2013-05-22 Nr. AB-2037-3-61-3-00620-2011-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-651/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00620-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.8.; 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. ir atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1-4), patikslintu skundu (t. I, b. l. 79, t. II, b. l. 1-6), prašydama:

1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir atsakovas, Valstybės saugumo departamentas) 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (66)-18-93;

2) panaikinti 2011 m. liepos 1 d. Valstybės saugumo departamento tarnybinio tyrimo komisijos išvadą Nr. (K)-22-172;

3) panaikinti 2011 m. liepos 19 d. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus raštą Nr. (75)-18-1360;

4) nustatyti, kad V. P. žūtis yra įvykis, atsitikęs apdraustajam vykdant tarnybines pareigas kaip Valstybės saugumo departamento pareigūnui ir įpareigoti Valstybės saugumo departamentą apskaičiuoti bei išmokėti žuvusio V. P. šeimai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo (toliau – ir Valstybės saugumo departamento įstatymas) 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Valstybės saugumo departamento statuto (toliau – ir Valstybės saugumo departamento statutas) 44 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją.

Pareiškėja nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 23 d. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) Respublikoje, žuvo jos vyras V. P.. Žūties momentu V. P. formaliai tarnybiniais (darbo) ryšiais buvo susietas su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija). Šį faktą patvirtina terminuota diplomato tarnybos sutartis Nr. 87, pasirašyta 2005 m. spalio 28 d., įsigaliojusi 2005 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigybės aprašymas Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. K-57 buvo patvirtintas 2006 m. kovo 6 d. Šią sutartį Užsienio reikalų ministerija nutraukė 2006 m. rugpjūčio 23 d. dėl V. P. mirties.

Pažymėjo, jog diplomatinė tarnyba nebuvo pagrindinė V. P. skirta Lietuvos valstybės užduotis. Valstybės saugumo departamentas 2006 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (01)-18-369-743 informavo Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra), kad V. P. darbo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) Respublikos (duomenys neskelbtini) metu buvo pavesta atlikti Valstybės saugumo departamento kompetencijai priskirtas funkcijas, nustatytas Valstybės saugumo departamento įstatyme, kituose teisės aktuose. Valstybės saugumo departamento direktoriaus 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-360 V. P. buvo perkeltas iš Valstybės saugumo departamento Trečiosios valdybos viršininko pareigų į Generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas. Perkėlimo atveju jam turėjo būti garantuotos eitos pareigos ir su šiomis pareigomis susijusios socialinės garantijos, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 43 straipsnio 5 dalyje.

Pabrėžė, jog Valstybės saugumo departamento direktorius 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-361 nuo 2005 m. lapkričio 2 d. įtraukė V. P. į Valstybės saugumo departamento pareigūnų rezervą, nors negalėjo to daryti jo neatleidęs iš Valstybės saugumo departamento. Pareiškėjos nuomone, Valstybės saugumo departamento statuto 22 straipsnyje nėra nustatyta, kad pareigūno perkėlimas į pareigas diplomatinėse atstovybėse būtų atleidimo iš tarnybos pagrindas. Duomenų, kad V. P. buvo atleistas iš tarnybos Valstybės saugumo departamente, nėra. Pareiškėjos teigimu, remiantis Valstybės saugumo departamento statuto 22 straipsniu, 28 straipsnio 1 dalimi, Valstybės saugumo departamentas neturėjo teisinio pagrindo atleisti V. P. iš tarnybos. V. P., kaip kadriniam Valstybės saugumo departamento darbuotojui, negalėjo būti pritaikytas dirbančio kitose institucijose asmens statusas, kad būtų galima jį perkelti į Valstybės saugumo departamento rezervą. V. P. į Valstybės saugumo departamento rezervą galėjo būti perkeltas tik Valstybės saugumo departamento statuto 28 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. atskiroms Valstybės saugumo departamento tarnybinėms užduotims atlikti, o tai rodo, kad V. P. žūties metu tarnybiniai ryšiai siejo su Valstybės saugumo departamentu.

Nurodė, jog 2010 m. vasario 8 d. pareiškėja kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą ir prašė išmokėti žuvusiojo saugumo pareigūno šeimos nariams priklausančią kompensaciją. Valstybės saugumo departamentas 2010 m. kovo 8 d. rašte iš esmės pripažino, kad žūties momentu V. P. buvo saugumo pareigūnu, tačiau atsisakė spręsti klausimą dėl kompensacijos mokėjimo. 2010 m. lapkričio 18 d. pareiškėjos atstovas pateikė Valstybės saugumo departamentui turimą medžiagą ir dar kartą paprašė spręsti kompensacijos klausimą. Valstybės saugumo departamentas 2010 m. lapkričio 26 d. raštu atsisakė spręsti kompensacijos klausimą iki ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 19-1-002-06 baigimo. Nurodė, jog su Užsienio reikalų ministerijos 2010 m. sausio 6 d. raštu pateikti dokumentai rodo, kad Užsienio reikalų ministerija V. P. žūtį laikė susijusia su tarnyba Lietuvos valstybei. Buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius A. P. 2010 m. gegužės 7 d. komisijai V. P. žūčiai tirti parodė, kad V. P. žūties metu buvo Valstybės saugumo departamento darbuotoju, tuo pat metu turėjęs diplomato statusą. Prezidento kanceliarijos 2008 m. liepos 18 d. informacijoje dėl V. P. valstybinio apdovanojimo Ministras Pirmininkas ir Prezidentas V. P. įvardijo kaip Lietuvos diplomatą – aukšto rango Valstybės saugumo departamento pareigūną, žuvusį einant pareigas.

Pareiškėja pažymėjo, jog 2011 m. sausio 14 d. jos atstovas dar kartą kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, kuris 2011 m. sausio 20 d. raštu atsisakė spręsti kompensacijos mokėjimo klausimą, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – ir Kompensacijų mokėjimo sąlygos, Sąlygos) 3, 20 punktais. Pareiškėjos teigimu, Valstybės saugumo departamentas pažeidė Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punktą, nes jai nepateikė išvados dėl V. P. žūties, 20 punktą, kuriame nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga vadovaujamasi tik prireikus. Pareiškėjos nuomone, išdėstyti faktai rodo, kad nuo terminuotos diplomato tarnybos sutarties įsigaliojimo iki jos nutraukimo V. P. buvo Valstybės saugumo departamento darbuotojas ir Valstybės saugumo departamentas šiuo metu to neneigia.

Pareiškėja 2011 m. liepos 22 d. gavo Valstybės saugumo departamento 2011 m. liepos 1 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. (K)-22-172, kurioje konstatuota, kad V. P. 2006 m. rugpjūčio 22–23 d. buvo tarnybinėje komandiruotėje (duomenys neskelbtini) Respublikos (duomenys neskelbtini) mieste kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas, dalyvaujantis (duomenys neskelbtini) renginyje, ir Valstybės saugumo departamento užduočių nevykdė. Be to, išvadoje nurodyta, kad komisija negali nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties (žūties) ir jo pareigų, susijusių su Valstybės saugumo departamento veikla, vykdymo. Teigė, kad šis priežastinis ryšys gali būti nustatytas tik Generalinei prokuratūrai atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 19-1-002-06.

Pareiškėjos teigimu, administracinėje byloje skundžiami aktai yra nepagrįsti ir naikintini. V. P., kaip Valstybės saugumo departamento pareigūno, veiklos laikotarpis (duomenys neskelbtini) Respublikoje neapsiriboja 2006 m. rugpjūčio 22–23 d. Pabrėžė, jog Generalinė prokuratūra neturi galimybės duoti išvados, kad V. P. žūtis susijusi su jo pareigų, susijusių su Valstybės saugumo departamento veikla, vykdymu, nes jai į ikiteisminio tyrimo bylą nėra pateikti duomenys, kokią veiklą (duomenys neskelbtini) Respublikoje vykdė Valstybės saugumo departamento atstovas V. P..

Pabrėžė, jog Valstybės saugumo departamentas gali remtis tik ikiteisminio tyrimo medžiaga, o ne procesiniais sprendimais, nes (duomenys neskelbtini) Respublikoje yra priimtas procesinis sprendimas, kuriame V. P. žūtis yra laikoma nelaimingu atsitikimu. Pabrėžė, jog Generalinė prokuratūra šiuo metu tiria nužudymo versiją. Valstybės saugumo departamento tarnybinio tyrimo komisija nepagrįstai apsiribojo tyrimu dėl ne tarnybos metu įvykusio įvykio. Išsiuntus Valstybės saugumo departamento pareigūną dirbti užsienyje kaip Valstybės saugumo departamento atstovą, jis visą laiką buvo tarnyboje, todėl Valstybės saugumo departamentas privalėjo savo tyrimo išvadose nagrinėti visas Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkte nurodytas aplinkybes, t. y. ar V. P. žuvo vykdydamas tarnybines pareigas. Tarnybinio tyrimo komisija tyrė laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 22 d. iki rugpjūčio 23 d. ir padarė išvadą, kad šiuo laikotarpiu V. P. nebuvo pavesta vykdyti Valstybės saugumo departamento užduoties. Pabrėžė, jog komisija nenagrinėjo ir nevertino ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių įrodymų, kad V. P. 2006 m. rugpjūčio 23 d. (duomenys neskelbtini) miete žuvo paveiktas pašalinės jėgos. Komisija nesirėmė liudytojų L. S., D. T., L. M., A. Š. ir kitų liudytojų parodymais.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į pareiškėjos L. P. skundą (t. I, b. l. 65-68, t. II, b. l. 73-76) su pareiškėjos skundu nesutiko.

Paaiškino, jog V. P. 2005 m. spalio 17 d. tarnybiniame prašyme Nr. (03)-l8-426 išreiškė norą dirbti diplomatinėje tarnyboje ir su Užsienio reikalų ministerija 2005 m. spalio 28 d. sudarė terminuotą diplomato tarnybos sutartį Nr. 87. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-360 „Dėl V. P. perkėlimo“ V. P. buvo perkeltas iš Valstybės saugumo departamento Trečiosios valdybos viršininko pareigų į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-361 V. P. buvo nurodyta priduoti jam priskirtą tarnybinį ginklą į Valstybės saugumo departamento ginklų sandėlį, tarnybinį pažymėjimą grąžinti Valstybės saugumo departamento Personalo skyriui, o specialiąsias priemones, dokumentus bei kitas darbo priemones perduoti Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus viršininkui. Valstybės saugumo departamento Finansų apskaitos skyrius buvo įpareigotas atsiskaityti su V. P. ir išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Per terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo terminą V. P. darbdaviu tapo Užsienio reikalų ministerija. Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus A. R. 2007 m. vasario 19 d. potvarkiu Nr. DP-39 „Dėl kompensacijos išmokėjimo“ buvo pavesta apskaičiuoti ir išmokėti žuvusio V. P. šeimai 2,5 metų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Skirdamas kompensaciją Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius pripažino, jog V. P. žuvo dėl priežasčių, susijusių su diplomato tarnyba. Užsienio reikalų ministerija terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo metu buvo įsipareigojusi V. P. užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, skaičiuoti ir mokėti pareiginę algą, priedus, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją.

Rėmėsi Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsniu, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog terminuotos diplomato tarnybos sutarties galiojimo metu įvykusi V. P. žūtis sietina su tarnyba Užsienio reikalų ministerijoje, iki kol nėra nustatyta, kad šis įvykis yra susijęs su tarnyba Valstybės saugumo departamente. Pabrėžė, jog ne tarnybos (darbo) laiku įvykusi žūtis pripažintina draudiminiu įvykiu, susijusiu su tarnyba, tik teismo sprendimu ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada pagal Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punktą. Kadangi toks sprendimas (išvada) Valstybės saugumo departamentui nėra pateiktas, tačiau gali būti pateiktas, Valstybės saugumo departamentas neturi teisės spręsti klausimo dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo pagal Kompensacijų mokėjimo sąlygų 20 punktą. Pažymėjo, jog L. P. Valstybės saugumo departamentui nepateikė teismo sprendimo ar ikiteisminio tyrimo išvados.

Atsakovas pažymėjo, jog Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 19 d. raštas Nr. (75)-18-1360 yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjai teisinių pasekmių. Šis raštas nėra valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas, kuris būtų pagrindas administraciniams teisiniams santykiams atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti, todėl negali būti bylos nagrinėjimo dalykas.

Paaiškino, jog Valstybės saugumo departamentas nėra atmetęs pareiškėjos prašymo dėl žalos atlyginimo. 2011 m. birželio 8 d. Valstybės saugumo departamento sudaryta tarnybinio tyrimo komisija nusprendė, kad šiuo metu negali nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties (žūties) ir jo veiklos, susijusios su Valstybės saugumo departamentu. Paaiškėjus naujoms su V. P. mirtimi (žūtimi) susijusioms aplinkybėms, pareiškėjos prašymo nagrinėjimas Valstybės saugumo departamente būtų atnaujintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjos L. P. skundą (t. I, b. l. 133-137) nurodė, jog pareiškėjos skundu nesutinka.

Paaiškino, jog V. P. perkėlimas iš Valstybės saugumo departamento Trečiosios valdybos viršininko pareigų į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas jį su Užsienio reikalų ministerija susiejo ne formaliai. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį karjeros valstybės tarnautojas arba statutinis valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu gali būti perkeltas į kitas pareigas diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose ir atstovybėse prie tarptautinių organizacijų, tai pat dirbti į specialiąsias misijas. Šią nuostatą atkartoja Valstybės saugumo departamento statuto 20 straipsnio 7 dalis. Teigė, jog įstatymas aiškiai nurodo, kad šiais atvejais pareigūnas yra perkeliamas į kitas pareigas kitoje institucijoje, tokiu atveju pareigūnas perkėlimo laikotarpiui pervedamas į saugumo pareigūnų rezervą, todėl pareiškėjos teiginys, kad nebuvo teisinio pagrindo V. P. įtraukti į Valstybės saugumo departamento pareigūnų rezervą, yra nepagrįstas.

Nurodė, jog V. P. buvo perkeltas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1, 3 ir 5 dalimis, todėl nuo perkėlimo momento jo darbdaviu tapo Užsienio reikalų ministerija. Manė, jog nėra pagrindo vadovautis šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, kuria vadovaujantis perkeliami specialieji atašė išlieka siunčiančiosios institucijos darbuotojais ir yra jai pavaldūs.

Užsienio reikalų ministerijos teigimu, nėra pagrindo V. P. pareigybės aprašyme 11 numeriu įvardytų nuolatinių ryšių su (duomenys neskelbtini) Respublikos bei Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančiomis valstybės institucijomis ir kitų šalių diplomatinėmis atstovybėmis palaikymo, analitinės medžiagos rengimo ir siuntimo suinteresuotoms Lietuvos Respublikos institucijoms funkciją laikyti pakankama, kad būtų galima teigti, kad V. P. eidamas generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas vykdė Valstybės saugumo departamento užduotis. Pažymėjo, jog asmuo, kuriam suteiktas diplomatinis rangas ir su kuriuo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis, pradeda laikiną darbą Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje. Pareiginė alga, priedas už diplomatinį rangą, priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacija V. P. buvo mokama iš Užsienio reikalų ministerijos lėšų, o V. P. buvo tiesiogiai pavaldus konsulato vadovui. Tai įrodo, kad V. P. 2005 m. spalio 28 d. terminuotos diplomato tarnybos sutarties Nr. 87 galiojimo laikotarpiu buvo Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas. Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus 2007 m. vasario 19 d. potvarkis Nr. DP-39 „Dėl kompensacijos išmokėjimo“, kuriuo buvo pavesta paskaičiuoti ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimai 2,5 metų darbo užmokesčio dydžio kompensacija, yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 26 d. sprendimu (t. IV, b. l. 36-48) pareiškėjos L. P. skundą tenkino iš dalies ir panaikino Valstybės saugumo departamento 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (66)-18-93, Valstybės saugumo departamento tarnybinio tyrimo komisijos 2011 m. liepos 1 d. išvadą Nr. (K)-22-172. Teismas administracinės bylos dalį dėl pareiškėjos L. P. reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2011 m. liepos 19 d. raštą Nr. (75)-18-1360 nutraukė, likusioje dalyje pareiškėjos L. P. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, jog 2005 m. spalio 20 d. raštu Nr. (01)-19-1500KF-5 Valstybės saugumo departamentas kreipėsi į Užsienio reikalų ministrą A. V. su prašymu nuo 2005 m. lapkričio 2 d. su V. P. sudaryti terminuotą diplomato tarnybos sutartį. Valstybės saugumo departamentas informavo Užsienio reikalų ministeriją, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 1064-14 KF patvirtintoje Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucijų saugaus funkcionavimo užtikrinimo 2005–2008 metų programoje (toliau – ir Diplomatinio saugumo programa) numatyta Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate (duomenys neskelbtini) skirti saugumo pareigūną. Valstybės saugumo departamentas į šį postą deleguoja V. P.. Rašte nurodyta, kad pasibaigus terminuotai diplomato tarnybos sutarčiai V. P. tęs tarnybą Valstybės saugumo departamente. 2005 m. spalio 17 d. V. P. paprašė Valstybės saugumo departamento generalinį direktorių pervesti, o Užsienio reikalų ministrą priimti jį į diplomatinę tarnybą pagal Diplomatinio saugumo programą. 2005 m. spalio 28 d. Užsienio reikalų ministras priėmė įsakymą Nr. D-159, kuriuo sudarė terminuotą diplomato tarnybos sutartį su V. P. nuo 2005 m. lapkričio 2 d. Įsakymu V. P. nustatyta 3 355 Lt pareiginė alga, 903 Lt priedas už diplomatinį rangą, 12 proc. pareiginės algos dydžio priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacija, taikant koeficientą 11,5, bei gyvenimo lygio vietos koeficientas (duomenys neskelbtini). Tos pačios dienos įsakymu Nr. D-160 V. P. buvo suteiktas trečiojo sekretoriaus diplomatinis rangas ir nustatytas 903 Lt priedas. 2005 m. spalio 28 d. Užsienio reikalų ministras A. V. (darbdavys) ir V. P. (diplomatas) pasirašė terminuotą diplomato tarnybos sutartį Nr. 87, kuria V. P. buvo priimtas į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą ministru patarėju Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate (duomenys neskelbtini). Sutartyje nustatyta, kad V. P. pradeda dirbti 2005 m. lapkričio 2 d., sutartis nutraukta 2006 m. rugpjūčio 23 d. dėl V. P. mirties.

Pažymėjo, jog 2005 m. spalio 29 d. prašymu V. P. pasiprašė pervedamas į Valstybės saugumo departamento pareigūnų rezervą pereinant dirbti į Užsienio reikalų ministeriją pagal Diplomatinio saugumo programą. 2005 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. S2-1084RN Užsienio reikalų ministerija informavo Valstybės saugumo departamentą apie su V. P. sudarytą terminuotą diplomato tarnybos sutartį. 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-360 Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius perkėlė V. P. nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iš Valstybės saugumo departamento Trečiosios valdybos viršininko pareigų į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas. 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-361 Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius nurodė V. P. priduoti jam priskirtą tarnybinį ginklą į Valstybės saugumo departamento ginklų sandėlį, tarnybinį pažymėjimą grąžinti Valstybės saugumo departamento Personalo skyriui, o specialiąsias priemones, dokumentus bei kitas darbo priemones perduoti Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos skyriaus viršininkui L. J. pagal perdavimo ir priėmimo aktą. Be to, Valstybės saugumo departamento Finansų apskaitos skyriui nurodyta atsiskaityti su V. P. ir išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Įsakymu V. P. palikta teisė dėvėti Valstybės saugumo departamento pareigūno uniformą. V. P. įtrauktas į departamento pareigūnų rezervą nuo 2005 m. lapkričio 2 d.

Teismas taip pat nustatė, jog 2005 m. lapkričio 3 d. V. P. pasirašė atsiskaitymo su Valstybės saugumo departamentu lapelį. Užsienio reikalų ministro 2006 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. K-57 buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) Ministro patarėjo pareigybės aprašymas, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigybė reikalinga Lietuvos Vyriausybės programos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos dalies nuostatų įgyvendinimui užtikrinti, pagal kompetenciją – atstovavimo funkcijoms užtikrinti. Generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigybė reikalinga suformuotoms tarnybinėms užduotims, susijusioms su Lietuvos Respublikos įstatymais ir Vyriausybės nutarimais, vykdyti, sprendžiant klausimus, susijusius su diplomatinės atstovybės saugaus funkcionavimo užtikrinimu, ryšiams su (duomenys neskelbtini) Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančiomis valstybės institucijomis palaikyti. 2006 m. liepos 17 d. Užsienio reikalų ministro įsakymu Nr. A-91 V. P. paskirtas pavaduoti D. M., Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) generalinę konsulę, jos kasmetinių atostogų laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 5 d. iki 2006 m. rugpjūčio 25 d. Valstybės saugumo departamentas 2006 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (01)-18-369-743 informavo Generalinę prokuratūrą, kad V. P. darbo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) metu buvo pavesta atlikti Valstybės saugumo departamento kompetencijai priskirtas funkcijas, nustatytas Valstybės saugumo departamento įstatyme, kituose teisės aktuose. Vykdydamas funkcijas V. P. palaikydavo ryšius su (duomenys neskelbtini) Respublikos įstaigomis ir pareigūnais, atsakingais už ryšius su užsienių šalių diplomatinėmis įstaigomis bei šių įstaigų saugaus funkcionavimo užtikrinimą. Valstybės saugumo departamentas nurodė, kad per darbo (duomenys neskelbtini) Respublikoje laikotarpį V. P. apie grasinimus susidoroti nepranešė. Dėl V. P. mirties aplinkybių tarnybinis patikrinimas nepradėtas.

Pažymėjo, jog Užsienio reikalų ministerija 2006 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (02)-3-27665 informavo Generalinę prokuratūrą apie tai, kad neturi informacijos, kad V. P. darbo (duomenys neskelbtini) Respublikoje laikotarpiu būtų informavęs apie grasinimus susidoroti. Užsienio reikalų ministerija nurodė, kad neatlieka V. P. mirties aplinkybių tarnybinio patikrinimo, kadangi mirties aplinkybių tyrimas pagal kompetenciją priklauso teisėsaugos institucijoms. 2007 m. gegužės 18 d. Ministras Pirmininkas G. K. pasirašė teikimą Prezidentui V. A. dėl aukšto rango Valstybės saugumo departamento pareigūno, žuvusio einant pareigas, V. P. apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu.

2010 m. vasario 8 d. L. P. kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą su prašymu įvykdyti Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. išmokėti žuvusiojo saugumo pareigūnų (V. P.) šeimos nariams įstatymu numatytą kompensaciją. 2010 m. kovo 8 d. raštu Nr. (66)-18-40-274 Valstybės saugumo departamentas informavo L. P., kad jis negali spręsti klausimo dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo V. P. šeimai iki kol nebus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 19-1-002-06 ir nebus gautos atitinkamos išvados. 2010 m. lapkričio 18 d. L. P. atstovas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą su pakartotiniu prašymu įvykdyti Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies nuostatas. 2010 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (66)-18-221-1291 Valstybės saugumo departamentas dar kartą nurodė, kad kol nebus baigtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 19-1-002-06 jis negali išspręsti klausimo dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo V. P. šeimai.

Teismas pabrėžė, jog iš L. P. sąskaitos išrašo matyti, kad 2007 m. vasario 23 d. Užsienio reikalų ministerija jai pervedė 141 259,80 Lt, kaip L. P. šeimai priklausantį darbo užmokestį. 2011 m. sausio 14 d. pareiškėjos atstovas kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą su pakartotiniu prašymu įvykdyti Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovas 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. (66)-18-93 informavo pareiškėją, kad, vadovaujantis Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3, 20 punktais, tol kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas dėl V. P. žūties aplinkybių, jis negali spręsti klausimų, susijusių su kompensacija.

Pažymėjo, jog Generalinė prokuratūra 2011 m. birželio 16 d. raštu Nr. 17.2.-11866 informavo Valstybės saugumo departamentą apie ikiteisminio tyrimo Nr. 19-1-002-06 eigą ir nurodė, kad šioje tyrimo stadijoje vienareikšmiai atsakyti į klausimą, ar V. P. mirtis įvyko dėl nusikalstamų veiksmų, kokie šios nusikalstamos veikos motyvai negalima, nes nesurinkti visi tyrimui reikšmingi duomenys. Kaip prioritetinė versija yra tikrinama versija, kad V. P. nužudytas dėl tarnybos pareigų vykdymo. Nurodė, jog 2011 m. liepos 1 d. Valstybės saugumo departamento tarnybinio tyrimo komisija pasirašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. I-2381-580/2011 pagrindu atlikto tarnybinio tyrimo išvadą Nr. (K)-22-172, kurioje konstatavo, kad V. P. 2006 m. rugpjūčio 22–23 d. buvo tarnybinėje komandiruotėje (duomenys neskelbtini) Respublikos (duomenys neskelbtini) mieste kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas, dalyvaujantis (duomenys neskelbtini) renginyje, ir Valstybės saugumo departamento užduočių nevykdė. Tyrimo išvadoje taip pat nurodyta, kad komisija negali nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties (žūties) ir jo pareigų, susijusių su Valstybės saugumo departamento veikla, vykdymo. Komisijos vertinimu, priežastinis ryšys gali būti nustatytas tik Generalinei prokuratūrai atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 19-1-002-06 dėl V. P. mirties (žūties) fakto (duomenys neskelbtini) mieste.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, dėl pareiškėjos administracinėje byloje pateiktų reikalavimų pasisakė atskirai.

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (66)-18-93 ir reikalavimo nustatyti, kad V. P. žūtis yra įvykis, atsitikęs apdraustajam vykdant tarnybines pareigas kaip Valstybės saugumo departamento pareigūnui

Pirmosios instancijos teismas dėl nurodytų pareiškėjos reikalavimų pažymėjo, jog, pareiškėjai 2011 m. sausio 14 d. prašymu pareikalavus Valstybės saugumo departamento įvykdyti Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies nuostatas ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimos nariams numatytą kompensaciją, ginčijamu 2011 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (66)-18-93 Valstybės saugumo departamentas tai padaryti atsisakė. Savo sprendimą grindė Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3, 20 punktais. Valstybės saugumo departamentas nurodė, kad, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas dėl V. P. žūties aplinkybių, jis negali spręsti klausimų, susijusių su kompensacija.

Įvertinęs teisinį reguliavimą teismas, remdamasis Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1, 6 dalimis, Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3, 20 punktais, nurodė, jog Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 6 dalyje ir Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkte yra įtvirtintos esminės sąlygos pradėti tarnybinį tyrimą dėl aplinkybių, svarbių kompensacijos mokėjimui, nustatymo – asmens buvimo saugumo pareigūnu žūties metu, jo tarnavimo ar pareigų ėjimo Valstybės saugumo departamente. Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkte įtvirtinta, jog tarnybinio tyrimo komisija nustato žūties priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu, tačiau tam, kad tokia komisija būtų sudaryta, asmuo, kurio žūties priežastinis ryšys bus tiriamas, turi tarnauti ar eiti pareigas institucijoje, kurios vadovas turi pareigą tokią komisiją sudaryti.

Nurodė, jog pareiškėja byloje įrodinėja, kad V. P. žūties metu su Užsienio reikalų ministerija buvo susijęs tik formaliai, o realiai jis buvo Valstybės saugumo departamento pareigūnas. Tuo tarpu Valstybės saugumo departamentas teigia, jog nuo 2005 m. lapkričio 2 d. terminuotos diplomato tarnybos sutarties pagrindu V. P. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministru patarėju.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Valstybės saugumo departamento statuto 20 straipsnio 7 dalį, kai yra tarnybinis būtinumas, atsižvelgus į saugumo pareigūno išsilavinimą ir kompetenciją, pareigūnas jo sutikimu ne ilgiau kaip 5 metams gali būti perkeltas į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje ir atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, kitoje valstybės institucijoje ar įstaigoje, taip pat dirbti į specialiąsias misijas. Saugumo pareigūnų laikino perkėlimo į tokias pareigas ir atšaukimo iš šių pareigų tvarką, laikinai perkeltų saugumo pareigūnų tarnybos ypatumus nustato Vyriausybė. V. P. Valstybės saugumo departamento Trečiosios valdybos viršininko pareigų į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas perkeltas Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. P-360, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1, 3, 5 dalimis. Pažymėjo, jog V. P. buvo statutinis valstybės tarnautojas, kaip tai apibrėžta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje, todėl statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas (toliau – ir Diplomatinės tarnybos įstatymas), išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 1 d.). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą V. P. atžvilgiu taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatas nebuvo pagrindo.

Vertindamas Užsienio reikalų ministro A. V. ir V. P. 2005 m. spalio 28 d. pasirašytą terminuotą diplomato tarnybos sutartį Nr. 87 pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Užsienio reikalų ministro 2005 m. spalio 28 d. įsakymas Nr. D-159, kurio pagrindu ir buvo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis Nr. 87, pagrįstas Diplomatinės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1, 4 dalimis (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2005 m. spalio 11 d. iki 2005 m. gruodžio 8 d.). Pagal Diplomatinės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį terminuota diplomato tarnybos sutartis yra Lietuvos Respublikos piliečio ir Užsienio reikalų ministerijos rašytinis susitarimas, kuriuo pilietis įsipareigoja tam tikrą laiką eiti sutartyje nurodytas pareigas ir vykdyti jam šio įstatymo, kitų įstatymų ir teisės aktų nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, jog terminas, kuriam V. P. skiriamas į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas, terminuotoje diplomatinės tarnybos sutartyje Nr. 87, nenumatytas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmeniui, su kuriuo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis, nuo sutarties sudarymo dienos yra taikomos šiame įstatyme nurodytos diplomatui privalomos nuostatos, išskyrus rotacijos taisyklių laikymąsi ir kitus ypatumus, privalomus tik pagal diplomato tarnybos sutartį dirbantiems diplomatams. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Diplomatinės tarnybos įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus asmeniui, priimamam į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą, 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, išskyrus Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus bei asmenis, nurodytus šio įstatymo 23 straipsnio 2, 3 dalyse, į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą priimami konkurso būdu.

Teismo vertinimu, kadangi V. P. nagrinėjamu atveju nepatenka į asmenų, numatytų Diplomatinės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2, 3 dalyse, sąrašą, jis į diplomatinę tarnybą galėjo būti priimtas tik konkurso būdu (Diplomatinės tarnybos įstatymo 18 str. 1 d.).

Pažymėjo, jog Diplomatinės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo tampa diplomatu ir pradeda laikiną darbą Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje, kai: 1) gauna diplomatinį rangą šio įstatymo 42 straipsnyje ir 43 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka; 2) prisiekia šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka; 3) sudaro terminuotą diplomato tarnybos sutartį šio įstatymo 23 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas pabrėžė, jog nors byloje yra duomenys apie tai, kad su V. P. buvo sudaryta terminuota diplomato tarnybos sutartis ir jam buvo suteiktas trečiojo sekretoriaus diplomatinis rangas, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad V. P. būtų prisiekęs Diplomatinės tarnybos 21 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, jog, kadangi V. P. neatitinka visų trijų būtinų sąlygų, jis negali būti laikomas pradėjusiu diplomatinę tarnybą (Diplomatinės tarnybos įstatymo 20 str. 2 d.). Pažymėjo, jog Generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigybės aprašyme numatyta pareigybės funkcija pagal kompetenciją palaikyti nuolatinius ryšius su (duomenys neskelbtini) Respublikos bei Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančiomis valstybės institucijomis nesietina ne tik su Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) nuostatuose nustatytomis konsulato funkcijomis (nuostatų 5 p.), bet ir su Diplomatinės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos paskirtimi – įgyvendinti ir vykdyti Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą užsienio politiką. Be to, nacionalinio saugumo užtikrinimas ir Lietuvos Respublikos įstaigų užsienyje apsaugos organizavimas ir užtikrinimas yra Valstybės saugumo departamento funkcijos (Valstybės saugumo departamento įstatymo 1 str., 8 str.).

Teismas, vertindamas V. P. valią pereiti į diplomatinę tarnybą, pažymėjo, jog nors byloje ir yra V. P. prašymas Užsienio reikalų ministrui priimti jį į diplomatinę tarnybą, tačiau kiti byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad Valstybės saugumo departamentas buvo tokio perkėlimo iniciatorius. Tiek V. P. prašyme Valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui pervesti jį į diplomatinę, tiek Valstybės saugumo departamento rašte Užsienio reikalų ministrui nurodyta, kad V. P. siunčiamas į tarnybą Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate (duomenys neskelbtini) pagal Diplomatinio saugumo programą. Kaip nurodyta Valstybės saugumo departamento rašte, vykdant minėtą programą numatyta Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate (duomenys neskelbtini) saugaus funkcionavimo užtikrinimui skirti saugumo pareigūną. Be to, tame pačiame rašte nurodyta, kad pasibaigus terminuotai diplomato tarnybos sutarčiai V. P. tęs tarnybą Valstybės saugumo departamente. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tokia formuluotė leidžia spręsti, kad V. P. tarnybiniai santykiai su Valstybės saugumo departamentu nebuvo nutraukti.

Teismo teigimu, aplinkybę, kad dirbdamas Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigose V. P. vykdė Valstybės saugumo departamento funkcijas, įrodo ir kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai: Valstybės saugumo departamento 2006 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. (01)-18-369-743, kuriame tuometinis Valstybės saugumo departamento vadovas A. P. nurodė, kad V. P. darbo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini) metu buvo pavesta atlikti Valstybės saugumo departamento kompetencijai priskirtas funkcijas, numatytas Valstybės saugumo departamento įstatyme, kituose teisės aktuose; Komisijai V. P. žūčiai tirti buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo A. P. duoti paaiškinimai, kad V. P. išvykus į (duomenys neskelbtini) jam paliktos garantijos, o grįžus garantuotos tos pačios pareigos. A. P. nurodė, kad su Užsienio reikalų ministerija yra susitarimas, kad Valstybės saugumo departamento atstovai į užsienio valstybę siunčiami per Užsienio reikalų ministeriją. A. P. nurodė, kad tokiu atveju pagal vidinę tvarką darbuotojas lieka Valstybės saugumo departamentui. Pabrėžė, jog sužinojus apie V. P. žūtį Valstybės saugumo departamentas pradėjo ikiteisminį tyrimą. Kai tyrimą perėmė prokuratūra, į tyrimo grupę buvo įtraukti du ar trys Valstybės saugumo departamento pareigūnai, specialistai. Kad V. P. žuvo būdamas Valstybės saugumo departamento pareigūnu netiesiogiai įrodo ir Ministro Pirmininko 2007 m. gegužės 18 d. teikimas dėl V. P. apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu. Kad V. P. buvo Valstybės saugumo departamento pareigūnas patvirtino ir tuometinė Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) generalinė konsulė D. M., kuri nurodė, jog V. P. darbe važinėjo automobiliu „Rover“, kuris buvo Valstybės saugumo departamento balanse.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog teisės aktų analizė ir byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia spręsti, kad V. P. net ir sudaręs 2005 m. spalio 28 d. terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį su Užsienio reikalų ministerija liko dirbti Valstybės saugumo departamente, t. y. vykdė Valstybės saugumo departamento deleguotas funkcijas.

Pažymėjo, jog pagal Valstybės saugumo departamento statuto 28 straipsnio 1 dalį į saugumo pareigūnų rezervą gali būti įtraukiami iš tarnybos Valstybės saugumo departamente atleisti saugumo pareigūnai. Nurodė, jog V. P. nebuvo atleistas iš tarnybos Valstybės saugumo departamente, todėl perkelti jį į rezervą nebuvo pagrindo. Visos byloje nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido daryti išvadą, jog V. P. dirbo Valstybės saugumo departamente žūties metu, todėl pagal Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punktą, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 6 dalį Valstybės saugumo departamentas turi pareigą sudaryti tarnybinio tyrimo komisiją, kad nustatytų, ar V. P. žūtis ir jo pareigų vykdymas yra priežastiniame ryšyje. Teismas nurodė, jog 2011 m. sausio 20 d. Valstybės saugumo departamento atsisakymas pradėti tarnybinį tyrimą laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjos reikalavimas nustatyti, kad V. P. žūtis yra įvykis, atsitikęs apdraustajam vykdant tarnybines pareigas kaip Valstybės saugumo departamento pareigūnui, negali būti tenkinamas, kadangi nustatyti priežastinį ryšį tarp žūties ir tiesioginių pareigų vykdymo teisės aktais pavesta tarnybinio tyrimo komisijai, o ne teismui.

Dėl reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2011 m. liepos 1 d. tarnybinio tyrimo komisijos išvadą Nr. (K)-22-172 ir reikalavimo panaikinti 2011 m. liepos 19 d. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus raštą Nr. (75)-18-1360

Dėl nurodytų pareiškėjos reikalavimų pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pagal Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punktą žūties priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo) arba eina (ėjo) pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ar saugumo pareigūno mirtis yra susijusi su tarnyba nustatoma Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus nustatyta tvarka atlikus tarnybinį tyrimą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2011 m. liepos 19 d. raštu Nr. (75)-18-1360 Valstybės saugumo departamentas informavo pareiškėją, kad 2011 m. birželio 8 d. Valstybės saugumo departamente buvo sudaryta tarnybinio tyrimo komisija, kuri, įvertinusi turimą medžiagą, 2011 m. liepos 1 d. išvadoje Nr. (K)-22-172 nustatė, kad V. P. 2006 m. rugpjūčio 22–23 d. buvo tarnybinėje komandiruotėje (duomenys neskelbtini) Respublikos (duomenys neskelbtini) mieste kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas, dalyvaujantis (duomenys neskelbtini) renginyje, ir Valstybės saugumo departamento užduočių nevykdė. Be to, rašte nurodyta, kad tarnybinio tyrimo komisija negali nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties (žūties) ir jo pareigų, susijusių su Valstybės saugumo departamento veikla, vykdymo. Šis priežastinis ryšys gali būti nustatytas tik Generalinei prokuratūrai atlikus ikiteisminį tyrimą dėl V. P. mirties (žūties) fakto (duomenys neskelbtini) mieste.

Teismas pažymėjo, jog 2011 m. liepos 1 d. Valstybės saugumo departamento tarnybinio tyrimo išvada Nr. (K)-22-172 yra sukelianti pareiškėjai teisines pasekmes Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkto, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio, Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio taikymo prasme ir laikytina individualiu administraciniu aktu. Tarnybinio tyrimo išvadai taikytini individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 str. 1 d.).

Nurodė, jog tarnybinio tyrimo išvados motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad V. P. tarnybinė komandiruotė į (duomenys neskelbtini) buvo susijusi tik su Užsienio reikalų ministerijos pavedimų vykdymu. Teismas pažymėjo, jog, pripažinus, kad V. P. žūties metu buvo susijęs tarnybiniais santykiais ne su Užsienio reikalų ministerija, o su Valstybės saugumo departamentu, tokia tarnybinio tyrimo išvada laikytina pagrįsta netinkamais faktiniais duomenimis. Teismo vertinimu, netinkamas faktinis pagrindimas turėjo esminės reikšmės priimant neteisėtą administracinį aktą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tarnybinio tyrimo išvadoje nurodyta, kad komisija negali nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties (žūties) ir jo pareigų, susijusių su Valstybės saugumo departamento veikla, vykdymo. Išvadoje nurodyta, kad priežastinis ryšys gali būti nustatytas tik Generalinei prokuratūrai atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 19-1-002-06 dėl V. P. mirties (žūties) fakto (duomenys neskelbtini) mieste. Šią išvadą komisija pagrindė Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punktu, kuriame „taip pat nurodytas teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) sprendimas“. Įvertinęs nurodytus teiginius, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) sprendimas, kad įvykis yra susijęs su tarnyba (darbu) ir tapęs jo mirties priežastimi, reikalingas tik tuo atveju, kad įvykis atsitinka ne tarnybos (darbo) laiku, o kadangi byloje nustatyta, kad V. P., būdamas Valstybės saugumo departamento pareigūnu, žuvo komandiruotės metu, ši Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkto nuostata nagrinėjamu atveju netaikytina.

Teismo nuomone, nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp žūties ir tiesioginių pareigų vykdymu Valstybės saugumo departamentą įpareigoja Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkto, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 6 dalies nuostatos. Kompensacijų mokėjimo sąlygų 20 punkto nuostata, kad prireikus vadovaujamasi tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada arba teismo sprendimu, tokios Valstybės saugumo departamento pareigos neeliminuoja, todėl tarnybinio tyrimo išvada, kad komisija negali nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties (žūties) ir jo pareigų, susijusių su Valstybės saugumo departamento veikla, vykdymo, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Remdamasis nurodytais motyvais pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 2011 m. liepos 1 d. tarnybinio tyrimo išvada Nr. (K)-22-172 naikintina kaip prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams – Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio, Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkto, VAĮ 8 straipsnio nuostatoms.

Teismas pažymėjo, jog Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 19 d. raštas Nr. (75)-18-1360 yra informacinio pobūdžio tarnybinio tyrimo komisijos išvados lydimasis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjai savarankiškų teisių ir pareigų, todėl nelaikytinas individualiu administraciniu aktu ir nagrinėjamos bylos dalyku. Atsižvelgdamas į tai, teismas administracinę bylą dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus 2011 m. liepos 19 d. raštą Nr. (75)-18-1360 nutraukė.

Dėl reikalavimo įpareigoti Valstybės saugumo departamentą apskaičiuoti ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimai Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnyje, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją

Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Valstybės saugumo departamentą apskaičiuoti ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimai Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnyje, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkte nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį. Kompensacijų mokėjimo sąlygų 14 punkte, reglamentuojančiame draudimo sumų mokėjimo tvarką, nustatyta, kad prašymą išmokėti draudimo sumą apdraustojo šeimos narys arba asmuo, paskirtas gauti draudimo sumą apdraustojo mirties atveju, turi pateikti Valstybinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui ne vėliau kaip per 3 metus nuo draudimo įvykio dienos. Minėti asmenys prie prašymo turi pridėti asmens tapatybę ir teisę gauti išmoką įrodančius dokumentus, apdraustojo mirties liudijimą arba patvirtintą jo nuorašą. Mirusio apdraustojo buvusi darbovietė, kuriame jis tarnavo (ėjo) pareigas, turi pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui įvykio aktą, pažymą apie darbo užmokestį arba minimalią algą ir apdraustojo paskyrimą (jeigu jį turi) arba pranešti apie žinomus apdraustojo įpėdinius. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, gavęs šių draudimo sąlygų 14 punkte nurodytus dokumentus, turi per 10 darbo dienų išspręsti draudimo mokėjimo klausimą, apie sprendimą pranešti gavėjui ir išsiųsti apdraustojo darbovietei pranešimą apie mokėtiną draudimo sumą arba atsisakymo mokėti priežastį. Kai mokėtinai sumai nustatyti būtina medicininė ekspertizė, tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada, teismo sprendimas arba paveldėjimo teisės liudijimas, mokėjimo klausimas turi būti išspręstas ir apie sprendimą praneštą gavėjui ir apdraustojo darbovietei per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo. Apdraustųjų darbovietė draudimo sumas moka iš jiems patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų (Kompensacijų mokėjimo sąlygų 15 p.).

Teismo nuomone, iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad nors Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnyje, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją mokėti yra Valstybės saugumo departamento pareiga, tačiau, nesant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įvertinimo, ar įvykis laikytinas draudiminiu ir nesant Valstybės saugumo departamento atsisakymo mokėti kompensaciją Kompensacijų mokėjimo sąlygų 21 punkto taikymo prasme, įpareigoti Valstybės saugumo departamentą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjai teisės aktuose numatytą kompensaciją nėra teisinio pagrindo.

III. Dėl pareiškėjos L. P. apeliacinio skundo

Pareiškėja L. P. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 51-52) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo dalį pakeisti ir nustatyti, kad V. P. žūtis yra įvykis, atsitikęs apdraustajam vykdant tarnybines pareigas kaip Valstybės saugumo departamento pareigūnui, ir įpareigoti Valstybės saugumo departamentą apskaičiuoti ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimai Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnyje, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pareiškėja neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas iš esmės tenkino pareiškėjos skundo dalį, kuria buvo prašoma panaikinti Valstybės saugumo departamento 2011 m. liepos 1 d. tarnybinio tyrimo komisijos išvadą Nr. (K)-22-172, 2011 m. liepos 19 d. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus raštą Nr. (75)-18-1360.

Pareiškėja pabrėžia, jog, pirmosios instancijos teismui nustačius faktinę aplinkybę, kad V. P. žūties momentu dirbo Valstybės saugumo departamente, turėjo būti įvertinta viešai žinoma faktinė aplinkybė, kad V. P. dirbo užsienio valstybėje, o tai reikštų, kad šios ilgalaikės komandiruotės metu jis visą laiką buvo tarnyboje. Tokiu atveju V. P. žūtis dėl nelaimingo atsitikimo ar dėl nusikaltimo yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo tarnyba Valstybės saugumo departamente ir atskirai šios faktinės aplinkybės nustatyti nereikia.

Pareiškėja remiasi Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punktu ir pabrėžia, jog šios normos nuostatos yra įvykdytos ir jas įvykdė Užsienio reikalų ministerija, kurioje formaliai dirbo V. P.. Nurodyta institucija atliko tyrimą ir išmokėjo žuvusiojo šeimai šios institucijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nustatytą kompensaciją. Konstatavus faktą, kad žūties momentu V. P. buvo Valstybės saugumo departamento pareigūnas, teisinga V. P. žūtį laikyti susijusia su tarnyba Valstybės saugumo departamente. Pareiškėja pabrėžia, jog Valstybės saugumo departamentas nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. liepos 1 d. oficialių tyrimų dėl savo darbuotojo V. P. žūties neatliko. Mano, jog neprotinga daryti prielaidą, kad ši institucija turi galimybę šiuo metu atlikti realų tyrimą.

Pareiškėjos teigimu, atmesdamas reikalavimą įpareigoti Valstybės saugumo departamentą apskaičiuoti ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimai įstatymuose numatytą kompensaciją pirmosios instancijos teismas nesirėmė Kompensacijų mokėjimo sąlygų 16 punktu, kuris laikytinas specialiąja norma šioje byloje nagrinėjamai situacijai. Pabrėžia, jog alkoholio vartojimas Užsienio reikalų ministerijai nebuvo kliūtis apskaičiuoti ir išmokėti kompensaciją žuvusio V. P. šeimai, su alkoholio vartojimu susijusių apribojimų nėra ir Valstybės saugumo departamento statute, Valstybės saugumo departamento įstatyme.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 63-65) nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog Kompensacijų mokėjimo sąlygų 16 punktas negali būti taikomas ignoruojant 4 punkto, kuriame aprašyti atvejai, kada kompensacija negali būti mokama. Atsakovo nuomone, sistemiškai nagrinėjant Kompensacijų mokėjimo sąlygų 1, 3, 4, 16, 20 punktų nuostatas, darytina išvada, kad Kompensacijų mokėjimo sąlygų 16 punkte yra įtvirtinta bendroji taisyklė, t. y. dėl kokios priežasties, kam ir kokia kompensacija gali būti mokama. Pabrėžia, jog Kompensacijų mokėjimo sąlygų 16 punkte, Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnyje, Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnyje nurodyta kompensacija gali būti mokama tik pripažinus įvykį draudiminiu. Draudiminiais paprastai yra pripažįstami Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3.1–3.4 punktuose aprašyti įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į tarnyba (darbą) arba iš jos, taip pat ne tarnybos (darbo) laiku, jeigu teismo ar tardymo (ikiteisminio tyrimo) nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba (darbu), per apdraustojo mokymo ir pratybų laiką ir pakenkę apdraustojo sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi (3 p.). Atsakovo nuomone, nurodyta kompensacija gali būti mokama esant visoms šioms sąlygoms: jei žuvo Kompensacijų mokėjimo sąlygų 1 punkte nurodytas pareigūnas, Kompensacijų mokėjimo sąlygų 1 punkte nurodytas pareigūnas buvo apdraustas, Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3.1–3.4 punktuose aprašyti įvykiai atsitiko Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkte nurodytomis aplinkybėmis.

Pabrėžia, jog V. P. darbdaviu buvo Užsienio reikalų ministerija, todėl laikoma, kad žuvo jos darbuotojas. Valstybės saugumo departamento įstatymas, Valstybės saugumo departamento statutas nenumato galimybės mokėti kompensaciją žuvus kitos institucijos darbuotojui. Be to, tarp Kompensacijų mokėjimo sąlygų 1 punkte nurodytų asmenų, dėl kurių žūties gali būti mokama kompensacija, nėra Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų. Atkreipia dėmesį, jog V. P. darbo (duomenys neskelbtini) metu nebuvo draudžiamas Valstybės saugumo departamento įstatyme numatytu draudimu.

Pažymi, jog dėl V. P. žūties yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau iki šiol tyrėjai nėra priėmę ir pateikę dokumentų, patvirtinančių, kad V. P. žūtis yra susijusi su tarnyba (darbu) Valstybės saugumo departamente. Vadovaujantis Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3, 20 straipsniais bei atsižvelgiant į V. P. žūties aplinkybes, t. y. kad įvykis atsitiko (duomenys neskelbtini), tokia išvada yra būtina priimant sprendimą dėl įvykio pripažinimo susijusiu su tarnyba.

Atsakovas pabrėžia, jog net ir esant visoms trims jo nurodytoms sąlygoms kompensacija negali mokama, kadangi tokie apribojimai yra numatyti ne tik Kompensacijų mokėjimo sąlygų 4 punkte, bet ir Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 7 dalyje.

Nurodo, jog, ar įvykis yra laikytinas draudiminiu Kompensacijų mokėjimo sąlygų 3 punkto prasme, sprendžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius (Kompensacijų mokėjimo sąlygų 15 p.). Tik pripažinus įvykį draudiminiu gali būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos mokėjimo. Atsakovas remiasi Kompensacijų mokėjimo sąlygų 14 punktu ir pabrėžia, jog Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius turi pareigą spręsti, ar įvykis yra laikytinas draudiminiu ar ne. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, ar per Kompensacijų mokėjimo sąlygų nustatytą terminą L. P. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių dėl įvykio pripažinimo draudiminiu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 66-68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant pareiškėjos reikalavimus nepagrįstais.

Atsiliepime į apeliacinį skundą remiamasi Diplomatinės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi ir nurodoma, jog vien nuorodos į šį punktą nepaminėjimas įsakyme dėl terminuotos diplomato tarnybos sutarties sudarymo su V. P. negali būti tinkamas pagrindas neigti faktą, kad pagal įsakymo turinį V. P. patenka į asmenų, nurodytų Diplomatinės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje, sąrašą, todėl teismas negalėjo konstatuoti, kad V. P. turėjo būti priimtas į Diplomatinę tarnybą konkurso būdu.

Užsienio reikalų ministerijos nuomone, teismas nepagrįstai sureikšmino priesaikos elementą kaip darbo diplomatinėje tarnyboje sąlygą. Abejoja, ar pirmosios instancijos teismas galėjo duomenų apie priesaiką nebuvimui byloje priskirti įrodomąją galią ir laikyti įrodytu, kad V. P. neprisiekė ir todėl negali būti laikomas diplomatu. Pabrėžia, jog V. P. buvo prisiekęs ištikimybę Lietuvos Respublikai kaip Valstybės saugumo departamento pareigūnas ir jo pervedimas į Valstybės saugumo departamento rezervą tos priesaikos nepanaikino.

Pabrėžia, jog Diplomatinės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis reikalauja prisiekti ministerijos kolegijos posėdyje, o priesaiką priimti turi užsienio reikalų ministras. Dėl šios priežasties tokie ministerijos kolegijos posėdžiai sušaukiami retai ir delsimas sudaryti terminuotą diplomato tarnybos sutartį vien dėl šios priežasties būtų pažeidęs viešąjį interesą – užtikrinti atitinkamų funkcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate (duomenys neskelbtini). Užsienio reikalų ministerija nenori sutikti su teismo sprendime išdėstyta pozicija, kad vieno iš tarpinių elementų, būtinų tarnybos sutarčiai sudaryti, trūkumas reiškia, kad V. P. negali būti laikomas pradėjusiu diplomatinę tarnybą. Mano, jog Diplomatinės tarnybos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis turi būti suprantama kaip būtina trijų elementų visuma, vieno iš elementų trūkumas nedaro de facto egzistuojančių tarnybos santykių negaliojančiais.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, nėra pagrindo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigybės aprašyme 11 numeriu įvardintą nuolatinių ryšių su (duomenys neskelbtini) Respublikos bei Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančiomis valstybės institucijomis ir kitų šalių diplomatinėmis atstovybėmis palaikymo, analitinės medžiagos rengimo ir siuntimo suinteresuotoms Lietuvos Respublikos institucijoms funkciją, kuri vienintelė iš pareigybės aprašyme nurodytųjų gali būti interpretuojama kaip funkciškai siejanti šias pareigas einantį asmenį su Valstybės saugumo departamentu, laikyti pakankama tvirtinimui, kad V. P. eidamas generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas vykdė Valstybės saugumo departamento užduotis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 185, 13 punktu, ministro patarėjas V. P. buvo tiesiogiai pavaldus konsulato vadovui.

Pabrėžia, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra ne kartą pasisakęs, kad pagrindinis darbuotojo statuso požymis yra „paslaugų teikimas už atlygį kito asmens naudai ir jam vadovaujant” (žr. ESTT 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Kiiski (C-l 16/06, Rink. p. I-7643, 25 p.). Mano, jog pagal analogiją ir šioje byloje, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigybės aprašyme nustatytus pareigybės tikslus, funkcijas, atlyginimo šaltinį ir pavaldumą, konstatuotina, kad V. P. 2005 m. spalio 28 d. terminuotos diplomato tarnybos sutarties Nr. 87 galiojimo laikotarpiu buvo Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas daro netinkamas išvadas aiškindamas Valstybės saugumo departamento statuto nuostatas kaip nesuteikiančias teisinio pagrindo asmens įrašymui į Valstybės saugumo departamento rezervą neatleidžiant tokio asmens iš tarnybos Valstybės saugumo departamente. Pažymi, jog Valstybės saugumo departamento statuto 28 straipsnio 1 dalį suprantant pažodžiui teismas V. P. įrašymo į rezervą faktą turėjo vertinti ne kaip tarnybos santykių su Valstybės saugumo departamentu nebuvimo įrodymą, o ne atvirkščiai.

Dėl atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinio skundo

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas apeliaciniame skunde (t. IV, b. l. 55-58) pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimas, išskyrus sprendimo dalį, kuria administracinė byla dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Valstybės saugumo departamento 2011 m. liepos 19 d. raštą buvo nutraukta Nr. (75)-18-1360, nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas, atmetant pareiškėjos reikalavimus.

Atsakovas paaiškina, jog pirmosios instancijos teismo teisėjai aktyviai nedalyvavo tiriant įrodymus, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar V. P. buvo prisiekęs Diplomatinės tarnybos įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka, nesikreipė į tokių duomenų turėtoją – Užsienio reikalų ministeriją, o apsiribojo tuo, kad ši informacija nebuvo žinoma proceso šalims.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus, teismo sprendimą grįsdamas Valstybės saugumo departamento 2006 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. (01)-18-369-743, Komisijai V. P. žūčiai tirti buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo A. P. duotais paaiškinimais, Ministro Pirmininko 2007 m. gegužės 18 d. teikimu dėl V. P. apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu, Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) generalinės konsulės D. M. teiginiais. Atsakovo nuomone, nurodyti įrodymai, paaiškinimai, teikimas nėra teisės aktai, kuriais vadovaudamasis teismas galėtų daryti pagrįstas ir nešališkas išvadas dėl V. P. darbdavio, ar prejudicinę reikšmę turintys dokumentai. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti aplinkybes, susijusias su V. P. darbu (duomenys neskelbtini), t. y. nustatyti, kas buvo jo darbdaviu (Užsienio reikalų ministerija ar Valstybės saugumo departamentas), o ne remtis netiesioginiais įrodymais. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl jis atmeta Valstybės saugumo departamento, Užsienio reikalų ministerijos poziciją pagrindžiančią bylos medžiagą.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas apribojo Užsienio reikalų ministerijos teisę duoti teismui paaiškinimus, pateikti argumentus, samprotavimus, susijusius su tuo, ar V. P. buvo prisiekęs Diplomatinės tarnybos įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka. Mano, jog teismo išvada, kad V. P. darbo (duomenys neskelbtini) metu yra pripažintinas dirbusiu ne Užsienio reikalų ministerijai, o Valstybės saugumo departamentui, turės reikšmės Užsienio reikalų ministerijos teisėms ir pareigoms, nes Užsienio reikalų ministerija yra išmokėjusi žuvusio V. P. (kaip diplomato) šeimai kompensaciją.

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) nuostatų 5.1 punkte yra nurodyta, kad konsulatas palaiko oficialius santykius su (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sričių vadovais bei įvairiomis institucijomis. Be to, analogiška nuostata yra reglamentuota ir Lietuvos Respublikos konsulinio statuto (toliau – ir Konsulinis statutas) 7 straipsnyje. Diplomatinės tarnybos įstatymo 7 straipsnyje yra įtvirtina, kad diplomatinės tarnybos institucija (konsulatas) yra skirta oficialiems tarpvalstybiniams santykiams palaikyti. Atsakovo nuomone, Generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigybės aprašyme numatyta funkcija pagal kompetenciją palaikyti nuolatinius ryšius su (duomenys neskelbtini) Respublikos bei Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą užtikrinančiomis valstybės institucijomis yra betarpiškai sietina su konsulato (Užsienio reikalų ministerijos) funkcijomis.

Atsakovas pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas tirdamas 2005 metų įvykius taikė įstatymų nuostatas, kurios tuo metu negaliojo. Teismas, pasisakydamas apie V. P. perkėlimą į diplomatinę tarnybą (2005 m.), taikė Valstybės saugumo departamento statuto 20 straipsnio 7 dalį, kuri įsigaliojo tik 2009 m. sausio 1 d.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Valstybės saugumo departamento statuto 28 straipsnio nuostatas. Pažymi, kad Valstybės saugumo departamento pareigūno perkėlimas iš Valstybės saugumo departamento į Užsienio reikalų ministeriją (diplomatinę tarnybą) yra prilyginamas darbinių santykių pasibaigimu vienoje ir įgijimu kitoje institucijoje. Tai patvirtina aplinkybė, kad perkeliamas Valstybės saugumo departamento pareigūnas iš Valstybės saugumo departamento į Užsienio reikalų ministeriją privalo su Valstybės saugumo departamentu atsiskaityti Valstybės saugumo departamento statuto 25 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka. Pažymi, jog V. P. darbo Užsienio reikalų ministerijoje metu buvo draudžiamas ne Valstybės saugumo departamento įstatymo, o Diplomatinės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėja L. P. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 69-71) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog proceso metu tiriant byloje surinktus įrodymus buvo kilęs klausimas dėl V. P. priesaikos Diplomatinės tarnybos įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsakovas turėjo galimybę prašyti teismo šiuo klausimu išreikalauti papildomus įrodymus arba sudaryti jam sąlygas tokius įrodymus gauti, tačiau nepasinaudojęs savo procesine teise jis prarado teisę kaltinti teismą dėl įrodymų nesurinkimo.

Pabrėžia, jog atsakovo minimi įrodymai (2006 m. rugsėjo 29 d. Valstybės saugumo departamento raštas Nr. (01)-18-369-743, buvusio Valstybės saugumo departamento vadovo A. P. paaiškinimai, Ministro Pirmininko 2007 m. gegužės 18 d. teikimas, D. M. parodymai duoti ikiteisminiame tyrime) teismo posėdyje buvo ištirti.

Pažymi, jog atsakovas nepagrįstai tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes teismo išlikimas nešališku ir objektyviu bylos nagrinėjimo procese negali būti laikomas įstatymo pažeidimu. Teismo sprendime byloje surinkti įrodymai yra įvertinti, faktinės aplinkybės nustatytos, pateikti teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo.

Pabrėžia, jog Užsienio reikalų ministerija buvo įtraukta į procesą, turėjo ABTĮ 53 straipsnio 2 dalyje nustatytas teises ir ji sprendė, kokioje apimtyje naudotis savo teisėmis.

Pareiškėja pažymi, jog diplomato priesaika privalėjo būti V. P. asmens byloje, suformuotoje Užsienio reikalų ministerijoje. Tai, kad šis dokumentas nebuvo pateiktas rodo, jog priesaikos priėmimo procedūra nebuvo atlikta. Paskiriant V. P. į diplomatinę tarnybą nebuvo jo pareigybės aprašo, pareigybės aprašas buvo parengtas ir patvirtintas tik po kelių mėnesių nuo tarnybos užsienyje pradžios.

Nurodo, jog V. P. darbui Užsienio reikalų ministerijoje buvo perkeltas vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu, jo atžvilgiu turėjo būti taikoma nurodyto įstatymo 43 straipsnio 5 dalis. V. P. atžvilgiu turėjo būti išsaugomos saugumo pareigūno socialinės garantijos. Pareiškėjos nuomone, atsakovo teiginiai, kad V. P. ir Valstybės saugumo departamento tarnybiniai santykiai buvo pasibaigę, yra paneigti byloje surinktais įrodymais ir atsakovo atstovo pripažinimu, kad įsakymas dėl V. P. atleidimo iš Valstybės saugumo departamento nebuvo priimtas.

Pareiškėjos nuomone, atsakovo teiginys, kad V. P. perėjus dirbti į Užsienio reikalų ministeriją buvo nutrauktas jo draudimas valstybės lėšomis Valstybės saugumo departamento įstatymo 32 straipsnio prasme, yra nepagrįstas įrodymais. Nesant įsakymo dėl V. P. atleidimo iš Valstybės saugumo departamento, nėra įstatyme numatytos aplinkybės, nutraukiančios draudimą valstybės lėšomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 72) nurodo, jog su apeliaciniu skundu sutinka.

Pabrėžia, jog Užsienio reikalų ministerijos pozicija yra išdėstyta jos atsiliepime į pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo.

TMTTNAT

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjos L. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo Valstybės saugumo departamento 2011 m. sausio 20 d. rašto Nr. (66)-18-93, 2011 m. liepos 1 d. Valstybės saugumo departamento tarnybinio tyrimo komisijos išvados Nr. (K)-22-172 ir 2011 m. liepos 19 d. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus rašto Nr. (75)-18-1360 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo Valstybės saugumo departamento pareigos apskaičiuoti bei išmokėti žuvusio V. P. šeimai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą ir faktinėms bylos aplinkybėms taikytiną teisinį reguliavimą, sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir konstatavo, kad žuvusysis V. P. net ir sudaręs 2005 m. spalio 28 d. terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį su Užsienio reikalų ministerija, vykdė Valstybės saugumo departamento deleguotas funkcijas, jog 2011 m. liepos 1 d. Tarnybinio tyrimo komisijos išvada Nr. (K)-22-172 ydinga, o atsakovas turi pareigą sudaryti tarnybinio tyrimo komisiją, kuri privalo nustatyti priežastinio ryšio tarp V. P. mirties ir jo vykdytos tarnybos buvimą (ar nebuvimą), taip pat nurodė, kad nesant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įvertinimo, ar įvykis laikytinas draudiminiu ir nesant VSD atsisakymo mokėti kompensaciją, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjos prašomą kompensaciją.

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir jai taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės sutinka.

Pažymėtina, kad atsakovas ir pareiškėja savo apeliaciniuose skunduose atitinkamai kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, susijusias ir su V. P. statusu jo mirties momentu, ir su teismo vertinimu, kad būtent atsakovo sudaryta tarnybinio tyrimo komisija privalo nustatyti priežastinio ryšio tarp asmens mirties ir jo atliekamos tarnybos buvimą (ar nebuvimą), todėl teisėjų kolegija dėl šių klausimų pasisako atskirai.

Kiek tai susiję su V. P. tarnybiniu statusu jo mirties metu teisėjų kolegija visų pirma konstatuoja, kad iš esmės nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių (išskyrus ginčą dėl to, ar V. P. prisiekė pagal diplomatinės tarnybos įstatymą), nesutariama dėl šių faktinių aplinkybių teisinio vertinimo.

Valstybės saugumo departamento įstatymo (2006 m. gegužės 11 d. redakcija, galiojusi V. P. žūties metu) 31 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad saugumo departamento pareigūno, žuvusio ryšium su tarnyba, šeimai išmokama vienkartinė dešimties metų (120 mėnesių) darbo užmokesčio dydžio kompensacija, o Valstybės saugumo departamento statuto (2006 m. liepos 19 d. redakcija) 44 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad saugumo pareigūnui žuvus dėl tarnybos Saugumo departamente, jo šeimai – nepilnamečiams vaikams (įvaikiams), kol jiems sukaks 16 metų, taip pat besimokantiems nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose vaikams (įvaikiams), kol jiems sukaks 24 metai, sutuoktiniui, mirusiojo vaikams, gimusiems po jo mirties, tėvui ar motinai – bei nedarbingiems asmenims, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per 1 metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama 120 mėnesių darbo užmokesčio dydžio vienkartinė kompensacija. Taigi kaip nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. kovo 22 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-1768/2012) siekiant įvertinti pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą visų pirma būtina nustatyti, ar V. P. žūties metu buvo Valstybės saugumo departamento pareigūnas, t. y. saugumo pareigūnas Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies prasme, ir tik atsakius į šį klausimą teigiamai vertinti, ar jis žuvo dėl tarnybos Valstybės saugumo departamente.

Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad net ir sudaręs 2005 m. spalio 28 d. terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį su Užsienio reikalų ministerija, V. P. vykdė Saugumo departamento deleguotas funkcijas, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai konstatavo, kad jis negali būti laikomas pradėjusiu diplomatinę tarnybą.

Kaip minėta, nėra ginčo dėl to, kad V. P. 2005 m. spalio 17 d. prašymais VSD ir URM (t. I, b.l. 69 ir 139), taip pat VSD iniciatyva (Užsienio reikalų ministrui adresuotas 2005 m. spalio 20 d. raštas Nr. (01)-19-1500KF-5 (t. I, b.l. 138), 2005 m. spalio 28 d. Užsienio reikalų ministras įsakymu Nr. D-159 (t. I, b.l.12) sudarė Terminuotą diplomato tarnybos sutartį su V. P. nuo 2005 m. lapkričio 2 d., tą pačią dieną Užsienio reikalų ministras A. V. ir V. P. pasirašė Terminuotą diplomato tarnybos sutartį Nr. 87 (t. I, b.l. 6-7), kuria V. P. buvo priimtas į Lietuvos Respublikos diplomatinę tarnybą Lietuvos Respublikos generaliniame konsulate (duomenys neskelbtini) ministru patarėju.

Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad V. P. negalima laikyti pradėjusiu diplomatinės tarnybos dėl to, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą V. P. perkėlimui nebuvo pagrindo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių, taip pat dėl to, kad nėra duomenų, jog V. P. būtų prisiekęs Diplomatinės tarnybos įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje svarbu nustatyti ne tiek tai, ar V. P. pradėjo diplomatinę tarnybą, o tai, ar pradėjęs diplomatinę tarnybą V. P. liko saugumo pareigūnu Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio 1 dalies ir Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies prasme.

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2005 m. lapkričio 3 d. VSD direktoriaus įsakyme Nr. P-360 (t. I, b.l. 14) dėl V. P. perkėlimo iš VSD valdybos viršininko į Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas kaip teisinis perkėlimo pagrindas pagrįstai nurodytos Valstybės tarnybos įstatymo 19 straipsnio 1, 3 ir 5 dalys. Tuo metu galiojusios Valstybės saugumo departamento įstatymo ir Valstybės saugumo departamento statuto redakcijos neįtvirtino atskirų nuostatų dėl saugumo pareigūnų perkėlimo į diplomatinę tarnybą, todėl V. P., kaip statutiniam valstybės tarnautojui (Valstybės tarnybos įstatymo (2004 m. gruodžio 13 d. redakcija) 2 straipsnio 6 dalis: „statutinis valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, kurio tarnybą reglamentuoja įstatymo patvirtintas statutas arba Diplomatinės tarnybos įstatymas, nustatantys specialias priėmimo į valstybės tarnybą, tarnybos atlikimo, atsakomybės ir kitas su tarnybos ypatumais susijusias sąlygas, ir (ar) turintis viešojo administravimo įgaliojimusjam nepavaldžių asmenų atžvilgiu“) galėjo būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos (4 straipsnio 2 dalis: „statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus šio Įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką”).

Kiek tai susiję su priesaikos Diplomatinės tarnybos įstatymo 21 straipsnio nustatyta tvarka vertinimu, teisėjų kolegija pritaria Užsienio reikalų ministerijos nuomonei (t. IV, b.l. 67), kad ji neturėtų būti pernelyg sureikšminta sprendžiant, ar V. P. pradėjo diplomatinę tarnybą. Viena vertus iš trečiojo suinteresuoto asmens pozicijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą galima suvokti, jog V. P. nebuvo prisiekęs Diplomatinės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Vis dėlto byloje nėra ginčo dėl to, kad V. P. buvo prisiekęs Lietuvos Respublikai kaip saugumo pareigūnas, taigi byloje vertinamu atveju nėra pagrindo teigti, jog vien priesaikos nebuvimas laikytinas pakankamu pagrindu spręsti, jog V. P. nepradėjo diplomatinės tarnybos.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių darytina išvada, kad V. P. 2005 m. lapkričio 2 d. Terminuotos diplomato tarnybos sutarties Nr. 87 pagrindu de jure pradėjo diplomatinę tarnybą.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ir sudaręs 2005 m. spalio 28 d. terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį su Užsienio reikalų ministerija, V. P. vykdė Saugumo departamento deleguotas funkcijas, pagrįstai atsižvelgė į specifinį atsakovo statusą bei tarnybos jame pobūdį, konkrečias šios bylos faktines aplinkybes, susijusias su V. P. perkėlimo į diplomatinę tarnybą ir paskyrimo į generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) ministro patarėjo pareigas tikslais.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš VSD 2005 m. spalio 20 d. rašto Nr. (01)-19-1500KF-5 (t. I, b.l. 138) turinio matyti, jog VSD V. P. į generalinį konsulatą (duomenys neskelbtini) delegavo kaip saugumo pareigūną įgyvendinant 2004 m. rugpjūčio 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1064-14 KF patvirtintą Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos institucijų saugaus funkcionavimo užtikrinimo 2005 – 2008 metų programą (toliau – ir Diplomatinio saugumo programa). Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad ši programa sietina ir su atsakovui teisės aktais priskirtų funkcijų įgyvendinimu, pati Diplomatinio saugumo programa buvo tęstinio (ne situacinio) pobūdžio, o tai leidžia daryti išvadą, kad ir sudaręs terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį V.

P. toliau liko saugumo pareigūnu. Kaip minėta, VSD 2005 m. spalio 20 d. rašte Nr. (01)-19-1500KF-5 nurodyta, kad įgyvendinant pirmiau nurodytą Vyriausybės nutarimą būtent į generalinį konsulatą (duomenys neskelbtini) turi būti skirtas saugumo pareigūnas ir kad VSD deleguoja būtent V. P.. Be to, šiame rašte taip pat nurodyta, kad pasibaigus terminuotai diplomato tarnybos sutarčiai V. P. tęs tarnybą Valstybės saugumo departamente. V. P. prašymuose pervesti jį į diplomatinę tarnybą aiškiai nurodoma, kad toks prašymas grindžiamas Diplomatinio saugumo programa (t.

I, b.l. 69 ir 139), ši programa nurodyta ir V. P. 2005 m. spalio 29 d. tarnybiniame prašyme, kuriuo jis prašė pervesti jį į Valstybės saugumo departamento pareigūnų rezervą (t. I, b.l. 71). Iš tuometinio VSD generalinio direktoriaus A. P., delegavusio V. P. į diplomatinę tarnybą, paaiškinimų Komisijai V. P. žūčiai tirti (t. I, b.l. 36-54), galima daryti išvadą, kad Diplomatinio saugumo programa sietina su atsakovui priskirtų funkcijų įgyvendinimu („... VSD suteikianti teisę praplėsti savo atstovų užsienyje skaičių“, t.

I, b.l. 37), kuri įgyvendinta formaliai panaudojant diplomatinę tarnybą („Su URM yra susitarimas, kad mūsų atstovai yra siunčiami per URMą“) (t. I, b.l. 39). Be to, V. P. delegavimas būtent į (duomenys neskelbtini) sietas su buvimo valstybės atitinkamų tarnybų veiklos aktyvumu Lietuvos interesų srityje (t. I, b.l. 38 – 39). Tokį faktinių aplinkybių vertinimą patvirtina ir atsakovo 2006 m. rugsėjo 29 d. raštas Nr. (01)-18-369-743 (t. I, b.l. 12-13), kuriame aiškiai nurodyta, jog „V. P. darbo Lietuvos Respublikos generalinio konsulato (duomenys neskelbtini) Respublikos (duomenys neskelbtini) metu buvo pavesta atlikti VSD kompetencijai priskirtas funkcijas“.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2005 m. lapkričio 3 d. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. P-361 (t. I, b.l. 16) V. P., remiantis Valstybės saugumo departamento statuto 28 straipsnio 1 dalimi, buvo įtrauktas į Valstybės saugumo departamento pareigūnų rezervą nuo 2005 m. lapkričio 2 d. Tuo metu galiojusios Valstybės saugumo departamento statuto redakcijos 28 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, jog „į saugumo pareigūnų rezervą gali būti įtraukiami iš tarnybos Saugumo departamente atleisti saugumo pareigūnai, dirbantys kitose institucijose ir atliekantys atskiras Saugumo departamento tarnybines užduotis”. Taigi šia nuostata įstatymų leidėjas numatė, jog tam tikras tarnybines užduotis gali atlikti ir formaliai kitose institucijose dirbantys asmenys. Nors ši nuostata expressis verbis nenustatė, kad į saugumo pareigūnų rezervą gali būti įtraukiami asmenys, kurie perkeliami / deleguojami į diplomatinę tarnybą neatleidžiant saugumo pareigūno iš Valstybės saugumo departamento, ji rodo, kad įstatymų leidėjas atsižvelgė į atsakovo vykdomų funkcijų specifinį pobūdį ir pripažino, kad de facto saugumo pareigūno funkcijas gali atlikti ir asmuo, kuris formaliai nėra susietas tarnybos santykiais su atsakovu. Įstatymų leidėjui expressis verbis pripažinus, kad į saugumo pareigūnų rezervą gali būti įtraukiami asmenys, atliekantys atskiras atsakovo tarnybines užduotis, nėra pagrindo teigti, kad į šį rezervą negalėjo būti įtraukti asmenys, kurie de facto vykdė su atsakovo funkcijų įgyvendinimu susijusią nuolatinę veiklą kaip buvo V. P. atveju.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad vėliau įstatymų leidėjas išsamiau sureguliavo ir detalizavo saugumo pareigūnų perkėlimo į diplomatinę tarnybą klausimus, taip formalizuodamas pirmiau minėtą susiklosčiusią praktiką. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Valstybės saugumo departamento statuto 20 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad “kai yra tarnybinis būtinumas, atsižvelgus į saugumo pareigūno išsilavinimą ir kompetenciją, pareigūnas jo sutikimu ne ilgiau kaip 5 metams gali būti perkeltas į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje ir atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, kitoje valstybės institucijoje ar įstaigoje, taip pat dirbti į specialiąsias misijas”; 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad “į saugumo pareigūnų rezervą gali būti įtraukti iš pareigų atleisti saugumo pareigūnai, dirbantys kitose institucijose, įstaigose, įmonėse, organizacijose ar užsiimantys kita teisėta veikla ir vykdantys atskiras Saugumo departamento tarnybines užduotis, arba šio Statuto 20 straipsnio 7 dalyje numatytais atvejais į kitas pareigas laikinai perkelti saugumo pareigūnai”, be to Statuto 28 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad “saugumo pareigūno buvimo saugumo pareigūnų rezerve laikas įskaitomas į Saugumo departamento sistemos pareigūnų tarnybos stažą ir ištarnautą laiką aukštesniam saugumo pareigūno laipsniui gauti”.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir sudaręs 2005 m. spalio 28 d. terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį su Užsienio reikalų ministerija V. P. išlaikė saugumo pareigūno statusą Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio 1 dalies ir Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalies prasme, vien ta aplinkybė, kad jis buvo sudaręs diplomatinės tarnybos sutartį tokios išvados nepaneigia. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas teisės aiškinimas reikštų asmenų, faktiškai vykdžiusių su atsakovui priskirtų funkcijų įgyvendinimu susijusią veiklą, nepateisinamą skirtingą traktavimą lyginant su tais, kurių tarnybos santykiai yra formalizuoti teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo iš esmės neginčija pirmiau aptartų faktinių aplinkybių, nepateikia jas paneigiančių įrodymų. Atsakovo 2011 m. liepos 1 d. Tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. (K)-22-172 (t. II, b.l. 9-10) tik nurodoma, jog Komisija „nenustatė, kad V. P. buvo pavesta vykdyti VSD užduotis (duomenys neskelbtini) mieste“, taigi kalbama konkrečiai tik apie (duomenys neskelbtini) , o ne apskritai apie V. P. veiklos (duomenys neskelbtini) pobūdį.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas vadovavosi dokumentais, paaiškinimais, nesančiais teisės aktais, kuriais vadovaudamasis teismas turėtų daryti pagrįstas ir nešališkas išvadas, teisėjų kolegija tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuodamas, kad ir sudaręs 2005 m. spalio 28 d. terminuotą diplomatinės tarnybos sutartį su Užsienio reikalų ministerija V. P. vykdė Valstybės saugumo departamento deleguotas funkcijas, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. išsamiai ir objektyviai išanalizavo byloje nustatytas faktines aplinkybes ir remdamasis savo vidiniu įsitikinimu jas įvertino teisės požiūriu.

Kiek tai susiję su Valstybės saugumo departamento 2011 m. sausio 20 d. rašto Nr. (66)-18-93, 2011 m. liepos 1 d. Valstybės saugumo departamento tarnybinio tyrimo komisijos išvados Nr. (K)-22-172 ir 2011 m. liepos 19 d. Valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus rašto Nr. (75)-18-1360 teisėtumo ir pagrįstumu teisėjų kolegija pažymi, kad šie Valstybės saugumo departamento raštai iš esmės traktuotini kaip atsisakymas atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Valstybės saugumo departamento 2011 m. sausio 20 d. rašte Nr. (66)-18-93 )(t. I, b.l. 62) nurodyta, jog „tol, kol nėra baigtas ikiteisminis tyrimas dėl A. P. žūties aplinkybių, Valstybės saugumo departamentas negali spręsti klausimų, susijusių su Jūsų prašyme nurodyta kompensacija“, tuo tarpu 2011 m. liepos 1 d. Valstybės saugumo departamento tarnybinio tyrimo komisijos išvadoje Nr. (K)-22-172 (t. II, b.l. 9-10) be kita ko nurodyta, kad „Komisija negali nustatyti, ar yra priežastinis ryšys tarp V. P. mirties (žūties) ir jo pareigų, susijusių su VSD veikla, vykdymo. Šis priežastinis ryšys gali būti nustatytas tik Generalinei prokuratūrai atlikus ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 19-1-002-06 dėl V. P. mirties (žūties) fakto (duomenys neskelbtini) mieste“.

Valstybės saugumo departamento statuto (2011 m. birželio 4 d. redakcija) 44 straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog „ar saugumo pareigūno mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnyba, nustatoma Saugumo departamento generalinio direktoriaus nustatyta tvarka atlikus tarnybinį tyrimą“. Šiuo metu iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo 69 straipsnio 5 dalyje. Be to Sąlygų 3 punkte taip pat nurodyta, kad „žūties ar sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo) arba eina (ėjo) pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį“, o Sąlygų 20 punkte numatyta, kad „kompensacija apdraustajam, sužeistam ryšium su tarnyba, mokama vadovaujantis atitinkamai pagal nustatytą veiklos sritį Centrinės medicininės ekspertizės komisijos (Vidaus reikalų ministerijos, Karinės medicinos ekspertizės ar kitos) arba Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvada ir pateiktu įvykio aktu, surašytu darbovietėje (tarnybos, mokymo, stažuotės, praktikos vietoje). Prireikus vadovaujamasi tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada arba teismo sprendimu“.

Konstatavus, jog mirties metu V. P. buvo saugumo pareigūnas Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio prasme, būtina įvertinti, ar jo mirtis susijusi su tarnyba. Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT teisėjų kolegija 2012 m. kovo 22 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-1768/2012) aiškindama Sąlygų 20 punkto turinį atkreipė dėmesį į dispozityvų joje įtvirtintos normos, susijusios su ikiteisminio tyrimo išvados ar teismo sprendimo privalomumu tarnybinio tyrimo komisijai priimant sprendimą, pobūdį.

Visų pirma pažymėtina, kad Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnio 1 dalyje ir Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos kompensacijos išmokėjimą sieja su faktine aplinkybe, kad saugumo pareigūnas žuvo būtent dėl jo, kaip saugumo pareigūno veiklos („žuvusio ryšium su tarnyba“; „žuvus dėl tarnybos Saugumo departamente). T. y. tam, kad tokia kompensacija būtų išmokėta, nepakanka, kad būdamas susietas tarnybos santykiais su atsakovu saugumo pareigūnas mirtų darbo metu, nes pirmiau minėtose teisės normose tiesiogiai kalbama apie saugumo pareigūno žūtį ryšium su tarnyba (dėl tarnybos Saugumo departamente), taigi kompensacijos išmokėjimas siejamas būtent su specifine saugumo pareigūno veikla.

Taip pat pabrėžtina, kad iš Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 6 dalies ir Sąlygų 3 punkto turinio akivaizdžiai seka, kad byloje vertinamu atveju būtent Valstybės saugumo departamento vadovo sudarytai tarnybinio tyrimo komisijai tenka pareiga konkrečiu atveju nustatyti priežastinio ryšio tarp saugumo pareigūno mirties ir jo tarnybos buvimą ar nebuvimą. Dėl minėtos priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Valstybės saugumo departamentas privalo sudaryti tarnybinio tyrimo komisiją, kuri turi pareigą nustatyti priežastinio ryšio tarp V. P. mirties ir jo, kaip saugumo pareigūno, tarnybos buvimą ar nebuvimą.

Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad neteisinga ir neprotinga daryti prielaidą, kad atsakovas turi galimybę šiuo metu atlikti realų tyrimą, toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta teisės aktai pareigą nustatyti priežastinį ryšį įtvirtina būtent viešojo administravimo subjekto sudarytai tarnybinio tyrimo komisijai, taigi teismas negali perimti viešojo administravimo subjekto funkcijų, jo funkcija yra įvertinti priimtų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Be to, nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad praktiškai Sąlygų 3 punkto nuostatas jau įvykdė Užsienio reikalų ministerija, kuri atliko tyrimą ir išmokėjo žuvusiojo šeimai teisės aktų nustatytą kompensaciją, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks Užsienio reikalų ministerijos elgesys negali būti traktuojamas kaip priežastinio ryšio, kuris nurodytas būtent Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 6 dalyje, nustatymas, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, be kita ko, 2007 m. vasario 19 d. Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus potvarkio Nr. DP-39 (t. I, b.l. 175-176, t. II, b.l. 96), Užsienio reikalų ministerija atitinkamą kompensaciją išmokėjo vadovaudamasi Diplomatinės tarnybos įstatymo 70 straipsniu, o ne Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsniu, taigi, ji nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp V. P. mirties ir jo, kaip saugumo pareigūno, tarnybos.

Vis dėlto teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepagrįstai neįpareigojo atsakovo sudaryti tokią tarnybinio tyrimo komisiją, kuri turėtų pareigą nustatyti pirmiau minėto priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu keičia pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir nurodo atsakovui sudaryti tarnybinio tyrimo komisiją, kuri privalo nustatyti priežastinio ryšio tarp V. P. mirties ir jo, kaip saugumo pareigūno, tarnybos buvimą ar nebuvimą. Kadangi teisės aktai neįtvirtina konkretaus termino, per kurį turėtų būti pateikta tokia išvada, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu atveju nustatytinas protingas teismo nustatyto įpareigojimo įgyvendinimo terminas (žr., pvz., LVAT 2004 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-915/2004 (Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 6, p. 203); 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 1058/2010), kuris sietinas su veiksmingu teisės į teisminę teisių gynybą užtikrinimu. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija nustato trijų mėnesių terminą teismo įpareigojimui įvykdyti jį skaičiuojant nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip minėta pirmiau, Sąlygų 20 punkte nurodyta ikiteisminio tyrimo išvada ar teismo sprendimas gali būti tik vienas iš įrodymų sprendžiant klausimą dėl tokio priežastinio ryšio buvimo. Teisėjų kolegijos vertinimu tarnybinio tyrimo komisija privalo išsamiai ir objektyviai įvertinti visą atitinkamu metu turimą medžiagą ir jos pagrindu padaryti konkrečią išvadą dėl minėto priežastinio ryšio buvimo ar nebuvimo. Akivaizdu, kad tokios išvados pateikimas yra viena iš teisinių prielaidų pareiškėjai įgyvendinant savo teises, todėl atsisakymas ją pateikti (ar ydingos išvados priėmimas) akivaizdžiai sukelia teisines pasekmes pareiškėjai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atitinkamos išvados (konstatuojančios, kad yra priežastinis ryšys ar atvirkščiai, kad tokio priežastinio ryšio nėra) pateikimas nereiškia, kad ji negali būti peržiūrėta (pakeista) vėliau nustačius naujų reikšmingų aplinkybių, darančių įtaką atliktam vertinimui.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal Sąlygų 3 punktą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį o pagal Sąlygų 14 punktą prašymą išmokėti draudimo sumą apdraustasis, jo įgaliotas asmuo, šeimos narys arba asmuo, paskirtas gauti draudimo sumą apdraustojo mirties atveju, turi pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui ne vėliau kaip per 3 metus nuo draudiminio įvykio dienos. Tuo tarpu Sąlygų 15 punkte nurodyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, gavęs šių draudimo sąlygų 14 punkte nurodytus dokumentus, turi per 10 darbo dienų išspręsti draudimo sumos mokėjimo klausimą, apie sprendimą pranešti gavėjui ir išsiųsti apdraustojo darbovietei pranešimą apie mokėtiną draudimo sumą arba atsisakymo mokėti priežastį. Kai mokėtinai sumai nustatyti būtina medicininė ekspertizė, tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada, teismo sprendimas arba paveldėjimo teisės liudijimas, mokėjimo klausimas turi būti išspręstas ir apie sprendimą pranešta gavėjui ir apdraustojo darbovietei per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo. Apdraustųjų darbovietės, mokymo ir kitos įstaigos ar kariniai vienetai draudimo sumas moka iš jiems patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų

Atsižvelgdama į minėtas teisės normas teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti žuvusiojo V. P. šeimai Valstybės saugumo departamento įstatymo 31 straipsnyje ir Valstybės saugumo departamento statuto 44 straipsnio 1 dalyje numatytą kompensaciją. Kaip minėta viena iš teisinių prielaidų tokios kompensacijos išmokėjimui yra priežastinio ryšio, kurį privalo nustatyti atsakovas, buvimas, be to, klausimą, ar nelaimingas atsitikimas buvo draudiminis įvykis, sprendžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, kuris šioje byloje nėra proceso dalyvis. Taigi kol nėra išspręstas klausimas dėl priežastinio ryšio buvimo ir nenustatyta, ar byloje vertinamas atvejis laikytinas draudiminiu įvykiu, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti teisės aktais įtvirtintą kompensaciją.

Dėl pirmiau išdėstytų motyvų teisėjų kolegija pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą tenkina iš dalies, atsakovo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia įpareigojant atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 26 d. sprendimo rezoliucinės dalies penktą punktą pakeisti ir išdėstyti taip: „Įpareigoti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą per tris mėnesius nuo šios teismo nutarties įsiteisėjimo dienos nustatyti priežastinio ryšio tarp V. P. mirties ir jo, kaip saugumo pareigūno, tarnybos buvimą. Likusią pareiškėjos L. P. skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis