2017-10-16 Nr. AB-18633-3-61-3-04625-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4573-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04625-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Y. (L. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. Y. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1594(00880) (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavus, jog jo ir M. B. santuoka yra fiktyvi, sudaryta siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, be to, nustačius, kad pareiškėjas neturi tvirtų socialinių, ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas dėl socialinių ir ekonominių ryšių nurodė, jog jis yra įsigijęs Lietuvoje veikiančios UAB „Eurologika“ akcijų bei toje pačioje įmonėje dirba užsienio reikalų vadovu.

3. Tai, kad Migracijos departamentas, atlikęs keletą patikrinimų, nerado pareiškėjo jo gyvenamojoje vietoje, nėra rimtas pagrindas daryti prielaidą, jog jo sudaryta santuoka yra fiktyvi. Šią prielaidą paneigia Migracijos departamento nurodyti M. B. kaimynės paaiškinimai, kad M. B. turi vyrą, konstatuota aplinkybė, jog pareiškėjas nuolat būna Lietuvoje. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, jog jis daug dirba ir siekia išlaikyti savo šeimą.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 43–46) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybą (toliau – ir Migracijos valdyba) su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė M. B.. Migracijos valdyba šį prašymą tenkino. Pažymėjo, jog buvo atlikti pakartotiniai patikrinimai pareiškėjo nurodytais gyvenamosios vietos adresais, apklausti sutuoktiniai, kaimynė, įvertinti pareiškėjo ir M. B. paaiškinimai. Migracijos valdyba pareiškėjo nurodytos gyvenamosios vietos adresu buvo nuvykusi šešis kartus. Nė vienu atveju pareiškėjas nerastas, o jo sutuoktinė negalėjo parodyti jo drabužių ar kitų asmeninių daiktų. Apklausta kaimynė negalėjo patvirtinti, kad sutuoktiniai gyveno kartu. Jeigu sutuoktiniai būtų gyvenę kartu nurodytoje vietoje ir būtų vedę bendrą ūkį, patikrinimų metu jiems nebūtų buvę sudėtinga paneigti abejones dėl santuokos fiktyvumo.

6. Aplinkybė, kad sutuoktiniai į užduotus klausimus atsakė panašiai, nėra pakankama įrodyti santuokos tikrumą. Pareiškėjo ir jo sutuoktinės visi atsakymai į klausimus, susijusius su jų bendra praeitimi, kasdiene veikla, buitimi, ateities planais, vertintini kaip neišsamūs ir formalūs, o kartais ir skirtingi. Užduoti klausimai yra nesunkiai suprantami, susiję su bendra praeitimi ir kasdienio gyvenimo aspektais, todėl neturėtų būti sudėtinga pateikti išsamius atsakymus, jei santuoka yra tikra.

7. Nurodė, jog pareiškėjas kartais atvyksta į Lietuvą ir praėjus maždaug dviem savaitėms vėl išvyksta. Pareiškėjo sutuoktinė yra patvirtinusi šią informaciją, teigdama, kad vyras namuose būna labai retai – 1–2 kartus per mėnesį. Pagal turimus duomenis tuo metu, kai buvo atliekami patikrinimai pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu, pareiškėjas buvo Lietuvoje, tačiau gyvenamojoje vietoje nebuvo surastas, taip pat nebuvo ir jo drabužių ar kitų asmeninių daiktų.

8. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos išrašą nėra duomenų apie pareiškėjo draudėjus (t. y. jis nebuvo įdarbintas). Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones. Taigi ginčijamas atsakovo sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui kaip įmonės akcininkui vykdyti įmonės veiklą, pavyzdžiui, pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu.

9. Atsakovo nuomone, kartu su pareiškėjo skundu pateiktos nuotraukos nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi pareiškėjas nepaaiškino, kokiomis aplinkybėmis šios nuotraukos buvo padarytos. Be to, nuotraukos nebuvo pateiktos Migracijos departamentui iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Duomenų visuma neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo ir M. B. santuoka sudaryta siekiant sukurti šeimos santykius.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 173–177) pareiškėjo L. Y. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 30 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip pagrindą nurodydamas tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė M. B.. Migracijos departamentas 2015 m. liepos 24 d. pranešimu Nr. (15/4-5)10K-39271 informavo pareiškėją, kad buvo priimtas sprendimas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Ginčijamu sprendimu 2016 m. lapkričio 14 d. Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad sutuoktiniai kartu negyvena ir neveda bendro ūkio, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad jų santuoka yra fiktyvi. Sprendime nurodyta, jog atliktų patikrinimų metu pareiškėjo namuose nebuvo, o jo sutuoktinė negalėjo parodyti esančių jo daiktų, taip pat buvo įvertinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenys, iš kurių matyti, jog pareiškėjas nedirbo Lietuvos Respublikoje, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė neturėjo bendros nuosavybės.

12. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo atsakovo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame įtvirtinta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas. Konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomas pagrindas konstatuoti santuokos fiktyvumą, ir šių kriterijų vertinimo tvarka nustatyta Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas). Aprašo 91 punkte yra nustatyti veiksniai, kurie gali būti rimtu pagrindu manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka. Vadovaujantis Aprašo 92 punktu, įgaliotas Migracijos departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 91 punkte nurodytus veiksnius ir įtaręs, kad santuoka arba registruota partnerystė buvo sudaryta siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, turi pradėti patikrinimą, ar nėra rimto pagrindo manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka arba fiktyvi registruota partnerystė. Teismas pabrėžė, jog šiuo atveju būtina įvertinti, ar Migracijos departamentas surinko pakankamai nurodytus kriterijus atitinkančius duomenis, leidžiančius konstatuoti, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi.

13. Teismas nustatė, kad buvo atliktas ne vienas patikrinimas pareiškėjo nurodytoje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistė 2015 m. liepos 1 d. tarnybiniame pranešime informavo, jog minėtu adresu pareiškėjo nepavyko rasti nė vieną kartą, o jo sutuoktinė M. B. negalėjo parodyti jo daiktų. Panašūs rezultatai gauti ir vėlesnių patikrinimų metu: 2016 m. liepos 18 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog minėtu adresu pareiškėjas nerastas, taip pat buvo nedaug vyriškų drabužių, minėtu adresu buvo lankytasi kelis kartus, tačiau nei karto pareiškėjo rasti nepavyko. 2016 m. rugpjūčio 11 d. vykusio patikrinimo metu namuose nieko nebuvo, o kaimynė nurodė, kad M. B. turi vyrą, tačiau kaimynė jo nematė. 2016 m. rugsėjo 19 d. vykusio patikrinimo metu pareiškėjo namuose nebuvo, o M. B. paaiškino, jog vyras namuose lankosi retai. Teismas pabrėžė, jog Migracijos valdybos tarnautojai pareiškėjo nurodytu adresu lankėsi ne vieną kartą, tačiau jo namuose rasti nepavykdavo, taip pat namie nebuvo ir jo asmeninių daiktų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, sprendė, jog atsakovui pagrįstai kilo įtarimas dėl pareiškėjo ir M. B. santuokos fiktyvumo.

14. Teismas akcentavo, jog, siekiant patvirtinti arba paneigti atsiradusius įtarimus, buvo įvertintos ir kitos reikšmingos aplinkybės. Įvertinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais būdavo Lietuvoje, tačiau tais pačiais laikotarpiais jo rasti nurodytu adresu nepavyko, taip pat atsižvelgta į aplinkybę, jog sutuoktiniai neturi bendrosios jungtinės nuosavybės, nors buvo nurodę, jog yra nusipirkę namą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad Migracijos departamentas atliko detalų ir išsamų tyrimą, kurio metu nustatytos aplinkybės leido pagrįstai manyti, jog pareiškėjo ir M. B. santuoka buvo fiktyvi. Šių išvadų nepaneigė ir pareiškėjo pabrėžta aplinkybė, kad M. B. kaimynė nurodė, jog ji turi vyrą. Teismo vertinimu, kaimynės žinios apie M. B. santuoką negali paneigti santuokos fiktyvumo, tuo labiau, kad kaimynė M. B. sutuoktinio teigė nemačiusi.

15. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjas dažnai būna Lietuvoje, nepaneigia jo išvadų, o jas patvirtina. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir būna Lietuvoje, tačiau tais pačiais laikotarpiais jo ar jo daiktų rasti nurodytu adresu nepavykdavo. Taigi aplinkybė, jog pareiškėjas būdamas Lietuvoje nebuvo jo nurodytu adresu, kelia abejonių, jog jis ir jo sutuoktinė vedė bendrą ūkį.

16. Teismas akcentavo, jog nors skundžiamame sprendime nurodyta, kad iš esamų duomenų matyti, jog pareiškėjas neturi tvirtų socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, tačiau sprendimas buvo priimtas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu – nustačius rimtą pagrindą manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, todėl argumentai apie socialinius ryšius nėra reikšmingi. Tvirti socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika yra svarbūs sprendžiant dėl sprendimo įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 128 str. 1 d. 3 p.), o sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo vadovaujamasi Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintais pagrindais.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktas šeimos nuotraukas, akcentavo, jog nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis darytos pareiškėjo pateiktos nuotraukos, šios nuotraukos nebuvo pateiktos Migracijos departamentui. Tuo tarpu Migracijos valdybos tarnautojai, atlikę patikrinimus pareiškėjo nurodytu adresu, nerado paties pareiškėjo, jo daiktų bei bendrų sutuoktinių nuotraukų. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad šios nuotraukos nebuvo pateiktos Migracijos departamentui, nebuvo parodytos patikrinimų metu, leidžia pagrįstai abejoti šių įrodymų patikimumu.

18. Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamas Migracijos departamento sprendimas buvo priimtas detaliai įvertinus faktines aplinkybes, teisingai taikius teisės normas, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

III. 19. Pareiškėjas L. Y. apeliaciniu skundu (b. l. 184–186) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti ginčijamą Migracijos departamento sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Pareiškėjas paaiškina, jog jis prastai moka lietuvių kalbą, Lietuvos Respublikos įstatymus. Nagrinėjant pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Pareiškėjas neturėjo advokato, kai pareiškėjas teismui nurodė, jog jis nori turėti advokatą, jam buvo paaiškinta, kad yra per vėlu ir atitinkamai byla buvo baigta nagrinėti be pareiškėją atstovaujančio advokato.

19.2. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą išnagrinėjo paviršutiniškai ir neobjektyviai. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde buvo nurodęs, kokius liudytojus teismas turėtų iškviesti į posėdį ir juos apklausti teisme, tačiau liudytojai teisme nebuvo apklausti. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų.

19.3. Pareiškėjo teigimu, administracinę bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Nagrinėjant bylą teisme pareiškėjui susidarė įspūdis, kad bylą nagrinėja šališkas teismas, palaikantis Migracijos departamentą. Teismas nesiekė nustatyti tikrųjų bylos aplinkybių, o apsiribojo tik atsakovo pateikta medžiaga.

19.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo santuoka fiktyvi. Pareiškėjas visą laiką negali būti namuose, kadangi darbo reikalais jis dažnai vyksta į komandiruotes. Pareiškėjas kartu su sutuoktine palaiko glaudžius santuokinius ryšius, veda bendrą ūkį, gyvena kartu. Dėl to, kad pareiškėjas su sutuoktine neturi bendro nekilnojamojo turto, negalima daryti išvados, jog jų santuoka yra fiktyvi.

19.5. Pareiškėjas yra ne tik UAB „Eurologija“ akcininkas, bet jis ir dirba šioje įmonėje. Pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti šias aplinkybes.

19.6. Atsakovo patikrinimų medžiaga neatspindi realios situacijos. Pareiškėjas neprivalo visą parą būti jo gyvenamojoje vietoje. Migracijos departamento pareigūnai galėjo siekti išsamesnės informacijos pateikimo.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į gynybą. Teisė ginti savo interesus per įgaliotus atstovus pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta teismo šaukime ir pakartotinai išaiškinta teismo posėdžio metu, dalyvaujant vertėjui. Pareiškėjas teismo posėdžio metu jokių prašymų, susijusių su bylos vedimu per advokatą, nepateikė.

20.2. Pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdžio metu nepateikė prašymų apklausti liudytojus, o apeliaciniame skunde nenurodė, kokias aplinkybes liudytojai galėtų patvirtinti.

20.3. Pareiškėjo teiginiai dėl teismo šališkumo nepagrįsti jokiomis aplinkybėmis.

20.4. Ginčijamas sprendimas priimtas ne todėl, kad sutuoktiniai neturi bendro turto, bet įvertinus nustatytų aplinkybių visumą. Atliktų šešių patikrinimų metu pareiškėjas namie nerastas, pareiškėjo drabužių, kitų asmeninių daiktų ir pan. jo sutuoktinė neparodė. M. B. kaimynė negalėjo patvirtinti, kad sutuoktiniai gyvena kartu. Atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjo santuoka yra fiktyvi, sudarė sąlygas pareiškėjui teikti paaiškinimus.

20.5. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje nebuvo jokių duomenų apie pareiškėjo draudėjus. Be to, buvimas ne Lietuvos Respublikoje pareiškėjui netrukdytų sėkmingai valdyti UAB „Eurologika“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1594(00880), kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą nurodęs, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjo sudaryta santuoka yra fiktyvi.

23. Pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodydamas, kad teismas padarė ir proceso, ir materialiosios teisės pažeidimus, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.

24. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu sutinka iš dalies.

25. Kiek tai susiję su proceso teisės normų pažeidimu, apeliantas teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, jis prastai moka lietuvių kalbą, bylą nagrinėjusi teisėjų kolegija buvo šališka ir bylą nagrinėjo paviršutiškai, taip pat atsisakė apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus.

26. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad pareiškėjas byloje ginčija atsakovo išvadą, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad jo santuoka fiktyvi. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo (b.l. 1-2), pareiškėjas prašė apklausti tris asmenis, galinčius paliudyti jo santuokos realumą. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo prašymo nevertino, dėl jo nepasisakė.

27. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 53 straipsnio 2 dalimi, proceso šalys turi teisę pareikšti prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams.

28. ABTĮ 56 straipsnyje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 dalis); nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 dalis); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (6 dalis).

29. Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (ABTĮ 59 str. 2 d.). Taigi, prašymas turi būti pagrįstas, šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

30. ABTĮ įtvirtintas ir administracinių bylų betarpiškumo principas (ABTĮ 10 straipsnis), kuris reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus (ABTĮ 78 str. 1 d.). Šis principas taip pat reiškia, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos (ABTĮ 86 str. 2 d.). Kaip minėta, Administracinių bylų proceso betarpiškumo principo įgyvendinimo tvarka įtvirtinta ABTĮ 78 straipsnio 1 dalyje, kuri įpareigoja pirmosios instancijos teismą ne tik išklausyti proceso šalių ir (ar) jų atstovų paaiškinimų, bet ir imperatyviai nustato, kad po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai (žr., pvz., 2011 m. birželio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011).

31. LVAT, sistemiškai aiškindamas ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 80, 81, 86 straipsnių nuostatas, yra pažymėjęs, jog prieš priimdamas byloje sprendimą teismas turi imtis ne tik visų įstatyme numatytų priemonių bylai reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti bei įvertinti, bet taip pat šias faktines aplinkybes pagrįsti tik procesinio įstatymo nustatyta tvarka gautais ir ištirtais įrodymais. Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A756-1124/2011 teisėjų kolegija konstatavo, kad neiškvietęs į teismo posėdį ir neapklausęs liudytojais tam tikrų asmenų (t. y. asmeniškai tiesiogiai neištyręs įrodymų) ir tuo pačiu nesuteikęs proceso šalims (jų atstovams) galimybės realizuoti jų teisę užduoti liudytojams klausimus (ABTĮ 52 str. 2 d.), o sprendime padarytas išvadas pagrindęs tik tarnybinio patikrinimo metu duotais šių asmenų paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas pažeidė minėtas procesinio įstatymo nuostatas, ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šios aplinkybės buvo pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (2011 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1124/2011).

32. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir EŽTK) 6 straipsnis įtvirtina teisę į teisingą teismą. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad EŽTK 6 straipsnio 1 dalis tiesiogiai negarantuoja teisės iškviesti liudytojus ir juos apklausti, proceso šalių lygybės teismo procese principas reiškia, kad kiekviena proceso šalis turi teisę išdėstyti savo poziciją, įskaitant ir įrodymų pateikimą, tokiomis sąlygomis, kurios nėra žymiai blogesnės nei kitos šalies (žr., pvz., 1993 m. spalio 27 d. sprendimą Dombo Beheer B.V. prieš Nyderlandus, 33 punktas), o teismo proceso visuma, įskaitant įrodymų pateikimą, turi būti „sąžininga“ EŽTK 6 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., 1993 m. spalio 27 d. sprendimą Dombo Beheer B.V. prieš Nyderlandus, 31 punktas). Iš esmės tai reiškia, kad jei teismas atsisako apklausti liudytojus, jis turi pateikti pakankamai svarias atsisakymo priežastis, o toks atsisakymas negali atrodyti kaip savavališkas aktas, jis neturi būti neproporcingo proceso šalies teisių pagrįsti savo argumentus byloje apribojimas (žr., pvz., 2002 m. birželio 18 d. sprendimą Wierzbicki prieš Lenkiją, 45 punktas).

33. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad EŽTK 6 straipsniu garantuojamų teisių veiksmingumui užtikrinti, valdžios institucijos turi laikytis deramo kruopštumo (angl. diligence) proceso šalies, kuri nėra atstovaujamas advokato, atžvilgiu (žr., pvz., 1995 m. liepos 18 d. sprendimą Kerojärvi prieš Suomiją, 42 punktas; 2002 m. vasario 26 d. sprendimą Fretté prieš Prancūziją, 49 punktas).

34. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neišsprendė pareiškėjo prašymo apklausti liudytojus, šiuo klausimu nepasisakė, juo labiau, kad pareiškėjas nurodė konkrečius asmenis, nurodė, kokią aplinkybę jis nori įrodinėti liudytojų parodymais.

35. Todėl, teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas nesudarė tinkamų galimybių pareiškėjui realizuoti savo proceso teises. Šiomis aplinkybėmis bylos nagrinėjimas vien apeliacinės instancijos teisme renkant ir vertinant naujus įrodymus nulemtų nepagrįstą bylininkų teisės į apeliaciją ribojimą, todėl teisėjų kolegija nusprendžia panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

36. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija buvo šališka.

37. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 44 straipsnyje nurodyta, jog teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu (1 dalis); teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą: 1) jeigu jis anksčiau nagrinėjant tą bylą dalyvavo kaip liudytojas, specialistas, ekspertas, vertėjas, atstovas, prokuroras, teismo posėdžių sekretorius; 2) jeigu jis yra proceso šalių, kitų proceso dalyvių ar kolegijos teisėjų giminaitis; 3) jeigu jis pats arba jo giminaičiai yra tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba jeigu yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių jo nešališkumu; jeigu yra šiame straipsnyje nurodytų aplinkybių, teisėjas, specialistas, ekspertas, vertėjas, teismo posėdžio sekretorius privalo pareikšti, kad jie nusišalina. Tais pačiais pagrindais nušalinimą gali pareikšti proceso dalyviai (5 dalis).

38. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teisėjų kolegijos nariams nušalinimų nereiškė. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių ABTĮ 44 straipsnyje nurodytų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl pirmosios instancijos teisėjų kolegijos nešališkumo. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ginčą atsakovo naudai, nėra laikytina tokio šališkumo įrodymu. Dėl šios priežasties argumentas dėl pirmosios instancijos teismo kolegijos šališkumo atmestinas kaip nepagrįstas.

39. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pagrindo tenkinti tokį pareiškėjo prašymą nėra. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija iš esmės nepasisako ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. Y. (L. Y.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė