2019-12-18 Nr. AB-24119-3-62-3-03133-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4971-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03133-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo prijungus prie Marijampolės pataisos namų) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – Kybartų PN) (po reorganizacijos prijungta prie Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis netinkamomis sąlygomis Kybartų PN buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2016 m. liepos 22 d. Pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, nes gyvenamosiose patalpose buvo laikoma nuo 20 iki 28 nuteistųjų. Gyvenamųjų patalpų plotą taip pat užėmė baldai. Kybartų PN patalpose buvo pelių ir kitų parazitų. Sienos buvo padengtos pelėsiu. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniais skausmais, kančia, pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais. Pareiškėjo nuomone, šioje byloje nėra pagrindo jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senaties terminą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, šioje byloje. Taip pat nurodė, kad pareiškėjui atliekant bausmę laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2017 m. liepos 22 d. Kybartų PN bendrabučio tipo patalpose vienam asmeniui tekdavo nuo 3,27 kv. m. iki 5,14 kv. m ploto. Kybartų PN buvo sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šią veiklą vykdančia bendrove, kuri kas mėnesį atliko vabzdžių ir graužikų kontrolę bei jų naikinimą. Kybartų PN remonto darbai pagal poreikį buvo atliekami nuolat, todėl netinkamo lygio drėgmės ar pelėsių patalpose nebuvo. Kybartų PN nuolat buvo tikrinami Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų, pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas skunde nenurodė, kaip pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, nepagrindė priežastinio ryšio tarp galimų neteisėtų veiksmų ir jam padarytos neturtinės žalos.

II. 2. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2016 m. liepos 22 d., tačiau atsakovo atstovas daliai pareiškėjo reikalavimo prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

4. Teismas pabrėžė, kad dėl pareiškėjo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų jis turėjo jausti jo nurodytus išgyvenimus, kančias, todėl turėjo suvokti apie galimą jo teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. gruodžio 27 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalią už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. yra pagrindas pritaikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu atmesti šią pareiškėjo skundo dalį. Atsižvelgęs į tai, teismas nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. liepos 22 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

5. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo laikoma po 20–28 asmenis, tačiau pareiškėjas nekonkretizavo savo nurodytų aplinkybių, tiksliai nenurodė, kada, koks asmenų skaičius buvo laikomas konkrečiose patalpose, todėl šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertino kaip nepagrįstas. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, t. y. patalpos, kurioje buvo kalinamas, plotą (36 kv. m) ir joje laikytų asmenų skaičių (nuo 7 iki 11 asmenų), konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punkto, kuriame numatyta, kad vienam asmeniui bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamo ploto sąlygomis net įvertinus tai, kad patalpų plotą dar užėmė ir baldai.

6. Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). HN 134:2015 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas byloje pateikė su buitinių parazitų kontrolės ir naikinimo paslaugas naikinančiomis bendrovėmis sudarytas sutartis, taip pat įrodymus, kad sutartinių įsipareigojimų buvo laikomasi, t. y., kad buitinių parazitų kontrolė ir naikinimo darbai Kybartų PN buvo atliekami kartą per mėnesį. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje nėra pareiškėjo prašymų laisvės atėmimo įstaigos administracijai, kompetentingoms įstaigoms dėl buitinių parazitų ar graužikų jam keliamų nepatogumų, problemų, Todėl, įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, šiuo aspektu neteisėtu atsakovo veiksmų taip pat nėra pagrindo nustatyti.

7. Teismas pažymėjo, kad HN 134:2015 39 punkte numatyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad Kybartų PN patalpų remontas pagal poreikį buvo atliekamas nuolat, todėl pelėsių patalpose nebuvo. Be to, teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje irgi nenustatyta, kad pareiškėjas dėl pelėsio patalpose būtų kreipęsis į laisvės atėmimo įstaigos administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų išvadų (patikrinimo aktų), kuriose būtų užfiksuota, kad Kybartų PN patalpų būklė neatitiko higienos normų reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus dėl pelėsio patalpose vertino kaip nepagrįstus.

8. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustačius Kybartų PN neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti ir neturtinės žalos atlyginimą.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad jo gyvenamasis plotas buvo užstatytas baldais (kitu buitiniu inventoriumu), dėl to jam tekęs plotas buvo per mažas ir buvo pažeista teisė į minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, darytina išvada, kad jis patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas tinkamomis sąlygomis. Kybartų PN pareigūnai sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų, dėl to pareiškėjui buvo sistemingai daroma žala, turėjusi ilgalaikių fizinių ir psichologinių padarinių. Todėl pareiškėjui dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir dėl to patirtų išgyvenimų (nepatogumų) turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismas visapusiškai, išsamiai, vertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes. Atsakovo atstovas sutinka su teismo išvadomis. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, jam nesukėlusios neigiamų pasekmių. Nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas Kybartų PN laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2016 m. liepos 22 d. atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą: 1) pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 28 d. iki 2015 m. gruodžio 27 d. pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje; 2) likusią pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą nenustatęs neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliacinio skundo ribas.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pritaria jo atliktam nustatytų duomenų ir aplinkybių vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su teismo sprendimo motyvais (žr. Nutarties II dalį), todėl jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylose duomenis apie patalpų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, plotą ir jose kalintų nuteistųjų skaičių (b. l. 23), pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjas Kybartų PN ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas nepažeidžiant Taisyklių 111.1 punkto, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui bendrabučio tipo patalpose turi tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto. Nors pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos plotą dar užėmė buitinis inventorius, tačiau šio argumento, t. y. koks buitinis inventorius buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kiek ploto toks inventorius užėmė, nedetalizuoja, dėl to šis pareiškėjo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas. Be to, pagal EŽTT suformuotą praktiką apskaičiuojant kalinamiems asmenims tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą nėra išskaičiuojamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Todėl nustačius, kad pareiškėjui teko daugiau nei 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, iš jo neišskaičiavus baldų užimamo ploto, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo kalinamas tinkamomis ploto sąlygomis ginčo laikotarpiu Kybartų PN.

17. Nors pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, darytina išvada, jog jis patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų kalinamas tinkamomis sąlygomis, tačiau šioje byloje pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių neteisėtų veiksmų, t. y. pažeidimų, padarytų pareiškėjui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Pareiškėjas apeliaciniame nenurodo jokių motyvuotų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad jam kalint Kybartu PN ginčo laikotarpiu nebuvo padaryti neteisėti veiksmai (t. y. buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos), pagrįstumą. Tuo pagrindu konstatuotina, kad šioje byloje nenustatyti pareiškėjui padaryti neteisėti veiksmai (neveikimas).

18. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taigi šioje byloje nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjui, nėra pagrindo atsakovo viešajai civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kilti, dėl to nėra pagrindo ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

19. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė