2017-07-24 Nr. AB-14245-3-61-3-00043-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1887-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00043-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 1.2.3;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. (M. S.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinio socialinio draudimo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir uždaroji akcinė bendrovė „Ceramicoil“) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. SPRE-2462 (toliau – ir Tarnybos sprendimas), kuriuo jam buvo atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (1.45)I-7830 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba ir VSDFV savo sprendimais nepagristai atsisakė jam išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., nes Tarnyba ir VSDFV neteisingai aiškino bei taikė Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir Lietuvos Respublikos materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į teisės normų tarpusavio ryšį, nepaisė sisteminio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra Lenkijos Respublikos pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai, taip pat dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Ceramicoil“ (toliau – ir UAB „Ceramicoil“). Kadangi pareiškėjas Lenkijoje vykdė savarankišką veiklą ir dirbo pagal darbo sutartį Lietuvoje, jis kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą Zakład Ubezpieczeń Społecznych Oddział w Lublinie (toliau – Lenkijos kompetentinga įstaiga) ir prašė išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. gegužės 6 d. laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. ir apie tai informavo Tarnybą. Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 26 d. pateikė atsakovui reikalaujamus dokumentus, bet savarankišką veiklą vykdė pagal „mokesčio kortą“, todėl negalėjo pateikti dokumentų apie gaunamas pajamas, nes pagal Lenkijos įstatymus jis neprivalo vesti pajamų bei išlaidų apskaitos. Tarnybos direktorius 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. SPRE-2462 atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., teigdamas, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra nedidelės apimties. Tarnybos nuomone, nustatant taikytinus aktus pagal 2004 m. bandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004) 13 straipsnio 3 dalį turi būti taikoma 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009 (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) 14 straipsnio 8 dalis. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą mažiau kaip 25 proc. kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla.

Tarnyba, nustatydama, ar asmens darbas pagal darbo sutartį Lietuvoje, ar Lenkijoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsižvelgė į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą, 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas, ir nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį UAB „Ceramicoil“ apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelė.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas neteisingai apskaičiavo jo darbo pagal darbo sutartį UAB „Ceramicoil“ laiką. Pareiškėjo darbas pagal darbo sutartį Lietuvoje sudaro daugiau nei 25 proc. Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos. Pareiškėjo nuomone, nors Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b ir 8 punktai skamba panašiai (juose kalbama apie didelę ar nedidelę veiklos apimtį), tačiau tai visiškai skirtingos nuostatos, o painiava atsirado dėl Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto netinkamo vertimo į lietuvių kalbą. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkte kalbama ne apie tai, kad neatsižvelgiama į nedidelės veiklos apimtį, o apie tai, kad neatsižvelgiama į labai nedidelės veiklos apimtį. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto nuostata lietuvių kalba skiriasi nuo kitų to paties straipsnio kalbinių versijų. Lietuvių kalbos versijoje liko paminėtas žodis „labai“, o labiausiai tiktų žodis „nereikšmingos apimties veikla“. Europos Komisijos išleistame praktiniame vadove (toliau – ir Praktinis vadovas) aiškiai nurodyta, kaip reikia skaičiuoti labai nedidelės apimties veiklą, bei kaip yra apibrėžiama didelė veiklos dalis. Praktiniame vadove nurodyta, kad labai nedidelės apimties veikla yra skaičiuojama taikant pagrindinio Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 dalį. Praktinio vadovo rekomendacijas taip pat taiko ir Lenkijos kompetentinga įstaiga.

Pareiškėjas teigė, kad prašomame panaikinti Tarnybos sprendime paminėtas teisinis pagrindas – VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 27 punktas – yra klaidingai interpretuojamas ir neteisingai taikomas, o atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo netinkamai interpretavo Europos Sąjungos teisės nuostatas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnį ir aptartas reglamentų nuostatas) bei jas pritaikė priimdami sprendimus dėl A1 pažymėjimo pareiškėjui išdavimo ir taip pažeidė Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos materialiąją teisę.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Europos Sąjungos socialinės apsaugos reglamentai ne harmonizuoja, o koordinuoja Europos Sąjungos valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, t. y. jie nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra Europos Sąjungos sistema, o nustato bendruosius principus, todėl Europos Sąjungos valstybėms narėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas.

Reglamente Nr. 883/2004 įtvirtintos nuostatos užtikrina, kad asmeniui, įgijusiam stažo daugiau nei vienoje valstybėje narėje, kiekviena valstybė skiria ir moka atitinkamos rūšies išmoką už toje valstybėje įgytą stažą vadovaudamasi savo nacionaline teise, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje narėje tas asmuo gyvena. Reglamento Nr. 883/2004 52 straipsnyje nustatoma, kad valstybės narės neprivalo skirti išmokų už laikotarpius, kurie buvo įgyti pagal jos taikomus teisės aktus, jeigu minėtų laikotarpių trukmė yra trumpesnė nei vieni metai.

Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties.

Atsakovo teigimu, įmonės darbuotojai formaliai draudžiami socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, tačiau realiai jokių funkcijų neatlieka (jų darbinės veiklos įforminimas yra fiktyvus). 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas Nr. 465/2012), 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis iš dalies keičiama taip: „Siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą“. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose taikytinų įstatymų nustatymą, neįtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis turėtų būti nustatoma, ar asmens vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsakovas atsižvelgė į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje pateiktus kriterijus. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalyje nustatyta Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 1 ir 2 dalių įgyvendinimo tvarka, tačiau Tarnybos nuomone, analogiškais kriterijais turėtų būti vadovaujamasi ir nustatant taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį.

Nustatydamas, ar asmens darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsakovas atsižvelgė į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 proc. nurodytų kriterijų atitikimas rodė, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. Nagrinėdama pareiškėjo prašymą, Tarnyba vertino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis, pagal kuriuos pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 1 d. yra draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, kaip asmuo, pasirašęs darbo sutartį su UAB „Ceramicoil“, bei prašymo duomenis, pagal kuriuos pareiškėjo darbo laikas Lietuvoje sudaro 4 darbo dienas per mėnesį, o Lenkijoje – 15 darbo dienų per mėnesį. Įvertinęs turimus duomenis, atsakovas nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo savo poziciją iš esmės grindė atsakovo atsiliepime išdėstytais argumentais ir papildomai pažymėjo, kad Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis nustato, jog asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Šis principas įtvirtintas Reglamento Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris nustato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teisės aktai. Darbo vietos valstybės socialinio draudimo teisės taikymo principas yra bendrasis principas, kuris turi kelias išimtis, taikomas atitinkamiems asmenims arba esant tam tikroms aplinkybėms. Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje yra įtvirtintos taisyklės dėl taikytinos teisės nustatymo paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių dirbančiam asmeniui. Šio reglamento 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalis nustato, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Tarnyba, vadovaudamasi Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, teisingai nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelė. Praktiniame vadove pateiktas siūlymas labai mažos apimties veikla laikyti veiklą, kuri sudaro ne daugiau kaip 5 proc. pajamų ir (ar) darbo laiko, yra neprivalomas, o atsakovas pagrįstai taiko Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindamas, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Lenkijos Respublikos pilietis ir Lenkijoje dirba savarankiškai. Pareiškėjas taip pat dirba UAB „Ceramicoil“. Jis kreipėsi į Lenkijos kompetentingą įstaigą ir prašė išduoti A1 pažymėjimą dėl socialinio draudimo taikytinos teisės. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2014 m. gegužės 6 d. laikinai nustatė Lietuvos Respublikos socialinio draudimo taikytiną teisę nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. ir apie tai informavo Tarnybą. Tarnybos direktorius 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. SPRE-2462 atsisakė pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. Tarnybos nuomone, nustatant taikytinus aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį turi būti taikoma Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 8 dalis. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 proc. kriterijų atitikimas rodo, kad atitinkamoje valstybėje narėje vykdoma nedidelės apimties veikla. VSDFV skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Remdamasis bylos duomenimis, teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas, gyvenantis Lenkijos Respublikoje, 2014 m. kovo 21 d. su UAB „Ceramicoil“ sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 301 dėl darbo šioje įmonėje vadybininku. Darbo sutartyje nustatyta darbo trukmė – 5 dienos per mėnesį (pagal grafiką), 300 Lt darbo užmokestis per mėnesį, nurodyta, kad darbuotojas pradėjo dirbti 2014 m. balandžio 1 d. Nors darbo sutartyje nustatyta pareiškėjo darbo trukmė – penkios dienos, tačiau pareiškėjas savo prašyme Tarnybai nurodė, kad dirba 4 dienas Lietuvoje ir 15 dienų Lenkijoje, todėl teismas pažymėjo, kad atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo darbo laikas Lietuvoje sudaro 4 darbo dienas per mėnesį, o Lenkijoje – 15 darbo dienų per mėnesį. Be to, teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad tokios apimties asmens veikla (keturios dienos per mėnesį) valstybėje narėje (šiuo atveju – Lietuvoje), kurioje sudaryta darbo sutartis, gyvenamosios vietos valstybėje narėje vykdomos savarankiškos veiklos atžvilgiu galėtų būti vertinama kitaip nei nedidelės apimties veikla.

Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ES socialinės apsaugos reglamentai nepakeičia skirtingų nacionalinių sistemų viena bendra ES sistema, o nustato bendruosius principus. Todėl ES valstybėms paliekama teisė nacionaliniuose teisės aktuose pačioms nustatyti tam tikras šių principų įgyvendinimo nuostatas. Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Valstybėje narėje (Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis). Tvarkos aprašo 27 punkte nurodoma, kad Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje vienu metu pagal darbo sutartį dirbantis ar savarankiška veikla užsiimantis asmuo pateikia Tarnybos direktoriaus patvirtintos formos prašymą išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, ir prideda: asmens dokumento patvirtintą kopiją (jei asmuo nėra Lietuvos Respublikos pilietis), sudarytų darbo sutarčių Lietuvoje ir kitoje valstybėje narėje patvirtintas kopijas, savarankiškos veiklos vykdymą Lietuvoje ir kitoje Valstybėje narėje įrodančių dokumentų (sudarytų (vykdomų) sutarčių, susijusių su savarankiška veikla, kitų dokumentų) patvirtintas kopijas.

Teismo nuomone, Tarnyba, įvertinusi turimus ir pateiktus duomenis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertinama kaip nedidelės apimties veikla. Tarnyba, vadovaudamasi Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje pateiktais kriterijais, teisingai nustatė, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, yra nedidelės apimties veikla. Praktiniame vadove pateiktas siūlymas labai mažos apimties veikla laikyti veiklą, kuri sudaro ne daugiau kaip 5 proc. pajamų ir (ar) darbo laiko, yra neprivalomas, o Tarnyba pagrįstai taiko Reglamento Nr. 987 14 straipsnio 8 dalyje nustatytą dydį, vertindama, ar veikla nepriskirtina nedidelės apimties veiklai. Be to, atsakovas pagrįstai įvertino pareiškėjo darbo laiko apimtį Lietuvoje ir Lenkijoje, skaičiuodamas kiek procentų sudaro darbo laikas Lietuvoje (4 dienos) nuo viso pareiškėjo darbo laiko (19 dienų), o ne nuo darbo Lenkijoje (15 dienų). Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, jog neteisingai išversti Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktas ir Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, nurodydamas, kad byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų, o tik išsakyta pareiškėjo nuomonė šiuo klausimu.

Teismas konstatavo, kad skundžiami Tarnybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. SPRE-2462 ir Fondo valdybos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. (1.45)I-7830 yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalimi, Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b dalimi, 14 straipsnio 8 dalimi, Tvarkos aprašo 15, 27 ir 31 punktais, Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 35 punktu, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

III. Pareiškėjas M. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują – panaikinti Tarnybos ir VSDFV sprendimus, įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui A1 pažymėjimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.

Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas yra nesuprantamas, nes jam neaišku, ar teismas tyrė jo bei UAB „Ceramicoil“ pateiktus įrodymus, kad įmonė veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje, o pareiškėjas realiai vykdo savo darbines funkcijas UAB „Ceramicoil“. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas nevisiškai ir neobjektyviai ištyrė visas bylai reikšmingas aplinkybes. Taip pat teismas pažeidė pareigą motyvuoti savo sprendimą, nes tik perrašė Tarnybos sprendimo turinį, tačiau nemotyvavo, kodėl remiamasi vien tik Tarnybos argumentais, bet neatsižvelgiama į pareiškėjo skundą. Teismas nesiaiškino, kodėl nedidelės veiklos apimties apskaičiavimams pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5 punktą turi būti taikoma analogija iš šio straipsnio 8 punkto, kuriame yra nurodoma, kaip yra skaičiuojama didelės veiklos apimtis, nesiaiškino, kuo šios nuostatos tarpusavyje skiriasi.

Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies nuostata yra aiški ir nedviprasmiška ir nereikalauja papildomo išaiškinimo, todėl pareiškėjas nesutinka su atsakovu, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnyje yra pateiktas Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies išaiškinimas. Pareiškėjas teigia, kad atsisakymas išduoti jam A1 pažymėjimą pažeidžia jo, kaip Europos Sąjungos valstybės piliečio ir Lietuvoje dirbančio darbuotojo, teisę į socialinę apsaugą, taip pat yra nesuderinamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Reglamento Nr. 883/2004 4 straipsniu.

Pareiškėjui nesuprantama, kaip gali būti vertinama veiklos apimtis, lyginant darbo laiką ir atlyginimą pagal darbo sutartį su darbo laiku ir pajamomis iš savarankiškos veiklos. Teismas, pareiškėjo teigimu, nepagrįstai nesiaiškino, ar galima lyginti darbo laiką ir atlyginimą su laiku ir pajamomis vykdant savarankišką veiklą. Pareiškėjas remiasi Europos teisės departamento 2015 m. rugsėjo 10 d. atsakymu Nr. SD-115 ir sutinka su šios įstaigos aiškinimu, jog jei asmens atliekama veikla nelaikoma didelės apimties, tai dar nereiškia, kad ji laikoma nedidelės apimties, o Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkto vertimas į lietuvių kalbą, vartojant vietoj apibrėžimo „nedidelės apimties“ apibrėžimą „labai nedidelės apimties“, pareiškėjo vertinimu, yra netinkamas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Praktinį vadovą sudaro Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatų išaiškinimai, kuriuos patvirtino valstybių narių atstovai, todėl jis turi privalomąją galią ir juo galima remtis. Šis Praktinis vadovas, pareiškėjo teigimu, turi aukštesnę galią nei paprasta rekomendacija, jis yra minimas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto tinklalapyje prie Europos Sąjungos reglamentų, todėl pareiškėjas tikėjosi, kad Praktinio vadovo nuostatos bus taikomos sprendžiant klausimą dėl A1 pažymėjimo išdavimo.

Tarnybos ir VSDFV veiksmus pareiškėjas vertina kaip sąmoningą, tyčinį Europos Sąjungos teisės aktų nepaisymą. Dėl tokių veiksmų pažeidžiama Europos Sąjungos teisė bei pareiškėjo, kaip Europos Sąjungos piliečio, teisė laisvai judėti bei dirbti bet kurioje valstybėje narėje. Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba ir VSDFV, priimdamos sprendimus dėl A1 pažymėjimo išdavimo pareiškėjui, netinkamai interpretavo ir pritaikė ES teisės nuostatas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas savo atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

VSDFV savo atsiliepimą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į skundą, bei papildomai atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas yra sudaręs fiktyvią darbo sutartį su UAB „Ceramicoil“ (šioje įmonėje yra įdarbinta daug Lenkijos piliečių, vykdančių individualią veiklą Lenkijoje), pagal kurią realiai darbo nevykdo, o sudaryta darbo sutartimi tik siekiama išvengti socialinio draudimo įmokų Lenkijoje nuo pajamų, gautų iš Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos, mokėjimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo M. S. (M. S.) skundo reikalavimai panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. SPRE-2462, kuriuo jam (pareiškėjui) atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (1.45)I-7830, kuriuo paliktas galioti Tarnybos sprendimas; įpareigoti Tarnybą išduoti pareiškėjui socialinio draudimo A1 pažymėjimą nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d., teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, prašydamas panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti skundo reikalavimai.

Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų motyvų matyti, jog pareiškėjas ne tik ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Tarnybos ir VSDFV sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, bet ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, o tai yra sprendimo negaliojimo pagrindas, dėl kurio pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Šie pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepripažintini pagrįstais.

Tiek bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu galiojusi ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies redakcija, tiek šiuo metu galiojanti šios teisės normos redakcija nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Šiuo aspektu vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus vertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų ir principų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Teismas ne kartą pažymėjo, jog teismų sprendimai privalo būti tinkamai motyvuojami, aptariant visus byloje reikšmingus kriterijus, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p.; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92) 55 p.). Teismo pareigos išsamiai išdėstyti sprendimo motyvus apimtis kiekvieną kartą turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teismas privalo sprendime išdėstyti argumentus, kurie leistų šalims tinkamai pasinaudoti įtvirtinta teise šį sprendimą apskųsti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 49684/99) 30 p.). Neatitinkančiais Konvencijos reikalavimų pripažįstami atvejai, kada nacionaliniai teismai savo sprendimuose neaptaria reikšmingų materialiosios ar proceso teisės pažeidimų ir pan. (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 8 d. sprendimo byloje Grădinar prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 7170/02) 114 p.; 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Lăcătuş ir kiti prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12694/04) 97–102 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-151/2009; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.).

Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, bei pareiškėjas nesutinka su ne jo naudai priimtu sprendimu, savaime nereiškia, kad teismo išvados nemotyvuotos. Tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sutiko su Tarnybos sprendimo motyvais ir juos pakartojo, tai nesuponuoja išvados, jog nebuvo išnagrinėti pareiškėjo skundo argumentai ir juos nėra atsakyta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė byloje kilusį ginčą dėl Tarnybos ir VSDFV sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, atsakė į pareiškėjo reikalavimus ir išnagrinėjo teisiškai reikšmingus pareikštam reikalavimui išspręsti skundo argumentus, dėl kurių buvo prašoma tenkinti skundo reikalavimus, t. y. buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir pakankamai motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pasisakyti dėl byloje pateiktų įrodymų, jog UAB „Ceramicoil“ realiai vykdė veiklą, tačiau šie argumentai nėra teisiškai pagrįsti, nes UAB „Ceramicoil“ veiklos vertinimas nėra šios bylos dalykas. Taip pat apeliaciniame skunde nurodomi abstraktūs argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties (teismo šališkumo) ir teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimo, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, jog šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, ABTĮ normose įtvirtintas nušalinimo (nusišalinimo) institutas, t. y. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu) nustatyta, jog teisėjai negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jų nešališkumu. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus, todėl turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

ABTĮ nuostatų dėl nušalinimo (nusišalinimo) taikymas glaudžiai susijęs su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies taikymu, dėl kurio išsamiai yra pasisakęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Šis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimas Indra prieš Slovakiją ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje suformuluota nuostata, jog vertinant teisėjui, nagrinėjančiam bylą, pareikštą nušalinimą, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo (pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2007 m. vasario 27 d. sprendimas byloje Neštak prieš Slovakiją; 2000 m. balandžio 4 d. sprendimas byloje a contrario Academy Traiding Ltd ir kiti prieš Graikiją; 2007 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Lindon, Otchakovsky-Laurens ir July prieš Prancūziją; 2009 m. kovo 24 d. sprendimas byloje Poppe prieš Nyderlandus). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.).

Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas savo abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo, nenurodo jokių konkrečių faktų ir įrodymų, kurie leistų konstatuoti, kad teisėjai, nagrinėję bylą, turėjo išankstinį asmeninį nusistatymą ar buvo tendencingi, kt. Pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino Tarnybos atlikto skaičiavimo, nustatant pareiškėjo nedidelės apimties darbą Lietuvoje, yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą išsiaiškino šią aplinkybę, įvertinęs byloje pateiktus tiek pareiškėjo, tiek atsakovo įrodymus.

Šios bylos esminis ginčo dalykas yra atsakovo Tarnybos 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. SPRE-2462, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti socialinio draudimo A1 pažymėjimą. Šis atsakovo sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjo darbo Lietuvoje pagal darbo sutartį, pasirašytą su UAB „Ceramicoil“, apimtis, lyginant su Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos apimtimi, vertintina kaip nedidelės apimties veikla. Tarnyba nurodė, kad nustatydama, ar pareiškėjo darbas Lietuvos Respublikoje, ar Lenkijos Respublikoje vykdoma veikla yra nedidelės apimties, atsižvelgė į šiuos kriterijus: 1) darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; 2) savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas. Atliekant bendrą vertinimą, mažiau kaip 25 proc. nurodytų kriterijų atitikimas rodo, kad Lietuvoje pareiškėjas vykdo nedidelės apimties veiklą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Tarnybos sprendimu, skunde teigė, kad atsakovas neteisingai apskaičiavo pareiškėjo darbą Lietuvoje, nes pareiškėjo darbas pagal sutartį Lietuvoje sudaro daugiau nei 25 proc. vykdomos savarankiškos veiklos Lenkijoje (jis dirba Lietuvoje 4 darbo dienas, o Lenkijoje – 15 darbo dienų), o Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punkte kalbama apie tai, kad neatsižvelgiama į labai nedidelės veiklos apimtį, o ne į nedidelės veiklos apimtį. Pareiškėjo teigimu, nedidelės veiklos apimtis pagal Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktą apskaičiuojama vadovaujantis Praktikos vadovu, kuriame nurodyta, jog labai nedidelės apimties veikla laikoma veikla, kuriai skiriama mažiau nei 5 proc. darbuotojo įprasto darbo laiko <...> ir (arba) jeigu už ją gaunama mažiau nei 5 proc. viso darbuotojo atlygio.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Tarnybos sprendimas yra pagrįstas tiek faktais, tiek teisės aktų normomis, ir padarė išvadą, jog dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (skundo pagrindas) šis sprendimas negali būti panaikintas.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą, pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl socialinės apsaugos sistemos taikytinų teisės aktų nustatymo asmenims laisvai judant Europos Bendrijoje, kai asmuo pagal darbo sutartį dirba vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ir užsiima savarankiška veikla kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 29 d. reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, bei Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gegužės 22 d. reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

VSDFV, vadovaudamasi Reglamentais Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamentu Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 nustatė, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Tokios nuostatos taikomos ir kitose administracinėse bylose, kuriose nagrinėjami analogiško pobūdžio ginčai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-917-502/2017).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis skirtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 ir 13 straipsniams patikslinti. Reglamente Nr. 987/2009 iki Reglamentu Nr. 465/2012 padarytų pakeitimų nebuvo nuostatų, tikslinančių Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies taikymą. Reglamento Nr. 465/2012 2 straipsniu Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnis buvo iš dalies pakeistas, be kita ko į šio straipsnio 5 dalį įterpiant 5b dalį, kurioje nustatyta, kad siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnis taikomas visiems atvejams pagal šį reglamentą. Iš šio Reglamento Nr. 987/2009 pakeitimo matyti, kad sprendžiant dėl taikytinų teisės aktų nustatymo „nedidelės apimties veiklos“ kriterijus taikomas visam Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsniui, taigi ir nagrinėjamam ginčui aktualiai Reglamento Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 13 straipsnio 3 daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015).

Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. liepos 13 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C-89/16. Šioje byloje buvo nagrinėjamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp Lenkijos piliečio, kuris savarankiškai dirba Lenkijos Respublikos teritorijoje ir pagal darbo sutartį Slovakijos Respublikos teritorijoje, ir Sociálna poisťovňa (Slovakijos socialinio draudimo įstaiga) dėl to, kad minėtam asmeniui netaikyta Slovakijos sveikatos, pensijos ir nedarbo draudimų sistema. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad asmeniui, kuris pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirba skirtingose narėse, taikytinus aktus pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį reikia nustatyti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 987/2009 14 straipsnio 5b punktą, kuris netaikomas nedidelės apimties veiklai (2017 m. liepos 13 d. sprendimo 40 p.). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nusprendė, kad Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 13 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad siekiant nustatyti asmeniui, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, kuris įprastai pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirba skirtingose valstybėse narėse, pagal šią nuostatą taikytinus nacionalinės teisės aktus, reikia atsižvelgti į Reglamento Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 465/2012, 14 straipsnio 5b dalyje ir 16 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas Tarnyba, vertindamas ir spręsdamas pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, pagrįstai ir teisėtai nustatinėjo, ar pareiškėjo veiklos apimtis Lietuvos Respublikoje (darbo sutarties sudarymo vietoje) ginčui aktualiu laikotarpiu, lyginant šią veiklą su savarankiškai vykdoma veikla jos vykdymo vietos valstybėje narėje (Lenkijos Respublikoje) nėra nedidelės apimties.

Dėl atsakovo nurodomų kriterijų, į kuriuos jis atsižvelgė, nustatydamas, kad pareiškėjo veikla Lietuvoje yra nedidelės apimties, akcentuotina, kad teismų praktikoje ne vieną kartą buvo pasisakyta dėl atsakovo taikytų kriterijų pagrįstumo ir konstatuota, kad atsakovas pagrįstai atsižvelgia į šiuos kriterijus: darbo pagal darbo sutartį atveju – darbo laiką ir atlyginimą; savarankiško darbo atveju – veiklos vykdymo laiką ir pajamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-917-502/2015; kt.).

Atsakovas, vertindamas pareiškėjo darbą UAB „Ceramicoil“ ir Lenkijoje, darė išvadą, kad pareiškėjo Lietuvoje pagal darbo sutartį veikla yra nedidelės apimties, nes pareiškėjas Lietuvoje dirba 4 darbo dienas, Lenkijoje – 15 dienų, o pirmosios instancijos teismas šią išvadą pripažino pagrįsta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja tokią pirmosios instancijos teismo poziciją, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo darbas Lietuvoje nagrinėjamu atveju turėtų būti įvertintas ne kaip nedidelės apimties.

Apeliaciniame skunde nurodomi abstraktūs argumentai, susiję su tuo, kad turėjo būti taikomas Praktikos vadovas, kuriame pateikiama labai nedidelės apimties veiklos apibrėžtis, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar galima lyginti darbo laiką ir atlyginimą su laiku ir pajamomis vykdant savarankišką veiklą, ir pan., tačiau šie argumentai neleidžia daryti išvados, kad 4 dienų darbas iš 19 darbo dienų turėtų būti turėtų būti vertinamas kitaip, nei kad įvertino pirmosios instancijos teismas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus ne vieną kartą buvo vertintas Lenkijoje gyvenančių asmenų darbas pagal darbo sutartį Lietuvoje ir buvo nustatyta, jog sutartas pagal darbo sutartį 16 val. darbas per mėnesį (atlygis – 300 Lt), 16 val. darbas per mėnesį (atlygis – 150 Lt ), 1 val. darbas per dieną (vienos valandos atlygis – 4,85 Lt), 1 val. darbas per dieną (vienos valandos atlygis – 6,06 Lt) yra nedidelės apimties darbas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A-901-602/2016; Nr. A-945-602/2016; Nr. A-917-502/2017; Nr. A-847-502/2017).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde buvo nurodęs prašymus: bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apklausti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus pareigūnus (vyriausiąsias inspektores D. L. ir J. G., vyriausiuosius inspektorius D. R. ir G. Č.), išreikalauti iš Tarnybos visus dokumentus / susirašinėjimus su Lenkijos kompetentinga įstaiga, susijusius su pažymėjimo A1 išdavimu pareiškėjui, tačiau šie prašymai buvo išnagrinėti ir išspręsti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, priimant 2017 m. liepos 20 d. nutartį, kuria minėti prašymai nebuvo patenkinti. Pažymėtina, kad prašymas dėl liudytojų apklausos ir dokumentų išreikalavimo nėra motyvuotas aplinkybėmis, kurios pagrįstų šių įrodymų sąsajumą su byloje nagrinėjamomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pritardama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atsakovo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. S. (M. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė