2016-11-16 Nr. AB-21703-3-61-3-02751-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-778-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02751-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Z. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Z. Z. (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, Užsienio išmokų tarnyba) direktoriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. SPRE-1508 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2015 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5150.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas paaiškino, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Krokuvoje, Lenkijos Respublikoje. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nemoka lietuvių kalbos, todėl privalėjo ieškoti atstovo, mokančio lenkiškai, teisinės pagalbos sutartį pareiškėjas sudarė tik 2016 m. liepos 4 d. Pareiškėjas, gavęs VSDFV atsakymą, kreipėsi į darbdavio atstovus, prašydamas pateikti dokumentus, tačiau buvo jų suklaidintas, nurodžius, kad pareiškėjas turi pakartotinai kreiptis į Valdybą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas analogiškose bylose tenkino asmenų prašymus atnaujinti terminą skundams paduoti (administracinės bylos Nr. I-11213-789/2015 ir Nr. I-11645-426/2015). Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016 pateiktais išaiškinimais, nes jie, pareiškėjo teigimu, pateikti esant identiškoms faktinėms aplinkybėms. Aplinkybė, kad pareiškėjas aktyviai ieškojo kvalifikuotos teisinės pagalbos Lietuvoje, rodo, jog jis aktyviai siekia ginti savo teises ir dėl objektyvių priežasčių praleido terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija VSDFV 2015 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5150, kuris buvo priimtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjus jo skundą dėl Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. SPRE-1508 teisėtumo ir pagrįstumo. Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. SPRE-1508 pareiškėjui buvo išsiųstas registruota pašto siunta ir įteiktas 2015 m. rugpjūčio 6 d. VSDFV 2015 m. liepos 30 d. sprendime Nr. (1.45)I-5150 yra nurodyta apskundimo tvarka – sprendimas per 20 dienų nuo jo gavimo dienos skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismo vertinimu, 20 dienų skundo padavimo terminas suėjo 2015 m. rugpjūčio 26 d., nes pareiškėjas apie ginčijamą sprendimą sužinojo 2015 m. rugpjūčio 6 d., t. y. skundas teismui dėl VSDFV 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (1.45)I-5150 ir Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. SPRE-1508 teisėtumo bei pagrįstumo galėjo būti paduotas (išsiųstas) ne vėliau kaip iki 2015 m. rugpjūčio 26 d. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti yra praleidęs.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dar 2015 m. liepos 6 d., kai jis su skundu kreipėsi į VSDFV dėl Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. SPRE-1508 teisėtumo ir pagrįstumo, žinojo apie vykstančią administracinę procedūrą, tačiau joje savo teises gynė pats, o teisinės pagalbos sutartį sudarė tik 2016 m. liepos 4 d. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 6 d. vienus metus neieškojo teisinės pagalbos, laikoma subjektyvia, nuo pareiškėjo valios priklausančia aplinkybe. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas, o pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Dėl to teismas darė išvadą, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tik 2016 m. liepos 4 d. sudarė teisinės pagalbos sutartį, negali būti laikoma objektyvia, nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijoje, teismas pažymėjo, jog žinodamas, kad VSDFV vyksta administracinė procedūra, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, galėjo pasirūpinti sprendimo išvertimu į jam suprantamą kalbą, tačiau to nedarė. Atsižvelgęs į tai, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo, teismas pripažino, jog pareiškėjas terminą paduoti teismui skundą praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl paties laisva valia pasirinkto elgesio modelio – pasyviai dalyvauti savo galbūt pažeistų teisių gynimo procese. Teismas, nenustatęs objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti skundo padavimo termino praleidimą, darė išvadą, kad skundo padavimo termino praleidimą nagrinėjamu atveju lėmė subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

II. Pareiškėjas Z. Z. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neatitinkanti nei suformuluotos administracinių teismų praktikos, nei fundamentalios asmens teisės kreiptis į teismą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, o terminas praleistas išimtinai dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausančių priežasčių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl aplinkybės, jog pareiškėjas, suklaidintas darbdavio atstovų, pakartotinai teikė skundą VSDFV, kuri atsakyme į pareiškėjo pakartotinį skundą nurodė, kad skundas laikytinas kartotiniu, bet nenurodė, jog pareiškėjas dėl VSDFV atsiliepimo turėjo / galėjo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas pažymi, kad jis išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka laiku apskundė Tarnybos 2015 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. SPRE-1508, o gavęs VSDFV 2015 m. liepos 30 d. sprendimą ir norėdamas tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą bei kvalifikuotą teisinę pagalbą iškart pradėjo atstovo paieškas. Būtent dėl to jis kreipėsi į darbdavio atstovę, kuri tarpininkavo pareiškėjui ieškant kvalifikuotos teisinės pagalbos, ir būtent darbdavio atstovės veiksmai, t. y. pareiškėjo suklaidinimas, lėmė tai, jog pareiškėjas pakartotinai pateikė skundą VSDFV ir tik gavęs VSDFV atsisakymą priimti pakartotiniu pripažintą skundą sudarė sutartį dėl teisinės pagalbos su advokatu.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme analogiškose bylose asmenų prašymai atnaujinti terminą buvo tenkinti (Nr. I-11213-789/2015 ir Nr. I-11645-426/2015). Sprendimas atnaujinti ar neatnaujinti skundo padavimo terminą turi būti priimtas atsižvelgiant į fundamentalią asmens teisę – teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kuri pripažįstama tiek nacionalinių teisės aktų, tiek tarptautinių, inter alia Europos Sąjungos teisės aktų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje nurodytas priežastis (lietuvių kalbos nemokėjimą, gyvenamosios vietos buvimą užsienio valstybėje) pripažino svarbiomis termino praleidimo priežastimis (nutartis administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016). Pirmosios instancijos teismas ne realiai, o formaliai išsprendė skundo priėmimo klausimą ir atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti, ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis, kuria neatnaujinus skundo padavimo termino, atsisakyta priimti pareiškėjo Z. Z. skundą pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą (skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas).

Pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde neginčija aplinkybės, kad jis į teismą kreipėsi praleidęs skundo padavimo terminą, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino dėl svarbių priežasčių praleisto skundo padavimo termino.

Kaip teisingai pažymi pareiškėjas atskirajame skunde, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtintos ir pareigos, t. y. nurodyta, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš kreipimosi į teismą sąlygų – laikytis skundo teismui pateikimo terminų. Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose (ABTĮ 30 str. 1 d.). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015). Reikia pabrėžti, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. Priešingai, susidarytų galimybė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, t. y. teismui neturint objektyvių duomenų apie tai, kokiu pagrindu buvo praleistas skundo padavimo terminas, proceso dalyvis galėtų nurodyti abstrakčias jokiais duomenimis nepagrįstas aplinkybes. Taip būtų pažeidžiamas teisinio saugumo principas bei teisės stabilumas, kurį inter alia suponuoja procesinių terminų reglamentavimas (2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, su kuriomis jis sieja termino paduoti skundą praleidimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl svarbių priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu pareiškėjo atskirojo skundo argumento, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Pareiškėjas tiek skunde, tiek atskirajame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016, kurioje asmens prašymas buvo tenkintas ir atnaujintas terminas skundui paduoti, pateiktais išaiškinimais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos ir šios bylos aplinkybės nėra analogiškos, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-239-146/2016 atnaujino terminą skundui paduoti konstatavęs, jog terminas skundui paduoti 11 dienų buvo praleistas ilgai nedelsiant po teisinės pagalbos sutarties sudarymo, t. y. asmuo, veikdamas pagal susiklosčiusias aplinkybes, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje ir jis nemoka valstybinės (lietuvių) kalbos, stengėsi kuo įmanoma greičiau paduoti skundą teismui.

Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo skunde bei atskirajame skunde nurodomų Vilniaus apygardos administracinio teismo bylų ir šios bylos aplinkybės taip pat nėra analogiškos: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-11213-789/2015 atnaujino terminą skundui paduoti, nes konstatavo, kad Lenkijoje gyvenantis asmuo operatyviai ėmėsi veiksmų skundui pateikti (skundo pateikimo terminas buvo praleistas 4 dienomis); Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-11645-426/2015 atnaujino terminą skundui paduoti, nes konstatavo, kad asmuo aktyviais veiksmais siekė realizuoti sprendimo apskundimo teisę (skundo pateikimo terminas buvo praleistas 3 dienomis). Šiuo atveju pareiškėjas apie 10 mėnesių praleido terminą skundui paduoti, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų aplinkybių visumą, pripažįsta, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, veikė nepakankamai atidžiai ir operatyviai.

Pareiškėjas kaip vieną iš termino praleidimo priežasčių nurodė, kad jis yra Lenkijos pilietis, kuris gyvena Lenkijoje, ir lietuvių kalbos nežino, todėl pareiškėjas susidūrė su sunkumais Lietuvoje ieškodamas kvalifikuoto atstovo – advokato. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas tik 2016 m. liepos 4 d. sudarė teisinės pagalbos sutartį, negali būti laikoma objektyvia ir nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjo sprendžiami atstovavimo klausimai paprastai teismo nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-103-822/2015).

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jis kreipėsi į darbdavio atstovę, kuri tarpininkavo pareiškėjui ieškant kvalifikuotos teisinės pagalbos ir kuri suklaidino pareiškėją, nurodydama, jog pareiškėjas turi pakartotinai kreiptis į Valdybą, į kurią jis ir kreipėsi. Nagrinėdama ir vertindama šiuos pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytus argumentus, dėl kurių, kaip nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad atstovo paieškos priklauso nuo pareiškėjo valios ir veiksmų. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, skundžiamame VSDFV 2015 m. liepos 30 d. sprendime Nr. (1.45)I-5150 yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, t. y. kad sprendimas skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka. VSDFV 2016 m. gegužės 6 d. atsakyme į pareiškėjo pakartotinį skundą (b. l. 11) neturėjo pareigos pakartotinai nurodyti pareiškėjui, jog jis dėl VSDFV 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (1.45)I-5150 turėjo / galėjo kreiptis į teismą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas į Valdybą kreipėsi su pakartotiniu 2016 m. kovo 30 d. skundu, t. y. jau po to, kai terminas paduoti skundą teismui dėl VSDFV 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. (1.45)I-5150 buvo keliais mėnesiais praleistas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent gavęs VSDFV 2015 m. liepos 30 d. sprendimą Nr. (1.45)I-5150, pareiškėjas turėjo suprasti, ar skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai pažeidžia jo teises, todėl siekdamas apginti savo galbūt pažeistas teises, pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą dėl jų panaikinimo. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atstovo ieškojimas tarpininkaujant darbdaviui, pakartotinis kreipimasis į Valdybą šiuo atveju taip pat nelaikytinos svarbiomis termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimis, nes pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, galėjo ir turėjo pasirinkti tokius savo elgesio variantus, jog skundą parengtų ir išsiųstų teismui nustatytu terminu. Pareiškėjas šiuo atveju objektyviais duomenimis nepagrindė aplinkybės, kad jis, ieškodamas jam galinčio atstovauti advokato, susidūrė su tokiais sunkumais, dėl kurių pareiškėjas neturėjo galimybės per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Nors skundas teismui buvo išsiųstas tą pačią dieną, kai buvo sudaryta sutartis dėl teisinės pagalbos, tačiau konstatuotina, kad pareiškėjas operatyviai nepasirūpino savo atstovavimu, nes atstovavimo sutartis su advokatu sudaryta jau apie 10 mėnesių praleidus terminą skundui paduoti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas formaliai išsprendė skundo priėmimo klausimą ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą dėl subjektyvių, nuo jo valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Apibendrindama šioje byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs skundo padavimo termino ir dėl to pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsisakęs priimti pareiškėjo skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirajame skunde nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Z. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė