2020-02-12 Nr. AB-3054-3-62-3-01618-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1239-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01618-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 8 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2–15, 132–136).

2. Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Kauno TI nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d. perpildytose kamerose (Nr. 217, 240, 332, 324). Pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose. Pareiškėjas nurodė, jog turėtų būti skirta 5 kv. m ploto vienam asmeniui, išskaičiavus baldų užimamą plotą. Plotą taip pat mažino kamerose buvę baldai, sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo daugiau miegamų vietų, nei nurodo atsakovas. Tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė nežmonišką elgesį, buvo pažemintas orumas ir garbė.

3. Pareiškėjo teigimu, 217 kameroje (nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d.) buvo parazitų, kuriuos pats bandė naikinti, dėl to išgyveno didelius emocinius ir psichologinius išgyvenimus. Kameroje Nr. 332 (nuo 2016 m. rugpjūčio 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d.) dėl rekuperacinės vėdinimo sistemos mechanizmo veikimo buvo didelis triukšmas, dėl to pareiškėjas buvo išsekintas nuo neišsimiegojimo, ūžė ausyse, spengė galvoje.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sanitarinis mazgas iki lubų neatitvertas, todėl kamerose tvyrojo smarvė. Pareiškėjui suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu pažeidė tinkamos higienos priežiūros aplinkybes, jis jautė didelius nepatogumus ir diskomfortą, jautėsi nešvarus, sklido nemalonus kvapas.

5. Pareiškėjas nurodė, jog nebuvo sudarytos jokios elgesio pataisos programos, socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, nebuvo atliekama individuali ar grupinė psichologinė terapija, todėl pareiškėjui sukelti dideli sunkumai, jautė nepasitikėjimą savimi.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, prašė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, pripažįstant pareiškėjo teisės pažeidimą (dėl triukšmo lygio viršijimo) kaip satisfakciją už patirtą žalą, kitus skundo teiginius ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti (b. l. 39–43, 139–143).

7. Nurodė, jog pareiškėjui Kauno TI buvo užtikrintas 3,6 kv. m teisės aktuose nustatytas minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas.

8. Kauno TI vertinimu, pareiškėjas klaidinančiai interpretuoja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento išvadoje nustatytus faktus, nutylėdamas, kad išvadoje konstatuojama, jog rasti parazitai atsirado dėl paukščių maitinimo, ką atlikti galėjo tik asmenys, esantys kameroje, be to, nėra duomenų, jog minėti parazitai gali pakenti žmonėms.

9. Kauno TI pripažino, kad pareiškėjo teisė dėl užfiksuoto per didelio triukšmo 332 kameroje buvo pažeista. Visuomenės sveikatos centro išvadoje nustatyta, kad 332 kameroje 9 dBA buvo viršytas ekvivalentinis garso slėgio lygis ir 1 dBA viršytas maksimalus garso slėgio lygis. Kadangi pažeidimas truko tik 20 dienų, atsakovo nuomone, šie užfiksuoti pažeidimai negalėjo pareiškėjui sukelti tokios žalos, kurią būtų galima įvertinti pinigais.

10. Kauno TI sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis reikalavimais. Kauno TI kamerose įrengti pilnai arba iš dalies atidaromi langai, be to, įrengta mechaninės ventiliacijos sistema.

11. Pareiškėjas nepateikė nei vieno prašymo ar skundo, susijusio su kameroje laikomų asmenų skaičiumi, ploto trūkumu, kamerų įrengimu ar eksploatavimu. Pareiškėjas nenurodė, jog patyrė kokių nors sveikatos sutrikimų, nulemtų jo skunde išdėstytų aplinkybių. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, priežastinio ryšio.

II. 12. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad R. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (higienos normų pažeidimai) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 146–152).

13. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pastebėta, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. rugpjūčio 13 d. pažymos Nr. 11-3431 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI patvirtino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 240, 217, 332, 324 kamerose, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas ginčo laikotarpiu. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta minimali ploto norma, yra nepagrįsti.

14. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 20 punktu. Iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. rugsėjo 5 d. rašto Nr. 2.2-2442(17.4.1.2.12), kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 9 d. skundą Nr. 67-2-334, teismas nustatė, jog pareiškėjas savo skunde minėjo, kad 2018 m. liepos 25 d. Kauno TI 217 kameroje pastebėjo ant čiužinio ir savo kūno mažus parazitus, kurie pateko per langą. Paminėtame rašte nurodyta, kad 2016 m. liepos 26 d. 217 kameroje buvo atliktas nariuotakojų stebėjimas ir naikinimas, kurį atliko įmonė, turinti licenciją verstis privalomuoju profilaktiniu aplinkos kenksmingumo pašalinimu. Patikrinimo metu nustatyta kameroje esančių parazitų rūšis – paukščių utelės. Tikėtina, kad minėti parazitai pareiškėjo gyvenamojoje aplinkoje galėjo atsirasti nuo lesinamų paukščių per atveriamus langus. Ar minėti parazitai yra pavojingi, informacijos neturi. Iš 2018 m. rugpjūčio 13 d. pažymos Nr. 11-3431 duomenų apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI teismas nustatė, kad pareiškėjas 217 kameroje buvo nuo 2016 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. liepos 25 d. Atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas skunde dėl 217 kameroje buvusių parazitų nurodė konkrečią datą, t. y. 2016 m. liepos 25 d., o 2018 m. liepos 26 d. jau buvo perkeltas į 332 kamerą, be to pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2016 m. liepos 25 d. kreipėsi į gydytoją, todėl daryta išvada, jog pareiškėjo minėtu laikotarpiu minėtoje kameroje galėjo būti parazitų, todėl konstatuoti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl HN 134:2015 20 punkto reikalavimo pažeidimo.

15. Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 (toliau – ir HN 33:2011), 1 lentelės 1 punktu. Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. 2.2-2748(17.4.1.2.12), kuriuo pateiktas atsakymas į pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 26 d. skundą, patvirtino, jog 2016 m. rugsėjo 15 d. buvo atlikta operatyvioji valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė, kurios metu 332 kameroje buvo atlikti triukšmo lygio matavimai veikiant triukšmo šaltiniui (oro tiekimo, šalinimo įrenginiui), pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksnių tyrimo poskyrio Aplinkos triukšmo tyrimo 2016 m. rugsėjo 16 d. protokolą Nr. F-AT-291/2016 nustatyta, kad Kauno TI 332 kameroje, ekvivalentinis garso slėgio lygis siekė – 44 dBA (ribinis dydis 35 dBA), maksimalus garso slėgio lygis – 46 dBA (ribinis dydis 45 dBA). Neveikiant triukšmo šaltiniui (oro tiekimo, šalinimo įrenginiui) nustatyta, kad Kauno TI 332 kameroje liekamasis ekvivalentinis garso lygis – 31 dBA (ribinis dydis 35 dBA), liekamasis maksimalus garso slėgio lygis – 35 dBA (ribinis dydis 45 dBA). Kauno departamento specialistas surašė patikrinimo aktą ir Kauno TI administracijai davė nurodymą pašalinti nustatytus pažeidimus. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui būnant Kauno TI nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. 332 kameroje ekvivalentinis garso slėgio lygis viršijo leistinas normas. Tokie atsakovo atstovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsirado pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

16. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo taisyklės) 1, 2, 14.5 punktais. Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos 2,1 m aukščio atitvarais, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmesti. Tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, negali būti konstatuojamas.

17. Pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos galimybės maudytis po dušu atmesti, kadangi pats pareiškėjas patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, kas yra numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje. Pažymėta, jog galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl to nenustatyta.

18. Teismas pažymėjo, kad suimtiesiems taikomos socialinės reabilitacijos priemonės gali būti taikomos tik suimtųjų rašytiniu prašymu jose dalyvauti. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ir išreiškęs norą dalyvauti socialinės integracijos programose, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo dalyvauti socialinės reabilitacijos programose yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti ir atmestini.

19. Byloje nebuvo jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Įvertinus byloje esamus duomenis, daryta išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

20. Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo žymią įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas darė išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 21. Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują, tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą (b. l. 154–161).

22. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę. Teismas ne visa apimtimi išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, netinkamai vertino ar nevertino pareiškėjo argumentus ir įrodymus, o atsakovo duomenis, kurie kelia abejonių, iš dalies laikė pagrįstais (pvz., dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo, gyvenamojo ploto normos taikymo ir tinkamo judėjimo uždaroje patalpoje).

23. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pateikti duomenys pagal rytinio ir vakarinio patikrinimo laiką, nustatant tos dienos maksimalų ir minimalų kalinamų asmenų skaičių kameroje, yra nekorektiški, todėl skaičiavimas pagal minėtus duomenis yra netinkamas. Pareiškėjo teigimu, kalinamų asmenų skaičius gali būti apskaičiuotas tik pagal miegamų vietų skaičių kameroje, nes kitų duomenų nėra.

24. Pareiškėjas nurodo, kad visose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskira patalpa ir yra neapibrėžto dydžio, nes atsakovas nepateikė pagrindžiančių įrodymų, įrodančių kameroje įrengtų sanitarinių mazgų dydžių atitikimus kuriai nors normai. Pareiškėjo teigimu, tai ne gyvenamoji patalpa, o sanitarinis mazgas, tokiose patalpose negalimas gyvenamojo ploto apskaičiavimas.

25. Pareiškėjo manymu, esant skirtingiems teisiniams reikalavimams dėl gyvenamojo ploto nustatymo vienam asmeniui, tačiau taikant tuos pačius higienos reikalavimus, atsiranda interesų prieštaravimas. Todėl pareiškėjo teigimu, jam kalint Kauno TI turi būti taikoma 5 kv. m norma. Mano, kad gyvenamojo ploto norma turi būti taikoma laisvam grindų plotui.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 167–172).

27. Atsakovas nurodo, kad kartu su atsiliepimu pirmosios instancijos teismui pateikė Kauno TI Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymą Nr. 8-680, kurioje nurodyta, kad visose Kauno TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie užima 1,553 kv. m, taip pat pateiktos sanitarinio mazgo nuotraukos. Nurodo, kad sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, kurios yra nudažytos, todėl lengvai valomos bei atsparios drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms. Kauno TI sanitariniai mazgai taip pat turi duris.

28. Atsakovas nurodo, kad pagal nacionalinį teisinį reglamentavimą Kauno TI kiekvienam asmeniui privalo užtikrinti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, bet nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kuri užima sanitarinis mazgas bei baldai.

29. Dėl kalinamų asmenų skaičiaus nustatymo kameroje pareiškėjas nenurodo konkretaus teisės akto pažeidimo. Nors pareiškėjas teigia, kad asmenų skaičius turi būti nustatomas pagal lovų skaičių kameroje, tačiau nenurodo, koks teisės aktas reglamentuoja tokį asmenų skaičiaus nustatymą.

30. Kauno TI, gavęs apeliacinį skundą, padarė išvadą, kad būtina pateikti Kauno TI sanitarinio mazgo nuotraukas, todėl jas prašo prijungti prie bylos. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra duomenų apie tai, kaip Kauno TI vykdė HN 134:2015 20 punkto reikalavimus, todėl Kauno TI papildomai pateikia sutarčių su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Dezinfa“ kopijas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 29 d. iki 2016 m. gruodžio 9 d., atlyginimo.

32. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad R. M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (higienos normų pažeidimai) buvo pažeista, kadangi nustatė, jog kameroje galėjo būti parazitų ir garso slėgio lygis viršijo normas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

33. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jam tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimu ir teigia, kad jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

34. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.).

35. Būtinybė iš naujo tirti įrodymus, vertinant atsakovo su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus naujus įrodymus (sanitarinio mazgo nuotraukas, sutarčių su UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, UAB „Dezinfa“ kopijas), nenustatyta: pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (ABTĮ 142 str. 3 d.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018 ir kt.). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šiuo aspektu ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

36. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimu, pažymi, jog ginčo laikotarpiu Kauno TI kamerose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto dydį reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai taikytų teisės aktų ir asmeniui turinčio tekti 5 kv. m gyvenamojo ploto atmestini.

37. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

38. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką (žr., pvz., 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1393-552/2018), vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Muršić prieš Kroatiją, pripažįstama, kad, kitaip, nei vertinant kalinimo sąlygas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) prasme, nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

39. Atsižvelgiant į Kauno TI teismui pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 125–130), vienam asmeniui kameroje teko nuo 3,99 kv. m iki 15,05 kv. m ploto. Pareiškėjo teiginiai apie po rytinio ar vakarinio patikrinimo į kamerą atkeliamus naujus asmenis yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais atvejais ar duomenimis, be to, nenurodyta, jog po vieno patikrinimo į kamerą atkelti asmenys nebūdavo užfiksuojami vėlesnio patikrinimo metu, todėl šie teiginiai atmetami. Esant konkretiems duomenims apie asmenų, laikytų kartu su pareiškėju, skaičių, nėra pagrindo jam tekusį kameros plotą apskaičiuoti visą kameros plotą padalijant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl gyvenamojo ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.

40. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad sanitariniai mazgai iš visų keturių pusių atitverti, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrinamas. Vien tai, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas kameroje, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo laikomas sanitarinio mazgo patalpoje. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog visa kameros patalpa yra sanitarinio mazgo patalpa, ir atitinkamai turėjo būti taikomas kitoks ploto apskaičiavimas, yra nepagrįsti.

41. Dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

42. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (parazitai kameroje ir normas viršijantis garso slėgio lygis), konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dėl netinkamų laikymo Kauno TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan