2016-07-28 Nr. AB-15198-3-63-3-00653-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1579-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00653-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui V. M. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas) su prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo V. M. priteisti 203,14 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 28,96 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas prašyme nurodė, jog komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą iš atliekų turėtojų. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Tokie nuostatai buvo patvirtinti Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 1-508. Vietinės rinkliavos administratoriumi Tauragės regiono savivaldybių teritorijoje paskirta UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką visi atliekų turėtojai turi apmokėti atliekų tvarkymo išlaidas ir laikytis nustatytų atliekų tvarkymo reikalavimų (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A18-1025/2007, 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010). Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui V. M. nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas Tauragės rajono savivaldybėje, todėl jam kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovui kartą metuose buvo siunčiami mokėjimo pranešimai, į kuriuos jis nereagavo, todėl laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. susidarė 203,14 Eur dydžio įsiskolinimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą patikslino, nurodydamas, jog 203,14 Eur dydžio vietinės rinkliavos įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo V. M. 203,14 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų tenkino iš dalies ir pareiškėjo naudai iš atsakovo priteisė 14 Eur.

Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1-188 patvirtintais Tauragės rajono savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinį reglamentavimą.

Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad atsakovui nuosavybės teise nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. priklauso nekilnojamasis turtas, pastatas-tvartas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat nuo 2012 m. spalio 8 d. gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad atsakovas kreipėsi dėl vietinės rinkliavos lengvatų, todėl už 2014 metus jam rinkliavos dydis buvo sumažintas 175,32 Lt. Tačiau laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. atsakovas nesumokėjo 203,14 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimo.

Konstatavęs, kad atsakovas nėra įvykdęs prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, teismas iš jo priteisė pareiškėjui 203,14 Eur.

Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas nustatė, kad prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio numatytų dydžių. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių, sumažino priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 14 Eur dydžio.

III. Atsakovas V. M. apeliaciniu skundu nesutiko su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ir prašė jį panaikinti. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų kitaip, atsakovas prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, paliekant vietinės rinkliavos mokėjimą už sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), o prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos mokėjimo už fermą, esančią (duomenys neskelbtini), atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), įsigijo 2012 m. spalio mėnesį, todėl nesutinka su vietinės rinkliavos skaičiavimu nuo 2012 m. sausio 1 d., be to, pabrėžė, jog sodyba yra negyvenama. Pažymėjo, kad vietinės rinkliavos mokestį už šį pastatą už 2012 m. buvo sumokėjusi buvusi savininkė.

Atsakovas taip pat nurodė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra gyvulių tvartas-ferma, tai nėra gyvenamosios paskirties patalpos, todėl nėra jokių atliekų, nesudaryta atliekų tvarkymo sutartis. Remiantis Tauragės rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 11.7 punktu, komunalinių atliekų tvarkymo sistema netvarko fekalijų, srutų, nuotekų, dumblo, kitų skystų atliekų. Taigi mokesčiai už žaliąsias atliekas, kurios tvarkomos savarankiškai, nemokami. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas netaikomas mėšlui ir srutoms, kurios nepriskiriamos šalutiniams gyvūniniams produktams, taip pat šiaudams ir kitoms gamtinėms nepavojingoms žemės ūkio ar miškininkystės medžiagoms, naudojamoms ūkininkaujant, vykdant miškininkystės veiklą arba gaminant energiją iš šios biomasės procesais arba būdais, kurie nedaro žalos aplinkai ar nekelia grėsmės žmogaus sveikatai.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jam nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasiruošti teismo posėdžiui, neatsižvelgta į jo prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 203,14 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš atsakovo V. M. pagal pareiškėjo UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centro prašymą.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Atsakovo (apelianto) nuomone, skundžiamo sprendimo naikinimą lemia aplinkybė, jog jis apskritai nepatenka į vietinės rinkliavos mokėtojo sąvoką, nes gyvenamojo namo nenaudoja, o gyvulių tvartas pagal savo paskirtį negeneruoja jokių komunalinių atliekų, todėl atsakovas neprivalo mokėti ir jokios vietinės rinkliavos.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Kitaip tariant, savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Be to, vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012; 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje taip pat pažymėjo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovo pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Tauragės rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. 1-188 (2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1-508 redakcija) patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai), pagal kurių 5 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai yra atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą, esantį savivaldybės teritorijoje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui V. M. nuosavybės teise priklauso du nekilnojamojo turto objektai, esantys Tauragės rajono savivaldybėje: nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. – tvartas karvėms ir nuo 2012 m. spalio 8 d – gyvenamasis namas. Aplinkybė, kad atsakovas yra nekilnojamojo daikto turėtojas, atitinka aptarto teisinio reguliavimo sąlygą, kad atsakovas yra šios rinkliavos subjektas, t. y. jis turi pareigą mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš pirmosios instancijos teismo bylos medžiagos (mokėjimo pranešimų ir patikslinto prašymo) matyti, kad atitinkamo dydžio vietinė rinkliava už gyvenamąjį namą atsakovui paskaičiuota nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl atsakovo teiginiai, susiję su vietinės rinkliavos mokėjimu už 2012 m., atmetami kaip nepagrįsti. Be to, V. M. apeliaciniame skunde nurodo iš esmės sutinkantis su vietine rinkliava, paskaičiuota už nurodytą nekilnojamąjį objektą už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl teisėjų kolegija plačiau šio klausimo nenagrinėja. Kita vertus, dėl apelianto argumentų, susijusių su komunalinių atliekų turėjimu karvidėse, pažymėtina, kad Nuostatai nustato prievolę mokėti vietinę rinkliavą taip pat ir asmenims, Tauragės rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise turintiems žemės ūkio paskirties pastatų (pvz., fermas, karvides, daržines ir kt.). Taigi vien ta aplinkybė, kad vienas iš atsakovui V. M. priklausančių pastatų yra tvartas karvėms (karvidės), nepaneigia galiojančiame teisiniame reglamentavime įtvirtintos pareigos mokėti ginčo rinkliavą. Minėtam vertinimui neturi įtakos ir tai, kad pareiškėjas nėra sudaręs sutarties su atsakovu dėl atliekų surinkimo ir tvarkymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatyme (žr., pvz., nutartis bylose Nr. A556-334/2014, Nr. A-1895-575/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pakankamų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą neabejotinai išvadai, jog atsakovas nurodytu nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir dėl to jo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, atsakovas nepateikė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų pageidavęs mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį ar kad atsakovui nebuvo žinoma apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą; priešingai, atsakovas pasinaudojo teise į rinkliavos mokėjimo lengvatą, kuri jam pritaikyta už 2014 metus.

Taigi atsakovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo vertinti, jog jis ginčo laikotarpiu negalėjo būti pripažintas atliekų turėtoju paminėtų Nuostatų prasme ir negalėjo būti apmokestintas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas teisėtai bei pagrįstai laikytinas atliekų turėtoju, dėl ko ir kilo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą.

Pasisakydama dėl atsakovo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymo atidėti teismo posėdį, kad atsakovas galėtų tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta netinkamai. Jis nenurodo, kokią įtaką jo ar jo atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje turėjo skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, be to, sąžiningai naudodamasis procesinėmis teisėmis atsakovas turėjo galimybę pasirūpinti tinkamu atstovavimu, todėl konstatuotina, jog teismas nepažeidė teisės būti išklausytam principo ir teisės į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė