2016-04-26 Nr. AB-9325-3-63-3-01449-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-16-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01449-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal atsakovų Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. prašymą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai bei Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. B. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovų Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos (toliau – ir Tarnyba) ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau ir – Komisariatas) priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatų bei 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcijos, įsigaliojusios nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) nuostatų taikymo.

Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris 2013 m. spalio 1 d. oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ konstatuota, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas (Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11-20 kategorijų pareigybių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui; Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 ir 3 dalys (2009 m. liepos 17 d. redakcija, 2010 m. birželio 30 d. redakcija, 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėja teigė, jog vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu jai buvo skaičiuojamas ir mokamas mažesnis darbo užmokestis, tuo pažeidžiant jos teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad darbo užmokesčio dalies pareiškėjai neišmokėjimą sąlygojo ne atsakovo veiksmai, o Lietuvos valstybė, nustačiusi Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, dėl kurio pareiškėja negavo prašomo priteisti darbo užmokesčio, todėl teigė, kad tinkamu atsakovu turi būti Lietuvos valstybė. Atsakovas pažymėjo, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. yra nustatytas terminas parengti atitinamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarką, todėl darė išvadą, kad atitinkamas teisėkūros subjektas ėmėsi reikalingų teisėkūros veiksmų, nustatant visiems valstybės tarnautojams susidariusių patirtų praradimų kompensavimo būdus ir periodiškumą. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti. Atsakovas neginčijo, jog skirtumas tarp pareiškėjai realiai išmokėto ir turėto išmokėti darbo užmokesčio nuo 2012 m. balandžio 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. sudaro 3 629,41 Lt, tačiau nurodė, kad neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai susidariusios įsiskolinimo sumos išmokėjimo sąlygų, būdo ir laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas. Atsakovas pažymėjo, kad oficialiai paskelbus Konstitucinio teismo nutarimą ir atitinkamam teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą, yra rengiamas atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, todėl atsakovas neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Atsakovas paaiškino, jog darbo užmokestį pareiškėjai skaičiavo ir mokėjo, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog atsakovas neveikė taip, kaip turėjo veikti.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas parengti atitinamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarką, todėl teigė, kad ginčo išsprendimas reikalauja naujo teisinio reglamentavimo. Atsakovas pažymėjo, kad šiuo metu nėra duomenų, kokiu būdu įstatymų leidėjas nustatys Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. įgyvendinimą ir kokiais konkrečiais būdais bus kompensuojami valstybės tarnautojų praradimai. Taip pat pažymėjo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba neturi finansinių galimybių prašymo reikalavimui patenkinti, todėl nurodė, kad tenkinus pareiškėjos reikalavimą, sprendimo vykdymas turėtų būti atidėtas vieneriems metams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Administracija nurodė, kad pareiškėjai nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 27 d. einant pareigas Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje, darbo užmokestis jai buvo mokamas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, todėl teigė, kad valstybės institucija veikė teisėtai. Administracija pažymėjo, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. nustatytas terminas parengti atitinamos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo tvarką, tai yra atitinkamas teisėkūros subjektas ėmėsi reikalingų teisėkūros veiksmų, nustatant visiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo būdus ir periodiškumą. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir valstybė per protingą laiką juos turi teisingai kompensuoti.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino, pareiškėjai priteisė iš Tarnybos 1 264,36 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti) ir iš Komisariato 3 629,41 Lt darbo užmokesčio nepriemoką (gyventojų pajamų, valstybinio socialinio draudimo ir kiti mokesčiai neišskaičiuoti). Teismas įpareigojo Tarnybą ir Komisariatą S. B. priteistą darbo užmokesčio nepriemoką išmokėti per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė taikant Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) bei Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies (2009 m. liepos 17 d. redakcijos) ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d., 2010 m. birželio 30 d., 2011 m. lapkričio 22 d., 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatas. Teismas nustatė, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 26 d. pareiškėja dirbo Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiąja specialiste (A lygis, 11 kategorija) ir jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 48, 49). Nuo 2012 m. balandžio 27 d. pareiškėja perkelta į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigas ir jai suteikta trečia kvalifikacinė klasė (b. l. 23, 49), o nuo 2013 m. kovo 4 d. pareiškėjai suteikta antra kvalifikacinė klasė (b. l. 24).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsniu ir darė išvadą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės bei audito tarnybai ir Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatui taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas ir pareiškėjai mokant darbo užmokestį už atliktą darbą, pareiškėja patyrė praradimus, kurie turėtų būti tinkamai kompensuoti.

III. Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti.

Be argumentų, nurodytų atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui, atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių Tarnybos ar Administracijos veiksmų, teisės aktų pažeidimų, dėl kurių pareiškėja laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. balandžio 27 negavo darbo užmokesčio dalies. Atsakovo manymu, klausimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo yra aktualus visos valstybės mastu, todėl jis turi būti sprendžiamas aukščiausiu lygiu – Lietuvos Respublikos Seimo ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o ne teismų sprendimais perkeliamas ribotą biudžetą turintiems viešojo administravimo subjektams. Atsakovas nurodė, kad turimi asignavimai iš Klaipėdos miesto savivaldybės skirti esamų darbuotojų darbo užmokesčiui, neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimui lėšos nenumatytos. Atsakovo teigimu, teismas neatsižvelgė bei neįvertino, jog įvykdžius teismo sprendimus (Tarnyba yra atsakovas ir kitose tokio pobūdžio bylose) atsirastų lėšų trūkumas Tarnybos darbuotojams išmokėti darbo užmokestį už 2014 metus.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą atmesti. Apeliacinį skundą Komisariatas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kokie pateikti Tarnybos apeliaciniame skunde.

Pareiškėja S. B. atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Savo poziciją grindžia argumentais, išdėstytais skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja S. B. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, reikalaudama priteisti iš atsakovų tą dalį darbo užmokesčio, kuri jai 2011–2013 metais buvo neišmokama įstatymo, pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimus tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovų Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 dienos, taikant antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatas.

Atsakovų apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami tuo, kad atsakovai vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, įstatymų leidėjas nėra parengęs darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas pagal įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, kompensavimo tvarkos, o tik pagal tokią tvarką visos šalies mastu ir turėtų būti atliekamas neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, jis privalo patikrinti visą bylą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ir mokėjimu 2011 – 2013 metais. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2011 m. rugpjūčio iki 2013 m. rugsėjo mėnesio pabaigos buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi pareiškėjai turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

Konstitucinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, kuriame buvo papildomai išaiškintos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pabrėžta, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Be to, Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jų teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, jog jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovų apeliaciniai skundai tenkinami, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Atsakovų Klaipėdos miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus tenkinti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos S. B. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas Virginija Volskienė