reikmėms, naudotis kitais elektros prietaisais, nes kamerose nėra įrengta elektros lizdų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertino 1 000 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K (toliau – ir atsakovas), pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. jau buvo kreipęsis administracinėje byloje Nr. I-7910-580/2014.

2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundas buvo patenkintas iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Atsakovas pateikė duomenis, kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, nurodė pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpius. Pažymėjo, kad pareiškėjui 2013 m. rugpjūčio 16 d. dalį dienos, nuo 2013 m. rugpjūčio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 18 d., taip pat nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 17 d. tenkantis kameros plotas atitiko nustatytus reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui R. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Bylos dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl antisanitarinių ir higienos normų neatitinkančių kalinimo sąlygų nutraukė, o prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paliko nenagrinėtą.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K esančios kameros Nr. 214 ir 215 skirtos atlikti drausmines nuobaudas. Pareiškėjas jokio nusižengimo nepadarė, todėl nepagrįstai buvo patalpintas į drausmės izoliatorių ir laikomas griežtesnėmis sąlygomis. Būdamas drausmės izoliatoriuje negalėjo naudotis televizoriumi, kompiuteriu, virduliu ir kitais elektros prietaisais, nes jose nėra įrengta elektros lizdų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau ir – BVK) 96 straipsnis numato, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau ir – SVĮ) 27 straipsnį, suimtiesiems taip pat leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Nurodytas teisinis reguliavimas lemia, kad teise naudotis televizoriumi, kompiuteriais bei kitais leistinais elektros prietaisas turi teisę tiek nuteistieji, tiek ir suimtieji asmenys. Tačiau ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama įstatymų ar kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vienas iš tokių ribojimų – nuteistojo (suimtojo) patalpinimas į drausmės izoliatorių (SVĮ 38 str. 1 d., BVK 146 str.). Laisvės atėmimo įstaigose laikomi asmenys į drausmės izoliatorius gali būti patalpinami dėl paskirtų nuobaudų, taip pat ypatingais atvejais, kai kitomis priemonėmis nėra galimybės užkirsti kelią šiurkštiems pažeidimams, o pažeidimą padariusį asmenį būtina laikinai izoliuoti (BVK 144 straipsnis, SVĮ 37 straipsnis).

Lukiškių TI-K atsiliepime ir papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad kameros Nr. 214 ir 215 yra gyvenamosios paskirties patalpos, atskiriems tipams ar potipiams nepriskiriamos. Tačiau į bylą atsakovo pateiktoje pažymoje apie kamerų įrengimą ir jose esantį kietąjį inventorių nurodyta, jog minėtos kameros – „specialios paskirties“, todėl elektros lizdų jose nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šioje byloje Lukiškių TI-K nurodė prieštaringas aplinkybes dėl kamerų paskirties. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog kameros Nr. 214 ir 215 nėra drausmės izoliatoriai. Priešingai, byloje esantys duomenys apie šių kamerų įrengimą patvirtina, kad jose nėra elektros lizdų. Šios aplinkybės atsakovas neginčijo. Kameros skirtos laikyti tik vieną asmenį (yra tik viena lova), todėl patalpos gali būti naudojamos kaip drausmės izoliatorius. Lukiškių TI-K neįrodžius pareiškėjo nurodytų teiginių dėl kamerų Nr. 214 ir 215 paskirties nepagrįstumo, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo patalpintas į specialios paskirties kameras.

Pagrindines nuteistųjų ir suimtųjų asmenų atskyrimo ir izoliuoto laikymo taisykles reglamentuoja BVK 52 ir 70 straipsniai, taip pat SVĮ 10 straipsnis. Nors pagal Suimtųjų, nuteistųjų paskirstymo į gyvenamąsias kameras Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1-101, 14 punktą, įgyvendinant vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų), esant kitiems ypatingiems atvejams, taip pat siekiant aprūpinti kiekvieną asmenį miegamąja vieta, mažinti agresijos atvejus tarp nuteistųjų, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai turi teisę kiekvieną dieną vykdyti suimtųjų (nuteistųjų) perkėlimus iš vienos kameros į kitą, nepažeidžiant BVK ir SVĮ nuostatų, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas konkrečių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas buvo patalpintas į drausmės izoliatorius (specialios paskirties kameras), nenurodė. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių būtinybę pareiškėją laikinai izoliuoti nuo kitų asmenų dėl šiurkščių teisėtvarkos pažeidimų ar kitų teisės aktuose numatytų aplinkybių. Priežasčių, dėl kurių pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, negalėtų naudotis turimais elektros prietaisais, atsakovas taip pat nenurodė. Byloje nesant pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų, teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, patalpino pareiškėją į specialios paskirties kameras. Nors pareiškėjas atsiliepime teigė, jog šios kameros buvo naudojamos kaip gyvenamosios patalpos, tačiau tai nepaneigė aplinkybės, jog kameroje nesant elektros lizdų pareiškėjo teisė naudotis turimais elektros prietaisais buvo nepagrįstai suvaržyta (BVK 96 str., SVĮ 27 str.).

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat siejo su aplinkybe, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis, higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. kamerose buvo šalta, drėgna, šlapo minkštas inventorius, sanitariniai mazgai neatskirti nuo gyvenamosios patalpos.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme jau yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-7910-580/2014 pagal pareiškėjo R. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Šiaulių tardymo izoliatoriaus ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato. Minėtoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildino dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant tinkamų jo laikymo sąlygų (perpildytų kamerų, kietojo inventoriaus trūkumo, laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, netinkamos kamerų temperatūros ir kitų higienos normų reikalavimų pažeidimų) laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 15 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies. Tiek iš sprendimo turinio, tiek iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad į administracinės bylos Nr. I-7910-580/2014 nagrinėjimo ribas patenka pareiškėjo reikalavimai dėl jo laikymo Lukiškių TI-K antisanitarinėmis, higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. Aplinkybės, kad skundo reikalavimai dėl drėgmės, ventiliacijos, temperatūros, minkšto inventoriaus būklės jau yra išnagrinėti kitoje administracinėje byloje, pareiškėjas posėdžio metu neginčijo. Paaiškino, kad administracinėje byloje Nr. I-7910-580/2014 priimtas sprendimas jo netenkina, be to, minėtoje byloje nereiškė reikalavimo dėl netinkamo tualetų įrengimo.

Su šiuo pareiškėjo argumentu teismas nesutiko. Teismas, priimdamas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K tualetai nebuvo tinkamai įrengti, ir pripažino, kad tai pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą.

Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildino iš tų pačių neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, kurie išspręsti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7910-580/2014. Taigi aplinkybė, kad administracinėje byloje Nr. I-7910-580/2014 priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas pareiškėjo netenkina, nesudaro pagrindo pakartotinai reikšti tapačius reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas bylos dalį dėl tapačių skundo reikalavimų nutraukė (ABTĮ 101 str. 2 p.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nepagrįstai patalpintas į drausmės izoliatorių. Jo laikymo drausmės izoliatoriuje metu (2013 m. rugpjūčio 16 d. dalis dienos, nuo 2013 m. rugpjūčio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 18 d. ir dalis 2013 m. lapkričio 15 d. dienos) nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta pareiškėjo teisė naudotis turimais elektros prietaisais. Byloje nepateikta įrodymų, kad nustatyti pažeidimai sukėlė jam sveikatos sutrikimų. Duomenų, kad pareiškėjo buvimo drausmės izoliatoriaus kamerose metu būtų apribotos kitos jo teisės, byloje taip pat nėra. Tačiau atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį teismas konstatavo, jog jie sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių, nepilnavertiškumo jausmą. Nepagrįstas teisės suvaržymas naudotis turimu kompiuteriu ir kitais elektros prietaisais sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir nepatogumus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimų pažeidimai tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir sudarė pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Įvertinęs nurodyto pažeidimo trukmę (trys dienos), jo pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 1 000 EUR suma yra aiškiai per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Teismo vertinimu, nustatyto pažeidimo atveju protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma yra 50 Eur.

Pareiškėjas posėdžio metu taip pat prašė priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, patirtas dėl dokumentų kopijavimo, pašto siuntimo. Pareiškėjo skundas šioje byloje žyminiu mokesčiu nebuvo apmokestintas, duomenų apie kitas patirtas išlaidas byloje taip pat nėra. Posėdžio metu patirtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šioje byloje rašytinio prašymo ir konkretaus bei išsamaus šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo nepateikė, teismas neturėjo galimybės įvertinti prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagrįstumo. Dėl šios priežasties pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo buvo paliktas nenagrinėtas.

III. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Arba prašo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas neobjektyviai ir šališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priėmė neteisingą sprendimą. Pažymi, kad teismas neįvertino, jog pareiškėjas negalėjo naudotis elektros prietaisais ir dėl to pareiškėjas patyrė sunkius išgyvenimus. Teigė, jog pareigūnai žiauriai elgėsi su pareiškėju.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, asmens laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia abstrakčiais ir bendro pobūdžio argumentais, nenurodydamas konkrečių aplinkybių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pareigūnai su juo elgėsi nežmoniškai, tačiau labiau šio teiginio nedetalizuoja, nenurodo kaip pasireiškė pareigūnų elgesys ir pan.

Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nevertino aplinkybės, jog pareiškėjas negalėjo naudotis elektros prietaisais. Priešingai – pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nesant elektros lizdų pareiškėjo teisė naudotis turimais elektros prietaisais buvo nepagrįstai suvaržyta ir į tai atsižvelgė priteisdamas neturtinę žalą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų trukmę ir intensyvumą (pareiškėjas tokiomis sąlygomis buvo kalinamas epizodiškai) bei kitų pirmosios instancijos teismo aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atsakovą, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 50 Eur suma, nenukrypdamas nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo prašomos sumos (1 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius