2020-11-11 Nr. AB-21337-3-61-3-04470-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2313-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04470-2018-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. S-208 (7-183/2018) (toliau – ir MGK sprendimas) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5) FR0682-292 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir VMI sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Mokestinis ginčas kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto 7 700,75 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 3 941,97 Eur GPM delspinigių ir 2 310 Eur GPM baudos, mokesčių administratoriui konstatavus, jog pareiškėjas 2011–2014 m. laikotarpiu gavo transporto priemonių pardavimo pajamas, kurių nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokėtiną GPM pareiškėjui apskaičiavo taikydamas grynosios vertės metodą.

2.2. Tikrintu 2011–2014 m. laikotarpiu pareiškėjas transporto priemonių pardavimo veiklos nevykdė ir transporto priemonių pardavimo pajamų negavo. Byloje nėra jokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, kad pareiškėjas ginčo 22 automobilius pardavė ir gavo šių automobilių pardavimo pajamas. Nors mokesčių administratorius ir MGK rėmėsi informacija, kad pareiškėjas interneto tinklapyje www.autoplius.lt nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo patalpinęs 307 skelbimus apie parduodamus automobilius, tačiau nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo patalpinęs skelbimus būtent apie ginčo automobilius. Pareiškėjas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo tėvų įmonė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Garsava“ užsiima automobilių prekyba, todėl tėvo prašymu pareiškėjas nuolat internete talpindavo skelbimus apie parduodamus automobilius, be to, ginčo automobilių pirkėjai Lietuvoje nepatvirtino pirkę automobilius iš pareiškėjo.

2.3. Byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją, jog Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims pareiškėjo pervestos lėšos buvo jo paskola pusbroliui R. Z., pastarojo sesei L. K. bei R. Z. draugams I. S. (I. S.) ir V. F. (V. F.). Pareiškėjo vertinimu, tai patvirtino paskolų rašteliai ir pakvitavimai apie paskolų grąžinimą. Mokesčių administratorius ir MGK paskolų raštelius 180 700 Eur sumai laikė surašytus, turint tikslą neatskleisti ūkinių operacijų turinio, tačiau pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius neginčija aplinkybės, jog pareiškėjas pusbroliui R. Z. tikrintu laikotarpiu į jo banko sąskaitą buvo pervedęs 450 550 Eur kaip paskolą. Taigi, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, pripažindamas suteiktą 450 550 Eur paskolą, nepagrįstai nepripažino pareiškėjo suteiktos paskolos 180 700 Eur sumai.

2.4. Ginčo automobilių pirkimo ir jų gabenimo (CMR) dokumentus pasirašė pareiškėjas, nes to reikalavo automobilių pardavėjai Italijoje – jiems buvo svarbu, kad tas pats asmuo, kuris pervedė pinigus, sutvarkytų ir visus formalumus. Tačiau automobilius iš Italijos pardavėjų atsiėmė patys asmenys, kuriems pareiškėjas suteikė paskolas ir kurie yra realūs automobilių pirkėjai, byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas ginčo transporto priemones atsiėmė iš Italijos pardavėjų, sumokėjo likusią sumą (pareiškėjo žiniomis, jo pervesta piniginių lėšų suma buvo tik dalis kainos), gabeno ar jas pardavė.

2.5. Mokesčių administratorius nesikreipė į pagrindinį paskolų gavėją R. Z., kuris, nors ir gyvena Italijoje, yra Lietuvos Respublikos pilietis, neprašė jo pateikti paaiškinimo ir nesiekė nustatyti tikrųjų faktinių aplinkybių, nes būtent šis asmuo gali neginčijamai patvirtinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes. R. Z. pareiškėjui pateikė 2018 m. lapkričio 25 d. paaiškinimą, kuriame patvirtino, kad pareiškėjo pervestos pinigų sumos Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims buvo būtent pareiškėjo suteiktos paskolos už paskolos gavėjų perkamus automobilius Italijoje.

2.6. 2018 m. gegužės 22 d. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė piniginių lėšų pervedimo Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims tikslus, juos grįsdamas tarp jo ir fizinių asmenų R. Z., L. K., I. S. ir V. F. egzistavusiais paskoliniais teisiniais santykiais. Analogiškas aplinkybes pareiškėjas buvo nurodęs ir 2015 m. birželio 15 d. paaiškinime mokesčių administratoriui. Pareiškėjo nuomone, paaiškinimuose jis aiškiai nurodė, jog dalį paskolų pervedė į R. Z. ir L. K. asmenines sąskaitas, o dalį kaip paskolas minėtiems asmenims pervedė į jų nurodytas automobilių pardavėjų sąskaitas būtent už jų (paskolų gavėjų) perkamas transporto priemones, tuo tarpu, mokesčių administratorius tinkamai nesuformulavo klausimo dėl paskolų, pervestų į automobilių pardavėjų (Italijos juridinių ir fizinių asmenų) sąskaitas.

2.7. Ginčo transporto priemonių įsigijimą jis formino savo vardu, siekdamas apsidrausti, kad paskolos bus grąžintos. Šių transporto priemonių jis nepardavė, tik atliko tarpinį veiksmą – nupirko 22 automobilius savo vardu, norėdamas padėti anksčiau minėtiems asmenims, todėl neturi prievolės mokėti GPM. Pareiškėjo pagal paskolos sutartis suteiktos paskolos, pervestos į paskolų gavėjų nurodytas trečiųjų asmenų sąskaitas, jam buvo grąžintos grynaisiais pinigais pagal pakvitavimus.

2.8. Ginčo transporto priemones iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų atsiėmė ir jas Italijoje perpardavė R. Z., L. K., I. S. ir V. F. (paskolų gavėjai), kartu naujiems pirkėjams atiduodami pareiškėjo pasirašytus automobilių pirkimo dokumentus, todėl šie automobilių pirkėjai turėjo pareiškėjo duomenis, kuriais remdamiesi 5 transporto priemones apdraudė pareiškėjo vardu, panaudodami ir jo gyvenamosios vietos adresą.

2.9. Nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2014 m. vasario 2 d. pareiškėjas Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims pervedė 180 700 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas, jog atsiskaito už automobilius. Pagrindinis pervestų piniginių lėšų šaltinis buvo į banko sąskaitą įneštos piniginės lėšos.

2.10. Pareiškėjas paskolas minėtiems asmenims teikė ne tik pervesdamas pinigines lėšas į R. Z. ir L. K. asmenines sąskaitas, bet ir pervesdamas lėšas į jų (paskolų gavėjų) nurodytas sąskaitas (Italijos juridinių ir fizinių asmenų, pardavusių ginčo transporto priemones, sąskaitas). MGK nepagrįstai į šį paaiškinimą neatsižvelgė ir sprendė, jog paskolos buvo suteiktos tik pervedant pinigines lėšas į minėtų asmenų asmenines sąskaitas. Pareiškėjas teigė, jog minėti asmenys daug dirbo ir dėl laiko stokos ir papildomų išlaidų prašydavo pareiškėjo viską sutvarkyti iki galo, t. y. pasirašyti visus reikiamus dokumentus, kad jie galėtų greičiau atsiimti transporto priemones, kol nebankrutavo automobilius parduodančios įmonės ir pan.

2.11. Paskolų sutartys patvirtino, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo, siekdamas nuslėpti tikrąsias aplinkybes ir išvengti mokestinių prievolių. Iš paskolų sutarčių sudarymo datos matyti, kad pareiškėjas tik po kelių dienų, t. y. 5 dienų laikotarpyje, šias paskolas minėtų asmenų prašymu pervesdavo į nurodytų asmenų sąskaitas už automobilius. Pabrėžia, jog pareiškėjas tik suteikė paskolas, pinigines lėšas pervesdamas į paskolų gavėjų nurodytas sąskaitas už jų perkamas transporto priemones.

2.12. Pareiškėjas I. S. ir V. F. asmeniškai nepažįsta, šie asmenys prašė suteikti paskolas, kreipdamiesi į R. Z., kuris pastariesiems paaiškino, kad pareiškėjas jiems teikia paskolą įsigyti norimą automobilį. Pinigus šie asmenys sugrąžindavo per R. Z., pasirašydami pakvitavimo raštelį, jog pinigus grąžino. R. Z. Italijos mokesčių administratoriui patvirtino, jog gavo papildomas pajamas už tarpininkavimą perkant ir parduodant transporto priemones.

2.13. Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis ginčo automobilių pardavimo pajamomis ir pelnu, teigdamas, kad buvo taikytos daug didesnės pardavimo kainos, neįvertinant, kad automobilių įsigijimo kaina buvo daug didesnė, nei pareiškėjo pervesta pinigų suma už perkamas transporto priemones. Pareiškėjo tvirtinimu, automobilių pardavėjai 2010–2014 m. gaudavo 300–800 Lt, o tam tikrais atvejais – 1 200 Lt pajamas už kiekvieną parduotą automobilį, panašus uždarbis buvo ir pareiškėjo tėvų įmonėje. Todėl, jei pareiškėjas būtų vykdęs veiklą, jo pardavimo pajamos nuo 22 ginčo automobilių vidutiniškai būtų 700 Lt nuo kiekvieno parduoto automobilio. Teigia, jog mokesčių administratorius ir MGK už 22 automobilius, kurių pareiškėjas nepardavė, apskaičiuodami 151 196,73 Lt pardavimo pajamas, nesivadovavo protingumo ir objektyvumo kriterijais. Pareiškėjas, nepardavęs ginčo automobilių, negalėjo mokesčių administratoriui pateikti jų pardavimo dokumentų.

2.14. Pareiškėjui nepagrįstai apskaičiuoti mokesčiai už V. S. vyro iš firmos Ge Capital Servizi Finanziari Spa pirktą automobilį už 10 480 Eur. Mokesčių administratorius nurodė, kad dalį kainos už V. S. pirktą automobilį (7 000 Lt) pastaroji pervedė kaip avansą pareiškėjui. Tačiau vien šis pavedimas nepatvirtina, kad pareiškėjas minėtą automobilį pirko, savo vardu įformino, atsiėmė iš pardavėjo, gabeno ir jį pardavė bei gavo pajamas. Pareiškėjas nurodė, kad neatsimena, už ką V. S. jam pervedė minėtą piniginių lėšų sumą, teigdamas, jog greičiausiai tai kokios nors skolos grąžinimas.

2.15. Pareiškėjas nesutiko su apskaičiuotais delspinigiais ir skirta bauda. Pareiškėjui apskaičiuoti 3 941,97 Eur GPM delspinigiai ir 2 310 Eur GPM bauda sudaro net 81 proc. nuo patikrinimo metu apskaičiuotos GPM sumos (7 700,75 Eur GPM), kas neatitinka protingumo ir proporcingumo kriterijų, todėl turi būti sumažinti, be to, pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė prašomus dokumentus.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

4.1. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas tikrintu 2010 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu įnešdavo į savo sąskaitą banke „Swedbank“, akcinė bendrovė (toliau – ir AB), grynuosius pinigus (2010 m. balandžio 26 d. – 2014 m. vasario 2 d. laikotarpiu tokiu būdu pervedė 180 700 Eur sumą) ir tą pačią dieną įformindavo tarptautinius mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ar juridiniams asmenims (pavyzdžiui, T. B., Buratti Srl, Campana Pierantonio, Bianchessi Auto ir kt.). Skiltyje „mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ nurodė automobilių markę, gamybos metus, tam tikrais atvejais – ridą.

4.2. Italijos mokesčių administratorius pateikė VMI transporto priemonių pirkimo ir pardavimo dokumentus (pirkimo ir pardavimo sutartis, sąskaitas faktūras, CMR), kuriuose automobilių pirkėju (CMR-e – prekių gavėju, tam tikrais atvejais nurodant ir prekės gabenimo adresą: (duomenys neskelbtini), Vilnius, Lietuva (tai yra pareiškėjo gyvenamosios vietos adresas)), tam tikrais atvejais nurodant asmenį identifikuojančius duomenis – gyvenamąją vietą, asmens kodą, pateikiant Lietuvos Respublikos piliečio paso kopiją, įvardintas pareiškėjas. Italijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2011–2014 m. laikotarpiu iš Italijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsigijo 22 transporto priemones, bankiniais mokėjimo pavedimais sumokėjęs už jas 153 450 Eur.

4.3. Mokesčių administratorius nustatė, kad šios pareiškėjo vardu įsigytos transporto priemonės, valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ duomenimis, nebuvo įregistruotos jo vardu Lietuvoje, 7 iš įsigytų transporto priemonių iš viso nebuvo įregistruotos Lietuvoje, nors 5 iš Italijos įsigytas ginčo transporto priemones pareiškėjas buvo apdraudęs mėnesiui po jų įsigijimo savo vardu.

4.4. Pagal pareiškėjo iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų įsigytų automobilių VIN numerius mokesčių administratorius nustatė, kad 15 ginčo automobilių buvo įregistruoti VĮ „Regitra“ duomenų bazėje Lietuvos Respublikoje kitų fizinių ir juridinių asmenų vardais, kurie paaiškinimuose nurodė automobilius pirkę iš nepažįstamų pardavėjų Lietuvoje – Gariūnų turgavietėje arba radę skelbimus apie automobilių pardavimą internetiniuose puslapiuose, tačiau pirkėjai neprisiminė tikslių pirkimo aplinkybių, nepateikė automobilių įsigijimą patvirtinančių dokumentų. VĮ „Regitra“ pateikė mokesčių administratoriui dokumentus, iš kurių matyti, jog ginčo automobilių pirkimo sandoriai buvo įforminami itališkuose pirkimo ir pardavimo dokumentuose, sudarant įspūdį, kad automobilio įsigijimo sandoris vyko su Italijos Respublikos įmone ar fiziniu asmeniu. Šiuose dokumentuose transporto priemonių pardavėjais nurodyti asmenys, kurie pagal Italijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus transporto priemonių techninius pasus buvo pareiškėjo Italijoje įsigytų transporto priemonių savininkai.

4.5. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad pareiškėjas automobilių pardavimo skelbimus talpino www.autoplius.lt tinklalapyje, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo patalpinęs 307 skelbimus apie parduodamus automobilius.

4.6. VMI, atsižvelgusi į nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų įsigijo 22 automobilius, kuriuos vėliau perpardavė (15 iš jų buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje) ir tokiu būdu gavo šių automobilių pardavimo pajamas, kurių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą GPM. MGK, įvertinusi mokestinio ginčo byloje surinktų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, sutiko su mokesčių administratoriaus išvada dėl pareiškėjo tikrintu laikotarpiu vykdytos veiklos pobūdžio. MGK vertinimu, pareiškėjas nepateikė pakankamų mokesčių administratoriaus padarytas išvadas paneigiančių duomenų ir įrodymų.

4.7. Pareiškėjas, aiškindamas piniginių lėšų pervedimo Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims aplinkybes bei tikslus, savo teiginius grindė tarp pareiškėjo ir fizinių asmenų R. Z., L. K., I. S., V. F. egzistavusiais paskoliniais teisiniais santykiais. Pareiškėjas atliktiems mokėjimų pavedimams Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims pagrįsti pateikė 51 paskolų raštelį 450 550 Eur (1 555 659,04 Lt) sumai dėl paskolų suteikimo R. Z., I. S., V. F. ir L. K. bei 51 pakvitavimą dėl šių paskolų susigrąžinimo.

4.8. Mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dalį į savo banko sąskaitą įneštų piniginių lėšų pervesdavo pusbroliui R. Z., mokėjimų pavedimuose nurodydamas jų paskirtį: „sąskaitos papildymas“, „pagalba“, „skola“ ir kt. Iš pareiškėjo banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad pareiškėjas į R. Z. asmenines sąskaitas Italijoje 2010–2013 m. pervedė 265 650 Eur, 43 500 Eur pervedė Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims (nurodant už kokius automobilius moka), nors teigė, jog šios lėšos taip pat buvo skirtos R. Z.. VMI pripažįsta, kad pareiškėjas galimai teikė pagalbą pusbroliui ir minėtų pareiškėjo į pusbrolio asmenines sąskaitas pervestų piniginių lėšų nevertino kaip pareiškėjo sumokėtų už Italijoje įsigyjamus automobilius (taip pat kaip ir V. F. pervestų 2 900 Eur, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „skola“, bei L. K. „pagal prašymą“ pervestų 1 500 Eur).

4.9. VMI ir MGK, įvertinusios pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius paskolų raštelius bei pakvitavimus visų mokestinio ginčo byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, padarė išvadą, jog pareiškėjas surašė šiuos dokumentus 180 700 Eur sumai (t. y. suma, kuri buvo pervesta Italijos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims, nurodant automobilio markę, gamybos metus, o ne minėtiems asmenims (pareiškėjo teigimu, paskolų gavėjams), turėdamas tikslą neatskleisti tikrųjų ūkinių operacijų turinio – lėšų pervedimo automobiliams įsigyti, ir iš to išplaukiančių pasekmių – gauti mokestinę naudą, t. y. išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų mokėjimo, todėl, spręsdamos pareiškėjo apmokestinimo GPM klausimą, į juos neatsižvelgė.

Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad: nei tiesioginiai, nei netiesioginiai byloje esantys įrodymai nepagrindžia pareiškėjo, jo teigimu, paskolintų piniginių lėšų perdavimo nurodytiems fiziniams asmenims fakto; jokiais įrodymais nėra pagrįstas faktinis (realus) šių piniginių lėšų grąžinimas pareiškėjui pagal jo pateiktus pakvitavimus; tiesioginiai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas panašiomis datomis, kurios nurodytos paskolų rašteliuose kaip paskolų R. Z., I. S., V. F. ar L. K. suteikimo datos, įnešė pinigines lėšas į savo asmeninę banko sąskaitą ir šias lėšas tarptautiniais mokėjimo nurodymais pervedė Italijos fiziniams ar juridiniams asmenims, mokėjimų paskirtyje nurodęs automobilio markę, gamybos metus; pareiškėjas, teigdamas, jog mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims, mokėdamas už konkrečių automobilių pirkimą, formino R.

Z., I. S., V. F. ar L. K. nurodymu ar prašymu, nepateikė nė vieno tokio prašymo ar nurodymo; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog būtent minėti asmenys buvo tikrieji automobilių Italijoje pirkėjai; nė vienas iš minėtų asmenų nepatvirtino pareiškėjo versijos dėl piniginių lėšų skolinimo, sumokant šias lėšas už konkretų šių asmenų įsigyjamą automobilį; Italijos Respublikos mokesčių administratorius nurodė, kad R. Z. nevykdė jokios verslo veiklos, ekonominę naudą gavo tik iš darbo santykių. Ir nors R.

Z. tvirtino, jog, tarpininkaudamas parduodant ir perkant transporto priemones, jis gavo papildomas pajamas, kurios papildė jo mėnesinę algą, remiantis tik šiuo tvirtinimu daryti išvadą, jog automobilių pirkimas Italijoje ir jų perpardavimas vyko būtent taip, kaip nurodė pareiškėjas (jis pats automobilių nepirko, o skolino pinigines lėšas, kurias pervesdavo į R. Z. ir kitų asmenų nurodytas sąskaitas), nėra jokio pagrindo; Ukrainos pilietis I. S. paneigė turėjęs bet kokių ryšių su pareiškėju, nurodė lietuvių nepažįstantis;

V. F. Italijos mokesčių administratoriui nėra žinomas.

4.10. Kadangi pareiškėjas dokumentų, patvirtinančių transporto priemonių įsigijimą ir pardavimą, nepateikė, VMI mokesčio bazę nustatė, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pritaikiusi grynosios vertės metodą.

4.11. Dėl pajamų, gautų iš V. S., nurodo, jog ji pareiškėjui 2011 m. lapkričio 28 d. pervedė 7 000 Lt, pavedimo paskirtis „Avansas už auto-BMW X5 2003, V. S.“. V. S. 2015 m. rugpjūčio 20 d. paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 28 d. iš pareiškėjo įsigijo automobilį BMW X5, kurį rado skelbime, už 10 500 Eur (36 254 Lt). V. S. paaiškino, jog už automobilį bankiniu pavedimu sumokėjo 7 000 Lt avansą, likusią sumą sumokėjo grynaisiais pinigais.

4.12. VĮ „Regitra“ pateikė mokesčių administratoriui 2011 m. gruodžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Ge Capital Servizi Finanziari Spa ir V. S. (V. S. sutuoktinio), pagal kurią automobilis BMW X5 (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 m. gamybos) įsigytas už 10 480 Eur. V. S. 2016 m. sausio 28 d. persiuntė 2011 m. lapkričio 27 d. 16.45 val., 2011 m. lapkričio 28 d. 13.17 val. el. laiškus nuo „A. S.“, kuriuos buvo išsaugojęs archyve, jų turinyje minėto BMW X5 nuotraukos, tekstas – „BMW X5 2003 metų 3,0 D automatas juoda oda komfort sėdynės navigacija DVD kaina –10 800 Eur“.

4.13. VMI, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas gavo 10 480 Eur (36 185,34 Lt) sumą už minėtos transporto priemonės pardavimą.

4.14. VMI, vadovaudamasi MAĮ 40 straipsnio 1, 4 ir 5 punktais, 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 3 941,97 Eur GPM delspinigių suma. Vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, nustačiusi, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus (ką pripažino pareiškėjo padėtį lengvinančiomis aplinkybėmis), įvertinusi pažeidimų trukmę (2011–2014 metai) bei padarytą žalos dydį (ką laikė padėtį sunkinančiomis aplinkybėmis), konstatavo, jog pareiškėjui pagrįstai skirta 30 proc. dydžio bauda, t. y. 2 310 Eur GPM bauda.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą tenkino iš dalies – atleido pareiškėją A. S. nuo 985,49 Eur GPM delspinigių mokėjimo, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjui papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į valstybės biudžetą 7 700,75 Eur GPM, 3 941,97 Eur GPM delspinigiai ir 2 310 Eur GPM bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiaga, nustatė, kad:

7.1. VMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. liepos 5 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-286 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu VMI nustatė, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu į banko sąskaitą grynaisiais įnešė pinigines lėšas ir laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. vasario 2 d. tarptautinio mokėjimo pavedimais pervedė 153 450 Eur sumą Italijos Respublikos juridiniams ir fiziniams asmenims, pavedimų mokėjimo paskirtyje nurodydamas atitinkamos markės, modelio, gamybos metų automobilius.

Nustatęs šias aplinkybes, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, dokumentus, kitą pateiktą informaciją, iš Lietuvos bankų bei Italijos ir Ukrainos mokesčių administratoriaus gautą informaciją ir dokumentus, taip pat iš kitų fizinių ir juridinių asmenų gautą informaciją, mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjas ginčo 2011–2014 m. laikotarpiu iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų įsigijo 22 transporto priemones, bankiniais pavedimais už jas sumokėjęs 153 450 Eur. VMI nenustatė, kad pareiškėjas būtų įforminęs šių transporto priemonių pardavimus Lietuvoje, tačiau, remdamasi surinkta informacija apie ginčo automobilių įsigijimą Lietuvoje ir jų draudimą, nustačiusi, kad pareiškėjas 2012–2014 m. interneto tinklalapyje www.autoplius.lt patalpino 307 skelbimus apie automobilių pardavimą, taip pat pagal VĮ „Regitra“ pateiktus dokumentus, nustačiusi, kad 15 ginčo automobilių įsigijimo sandoris buvo įformintas itališkuose pirkimo-pardavimo dokumentuose, kuriuose automobilių pardavėju nurodytas Italijos fizinis ar juridinis asmuo, buvęs pareiškėjo įsigytų transporto priemonių savininku, sprendė, kad už pareiškėjo vardu iš Italijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsigytų transporto priemonių pardavimą pajamas gavo pareiškėjas.

Be to, mokesčių administratorius sprendė, kad į pareiškėjo asmeninę sąskaitą 2011 m. gauta 26 100 Lt piniginių lėšų suma iš N. V. ir V. S. taip pat priskirtina pareiškėjo transporto priemonių pardavimo pajamoms. VMI pareiškėjo gautų pajamų mokestinę bazę ir mokestinę prievolę apskaičiavo, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 papunkčio nuostatomis, taikydama Taisyklių 6.3.4 papunktyje nurodytą grynosios vertės metodą.

Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo pateiktas paskolų sutartis ir pakvitavimus 180 700 Eur sumai, jo teigimu, patvirtinančius, kad pareiškėjas teikė paskolas fiziniams asmenims R. Z., L. K., V. F. ir I. S. ginčo transporto priemonėms įsigyti, vertino kaip surašytus formaliai, turint tikslą gauti mokestinę naudą – išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų. Patikrinimo aktu VMI apskaičiavo pareiškėjui 9 449,14 Eur GPM už 2011–2014 m. mokestinį laikotarpį.

7.2. Pareiškėjas dėl Patikrinimo akto pateikė pastabas, prašydamas panaikinti apskaičiuotą GPM, kurias išnagrinėjusi VMI 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-292 pirma dalimi pakeitė Patikrinimo aktą, t. y. vietoj apskaičiuoto 9 449,14 Eur GPM apskaičiavo 7 700,75 Eur GPM; antra dalimi apskaičiavo 3 941,97 Eur GPM delspinigių; trečia dalimi skyrė 2 310 Eur GPM baudą. VMI, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, padarė išvadą, kad: byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjas pinigines lėšas iš N. V. gavo už transporto priemonės pardavimą; pareiškėjas už transporto priemonės, registruotos V. S. sutuoktinio vardu, pardavimą gavo 10 480 Eur sumą, o ne 7 000 Lt sumą, kaip nurodyta Patikrinimo akte. VMI sutiko su Patikrinimo akte padarytomis išvadomis dėl transporto priemonių įsigijimo iš Italijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų ir šių transporto priemonių pardavimo pajamų priskyrimo pareiškėjo pajamoms, taip pat mokestinės bazės nustatymu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą bei pareiškėjo pateiktų paskolos sutarčių ir pakvitavimų nevertinimu, taikant MAĮ 69 straipsnio nuostatas. VMI, nustačiusi anksčiau paminėtas aplinkybes, taip pat atlikusi perskaičiavimą ir nustačiusi, kad transporto priemonių pardavimo pajamų suma vidutiniškai 22 proc. didesnė, nei jų įsigijimo kaina, perskaičiavo pareiškėjo 2011–2014 m. mokestinių laikotarpių apmokestinamųjų pajamų sumą ir apskaičiavo mokėtiną 7 700,75 Eur GPM. Vadovaudamasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi, įvertinusi baudos dydį mažinančias (pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus) ir didinančias (pažeidimo trukmė (2011–2014 m.), žalos dydis) aplinkybes, skyrė 30 proc. dydžio 2 310 Eur GPM baudą bei, vadovaudamasi MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, apskaičiavo 3 941,97 Eur GPM delspinigių.

7.3. Pareiškėjas, nesutikęs su Patikrinimo akto ir VMI sprendimo argumentais, pateikė skundą MGK, kuri patvirtino VMI sprendimą.

7.4. Pareiškėjas, nesutikęs su mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimais, inicijavo teisminį ginčą, skunde teismui ir teismo posėdyje laikydamasis pozicijos, išdėstytos tiek pastabose dėl Patikrinimo akto, tiek skunde MGK, kad transporto priemonių pirkimo ir pardavimo veiklos nevykdė ir pajamų iš tokios veiklos negavo, jis skolino pinigus R. Z., L. K., V. F. ir I. S., kuriuos šių asmenų (paskolų gavėjų) prašymu pervesdavo į jų nurodytas sąskaitas.

7.5. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. vasario 2 d. įnešdavo į savo sąskaitą banke „Swedbank“, AB, grynuosius pinigus ir tą pačią dieną įformindavo tarptautinius mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ar juridiniams asmenims, iš viso šiuo laikotarpiu pervedė 153 450 Eur. Iš byloje esančių tarptautinių mokėjimo pavedimų matyti, jog skiltyje „mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ mokėtojas (pareiškėjas) nurodė: tam tikrą automobilio markę, gamybos metus, kai kuriais atvejais – ridą. Italijos mokesčių administratoriaus pateiktuose transporto priemonių pirkimo ir pardavimo dokumentuose automobilių pirkėju, prekių gavėju (CMR važtaraštyje) nurodytas pareiškėjas. VĮ „Regitra“ mokesčių administratoriui pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo transporto priemonės nebuvo registruotos Lietuvoje pareiškėjo vardu; 15 ginčo automobilių buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje kitų fizinių ir juridinių asmenų vardais, kurie paaiškinimuose VMI nurodė, kad automobilius pirko iš nepažįstamo asmens Lietuvoje Gariūnų turgavietėje arba radę skelbimus internetiniuose puslapiuose, tačiau neprisiminė tikslių pirkimo aplinkybių, nepateikė automobilių įsigijimą patvirtinančių dokumentų, nors pagal VĮ „Regitra“ pateiktus ginčo transporto priemonių įsigijimo dokumentus, šių automobilių pirkimo sandoriai buvo įforminti itališkuose pirkimo ir pardavimo dokumentuose, t. y. pardavėjais nurodyti Italijos Respublikos įmonė ar fizinis asmuo. Teismas akcentavo, jog minėtuose dokumentuose transporto priemonių pardavėjais nurodyti asmenys, kurie pagal Italijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus transporto priemonių techninius pasus buvo pareiškėjo Italijoje įsigytų transporto priemonių savininkai. VMI duomenų bazės „Draudikai“ duomenimis, pareiškėjas 5 Italijoje įsigytas ginčo transporto priemones buvo apdraudęs mėnesiui po jų įsigijimo savo vardu. Pareiškėjo mokestinio tyrimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas automobilių pardavimo internetiniame tinklalapyje www.autoplius.lt laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo patalpinęs 307 skelbimus apie parduodamus automobilius.

8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas tvirtinti, jog tikrasis ginčo transporto priemonių įgijėjas ir jų pardavėjas buvo pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad, nors, pareiškėjo tvirtinimu, tikrieji ginčo transporto priemonių pirkėjai buvo R. Z., L. K., V. F. ir I. S., kuriems pareiškėjas pagal paskolų raštelius suteikė paskolas, atitinkamas paskolos sumas jų prašymu pervesdamas automobilių pardavėjams (Italijos asmenims), tačiau šiam teiginiui pagrįsti jokių objektyvių įrodymų nepateikė. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo su skundu teismui pateiktas R. Z. paaiškinimas, jog pareiškėjas R. Z., L. K., V. F. ir I. S. suteikė paskolas, pinigų sumas pervesdamas automobilių pardavėjams už R. Z., L. K., V. F. ir I. S. įsigyjamus automobilius, kuriuos vėliau pastarieji pardavė, atsižvelgiant į itin artimus giminiškus pareiškėjo ir R. Z. santykius (pareiškėjo teigimu, jo pusbrolis R. Z. jam yra kaip brolis), negali būti laikomas objektyviu ir pakankamu pripažinti jame nurodytus teiginius pagrįstais, be to, šią išvadą patvirtina ir tai, kad pareiškėjo pusseserė L. K., mokesčių administratoriaus 2016 m. vasario 2 d. paprašyta paaiškinti, kokiam tikslui ėmė paskolas iš pareiškėjo, nenurodė, kad pinigai buvo skolinami automobiliams pirkti, teigdama, jog smulkmenų neatsimena. Tuo tarpu I. S. Italijos mokesčių administratoriui nurodė, kad nei pareiškėjo, nei jokių kitų lietuvių nepažįsta, Lietuvoje nebuvo, paskolų iš pareiškėjo nėra gavęs, taip pat nėra ir grąžinęs, parašas ant paskolos dokumentų yra ne jo; V. F. Italijos mokesčių administratoriui nėra žinomas. Be to, teismas pabrėžė, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 14 d. paaiškinime nurodė, jog R. Z. 2011 m. gruodžio mėn. pradžioje patyrė sunkią traumą (buvo (duomenys neskelbtini)), beveik 5 mėnesius praleido ligoninėje, nors teismo posėdyje teigė, kad ligoninėje R. Z. praleido 3,5 m., ir ši aplinkybė sukėlė pagrįstas abejones R. Z. galimybėmis minėtu laikotarpiu vykdyti automobilių prekybą.

9. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas, surašydamas paskolos raštelius ir pakvitavimus 180 700 Eur sumai, kuri buvo pervesta Italijos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims, tarptautiniuose mokėjimo pavedimuose nurodant automobilio markę, gamybos metus, o ne tiesiogiai R. Z., L. K., V. F. ir I. S., turėjo tikslą neatskleisti tikrųjų ūkinių operacijų turinio – lėšų pervedimo automobiliams įsigyti, ir iš to išplaukiančių pasekmių – gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų mokėjimo, ir todėl spręsdamas pareiškėjo apmokestinimo GPM klausimą, pagrįstai į šiuos dokumentus neatsižvelgė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia realaus, pareiškėjo teigimu, paskolintų piniginių lėšų perdavimo R. Z., L. K., V. F. ir I. S. fakto, taip pat ir faktinio (realaus) šių piniginių lėšų grąžinimo pareiškėjui; pareiškėjas, tvirtinantis, jog mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims mokant už konkrečių automobilių pirkimą atliko R. Z., I. S., V. F. ir L. K. nurodymu ar prašymu, nepateikė nė vieno tokio prašymo ar nurodymo; nepateikė jokių įrodymų, jog būtent minėti asmenys buvo tikrieji ginčo automobilių pirkėjai Italijoje; skunde teismui pareiškėjas nurodė prieštaringus teiginius dėl automobilių pirkimo dokumentų pasirašymo, t. y. teigė, kad ginčo automobilių pirkimo ir jų gabenimo (CMR) dokumentus pasirašė, nes to reikalavo automobilių pardavėjai Italijoje, vėliau nurodė, kad ginčo transporto priemonių įsigijimą jis formino savo vardu, siekdamas apsidrausti, kad paskolos bus grąžintos, dar vėliau teigė, jog minėti asmenys (R. Z., I. S., V. F. ir L. K.) daug dirbo ir dėl laiko stokos bei papildomų išlaidų prašydavo pareiškėjo viską sutvarkyti iki galo, t. y. pasirašyti visus reikiamus dokumentus, kad galėtų greičiau atsiimti transporto priemones.

10. Teismas, atsižvelgęs į MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir jas aiškinančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, jog ginčo automobilių įsigijimo kaina buvo daug didesnė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių šį teiginį. Be to, įvertinus pareiškėjo papildomai pateikto UAB „Garsava“ 2013 m. autotransporto priemonių pirkimo–pardavimo žurnalo duomenis, juos palyginus su mokesčių administratoriaus nustatytais duomenimis apie 2013 m. pareiškėjo perleistų transporto priemonių įsigijimo kainą, nustatyta, kad tos pačios markės automobilių įsigijimo kaina iš esmės yra panaši, pvz., automobilį Toyota Avensis pareiškėjas įsigijo už 17 264 Lt, UAB „Garsava“ – už 16 400,80 Lt (54 pozicija), už 15 537,60 Lt (55 pozicija), už 18 472,48 Lt (30 pozicija) (pastebėtina, jog UAB „Garsava“ automobilį Toyota Avensis yra įsigijusi ir už 4 488,64 Lt (49 pozicija), ir už 25 896 Lt (39 pozicija)); automobilį Toyota Corolla pareiškėjas įsigijo už 14 501,76 Lt, UAB „Garsava“ – už 15 537,60 Lt (77 pozicija), už 11 048,96 Lt (80 pozicija); automobilį Toyota Auris pareiškėjas įsigijo už 17 264 Lt, UAB „Garsava“ – už 16 228,16 Lt (52 pozicija), 18 990,40 Lt (75 pozicija).

Taigi pareiškėjo papildomai pateiktas įrodymas nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių dėl ginčo transporto priemonių įsigijimo kainos. Teismas pažymėjo, kad, kadangi pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė informacijos apie jo gautas ginčo transporto priemonių perleidimo pajamas, VMI pagrįstai rėmėsi VĮ „Regitra“ pateiktais duomenis, t. y. 15 Lietuvos Respublikoje įregistruotų transporto priemonių pardavimo kainą nustatė pagal VĮ „Regitra“ pateiktus pardavimo dokumentus. Remdamasis turimais duomenimis, mokesčių administratorius apskaičiavo, kad pareiškėjo šių transporto priemonių įsigijimo suma buvo 106 100 Eur (366 342,08 Lt), pardavimo – 144 580 Eur (499 205,82 Lt).

Nustatęs, kad skirtumas tarp pardavimo pajamų ir įsigijimo kainos vidutiniškai sudarė 36 proc., taip pat tai, kad pardavus 3 transporto priemones susidarė neigiamas skirtumas tarp jų pardavimo pajamų ir įsigijimo kainos, įvertinęs informaciją apie visų šių 18 transporto priemonių pardavimo pajamų ir įsigijimo kainų skirtumą, išreikštą procentais, mokesčių administratorius vertino, kad transporto priemonių pardavimo pajamų suma vidutiniškai yra 30 proc. didesnė, nei jų įsigijimo kaina. Atsižvelgęs į tai, mokesčių administratorius Patikrinimo akte apskaičiavo ir transporto priemonių, kurios nebuvo įregistruotos Lietuvoje, pardavimo pajamų sumą – 212 537,10 Lt.

VMI, priimdama sprendimą dėl Patikrinimo akto tvirtinimo, nustatė tam tikrus netikslumus skaičiuojant pareiškėjo apmokestinamųjų pajamų sumą ir ją perskaičiavo, taip pat apskaičiavo, kad pareiškėjo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų suma vidutiniškai buvo 22 proc. didesnė, nei jų įsigijimo kaina. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog mokesčių administratoriaus pasirinktas pareiškėjo mokesčių bazės apskaičiavimo būdas, taikant grynosios vertės metodą (Taisyklių 6.3.4 p., VIII dalis), pasirenkant tinkamos informacijos šaltinius, atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, kurių būtina laikytis apskaičiuojant mokesčių bazę pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį.

11. Vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, teismas nurodė, kad mokesčių administratorius, priešingai nei teigia pareiškėjas, visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, išsamiai ir detaliai pagrindė pareiškėjui už 2012–2014 m. mokestinius laikotarpius apskaičiuotą GPM nuo pajamų, gautų pardavus 22 ginčo transporto priemones.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad, nors pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus pozicija jo apmokestinamosioms pajamoms priskirti 10 480 Eur sumą už V. S. sutuoktinio iš firmos Ge Capital Servizi Finanziari Spa įsigytą automobilį, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai (automobilio pardavimo sutartis), V. S. paaiškinimas, V. S. sutuoktinio V. S. pateikti duomenys apie automobilio įsigijimą (pareiškėjo pavardė iki 2010 m. gegužės 26 d. buvo S.), V. S. pareiškėjui pervestas avansas (už BMW X5 2003), įvertinęs juos nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, teismas pabrėžė, kad jie sudaro pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas 2011 m. gavo automobilio BMW X5 pardavimo pajamas (10 480 Eur), kurių nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teiginiai, jog, tikėtina, kad jį ir V. S. siejo paskoliniai santykiai (tokios pozicijos laikėsi ir dėl ginčo transporto priemonių įsigijimo iš Italijos Respublikos asmenų), laikytini gynybine pozicija, nes jos ne tik kad nepatvirtino V. S., tačiau ji yra paneigta bylos medžiaga.

13. Pasisakydamas dėl delspinigių apskaičiavimo, teismas, atsižvelgęs į GPMĮ nuostatas (36 str. 2 d.) ir MAĮ nuostatas (96 str. 1 d., 97 str. 1 d., 98 str., 99 str., 139 str. 1 d.), taip pat įvertinęs bylos faktines aplinkybes (patikrinimo trukmę), konstatavo, kad jog pareiškėjas atleistinas nuo 25 proc. jam apskaičiuotų 3 941,97 Eur GPM delspinigių mokėjimo, t. y. pareiškėjas atleistinas nuo 985,49 Eur GPM delspinigių mokėjimo.

III. 14. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

15. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriame teismas konstatuoja, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas sudaro pakankamą pagrindą tvirtinti, jog tikrasis ginčo transporto priemonių įgijėjas ir jų pardavėjas buvo pareiškėjas. Pareiškėjo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tikrieji ginčo transporto priemonių pirkėjai buvo R. Z., L. K., V. F. ir I. S., kuriems pareiškėjas pagal paskolų raštelius suteikė paskolas, atitinkamas paskolos sumas jų prašymu pervesdamas automobilių pardavėjams (Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims).

15.2. Teismo išvada, esą byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, prieštarauja pareiškėjo pateiktiems paaiškinimams, surinktai papildomai medžiagai, kuri yra reikšminga šioje byloje. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjas pinigines lėšas panaudojo būtent 22 automobilių įsigijimui, juo labiau, kad šias transporto priemones pardavė ir gavo pardavimo pajamas. Pareiškėjas mokesčių administratoriui yra pateikęs 2015 m. birželio 15 d. rašytinį paaiškinimą ir dar mokestinio tyrimo pradžioje nurodė, jog teikė paskolas ne tik į asmenines paskolų gavėjų R. Z. ir L. K. sąskaitas, bet ir šių paskolų gavėjų prašymu pervesdavo paskolos sumas tiesiogiai į transporto priemonių pardavėjų sąskaitas už paskolos gavėjus. Apie prašymą pervesti paskolų sumas nurodytiems Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims raštiškai patvirtino paskolos gavėjas R. Z. savo 2018 m. lapkričio 25 d. paaiškinime, kurį pareiškėjas pateikė teismui ir į kurį teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė.

15.3. Pareiškėją ir paskolos gavėjus siejo geri santykiai, ir pareiškėjas, turėdamas finansines galimybes, jiems sutelkė pagalbą, kai jų finansinė padėtis pablogėjo, t. y. suteikė paskolas, dalį pervesdamas į paskolos gavėjų nurodytas automobilių pardavėjų sąskaitas būtent už paskolos gavėjų perkamas transporto priemones. Paskolos gavėja L. K. ir kreipėsi į pareiškėją būtent tada, kai jos finansinė padėtis pablogėjo, ir, jos prašymu, pareiškėjas yra suteikęs paskolas jos perkamiems automobiliams: 2011 m. – 1 kartą, 2012 m. – 1 kartą, 2013 m. – 1 kartą, 2014 m. – 1 kartą. L. K. paaiškino, jog visų smulkmenų neatsimena, nes Italijoje jiems tai atrodo smulkmena, jei žmogus parduoda keletą automobilių, o Lietuvoje pareiškėjui dėl šių išsiųstų paskolų reikia aiškintis 4 metus ir nuo paskolintų sumų mokėti GPM, kas yra visiškai nepagrįsta. Paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad norėjo padėti ir jokios naudos sau nesiekė, tačiau į šį svarbų argumentą nei mokesčių administratorius, nei MGK, nei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu teikia paskolos gavėjos L. K. rašytinį paaiškinimą, kuriame ji aiškiai nurodė, jog prašydavo pervesti pinigus (suteikti jai paskolas) į jos nurodytą sąskaitą. Tai yra dar vienas tiesioginis liudijimas ir įrodymas, jog ne pareiškėjas mokesčių administratoriaus nurodomus 22 automobilius pirko. Pareiškėjas negalėjo įsigyti automobilių jų net nematęs ir neapžiūrėjęs, kadangi tai brangūs automobiliai, ir pareiškėjas, kaip yra nurodęs, Italijoje tuo laiku yra lankęsis tik 2 ar 3 kartus, į ką pirmosios instancijos teismas vėlgi nepagrįstai neatsižvelgė.

15.4. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. Z. paaiškinimas negali būti laikomas objektyviu ir pakankamu pripažinti jame nurodytus teiginius pagrįstais. Pareiškėjo nuomone, vien ta aplinkybė, kad pareiškėją su R. Z. sieja giminystės ryšiai, nesudaro pagrindo neatsižvelgti į R. Z. pateiktą paaiškinimą byloje, nes tai prieštarauja pareiškėjo teisei į gynybą. Italijos mokesčių administratoriui R. Z. neneigė, jog užsidirba papildomų pajamų pirkdamas ir parduodamas automobilius, į ką pirmosios instancijos teismas vėlgi nepagristai neatsižvelgė. Tik R. Z. ir galėjo paaiškinti apie šiuos byloje minimus automobilius, nes byloje minimi asmenys juos ir įsigijo iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų, kuriems pareiškėjas išsiuntęs pinigines lėšas (paskolos gavėjų prašymu) už paskolos gavėjų norimus įsigyti automobilius. Taigi, pareiškėjo nuomone, negalima teigti, kad mokesčių administratorius visapusiškai, objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis ir detaliai pagrindė savo sprendimą.

15.5. Pareiškėjas paaiškina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog L. K. į asmeninę sąskaitą buvo atliktas pavedimas tik vieną kartą 1 500 Eur sumai, nurodant paskirtį „prašymėlis“. Pirmosios instancijos teismas į tai, kad L. K. paaiškinime mokesčių administratoriui teigė, jog tarp jos ir pareiškėjo vyko pinigų skolinimasis, nepagristai neatsižvelgė. Tuo tarpu V. F. į asmeninę sąskaitą pareiškėjas pinigų nebuvo išsiuntęs, tačiau mokesčių administratorius nurodo, jog buvo išsiųsta 2900 Eur („skola“), kas neatitinka tikrovės, nes nei V. F., nei I. S. pareiškėjas asmeniškai nepažinojo. Šie asmenys yra R. Z. draugai ir tik R. Z. prašymu šiems asmenims pareiškėjas suteikė paskolas jų norimiems įsigyti automobiliams iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų, pervesdamas paskolas į nurodytas sąskaitas Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims. Teiktame pirmosios instancijos teismui R. Z. 2018 m. lapkričio 25 d. paaiškinime R. Z. aiškiai nurodė, kad siekiant išvengti papildomų išlaidų, dėl laiko stokos prašydavo pareiškėjo pervesti reikiamas pinigų sumas tiesiogiai į juridinių ir fizinių asmenų nurodytą sąskaitą. Tokiu pačiu principu, jam prašant ir tarpininkaujant bei pasirašant paskolos raštelius pareiškėjas suteikė paskolas ir Ukrainos Respublikos piliečiams V. F. ir I. S., nors, kaip patvirtino ir R. Z., jie pareiškėjo asmeniškai nepažinojo. Tai yra pažymėta R. Z. paaiškinime, teiktame pirmosios instancijos teismui. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė neatsižvelgęs į šį R. Z. paaiškinimą ir teigė, jog pareiškėjas neva nepateikė nė vieno tokio nurodymo. Tai akivaizdžiai prieštarauja objektyvumo ir teisingumo principams, nes R. Z. žodžiu prašydavo pareiškėjo pervesti paskolų sumas į sąskaitas už automobilius Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims, ir ne tik už save, bet ir už savo draugus V. F. ir I. S.. Būtent šis R. Z. paaiškinimas ir yra įrodymas, kad jis teikė tokius prašymus pervesti pinigines lėšas tiesiogiai į Italijos fizinių ir juridinių asmenų sąskaitas kaip paskolas, už R. Z. ar jo draugų norimus įsigyti automobilius.

15.6. Pareiškėjas skolino savo pingines lėšas – tai buvo asmeniniai pareiškėjo pinigai: tėvų pareiškėjui dovanoti nuo 14 metų ir pareiškėjo uždirbti pinigai. Pareiškėjas laikė pinigus namuose, bankais nepasitikėjo, todėl pareiškėjas įnešdavo pinigines lėšas į savo asmeninę sąskaitą grynaisiais pinigais, o vėliau pavedimu pervesdavo į nurodytas R. Z., jo draugų I. S., V. F. ir L. K. sąskaitas, nurodytų asmenų prašymu Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims, suteikdamas paskolas aukščiau išvardintiems asmenims, jų norimiems automobiliams įsigyti. Pareiškėjas taupė pinigus buto įsigijimui, R. Z. tai žinojo, pareiškėjas pasielgti kitaip su savo giminaičiu negalėjo ir norėjo padėti.

15.7. Pareiškėjas po R. Z. patirtos traumos jam paskolas buvo suteikęs: 2013 m.– 4 kartus, 2014 m. - nebuvo suteikęs; V. F. pareiškėjas paskolas buvo suteikęs: 2011 m. – 1 kartą, 2012 m. – 2 kartus, 2013 m. – 1 kartą, 2014 m. – 1 kartą; I. S. pareiškėjas paskolas buvo suteikęs: 2012 m. – 2 kartus, 2013 m. – 2 kartus, 2014 m. – 1 kartą, L. K. pareiškėjas paskolas buvo suteikęs: 2011 m. – 1 kartą, 2012 m. – 1 kartą, 2013 m. – 1 kartą, 2014 m. – 1 kartą. Pareiškėjas nurodo, jog teismo posėdyje jis nurodė, kad R. Z. praleido ligoninėje 3,5 metų, tačiau tai yra ne vien ligoninėse R. Z. išbūtas laikas, tai ir namuose bei reabilitacijose praleistas laikas, ir tai jokiu būdu nereiškė, jog R. Z. negalėjo pirkti ir parduoti su byloje minimais asmenimis automobilių šiuo laikotarpiu. 2013–2014 m. buvo įsigyti 9 R. Z. , V. F., I. S. ir L. K. automobiliai. Taigi, tai prieštarauja akcentuotai teismo išvadai, nes 2011 iki 2012 m. gruodžio 8 d. (sunkios traumos diena) R. Z. turėjo visas galimybes vykdyti ir vykdė automobilių perpardavimą, o tuo laikotarpiu, kai gulėjo ligoninėje, paskolos nebuvo siunčiamos už automobilius. Pirmoji po R. Z. traumos išsiųsta 2013 m. liepos 27 d. paskola buvo suteikta V. F., taigi, šios aplinkybes pagrindžia, kad tikrieji automobilių įgijėjai ir pardavėjai buvo ne pareiškėjas, bet R. Z., V. F. , I. S. ir L. K.

15.8. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantys įrodymai nepagrindžia realaus paskolintų piniginių lėšų perdavimo R. Z., L. K., V. F. ir I. S. fakto, taip pat ir faktinio (realaus) šių piniginių lėšų grąžinimo pareiškėjui; pareiškėjas tvirtinantis, jog mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims mokant už konkrečių automobilių pirkimą atliko R. Z., I. S., V. F. ir L. K. nurodymu ar prašymu, pasak teismo, nepateikė ne vieno tokio prašymo ar nurodymo, nepateikė jokių įrodymų jog būtent minėti asmenys buvo tikrieji ginčo automobilių pirkėjai Italijoje yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje pateiktam R. Z. 2018 m. lapkričio 25 d. paaiškinimui.

15.9. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, kadangi pareiškėjas teigė, kad ginčo automobilių pirkimo ir jų gabenimo (CMR) dokumentus pasirašė, nes to reikalavo automobilių pardavėjai Italijoje, o vėliau nurodė, kad ginčo transporto priemonių įsigijimą formino savo vardu siekdamas apsidrausti, kad paskolos bus gražintos, ir dar vėliau teigė, jog minėti asmenys (R. Z., I. S., V. F. ir L. K.) daug dirbo ir dėl laiko stokos bei papildomų išlaidų prašydavo pareiškėjo viską sutvarkyti iki galo, t. y. pasirašyti visus reikiamus dokumentus, kad galėtų greičiau atsiimti transporto priemones. Pareiškėjas paaiškina, kad tai prieštarauja pareiškėjo skunde pateiktiems argumentams. Skunde pareiškėjas nurodė, kad, nors pareiškėjas ir pasirašydavo automobilių pirkimo ir jų gabenimo (CMR) dokumentus, tačiau taip reikalavo automobilių pardavėjai, kitaip šių transporto priemonių negalėjo atsiimti Italijoje pareiškėjo nurodyti paskolų gavėjai. Pateikiant savo asmeninius dokumentus ir įforminant visus su automobilių pirkimu susijusius dokumentus Italijoje, pareiškėjui nekilo abejonių, kad pareiškėjas šiuo atveju bus mokesčių administratoriaus vertinamas kaip mokesčių mokėtojas, kadangi pareiškėjas yra sąžiningas ir apsišvietęs žmogus ir žinodamas, jog pateikia savo asmens dokumentus, būtent ir vertino, kad jeigu atsitiktų taip, kad paskola būtų negražinta, tai pareiškėjas turės papildomą įrodymą, jog šių transporto priemonių pareiškėjas neatsiėmė iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų, o tik už juos sumokėjo pinigus, kaip suteiktas paskolas. Teismas nepagrįstai šiuos pareiškėjo teiginius vertino kaip prieštaringus. Teigdamas skundus VMI, MGK, pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas niekada neneigė, jog pasirašė dokumentus, nes taip reikalavo pardavėjai, tačiau tik papildomai teismui paaiškino, jog tai pareiškėjui buvo ir naudinga, nes išlikusi apie pareiškėją informacija pas pardavėjus galėjo būti panaudota teisme, jeigu pareiškėjo byloje įvardinti asmenys (paskolų gavėjai) negrąžintų paskolos. Aplinkybė, kad pareiškėjas paminėjo, jog dėl laiko stokos jo byloje įvardinti asmenys prašydavo pervesti paskolos pinigus, irgi yra argumentas, ką patvirtino savo paaiškinime ir R. Z., nes jiems buvo svarbu tuos automobilius greičiau atsiimti ir parduoti.

15.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo teiginius, kad jis niekada brangių automobilių internetu nepirktų, prieš tai jų neapžiūrėjęs, nes tai yra nelogiška.

15.11. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo teiginių, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas ginčo automobilių pardavimo pajamas, taikė daug didesnes pardavimo kainas, neįvertindamas, kad automobilių įsigijimo kaina buvo daug didesnė nei pareiškėjo pervesta pinigų suma už perkamas pareiškėjo įvardintų asmenų transporto priemones. Pareiškėjo tvirtinimu, jo pardavimo pajamos nuo 22 ginčo automobilių vidutiniškai būtų ne daugiau kaip 700 Lt nuo kiekvieno parduoto automobilio. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog ginčo automobilių įsigijimo kaina buvo daug didesnė, nepateikė įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, nes R. Z. 2018 m. lapkričio 25 d. paaiškinime patvirtino, kad „Automobilių apmokėjimas buvo vykdomas pagal mūsų ir pardavėjo susitarimą, grynaisiais, pavedimu arba dalinai“.

15.12. Pareiškėjas nurodo, kad su skundu pateikė UAB „Garsava“ pardavimo pajamų vidurkį už 2013 m. parduotus 76 automobilius. Automobilių pardavimo pajamos už 76 automobilius vidutiniškai sudarė 1 086 Lt už vieną parduotą automobilį, tačiau pirmosios instancijos teismas į pateiktus įrodymus neatsižvelgė ir teigė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių šį teiginį. Pirmosios instancijos teismas nevertino, jog įmonė už vieno automobilio pardavimą gauna vidutiniškai 1 089 Lt, o pareiškėjui, nepardavinėjusiam automobilių, skaičiuojamos pajamos vidutiniškai 6 872,58 Lt už vieną automobilį. Visiškai nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu skaičiuojamos šių 22 automobilių pardavimo pajamos, kurios pagal patikrinimo aktą sudaro 151 196,73 Lt, kai UAB „Garsava“ pardavimo pajamos 2013 m už 76 parduotus automobilius sudaro 82 764 Lt. Pareiškėjo vertinimu, tai iškreipia visą tyrimo pagrįstumą ir parodo mokesčių administratoriaus nekompetenciją. Pardavus UAB „Garsava“ 22 automobilius, pardavimo pajamos sudaro vidutiniškai 23 958 Lt, tai yra 6,3 karto arba 631 proc. mažesnės negu mokesčių administratorius skaičiuoja pareiškėjui.

15.13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta analize, pasitelkus tuos pačius UAB „Garsava“ 2013 m automobilių pirkimo pardavimo dokumentus, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas padarė UAB „Garsava“ ir pareiškėjo pervestų piniginių lėšų už automobilius Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims analizę. Ši analizė yra visiškai nepagrista ir neturi objektyvaus pagrindo, nes lyginti automobilių kainas nežinant automobilio pagaminimo metų ir ridos, jau nekalbant apie automobilio techninę būklę, yra visiškai nelogiška ir nepagrįsta. Buvo analizuojamos UAB „Garsava“ 2013 m. parduotų automobilių kainos, nežinant, kokių pagaminimo metų jie yra. Ši analizė, pareiškėjo vertinimu, yra nekompetentinga ir nepagrista. Pareiškėjas pažymi, kad gavo UAB „Garsava“ dokumentų kopiją ir padarė analizę pagal automobilio metus ir ridą, kuri atskleidžia pareiškėjo teiginius, kad dalis piniginių lėšų už automobilius buvo sumokėta grynais pinigais pačių paskolos gavėjų, t. y. asmenų, kurie faktiškai pirko automobilius ir vėliau kurie gavo šių automobilių pardavimo pajamas.

15.14. Pareiškėjas daro tokią analizę – buvo pervestos piniginės lėšos 2011 m. gruodžio 7 d. į Italijos firmą „Auto Salmaso SRI“, padaryti du pavedimai (11 500 Eur ir 8 500 Eur, viso 20 000 Eur) už automobilį BMV X 5 – 2008 m., kuris parduotas pagal dokumentus Lietuvoje už 93 225,60 Lt, o pelnas, priskaičiuotas už 4 metų senumo automobilį, pagal mokesčių administratorių sudaro 24 169,60 Lt, t. y. trečdalį automobilio įsigijimo kainos, kas yra visiškai nelogiška ir neatitinka prekybos automobiliais praktikos, neatitinka protingumo ir objektyvumo bei teisingumo principų.

15.15. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 10 480 Eur pajamos gautos už V. S. sutuoktinio iš firmos „Ge Capital Servizi Finanziari Spa“ įsigytą automobilį, skaičiuojamos pareiškėjui. Nėra jokių tiesioginių įrodymų, jog pareiškėjas gavo šiuos pinigus, nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas pirko šį automobilį. Tik pervesta 7 000 Lt suma į sąskaitą pareiškėjui ir parašyta „avansas už BMVX5“, neįrodo fakto, jog pareiškėjas šį automobilį pirko, o vėliau pardavė ir gavo pajamas.

15.16. Pareiškėjas akcentuoja, kad skelbimus www.autoplius.lt talpindavo tėvo prašymu, tėvų įmonės UAB „Garsava“, bei keletą skelbimų yra patalpinęs tėvo draugų, kurie nemokėdavo to padaryti ar tiesiog paprašydavo. Tėvas ir tada, ir dabar neduoda skelbimų, nes nemoka ir neturi laiko.

15.17. Pareiškėjas teigia, kad tik V. S. pateiktas paaiškinimas negali patvirtinti faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas šį automobilį pardavė, tai tik padarytos prielaidos, nes į pareiškėjo skunduose pateiktus parodymus niekas neįsigilino. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui ir MGK nurodyta, kad jokio automobilio V. S. pareiškėjas nepardavė, tai pardavėjo, pardavusio V. S. automobilį, skola pareiškėjui – 7 000 Lt, tačiau V. S., paprašyta pardavėjo, kaip pareiškėjas supranta, pervesti 7 000 Lt į nurodytą sąskaitą, nurodė, jog „avansas BMVX5“, bet tai buvo ne avansas, o pardavėjo skola pareiškėjui.

15.18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl byloje nustatytų mokesčio administratoriaus aplinkybių dėl internetiniame tinklapyje www.autoplius.lt laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo patalpintų 307 skelbimų apie parduodamus automobilius. Teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi pozicijos, jog tai yra pareiškėjo asmeniniai skelbimai, neatsižvelgdami į tai, jog pareiškėjas dar pateiktame paaiškinime mokesčių administratoriui nurodę, jog tai yra tėvų įmones UAB „Garsava“ skelbimai (tėvai turi automobilių verslą), o tėvas nemokėjo patalpinti skelbimų internete, todėl prašydavo pareiškėjo, kuris tuo laikotarpiu ir gyveno su tėvais. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl nei mokesčių administratorius, nei MGK, nei pirmosios instancijos teismas į šias svarbias byloje faktines aplinkybes ir pateiktus liudytojų tiesioginius parodymus bei patvirtinimus, jog tai buvo UAB „Garsava“ skelbimai, neatsižvelgė. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, jog tinklapiui atstovaujanti bendrovė UAB „PLIUS“ nurodė, jog pareiškėjas skelbimus internetiniame puslapyje talpino nuo 2012 m. sausio iki 2014 m. gruodžio 31 d. (tai tikrinamojo laikotarpio pabaiga), tačiau paskutinis pervedimas į Italiją buvo padarytas 2012 m. vasario 2 d. Visus 10 mėnesių 2013 metais nebuvo padarytas nė vienas pervedimas į Italiją, tačiau pareiškėjas skelbimus talpino www.autopiius.lt tinklapyje, kadangi tai ir buvo būtent tėvų įmonės UAB „Garsava“ skelbimai, patalpinti tėvo prašymu. Tai yra aplinkybė, papildomai pagrindžianti pareiškėjo tėvų UAB „Garsava“ direktoriaus ir vyr. buhalterės paaiškinimus, jog sūnus talpino UAB „Garsava“ skelbimus, tačiau į tai, jog pareiškėjo buvo prašoma patalpinti skelbimus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė.

15.19. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas nurodytas transporto priemones pardavinėjo (byloje apklausti automobilių pirkėjai, nei vienas neįvardijo, jog automobilį pareiškėjas jiems pardavė), to negalėjo būti, nes pareiškėjas jų nepardavinėjo.

15.20. Pareiškėjas pabrėžia, kad vienas iš pareiškėjui priskiriamų automobilių, už kurį buvo pervesti pareiškėjo pinigai į Italiją fiziniam ar juridiniam asmeniui, iš mokesčių administratoriaus surinktos medžiagos nustatyta, jog buvo nugabentas į Kauną (Italijoje įsigijusio pirkėjo), kas vėlgi yra tiesioginiai įrodymai, jog pirkėjas Italijoje įsigijęs šį automobilį, nepasinaudojo pareiškėjo išlikusia informacija, bet nurodė savo adresą Kaune. Be to, iš 7 neįregistruotų transporto priemonių 2 nebuvo atgabentos perpardavinėtojų į Lietuvą, tačiau vis tiek mokesčių administratorius menamas pajamas už šiuos neparduotus automobilius skaičiuoja pareiškėjui. Tačiau, nei mokesčių administratorius, nei MGK, nei pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, o tai prieštarauja pirmosios instancijos teismo vertinimui, kuriuo remiamasi byloje, jog mokesčių administratorius neva visapusiškai bei objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis , išsamiai ir detaliai pagrindė savo sprendimą, Pareiškėjas aiškiai skunduose nurodė, jog jo išlikusiais duomenimis pasinaudojo tikrieji automobilių perpardavinėtojai, Italijoje iš pareiškėjo byloje įvardintų asmenų įsigiję jų parduodamus automobilius, už kuriuos pareiškėjas pervedė paskolos pinigus ir suformino savo vardu dokumentus. Šia išlikusia informacija 5 pirkėjai, įsigiję šiuos automobilius Italijoje, apdraudė pareiškėjo vardu, turėdami automobilio pirkimo dokumentus, nenorėdami savęs identifikuoti (kiek pareiškėjui žinoma, taip elgiasi automobilių perpardavinėtojai).

15.21. Pareiškėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjui pagrįstai skirta net 30 proc. dydžio bauda, t. y. 2 310 Eur. Pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus, galimo pažeidimo trukmė yra ne 4 metai (2011–2014 m.), kaip nurodo mokesčių administratorius, bet tik nuo 2011 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. vasario 2 d., kas yra beveik 2 kartus trumpesnis periodas negu teigia mokesčių administratorius. Nors baudos mokesčių administratorius, pareiškėjo vertinimu, apskritai neturėjo pagrindo paskirti, nes byloje nėra neginčijamų aplinkybių, kurios aiškiai įvardintų Pareiškėjo padarytą žalą. Tik atliktas tarpinis veiksmas, t. y. pervesta paskolos suma į nurodytą sąskaitą už byloje minimų asmenų pirktus automobilius, pirma – tai suteikta paskola, antra – negautas joks atlygis, kurį gavęs pareiškėjas turėjo prievolę deklaruoti pajamas ir mokėti GPM.

16. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims pervestų piniginių lėšų nurodo, kad:

17.1. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas tikrintuoju laikotarpiu įnešdavo į savo sąskaitą banke „Swedbank“, AB, grynuosius pinigus (nuo 2010 m. balandžio 26 d. iki 2014 m. vasario 2 d. pervedė 180 700 Eur sumą) ir tą pačią dieną įformindavo tarptautinius mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ar juridiniams asmenims. Skiltyje „mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ yra įrašyta automobilių markė, gamybos metai, tam tikrais atvejais rida.

17.2. Italijos mokesčių administratorius pateikė transporto priemonių pirkimo ir pardavimo dokumentus (pirkimo ir pardavimo sutartis, sąskaitas faktūras, CMR), kuriuose automobilių pirkėju (CMR-e – prekių gavėju, tam tikrais atvejais nurodant ir prekės gabenimo adresą – pareiškėjo gyvenamosios vietos adresą, tam tikrais atvejais nurodant asmenį identifikuojančius duomenis – gyvenamąją vietą, asmens kodą, pateikiant Lietuvos Respublikos piliečio paso kopiją, įvardintas pareiškėjas. Italijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2011–2014 m. laikotarpiu iš Italijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsigijo 22 transporto priemones, bankiniais mokėjimo pavedimais sumokėjęs už jas 153 450 Eur.

17.3. Šios pareiškėjo vardu įsigytos transporto priemonės, VĮ „Regitra“ duomenimis, nebuvo įregistruotos pareiškėjo vardu Lietuvoje, 7 iš įsigytų transporto priemonių iš viso nebuvo įregistruotos Lietuvoje, nors, kaip nustatė mokesčių administratorius, jo turimos duomenų bazės „Draudikai“ duomenimis, 5 iš Italijos įsigytas ginče aptariamas transporto priemones pareiškėjas buvo apdraudęs mėnesiui po jų įsigijimo savo vardu.

17.4. Pagal pareiškėjo iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų įsigytų automobilių VIN numerius mokesčių administratorius nustatė, kad 15 šių automobilių buvo įregistruoti VĮ „Regitra“ duomenų bazėje Lietuvos Respublikoje kitų fizinių ir juridinių asmenų vardais (kaip minėta, pareiškėjas nei vieno iš šių automobilių savo vardu neįregistravo), kurie paaiškinimuose nurodė automobilius pirkę iš nepažįstamų pardavėjų Lietuvoje – Gariūnų turgavietėje arba radę skelbimus apie automobilių pardavimą internetiniuose puslapiuose, tačiau pirkėjai tiksliai neprisiminė tikslių pirkimo aplinkybių, nepateikė automobilių įsigijimą patvirtinančių dokumentų. Atsakovas pažymi, kad VĮ „Regitra“ pateikė mokesčių administratoriui dokumentus, iš kurių matyti, jog ginče aptariamų automobilių pirkimo sandoriai buvo įforminami itališkuose pirkimo ir pardavimo dokumentuose, sudarant įspūdį, kad automobilio įsigijimo sandoris vyko su Italijos Respublikos įmone ar fiziniu asmeniu. Šiuose dokumentuose transporto priemonių pardavėjais nurodyti asmenys, kurie pagal Italijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktus transporto priemonių techninius pasus buvo pareiškėjo Italijoje įsigytų transporto priemonių savininkai.

17.5. Nustatyta, kad pareiškėjas automobilių pardavimo skelbimus talpino www.autoplius.lt tinklalapyje, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo patalpinęs 307 skelbimus apie parduodamus automobilius.

17.6. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjas iš Italijos fizinių ir juridinių asmenų įsigijo 22 automobilius, kuriuos vėliau perpardavė (15 iš jų buvo įregistruoti Lietuvos Respublikoje) ir tokiu būdu gavo šių automobilių pardavimo pajamas, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą GPM.

18. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo paskolinių santykių su R. Z., L. K., I. S. ir V. F., nurodo, jog:

18.1. Pareiškėjas, aiškindamas piniginių lėšų pervedimo Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims aplinkybes, tikslus ir pan., jas grindė tarp pareiškėjo ir fizinių asmenų R. Z., L. K., I. S., V. F. egzistavusiais paskoliniais teisiniais santykiais.

18.2. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas savo atliktiems mokėjimų pavedimams Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims pagrįsti pateikė 51 paskolų raštelį 450 550 Eur (1 555 659,04 Lt) sumai dėl paskolų suteikimo R. Z., I. S., V. F. ir L. K. bei 51 pakvitavimą dėl šių paskolų susigrąžinimo.

18.3. Pareiškėjas ginče aptariamu laikotarpiu iš tiesų dalį į savo banko sąskaitą įneštų piniginių lėšų pervesdavo savo pusbroliui R. Z., mokėjimų pavedimuose nurodydamas jų paskirtį: „sąskaitos papildymas“, „pagalba“, „skola“ ir kt. Iš pareiškėjo banko sąskaitų išrašų nustatyta, kad pareiškėjas į R. Z. asmenines sąskaitas Italijoje 2010–2013 m. pervedė 265 650 Eur, o 43 500 Eur pervedė Italijos juridiniams ir fiziniams asmenims (nurodant už kokius automobilius moka), nors teigia, jog šios lėšos taip pat buvo skirtos R. Z.. Patikrinimo metu pripažinta, kad pareiškėjas galimai teikė pagalbą savo pusbroliui ir šių pareiškėjo į pusbrolio asmenines sąskaitas pervestų piniginių lėšų nevertino kaip pareiškėjo sumokėtų už Italijoje įsigyjamus automobilius (taip pat kaip ir V. F. pervestų 2 900 Eur, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta „skola“ arba L. K. „pagal prašymą“ pervestų 1 500 Eur).

18.4. MGK, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius paskolų raštelius bei pakvitavimus visų kitų mokestinio ginčo byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darė išvadą, jog mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostata bei ją aiškinančia VMI Sprendime pacituota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas surašė šiuos dokumentus 180 700 Eur sumai (t. y. suma, kuri nebuvo tiesiogiai pervesta ginče minimiems asmenims, o faktiškai pervesta Italijos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims nurodant automobilio markę, gamybos metus) turint tikslą neatskleisti tikrųjų ūkinių operacijų turinio – lėšų pervedimo automobiliams įsigyti, ir iš to išplaukiančių pasekmių – gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų mokėjimo ir todėl teisingai, spręsdamas pareiškėjo apmokestinimo GPM klausimą, į juos neatsižvelgė.

18.5. MGK pažymėjo, jog tokią išvadą suponuoja šių byloje nustatytų aplinkybių visetas:

18.5.1. nei tiesioginiai, nei netiesioginiai byloje esantys įrodymai nepagrindžia pareiškėjo neva paskolintų piniginių lėšų perdavimo nurodytiems fiziniams asmenims fakto;

18.5.2. jokiais įrodymais nėra pagrįstas faktinis (realus) šių piniginių lėšų grąžinimas pareiškėjui pagal jo pateiktus pakvitavimus;

18.5.3. tiesioginiai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas panašiomis datomis, kurios nurodytos paskolų rašteliuose kaip paskolų R. Z., I. S., V. F. ar L. K. suteikimo datos, įnešė pinigines lėšas į savo asmeninę banko sąskaitą ir šias lėšas tarptautiniais mokėjimo nurodymais pervedė Italijos fiziniams ar juridiniams asmenims, mokėjimų paskirtyje nurodęs automobilio markę, gamybos metus (patikrinimo akto 4 priedas);

18.5.4. pareiškėjas, tvirtinantis, jog mokėjimo pavedimus Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims mokant už konkrečių automobilių pirkimą formino R. Z., I. S., V. F. ar L. K. nurodymu ar prašymu, nepateikė nei vieno tokio prašymo ar nurodymo;

18.5.5. pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog būtent šie asmenys buvo tikrieji automobilių Italijoje pirkėjai;

18.5.6. nei vienas iš byloje nurodytų asmenų nepatvirtino pareiškėjo nurodomos versijos dėl piniginių lėšų skolinimo sumokant šias lėšas už konkretų šių asmenų įsigyjamą automobilį;

18.5.7. Italijos Respublikos mokesčių administratorius nurodė, kad R. Z. nevykdė jokios verslo veiklos, ekonominę naudą gavo tik iš darbo santykių. Ir nors R. Z. tvirtino, jog tarpininkaujant parduodant ir perkant transporto priemones, jis gavo papildomas pajamas, kurios papildė jo mėnesinę algą, remiantis tik šiuo tvirtinimu daryti išvadą, jog automobilių pirkimas Italijoje ir jų perpardavimas vyko būtent taip, kaip nurodė Pareiškėjas (jis pats automobilių nepirko, o skolino pinigines lėšas, kurias pervesdavo į R. Z., taip pat ir kitų asmenų nurodytas sąskaitas), nėra jokio pagrindo;

18.5.8. Ukrainos pilietis I. S. paneigė turėjęs bet kokių ryšių su pareiškėju, nurodė lietuvių nepažįstąs;

18.5.9. V. F. Italijos mokesčių administratoriui nėra žinomas.

18.6. MGK atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo paskolintų piniginių lėšų pervedimo į nežinomų užsienio valstybės fizinių ir juridinių asmenų sąskaitas pusbrolio, jo sesers ar draugų žodiniu prašymu, neturint jokių užtikrinimo priemonių, kad tos piniginės lėšos tikrai bus grąžintos, esant nepaaiškintai aplinkybei, kodėl Italijoje gyvenantys R. Z., I. S., V. F. ar L. K. patys savo vardu neįsigijo ginče aptariamų transporto priemonių (kad ir už pareiškėjo paskolintus pinigus), neįformino transporto priemonių įsigijimo dokumentų savo vardu (nors, pasak pareiškėjo, būtent šie asmenys buvo tikrieji automobilių perpardavinėtojai), yra nepagrįstos ekonomine logika.

18.7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes padarė išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad Pareiškėjas, surašydamas paskolos raštelius ir pakvitavimus 180 700 Eur sumai, kuri buvo pervesta Italijos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims, tarptautiniuose mokėjimo pavedimuose nurodant automobilio markę, gamybos metus, o ne tiesiogiai R. Z., L. K., V. F. ir I. S., turėjo tikslą neatskleisti tikrųjų ūkinių operacijų turinio – lėšų pervedimo automobiliams įsigyti, ir iš to išplaukiančių pasekmių – gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia realaus pinigų perdavimo minėtiems asmenims bei faktinio šių piniginių lėšų grąžinimo pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė nei vieno įrodymo, jog būtent minėti asmenys buvo tikrieji automobilių pirkėjai. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas skunde teismui nurodė prieštaringus teiginius dėl automobilių pirkimo dokumentų surašymo.

19. Atsakovas, pasisakydamas dėl MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodo, kad VMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjo tikrintino laikotarpio mokesčio bazę nustatė pritaikiusi grynosios vertės metodą. Apžvelgęs MAĮ 70 straipsnio nuostatas, taip pat Taisyklėse įtvirtinta teisinį reguliavimą (4 p., 6 p., 6.1 p., 6.2 p., 6.3 p.) atsakovas nurodo, kad pareiškėjui buvo išsiųstas 2018 m. gegužės 18 d. mokesčių administratoriaus nurodymas (21.75-32) FR0706-3390, kuriuo buvo nurodyta pateikti pareiškėjo vardu iš Italijos Respublikos fizinių ir juridinių asmenų įsigytų transporto priemonių (nurodytų prie nurodymo pridėtame priede) išgabenimą iš Italijos Respublikos, nurodant: kada ir į kokias šalis šios transporto priemonės buvo išgabentos, kas jas gabeno, kada ir kokios patirtos gabenimo išlaidos, kas jas apmokėjo, naudojimą/perdavimą/perleidimą/realizavimą Lietuvos Respublikos teritorijoje ar už jos ribų, nurodant kada, kam ir kur šios transporto priemonės buvo naudojamos/perduotos/perleistos/realizuotos, gautą atlygį, nurodant: kada, iš ko ir koks atlygis perdavus/perleidus/realizavus šias transporto priemones buvo gautas. Vykdydamas nurodymą, pareiškėjas el. paštu 2018 m. gegužės 22 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad nurodymo pridėtame priede, nurodytos transporto priemonės – jo vardu išsiųstos piniginės lėšos Italijos fiziniams ir juridiniams asmenims kaip jo suteiktos paskolos, kurias mokėtojas susigrąžindavo grynaisiais pagal pakvitavimus už suteiktas paskolas. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dokumentų patvirtinančių transporto priemonių įsigijimą ir pardavimą nepateikė, VMI pagrįstai mokesčio bazę nustatė pritaikius MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas.

20. Atsakovas, pasisakydamas dėl pajamų iš V. S., nurodo, kad:

20.1. V. S. pareiškėjui 2011 m. lapkričio 28 d. pervedė 7 000 Lt, pavedimo paskirtis „Avansas už auto-BMW X5 2003, V. S.“.

20.2. V. S. 2015 m. rugpjūčio 20 d. paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 28 d. iš pareiškėjo įsigijo automobilį BMW X5, kurį rado skelbime už 10 500 Eur (36 254 Lt). Už automobilį bankiniu pavedimu sumokėjo 7 000 Lt avansą, likusią sumą sumokėjo grynais pinigais.

20.3. VĮ Regitra pateikė 2011 m. gruodžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp „Ge Capital Servizi Finanziari Spa“ ir V. S. (V. S. sutuoktinio), pagal kurią automobilis BMW X5, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 2003 metų gamybos įsigytas už 10 480 Eur. VMI Patikrinimo akto 9 psl. nurodo, kad pagal minėtą sutartį automobilis įsigytas už 10 500 Eur sumą.

20.4. V. S. 2016 m. sausio 28 d. persiuntė 2011 m. lapkričio 27 d. 16:45, 2011 m. lapkričio 28 d. 13:17 el. laiškus nuo „A. S.“, kuriuos buvo išsaugojęs archyve, jų turinyje minėto BMW X5 nuotraukos, tekstas – „BMW X5 2003 METŲ 3,0 D AUTOMATAS JUODA ODA KOMFORT SĖDYNĖS NAVIGACIJA DVD KAINA - 10800 EUR“.

20.5. Pareiškėjas pastabose nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp „Ge Capital Servizi Finanziari Spa“ ir V. S.. Pareiškėjo pavardė S., o ne S., kaip kad nurodo V. S..

20.6. VMI Patikrinimo akte vertino, jog pareiškėjas iš V. S. gavo tik 7 000 Lt pajamų, kurios priskirtos transporto priemonės perleidimo pajamoms, tačiau, V. S. paaiškino, kad už automobilį bankiniu pavedimu sumokėjo 7 000 Lt avansą, likusia sumą sumokėjo grynais pinigais. Iš 2011 m. gruodžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad transporto priemonė parduota už 10 480 Eur. Atsakovas teigia, kad, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjas gavo 10 480 Eur (36 185,34 Lt) sumą už minėtos transporto priemonės pardavimą, o ne 7 000 Lt sumą, kaip nurodyta Patikrinimo akte.

20.7. MGK pažymėjo, jog tiesioginis byloje esantis įrodymas – V. S. įformintas 7 000 Lt mokėjimo pavedimas į pareiškėjo banko sąskaitą, kuriame nurodyta mokėjimo paskirtis: „BMW X5 2003 avansas“, bei kiti byloje esantys įrodymai – V. S. 2015 m. rugpjūčio 20 d. paaiškinimas, jos sutuoktinio pateiktas 2011 m. lapkričio 27 d. el. susirašinėjimas su pareiškėju (pareiškėjas skunde nurodo negalintis patvirtinti, jog susirašinėta buvo su juo, nes jo pavardė yra S, o ne S., tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėjo pavardė iki 2010 m. gegužės 26 d. buvo S.), VĮ „Regitra“ pateikta šio automobilio įsigijimo sutartis, kurioje pardavėju nurodyta Italijos įmonė, patvirtina aplinkybę, jog šio automobilio pardavimo, kurį, kaip matyti iš nurodytų įrodymų, pareiškėjas pardavė įformindamas šią ūkinę operaciją analogiškai kaip ir aukščiau aptartais automobilių pardavimų atvejais, pajamos pagrįstai priskirtos pareiškėjo apmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjas be savo pasvarstymų, kokios tai galėtų būti lėšos bei už ką mokant jos buvo pervestos, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus poziciją šioje ginčo dalyje.

21. Atsakovas, pasisakydamas dėl delspinigių, vadovaujasi MAĮ 40 straipsnio 1, 4 ir 5 punktais, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 97 straipsnio 1 dalimi, nurodo, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota 3 941,97 Eur GPM delspinigių.

22. Atsakovas, pasisakydamas dėl paskirtos baudos, vadovaujasi MAĮ 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, jog įstatyme nėra nenumatyta galimybė neskirti baudos už padarytus pažeidimus. Kaip matyti, pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė patikrinimui paaiškinimus, ir ši aplinkybė pripažįstama pareiškėjo padėtį lengvinančia aplinkybe. Padėtį sunkinanti aplinkybė yra siejama su pažeidimą padariusio mokesčių mokėtojo kaltės forma (tyčia, neatsargumu), pažeidimu siektais tikslais, jų (pažeidimų) trukme, daugetu, padarytos žalos dydžiu ir pan. Įvertinus pareiškėjo pažeidimų trukmę (2011–2014 metai) bei padarytą žalos dydį, konstatuota, jog minėtos aplinkybės pripažįstamos pareiškėjo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Įvertinus nustatytą pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei atsižvelgus į sunkinančias aplinkybes, pareiškėjui pagrįstai skirta 30 proc. mokesčių bauda, t. y. 2 310 Eur GPM bauda.

23. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų papildomų įrodymų, nurodo, kad:

23.1. Dėl L. K. 2019 m. gegužės 28 d. paliudijimo pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą konstatavo, jog pirminiai paaiškinimai yra objektyvesni nei teikiami po mokestinio patikrinimo. Be to, įvykių versijos keitimą lemia siekis išvengti mokestinių prievolių. Atsižvelgiant į tai, kad L. K. 2016 m. vasario 2 d. paaiškinime nenurodė, kad pinigai buvo skolinami automobiliams pirkti ir teigė, jog smulkmenų neatsimena, todėl 2019 m. gegužės 28 d. paliudijimą atsakovas vertina kritiškai.

23.2. Dėl UAB „Garsava“ automobilių pirkimo žurnalo kopijos, kuriuo pareiškėjas įrodinėja, kad jo sumokėti pinigai už automobilius buvo tik dalis kainos ir kitą dalis buvo sumokama grynais atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde analizuoja kelis pasirinktus automobilių įsigijimo sandorius ir konstatuoja, kad ši analizė yra neginčijamas įrodymas, jog dalis automobilių įsigijimo kainos buvo sumokama grynais pinigais. Su šiais pareiškėjo teiginiais atsakovas nesutinka ir mano, kad šie pareiškėjo pateikti dokumentai ir teiginiai niekaip neįrodo, jog dalis pinigų už automobilius buvo sumokama grynais pinigais. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčo objektas yra naudoti automobiliai ir jų kainas nustato tik pardavėjas, net ir identiški automobiliai skirtingų pardavėjų gali būti parduoti labai skirtingomis kainomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikdamas kelių automobilių analizę nurodo automobilių vertes, kurie pagaminti skirtingais metais, arba nurodo vieno automobilio pagaminimo metus ir kainą ir lygina su kitu tokios markės automobiliu, kurio pagaminimo metų nenurodo. Atsakovo nuomone, vien tik automobilių įsigijimo kainų skirtumas savaime neįrodo, jog dalis automobilio įsigijimo kainos buvo sumokėta grynais pinigais.

23.3. G. S. paliudijimu pareiškėjas įrodinėja, kad internetiniame tinklapyje www.autoplius.lt pareiškėjo įkelti skelbimai buvo pareiškėjo tėvų įmonės UAB „Garsava“ skelbimai. Pagal viešai prieinamus duomenis matyti, kad UAB „Garsava“ įregistruota 1999 metais ir jos pagrindinė veikla yra automobilių prekyba. UAB „Garsava“ direktoriaus G. S. kaip savo veiklos profesionalo, turinčio ilgametę patirtį automobilių prekyboje, teiginiai, jog UAB „Garsava“ nemoka paduoti skelbimų neatrodo įtikinantys. Be šių teiginių pareiškėjas nei patikrinimo metu, nei kartu su skundais nepateikė jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų.

23.4. Dėl R. Z. 2019 m. birželio 11 d. paliudijimo (vaizdo medžiaga) atsakovas pažymi, kad analogišką savo turiniu, tik rašytinės formos paaiškinimą pareiškėjas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, kuris įvertinęs pateiktą paaiškinimą pažymėjo, kad šis paaiškinimas negali būti laikomas objektyviu ir pakankamu pripažinti jame nurodytus teiginius pagrįstais. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismui vertinimu sutinka.

24. Pareiškėjas 2020 m. spalio 21 d. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuos prašo priimti, juos įvertinti, priimant sprendimą.

25. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose iš esmės pakartoja argumentus, susijusius su paskolomis.

26. Pasisakydamas dėl prie apeliacinio skundo pridėtų papildomų įrodymų, pareiškėjas nurodo šiuos argumentus:

26.1. Dėl L. K. 2019 m. gegužės 28 d. pateikto paliudijimo pareiškėjas pažymi, kad tai tik papildomas paliudijimas, kuris patvirtino ankstesnius parodymus, kuriuos L. K. nurodė 2016 m. vasario 9 d. pateiktame paaiškinime, kad tarp jos ir pareiškėjo vyko piniginių lėšų skolinimai, pinigus ji yra gavusi į banko sąskaitas, o juos grąžindavo grynaisiais. Pareiškėjas pinigus L. K. į asmeninę sąskaitą buvo pervedęs tik vieną kartą (1500 Eur), o L. K., žinodama, kad tų skolinimųsi iš pareiškėjo buvo daugiau, pateikė papildomą paliudijimą, nes jau pirmajame paaiškinime ji teigė, kad pinigus buvo gavusi į sąskaitas, ne į vieną sąskaitą, tačiau nenurodė aplinkybių, nes negalvojo, kad tai svarbu, todėl 2019 m. gegužės 28 d. išsamiai paaiškino, kad skolinosi pinigus ir prašė pervesti į nurodytą sąskaitą. Iš bylos medžiagos ir matyti, kad į asmeninę sąskaitą buvo pervesti pinigai tik vieną kartą, o kiti pinigai į nurodytas sąskaitas kaip paskolos už jos perkamus automobilius.

26.2. Dėl pateiktų UAB „Garsava“ pirkimo žurnalo kopijų, pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su VMI išvadomis, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikdamas kelių automobilių analizę nurodo automobilių vertes, kurie pagaminti skirtingais metais arba nurodo vieno automobilio pagaminimo metus ir kainą lygina su kitu tokios markės automobiliu, kurio pagaminimo metų nenurodo. Pareiškėjas žino, kad vien tik automobilių įsigijimo kainų skirtumas neįrodo, jog buvo sumokėta dalis kainos grynaisiais, tačiau iš pareiškėjo pateiktos analizės ir pareiškėjo teiktų skundų, kuriuose pareiškėjas teigė, kad už automobilius, juos atsiimant iš pardavėjų, buvo sumokama dalis grynaisiais pinigais, ir galima daryti šią išvadą. Apie tai liudijo savo paaiškinime ir R. Z..

26.3. Dėl G. S. paliudijimo pareiškėjas pažymi, kad UAB Garsava įregistruota 1999 m., kaip teigia VMI, tačiau iki 2013 m. UAB „Garsava“ vadinosi UAB „Čiobiškio vaistinė“ ir jos veiklos pagrindas niekuo nebuvo susijęs su automobilių verslu, tai buvo vaistų ir vaistinių medžiagų mažmeninė prekyba. Tik nuo 2013 m. pareiškėjo tėvai pradėjo visiškai naują veikią, pakeitė pavadinimą į UAB „Garsava“ ir pagrindine veikla tapo automobilių prekyba. Tai yra svarbios aplinkybės, paneigiančios VMI atsiliepime nurodomas išvadas. Todėl UAB „Garsava“ direktorius, neturėdamas patirties ir nelabai žinodamas visus procesus, paprašė sūnaus apmokėti už www.autoplius.lt skelbimus, o pareiškėjas juos apmokėjo savo vardu.

26.4. Dėl R. Z. 2019 m. birželio 11 d. paliudijimo (vaizdo medžiaga) pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo pateiktą R. Z. paaiškinimą, tačiau atsižvelgdamas į itin artimus giminiškus pareiškėjo santykius su R. Z., teigė, kad šie paliudijimai negali būti objektyviu ir pakankamu pagrindu pripažinti jame nurodytus teiginius pagristais. Pareiškėjo įsitikinimu, vien tik ta aplinkybė, kad pareiškėją su R. Z. sieja giminystės ryšiai, nesudaro pagrindo neatsižvelgti į R. Z. pateiktą paaiškinimą byloje. Tai prieštarauja pareiškėjo teisei į gynybą, nes pareiškėjo nurodymas, jog šis asmuo pareiškėjui kaip brolis, negali būti automatiškai laikoma, kad tokiu atveju šio asmens liudijimas nepatikimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. (21.131-31-5) FR0682-292 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir MGK 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. S-208 (7-183/2018), kuriuo minėtas VMI sprendimas paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Patikrinimo aktu (MGK byla, I t., b. l. 139–155) pareiškėjui papildomai apskaičiuota sumokėti 9 449,14 Eur GPM. VMI sprendimu (MGK byla, I t., b. l. 51–57) pakeistas Patikrinimo aktas ir pareiškėjui nuo nustatytos gautos už transporto priemonių pardavimą sumos apskaičiuota 7 700,75 Eur GPM, taip pat pareiškėjui apskaičiuota 3 941,97 Eur delspinigių ir paskirta 2 310 Eur bauda.

29. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjui pagrįstai apskaičiuotas 7 700,75 Eur GPM ir paskirta 2 310 Eur bauda, o, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2015 m. gruodžio 21 d. ir baigtas tik 2018 m. liepos 5 d. (surašius Patikrinimo aktą), taip pat nenustatęs, kad ilgas (2,5 m.) patikrinimo laikotarpis buvo nulemtas pareiškėjo veiksmų / neveikimo, įvertinęs ir tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, konstatavo, jog pareiškėjas atleistinas nuo 25 proc. jam apskaičiuotų 3 941,97 Eur GPM delspinigių mokėjimo, t. y. pareiškėjas atleistinas nuo 985,49 Eur GPM delspinigių mokėjimo. Kitą pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė.

30. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą. Pareiškėjo teigimu, nėra neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjas pinigines lėšas panaudojo būtent 22 automobilių įsigijimui, juo labiau, kad šias transporto priemones pardavė ir gavo pardavimo pajamas, be to, mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo pardavimo pajamas, kas rodo mokesčių administratoriaus nekompetenciją. Pareiškėjas taip pat nesutinka su jam paskirtos baudos dydžiu.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Pirmiausia pažymėtina, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta mokesčių administratoriaus pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Todėl mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius, kas šiuo atveju nebuvo padaryta.

33. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama išsamių pirmosios instancijos argumentų, atsako tik į esminius apeliacinio skundo argumentus.

35. MAĮ 69 straipsnio 1 dalis nustato, jog tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, savo praktikoje yra nurodęs, kad pagrįsti tvirtinimą, jog sandoriai sudaryti siekiant mokestinės naudos, privalo mokesčių administratorius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1305/2008; 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-97/2013, 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017). Ginčui pasiekus teismą, pastarasis turi nustatyti, ar mokesčių administratoriaus išvada dėl tikrojo ginčo sandorio (ūkinės operacijos) turinio yra pagrįsta tinkamu faktinių aplinkybių vertinimu ir pakankamais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-828/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1715/2012; 2017 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).

37. Vertindama pareiškėjo argumentą, kad nėra neginčijamų įrodymų, jog pareiškėjas pinigines lėšas panaudojo būtent 22 automobilių įsigijimui, juo labiau, kad šias transporto priemones pardavė ir gavo pardavimo pajamas, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas savo poziciją grindžia iš esmės deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Tiek VMI sprendime, tiek MGK sprendime yra aiškiai įvardytos aplinkybės (šios nutarties 18.5 p.), jog pareiškėjo pateikti paskolų rašteliai bei pakvitavimai, surašyti 180 700 Eur sumai (t. y. suma, kuri nebuvo tiesiogiai pervesta ginče minimiems asmenims, o faktiškai pervesta Italijos Respublikos fiziniams ir juridiniams asmenims nurodant automobilio markę, gamybos metus) turint tikslą neatskleisti tikrųjų ūkinių operacijų turinio – lėšų pervedimo automobiliams įsigyti, ir iš to išplaukiančių pasekmių – gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų mokėjimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad pareiškėjas, surašydamas paskolos raštelius ir pakvitavimus 180 700 Eur sumai, turėjo tikslą neatskleisti tikrųjų ūkinių operacijų turinio – lėšų pervedimo automobiliams įsigyti, ir iš to išplaukiančių pasekmių – gauti mokestinės naudos, t. y. išvengti GPM nuo gautų transporto priemonių pardavimo pajamų mokėjimo, ir todėl spręsdamas pareiškėjo apmokestinimo GPM klausimą, pagrįstai į šiuos dokumentus neatsižvelgė.

38. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius netinkamai apskaičiavo pareiškėjo gautas pajamas už automobilių pardavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

39. Ši tvarka nustatyta Taisyklėse, pagal kurių 4.1 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – ir mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016). MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2536-968/2020).

41. Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą metodai yra išvardinti Taisyklių 6.3. punkte, t. y. palyginamasis, analogijos, išlaidų, grynosios vertės, lėšų banko sąskaitose, ekonominių modelių metodai. Mokesčių administratorius turi pasirinkti tokį vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotos mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklauso nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-409/2014).

42. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pajamų dydį nustatė atsižvelgęs į Taisyklių 6.3.4 punktą, t. y. vadovaudamasis grynosios vertės metodu. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčių administratorius neturėjo galimybės pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka (pareiškėjas nepateikė automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių), todėl pareiškėjo pardavimo pajamos pagrįstai nustatytos naudojantis byloje esančiais duomenimis (VĮ „Regitra“ pateikti duomenys, pareiškėjo sąskaitos išrašai ir kt.). Pasisakydama dėl pareiškėjo pateiktos pardavimų analizės (UAB „Garsava“ automobilių pirkimo žurnalo kopija), teisėjų kolegija nurodo, kad šis dokumentas niekaip nepagrindžia to, kad dalis pinigų už automobilius buvo sumokėta grynais pinigais. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjo pateikiamoje analizėje nevertinama aplinkybė, kad prekės kainą nustato pardavėjas, jokių objektyvių duomenų, išskyrus palyginimą su UAB „Garsava“ pardavimais pareiškėjas nepateikia, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratoriaus paskaičiavimai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos kriterijus (žr. šios nutarties 37 p.), taigi nėra pagrindo remtis pareiškėjo pateikta analize.

43. Dėl baudos dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjui buvo paskirta netinkamo dydžio bauda. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi (kurioje be kita ko, nustatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo mokesčio ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio <...>, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip), skyrė 30 procentų mokesčio sumos dydžio baudą. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią bylą (įvertinusi atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, kurias nustatė VMI), laikosi pozicijos, kad šiuo atveju nėra pagrindo skirti mažesnę nei 30 proc. apskaičiuoto GPM dydžio baudą. Pareiškėjas nevykdė tinkamai pareigos apskaičiuoti ir sumokėti visus mokėtinus mokesčius 2011–2014 m. Mokesčių administratorius, siekdamas tinkamai apskaičiuoti pareiškėjui GPM už 2011–2014 m. turėjo tai atlikti vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu ir Taisyklėmis, t. y. pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepripažino mokesčių įstatymų pažeidimo, nors nustatytos aplinkybės neginčijamai rodo jį esant, nepakankamai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui paskirtas baudos dydis atitinka protingumo kriterijų ir yra proporcingas jo padarytam GPM pažeidimui.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi kitus pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus (L. K. 2019 m. gegužės 28 d. paaiškinimus, R. Z. 2019 m. birželio 11 d. paaiškinimą (vaizdo medžiagą)), nurodo, kad šie įrodymai nekeičia bylos teisinio vertinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad L. K. jau teikė paaiškinimus nagrinėjamame mokestiniame ginče, o, esant prieštaringai pozicijai, turi būti vadovaujamasi pirminiais paaiškinimais. Vertinant R. Z. 2019 m. birželio 11 d. paaiškinimą, pažymėtina, jog jis yra iš esmės identiškas R. Z. 2018 m. lapkričio 25 d. rašytiniam paaiškinimui, kurį jau vertino pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad, atsižvelgiant į itin artimus giminiškus pareiškėjo ir R. Z. santykius, šis paaiškinimas negali būti laikomas objektyviu ir pakankamu pripažinti jame nurodytus teiginius pagrįstais, R. Z. 2019 m. birželio 11 d. paaiškinimą atmeta.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog G. S. prašė pareiškėją talpinti skelbimus tinklalapyje www.autoplius.lt, nes pats to nemokėjo daryti. Pažymėtina, kad informaciją apie skelbimų patalpinimą minėtoje svetainėje yra pateikta nuo 2012 m. iki 2014 m., o pats pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose teigia, kad UAB „Garsava“ automobilių prekyba pradėjo vykdyti nuo 2013 m., taigi, pareiškėjo teiginiai, kad skelbimus jis talpino G. S. prašymu yra prieštaringi, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.

46. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė