2020-04-01 Nr. AB-6602-3-64-3-02133-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-820-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02133-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. P. kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. jis buvo kalinamas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose po penkis ir daugiau asmenų, kur laisvo kameros ploto tekdavo žymiai mažiau, nei numatyta teisės aktuose, ypač išskaičiavus plotą, kurį užima baldai ir sanitarinis mazgas. Dėl kamerose esančių baldų užimamo ploto pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Esant dideliam suimtųjų kiekiui pareiškėjui teko valgyti atšalusį maistą. Maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir nebuvo kaloringas, todėl dienos norma buvo apie 1300–1500 kcal., kas neatitiko numatytų fiziologinių normų, taip pat nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti.

2.2. Kamerose nebuvo signalizacijos mygtuko, todėl pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą. Kamerose drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, oro judėjimo greitis per mažas, be to, kamerose buvo šalta, žiemą temperatūra nukrisdavo iki 10–14 C°, o vasarą pakildavo iki 35 C°, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o naktinė dirbtinė šviesa buvo per silpna. Kameros buvo neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, dažai atsilupę. Kamerose buvo daug parazitų, deratizacija, dezinsekcija nevykdoma arba vykdoma tik po daugkartinių prašymų. Šalia kameros langų stovėjo šiukšlių konteineriai.

2.3. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirėlių, suoliukų, kiemeliai nebuvo valomi ar drėkinami, stogo konstrukcijose, sienose, kanalizacijoje yra asbesto. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokomai neplaudavo. Pareiškėjui išduodavo per mažai higienos priemonių ir tualetinio popieriaus, per mėnesį buvo skiriamas vienas rulonas. Privatumas gyvenamosiose kamerose naudojantis tualetu nebuvo užtikrinamas, kamerose iš tualeto sklisdavo nemalonūs kvapai, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos. Dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, grindys duše buvo slidžios. Atvykstantiems ir išvykstantiems asmenims kratos atliekamos patalpose, kuriose labai šalta, dėžės daiktams susidėti nešvarios, karantino ir laikinojo sulaikymo kamerose sanitariniai mazgai buvo visiškai neatitverti nuo likusios patalpos, daug dulkių.

2.4. Pareiškėjas tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo orumas, reputacija, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl jam turi būti priteistas 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. buvo laikomas kamerose Nr. 26, Nr. 61, Nr. 43, Nr. 12 ir Nr. 46, kamerose būdavo 1–5 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius nėra nuolatinis, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,67 kv. m iki 18,3 kv. m gyvenamojo ploto.

3.2. Kiekvienoje kameroje yra valymo inventorius, kuris išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Sanitariniai mazgai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, ventiliacija vyksta natūraliu būdu per langus. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams.

3.3. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, kiemeliai yra švarūs, nėra asbesto konstrukcijose, vykdomos užimtumo programos. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant reikalui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas.

3.4. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu atliktas atitikimo higienos normoms patikrinimas: 2018 m. kovo 29 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 12 atliekamas remontas; 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 46 dirbtinis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nėra pelėsio, padidėjusi oro drėgmė, kameroje Nr. 43 santykinė oro drėgmė atitinka teisės aktų reikalavimus, kamerose Nr. 43 ir Nr. 61 oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus. Daugiau skundų dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nebuvo gauta.

3.5. Šiaulių TI apatiniai rūbai skalbiami nemokomai, viršutiniai – turint asmeninėje sąskaitoje lėšų, tokių neturint – kartą per tris mėnesius suteikiama teisė išsiskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Dėl teisės skalbti rūbus nemokamai pareiškėjas į Šiaulių TI administraciją nesikreipė. Tualetinis popierius ir kitos higienos priemonės buvo išduodamas pagal nustatytas teisės aktų normas. Dušu naudojamasi pagal nustatytą tvarką, dušuose yra kilimėliai. Maitinimas atitinka fiziologines normas. Laikinojo sulaikymo ir karantino patalpoms netaikomi gyvenamosioms kameroms taikomi reikalavimai, sanitariniai mazgai šiose kamerose atitverti nuo likusios patalpos.

3.6. Šiaulių TI administracija niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatyme nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, pareiškėjas žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjo G. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

5. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. spalio 12 d. pažymos Nr. 60/09-36265 „Dėl G. P.“ nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2018 m. birželio 7 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), iš viso 106 dienas, bausmę atliko kamerose Nr. 12, Nr. 26, Nr. 43, Nr. 46 ir Nr. 61, kuriose buvo kalinama po 1–5 asmenis, ir per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 18,33 kv. m kameros ploto. Teismas pripažino, kad Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

6. Dėl pareiškėjo argumentų, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, teismas pažymėjo, kad Įsakymas nustato, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Teismas nurodė, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas tik iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, jam teko ne mažiau kaip 3,67 kv. m kameros ploto, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

7. Vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą teismas nustatė, kad tualetai nuo kameros atskirti mūrine sienele, kurios aukštis nuo 2,25 m (kameroje Nr. 61) iki 2,32 m (kameroje Nr. 26). Iš pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ nustatyta, kad nėra baldų pertekliaus kamerose. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. spalio 3 d. pažymoje Nr. 60/09-35219 nurodyta, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso. Socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais Šiaulių TI yra organizuojami. Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2017 m. sausio 6 d. pažymos Nr. 62/08-8 „Apie 2016 metais atliktus remonto darbus“ nustatyta, kad remonto darbai buvo vykdomi: 2016 m. birželio mėnesį įrengti sanitarinių mazgų atitvarai laikinojo sulaikymo ir karantino kamerose, jose išdažytos sienos, lubos, grotos; 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais kameroje Nr. 46 sutvarkytas apšvietimas; 2016 m. rugsėjo–spalio mėnesiais nuvalytas pelėsis ir išlygintos bei išdažytos sienos ir lubos; kameroje Nr. 61 įrengtas naujas klozetas. Į šias kameras pareiškėjas buvo patalpintas po remonto atlikimo.

8. Teismas nurodė, kad pagal Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 (pakeista 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1-01-130) nustatytą tvarką suimtiesiems užtikrinamas 2 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą. Duomenų, kad įsakymas nebuvo vykdomas, nepateikta. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 nustatytą tvarką asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas. Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1/01-243 nustatyta papildoma tvarka, pagal kurią viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami nemokamai suimtajam neturint pinigų. Pagal patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymą Nr. 1/01-88 Šiaulių TI vykdoma „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Įrodymų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės pasinaudoti šia programa, teismui nepateikta, o iš pateiktų laisvalaikio užimtumo grafikų matyti, jog pareiškėjas dalyvavo užimtumo programose.

9. Teismas nustatė, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko patikrinimus dėl kalinimo sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo kamerose metu: 2018 m. kovo 29 d. patikrinimo aktu nustatyta, kad kameroje Nr. 12 atliekamas remontas; 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo aktu – kad kameroje Nr. 46 dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, nėra pelėsio, santykinis oro drėgnumas per didelis, kameroje Nr. 43 santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus; 2018 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo aktu – kad kamerose Nr. 43, Nr. 61 oro temperatūra atitinka teisės aktų reikalavimus; 2018 m. balandžio 28 d. patikrinimo aktu – kad nuolatinį nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė; 2018 m. gegužės 14 d. patikrinimo aktu – kad nuolatinį nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė, minkštas inventorius išduodamas dezinfekuotas; 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktu – kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, jie valomi, yra šiukšliadėžės; 2017 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktu – kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs; 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo aktu – kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs; 2017 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktu – kad dušinių patalpų sienos ir grindys padengtos plytelėmis, prausimosi vietose patiesti guminiai kilimėliai; 2017 m. gegužės 19 d. patikrinimo aktu – kad nuolatinį nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų stebėjimą ir naikinimą vykdo licencijuota įmonė, kratos patalpose naudojamas inventorius švarus, sąlygos skalbti apatinius ir viršutinius drabužius sudarytos. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2018 m. spalio 3 d. Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo patikrinimo aktais nustatė, kad patikrinimo metu higienos ir laikymo sąlygų pažeidimo nenustatyta. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyrius Cheminių tyrimų protokolu, surašytu 2018 m. gegužės 18 d., nustatė, kad maisto davinio energetinė vertė yra 3 564 kcal.

10. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms iš dalies paneigtas nustačius, jog dalyje kamerų oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, pats pareiškėjas nėra pateikęs skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamosiose kamerose. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad kai kuriose kamerose pažeidimai nustatyti (kameroje Nr. 43 nustatyta padidėjusi santykinė oro drėgmė). Vertindamas tualetų įrengimą teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, kurie numato, kad tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, vis dėlto pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismui pateiktoje Šiaulių TI sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad žemiausia sanitarinio mazgo sienelė buvo 2,25 m aukščio (kameroje Nr. 61), todėl privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio teismas nenustatė. Tačiau atsižvelgdamas, į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, teismas pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertino kaip pagrįstą.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, kadangi šis laikas yra nustatytas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, todėl teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teismas nurodė, kad nepateikti įrodymai dėl nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių, priešingai, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 30 d., 2017 m. gruodžio 4 d. ir 2018 m. birželio 6 d. patikrinimo aktai patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra švarūs. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ar inventoriaus juose buvimo. Be to, neaišku, kuo remdamasis pareiškėjas nurodo, jog yra asbesto šiferyje, kanalizacijoje ir sienose.

12. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl socialinio užimtumo programų trūkumų, nustatęs, kad Šiaulių TI yra vykdomos minėtos programos. Be to, pareiškėjo kamera taip pat dalyvavo šiuose užsiėmimuose. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl galimybės skalbtis rūbus, pasinaudoti dušu nesudarymo, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka ar būtų teikęs skundus dėl negalėjimo pasinaudoti dušu. Dėl pareiškėjo argumento, kad po kameros langais buvo šiukšlių konteineriai, teismas pažymėjo, jog pareiškėjas buvo laikomas penkiose skirtingose kamerose, tačiau po kokios kameros langais galėjo būti šie konteineriai, nenurodė. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo, kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo pateiktas raciono energetinės vertės vertinimas yra teisingas. Skundų dėl maisto trūkumo nei atsakovo atstovui, nei gydymo įstaigoms pareiškėjas neteikė. Atlikti maisto kokybės patikrinimai pažeidimų nenustatė.

13. Vertindamas sąlygas laikinojo sulaikymo ir karantino kamerose teismas pažymėjo, kad sanitarinių mazgų atitvarai įrengti dar 2016 m. birželio mėnesį, t. y., prieš tai, kai pareiškėjas pateko į Šiaulių TI. Argumentą dėl nešvarių dėžių kratos patalpose teismas atmetė, kadangi atliktų patikrinimų metu nustatyta, jog dėžės yra švarios. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiose kamerose pareiškėjas buvo trumpą laiką. Be to, pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, karantino kamerose žiemos metu buvo labai šalta, tačiau jis pats Šiaulių TI žiemos metu nebuvo, grįsdamas savo pretenzijas ir Šiaulių TI neveikimą šalinant higienos normų pažeidimus kaip įrodymus pateikė senus, dar 2015 metais surašytus patikrinimo aktus. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas argumentų dėl neišduotų higienos priemonių ir vidinio ryšio sistemos nebuvimo kamerose visiškai nedetalizavo.

14. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos Šiaulių TI kamerose tik iš dalies buvo užtikrintos (blogas kvapas iš sanitarinio mazgo, padidėjusi santykinė drėgmė kameroje Nr. 43, kur pareiškėjas praleido 41 dieną), įvertinęs tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai ir dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai buvimo Šiaulių TI aptariamu laikotarpiu metu, pareiškėjas į gydytojus nesikreipė, o jei kreipėsi, tai nenurodė, jog simptomai būtų susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis), vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui priteisė 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 15. Pareiškėjas G. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

15.1. Teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, nemotyvavo, kodėl atmetami jo skundo argumentai. Teismas turėjo taikyti 4 kv. m vienam asmeniui tenkantį gyvenamojo ploto standartą, atskaičius baldų užimamą plotą, pagal suformuotą EŽTT praktiką, tačiau teismas taikė Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintą 3,6 kv. m. ploto normą, įskaitant į šią normą baldų užimamą plotą. Pareiškėjas prašo vadovautos EŽTT Canali byloje suformuota praktika, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktai prieštarauja EŽTT praktikai.

15.2. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. vasario 20 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo vadovautis EŽTT Canali byla, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose Nr. A-3225-415/2018, Nr. A-1902-525/2018, Nr. A-1351-624/2017 ir Nr. A-702-756/2017.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

16.1. Teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas Šiaulių TI bylai aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 106 dienas ir visą šį laikotarpį jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo kameros ploto, o kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, esantys baldai nevaržė jo judėjimo laisvės, t. y. įstaiga veikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalo elgtis. Pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeistas, nes sanitarinius mazgus nuo išėjimo iš kamerų skyrė mūrinės sienelės (aukščiai nuo 2,25 m iki 2,32 m), aukštesnės nei numatyta teisės aktuose, bei durys ar užuolaidėlė, o per duryse esančią akutę neįmanoma matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens.

16.2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-442/2015 pasisakė, jog nepagrįstas argumentas, kad teisės aktai nustato didesnį minimalų kameros plotą – 4 kv. m. Tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas.

16.3. Aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde minimų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde nurodė abstrakčius argumentus, nenurodė (nepateikė) jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Bylos ginčo dalykas – 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui G. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d.

18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo skundas yra pagrįstas tik iš dalies, t. y. ginčo laikotarpiu (106 dienas) pareiškėjo buvimo kamerose metu iš sanitarinių mazgų sklido blogas kvapas ir kameroje Nr. 43, kurioje pareiškėjas praleido 41 dieną, nustatyta padidėjusi santykinė oro drėgmė, pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam atlygintina priteisiant 50 Eur kompensaciją.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo tenkinti jo skundą visiškai, t. y. visas jo pareikštas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų pripažinti pagrįstomis ir įrodytomis, taikyti 4 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto standartą ir priteisti jo patirtos neturtinės žalos atlyginimą – 25 000 Eur.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir padarytomis išvadomis, dėl kurių nepripažinti pagrįstais ir įrodytais pareiškėjo teiginiai dėl kamerų ir kratos patalpos neatitikimo higienos normų reikalavimams, per trumpo laiko pasivaikščioti kiemelyje ir nusiprausti po dušu, nesuteikiamos galimybės išsiskalbti rūbų, higienos priemonių neišdavimo, pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimo, privatumo sanitariniuose mazguose neužtikrinimo, netinkamo maisto kaloringumo, asbesto pastato konstrukcijose. Pareiškėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis, nemotyvavo, kodėl atmetami jo skundo argumentai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiuos deklaratyvius pareiškėjo argumentus, pabrėžia, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių byloje pateiktų įrodymų ir teisės aktų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nustatytų pareiškėjo kalinimo sąlygų, o pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą, papildomai pažymi, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2018 m. rugpjūčio 7 d. atlikto patikrinimo metu nei kameroje Nr. 46, nei kameroje Nr. 43 nebuvo nustatytas per didelis oro drėgnumas (I t., b. l. 71–73). Minėto patikrinimo metu užfiksuota, kad kameroje Nr. 43 santykinis oro drėgnumas atitiko higienos normos reikalavimus, tačiau šviestuvai yra techniškai netvarkingi. Be to, iš Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2018 m. spalio 3 d. patikrinimo akto Nr. 57VMIP-277 matyti, kad Šiaulių TI buvo duotas nurodymas užtikrinti atvežto karšto maisto laikymą ne žemesnėje nei 68 C° temperatūroje (patikrinimo metu nustatyta atvežto maisto temperatūra – 44,1 C°) ( I t., b. l. 106–110). Taigi šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kameros apšvietimo ir patiekto atšalusio maisto, ką teisėjų kolegija pripažįsta jo teisių pažeidimu.

25. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose, teisėjų kolegija pažymi, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje ir areštinėje nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

26. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

27. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

28. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

29. Vadovaujantis nurodytu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu bei EŽTT praktika, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad skaičiuojant vienam asmeniui tekusį kameros plotą, iš bendro kameros ploto turėjo būti atimtas baldų užimamas plotas, pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

30. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

31. Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

32. Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.).

33. Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą nurodė CK 6.250 ir 6.271 straipsnius. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK, Įsakyme įtvirtintomis nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

34. Pareiškėjas, remdamasis EŽTT sprendimu Canali byloje, prašo priteisti jam 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-3225-415/2018, Nr. A-1902-525/2018, Nr. A-1351-624/2017 ir Nr. A-702-756/2017 suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

35. EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos kompensavimo formos, privalėjo vadovautis EŽTT suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją.

37. Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A-3225-415/2018, Nr. A-1902-525/2018, Nr. A-1351-624/2017, Nr. A-702-756/2017 nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nustatytoms aplinkybėms.

38. Vertinant pirmosios instancijos teismo už nustatytus pažeidimus pareiškėjui priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą (50 Eur), pareiškėjo nurodomus argumentus dėl jo patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, akcentuotina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

39. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

40. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI visą ginčo laikotarpį, t. y. 106 paras, kamerose iš sanitarinių mazgu sklido blogas kvapas, 41 parą kameroje Nr. 43 buvo per didelė santykinė oro drėgmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažino, kad kameroje Nr. 43 41 parą buvo netinkamas apšvietimas ir patiektas pareiškėjui maistas buvo atšalęs.

41. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (50 Eur) nėra adekvatus atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir pareiškėjo patirtai žalai.

42. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Šiaulių TI neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

43. Pareiškėjas prašo priteisti jam 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

44. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 200 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 27 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui G. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteistą 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 200 Eur (dviejų šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė