2020-10-07 Nr. AB-18550-3-62-3-01086-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2646-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01086-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. bausmę atliko Pravieniškių PN-AK I sektoriuje, 3 būryje. Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas vienam gyvenamojoje patalpoje laikomam asmeniui turintis tekti plotas, kurį dar labiau mažino patalpose esantis kietasis inventorius. Pareiškėjas teigė, kad periodiškai buvo laikomas patalpoje Nr. 1, kurios plotas 35,64 kv. m, kartu su 12–14 asmenų, todėl vienam asmeniui teko 2,97 kv. m ploto. Pareiškėjas teigė dėl Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų patyręs didžiulį psichologinį sukrėtimą, sutriko jo visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK I sektorių atvyko 2017 m. rugpjūčio 11 d. ir ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., buvo paskirtas į 3 būrį – 2017 m. rugpjūčio 16 d. į 3 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos, faktinis nuteistųjų skaičius skyrimo į būrį dieną buvo 5, o 2018 m. sausio 9 d. – į 3 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurioje įrengta 11 miegamųjų vietų, toks pat faktinis skaičius buvo nuteistųjų skyrimo į būrį dieną. Faktinis apgyvendintų nuteistųjų skaičius neviršijo patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus ir pareiškėjui teko daugiau nei 3,1 kv. m ploto. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Atsakovas nesutiko, kad iš bendro gyvenamojo ploto turi būti išskaičiuojamas plotas, skirtas baldams, kietajam inventoriui. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė jam žalos. Pareiškėjas dėl negatyvių pasekmių į psichologus nesikreipė, jo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis medicininės pagalbos dėl sveikatos sutrikimų, sukeltų gyvenant nepakankamo ploto sąlygomis. Pareiškėjo skundo argumentai dėl tariamai padarytos žalos yra nekonkretūs ir deklaratyvūs.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo J. V. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad reikalavimus dėl minimalaus ploto turinčio tekti vienam kalinamam asmeniui bendrabučio tipo patalpose ir pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose asmeniui nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 111.1 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

7. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 16 d. buvo paskirtas į 3 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 20,67 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, nuo 2018 m. sausio 9 d. paskirtas į 3 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 35,62 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų. 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui teko 3,24 kv. m ploto, o 3 būrio 3 patalpoje – 3,45 kv. m ploto.

8. Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu 1-oje gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma nuo 12 iki 14 asmenų, patalpos plotas 35,54 kv. m, ir vienam asmeniui tenkantis plotas buvo 2,97 kv. m., tačiau teismas vertino, jog pareiškėjo paaiškinimuose yra esminių neatitikimų. Skunde pareiškėjas nurodo, jog buvo laikomas 3 būrio patalpoje Nr. 1 nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. kartu su 12–14 asmenų, skundo papildyme nurodo, jog buvo laikomas 1-oje sekcijoje 3-iame būryje iki 2018 m. rugpjūčio 16 d., kur įrengta 12 miegamųjų vietų. Iš atsakovo atstovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėjas buvo paskirtas į skirtingas gyvenamąsias patalpas, t. y. 2017 m. rugpjūčio 16 d. į 3 būrio 3 gyvenamąją patalpą (nuo 2017 m. spalio 25 d. iki 2017 m. lapkričio 8 d. buvo išsiųstas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą), o nuo 2018 m. sausio 9 d. į 3 būrio 1 gyvenamąją patalpą ir ten buvo iki 2018 m. rugpjūčio 16 d. (išskyrus laikotarpius nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 28 d., nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. birželio 13 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. iki 2018 m. rugpjūčio 13 d. – kai buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę). Teismas pažymėjo, kad pagal skunde pateiktus pareiškėjo paaiškinimus neaišku, kaip 12–14 nuteistųjų galėjo tilpti gyvenamojoje patalpoje Nr. 1 (apie kurias skunde jis iš vis nenurodo), kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos (pvz. 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, ar jiems nebuvo skiriama lova). Pareiškėjo pateiktas gyvenamosios patalpos plotas – 35,64 kv. m, skiriasi nuo atsakovo atstovo teikiamų duomenų. Pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyvenamoji patalpa ginčo laikotarpiu daug kartų nesikeitė, todėl pagal teismų praktiką laikytina, jog pareiškėjas privalo pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o esant neatitikimams, vadovaujamasi atsakovo atstovo teikiamais duomenimis apie nuteistųjų skaičių, kamerų plotą. Teismas iš atsakovo atstovo duomenų sprendė, kad vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko Taisyklių 111.1 punkto reikalavimus – svyravo nuo 3,24 iki 3,45 kv. m, todėl pareiškėjo teisė į minimalų plotą nebuvo pažeista.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, kuriose sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo gyvenamųjų patalpų, todėl nenustačius nacionalinės teisės pažeidimo dėl ploto normos, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas. Pravieniškių PN-AK atsiliepime paaiškino, jog pataisos namuose nuteistieji yra patalpinti atskiruose lokaliniuose sektoriuose ir gyvena bendrabučio tipo patalpose. Nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laisvalaikiu vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, dalyvauti socialinės reabilitacijos priemonėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t. Nuteistieji miega miegamuosiuose, kurie nerakinami.

10. Teismas nesirėmė pareiškėjo skunde nurodyta teismine praktika: administracinėmis bylomis Nr. I-2847-422/2017 ir Nr. I-260-554/2019, kadangi minėtose bylose nagrinėtas ginčo laikotarpis nesutampa su šioje byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu, nėra jokio pagrindo spręsti, jog kalinamų asmenų skaičius sutapo su pareiškėjo ginčo laikotarpiu esančiu nuteistųjų skaičiumi.

11. Teismas konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų nepažeidė, o pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), todėl valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

III. 12. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjant bylą buvo atsižvelgta tik į Pravieniškių PN-AK naudingus įrodymus. Pareiškėjas teigia, kad jam kyla problemos dėl asmeninės erdvės stokos, nuolat kyla ginčai su kitais kaliniais, kurie kelia konfliktus. Dėl asmeninės, poilsio ir saviugdos vietos stokos sumažėja galimybės pareiškėjui taisytis, pasinaudoti laisvės atėmimo bausmės sušvelninimu, lygtiniu paleidimu ir pan. Be to, būryje nėra įrengtos rūkymo ir poilsio patalpos, todėl pareiškėjui ir kitiems nerūkantiems tenka kvėpuoti dūmais, kai būrys yra užrakintas. Pareiškėjas teigia, kad pareigūnai nesiima spręsti ir nesuteikia pagalbos dėl kylančių konfliktų ar nesklandumų.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovo atstovas nurodo, kad byloje nenustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma, todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui nepriteistas pagrįstai. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. V. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2017 m. rugpjūčio 16 d. iki 2018 m. rugpjūčio 16 d.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus atsakovo naudai.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų ir padarytų išvadų nebekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados.

20. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

21. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės aktų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-202-552/2018, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3850-525/2018).

23. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas pateikė rašytinius įrodymus apie tai, kokiose patalpose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas, nurodė net vardinį kartu su pareiškėju apgyvendintų nuteistųjų sąrašą su priskirtais lovų numeriais (b. l. 18, 19). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui jo kalinimo Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje teko 3,24 kv. m ploto, o 3 būrio 3 patalpoje – ne mažiau kaip 3,45 kv. m ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu Taisyklių 111.1 punktas pažeistas nebuvo, todėl Pravieniškių PN-AK neteisėti veiksmai nenustatyti pagrįstai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, t. y. nesant vienos būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

25. Nagrinėjamu atveju iš teismo sprendimo turinio matyti, kokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas rėmėsi, bei kaip juos įvertino. Teismas rėmėsi pakankama įrodymų visuma, leidžiančia daryti pagrįstas išvadas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo ir naujų aplinkybių, susijusių su rūkymu gyvenamosiose patalpose, netinkamu pareigūnų pareigų vykdymu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui grindė minimalaus ploto pažeidimais, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu atsakovo atstovo veiksmuose pažeidimo nenustatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningam procesui užtikrinti, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų naujų argumentų.

27. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė