2016-01-19 Nr. AB-1334-3-61-3-01015-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1506-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01015-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 33.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“, MAATC, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–18), prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) 2014 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. 3R-36(AG-405/02-2013); 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra, APVA) 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. T1-174 „Dėl Europos Sąjungos finansinės paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, išmokėtų vykdant projektą Nr. 2002/LT/16/P/PE/011 „Marijampolės regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas); 3) priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, jog Europos Komisija ir Lietuvos Respublika 2002 m. sudarė Finansinį memorandumą (priemonės numeris 2002/LT/16/P/PE/011) (toliau – ir Memorandumas). Memorandumas buvo pakeistas Europos Komisijos 2009 m. kovo 17 d. sprendimu. Memorandume buvo susitarta dėl Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo finansavimo. Haskoning Nederland B. V. (toliau – ir Konsultantas), Agentūra ir pareiškėjas 2003 m. gruodžio 12 d. sudarė Europos išorės veiksmų tarnybos paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Paslaugų sutartis), kuria Konsultantas įsipareigojo suteikti šias paslaugas:

Marijampolės regioninės atliekų tvarkymo sistemos vystymas, projekto ir konkurso dokumentų parengimas Marijampolės apskrityje. Taip pat Paslaugų sutartyje buvo nustatyta, kad ji yra bendrosios kainos sutartis, kurios vertė – 554 866 Eur, t. y. Agentūra, kaip susitariančioji institucija, atlieka mokėjimą Konsultantui tiesiogiai į jo sąskaitą. Šios sutarties kaina buvo viena iš Memorandume nurodytų projektui skirtos paramos dalių. Kadangi Memorandume buvo nurodyta, jog PVM išlaidos negali būti apmokamos iš paramos lėšų, visa Paslaugų sutarties kaina 554 866 Eur esą buvo nurodyta be PVM.

Nepaisant to, Paslaugų sutarties 10 straipsnyje buvo nurodyta, kad jai nėra taikomi jokie muitai ir mokesčiai, įskaitant PVM, bei, kad pagal Bendrąsias sąlygas dėl paslaugų sutarčių, finansuojamų Europos Bendrijos, Konsultantui Lietuvoje suteikiamos mokesčių lengvatos; jeigu pagal Konsultantui taikytinus fiskalinius teisės aktus Konsultantas privalės mokėti PVM už pagal šią sutartį suteiktas paslaugas, bus laikoma, jog atitinkamos sumos jau yra įtrauktos į sutarties kainą. 2004 m. gruodžio 10 d. Konsultantas, Agentūra ir pareiškėjas pasirašė Paslaugų sutarties pakeitimą, kuriame šalys pakeitė anksčiau numatytą PVM klausimo reglamentavimą, nurodydamos, kad Paslaugų sutarties vertė yra 554 866 Eur plius 99 875,88 Eur PVM bei kad PVM už pagal šią sutartį suteiktas paslaugas bus pridėtas papildomai prie Paslaugų sutarties kainos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) nuostatomis.

Konsultantas, Agentūra ir pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 10 d. pasirašė Susitarimą dėl Paslaugų sutarties užbaigimo, kuriuo susitarė, jog galutinis mokėjimas Konsultantui bus lygus 80 proc. Paslaugų sutarties vertės (iš viso 443 892,80 Eur, išskyrus PVM) bei kad PVM bus sumokėtas tuo metu, kai bus atliktas galutinis sutarties kainos mokėjimas.

Taip pat pareiškėjas nurodė ir tai, kad vykdant Paslaugų sutartį Konsultantui iš paramos lėšų buvo sumokėta 443 892,80 Eur – mokėjimai atlikti Agentūrai patvirtinus mokėjimo prašymą ir pateikus apmokėjimui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai. Tvirtino, kad jokia šios paramos sumos dalis nebuvo sumokėta padengti su paslaugomis susijusį (ar kokį nors kitą) PVM. Be to, vykdant Paslaugų sutartį, pareiškėjas iš savo lėšų sumokėjo Konsultantui su paslaugomis susijusį PVM (93 217,49 Eur), kuris nebuvo kompensuotas iš Europos Sąjungos (toliau – ES) paramos ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Konsultantas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje buvo įregistruotas 2004 m. gruodžio 30 d., o iš PVM mokėtojų registro išregistruotas 2012 m. sausio 5 d. Pažymėjo, kad dar iki Įsakymo priėmimo MAATC buvo gavęs Agentūros 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. T1-246, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas, vykdydamas Paslaugų sutartį, netinkamai panaudojo ES paramos ir bendrojo finansavimo lėšas, tuo pažeisdamas 2003 m. sausio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003, nustatančio specialias išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/94 įgyvendinimo taisykles dėl išlaidų priemonėms, kurias dalinai finansuoja Sanglaudos fondas, tinkamumo (toliau – ir Komisijos reglamentas (EB) Nr. 16/2003), 4 straipsnį, todėl privalo grąžinti 195 465,24 Lt sumą, pripažintą netinkamomis finansuoti lėšomis.

Šį įsakymą pareiškėjas gavo kartu su Agentūros 2012 m. gruodžio 10 d. išvada, kurioje buvo nurodyti šie tariami Paslaugų sutarties vykdymo pažeidimai: Paslaugų sutarties kaina buvo pakeista ją padidinant, nepasikeitus projekto įgyvendinimo sąlygoms, o tai neatitinka Memorandumo III.2 priedo nuostatų, atsižvelgiant į pradinę Paslaugų sutarties nuostatą, kad PVM jau yra įtrauktas į šios sutarties kainą; padarius minėtos sutarties pakeitimą, nebuvo mažinama ES paramos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansavimo apimtis, nors pagal pradines Paslaugų sutarties nuostatas, šis finansavimas esą turėjo būti mažinamas.

Pažymėjo, jog šis APVA įsakymas buvo panaikintas VAGK 2013 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 3R-26(AG-10/05-2011). MAATC 2013 m. lapkričio 8 d. gavo ginčijamą Agentūros Įsakymą, kuriame nurodyta, kad vykdant Paslaugų sutartį, buvo netinkamai panaudotos ES paramos bei bendrojo finansavimo lėšos, taip pažeistos Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 4 straipsnio nuostatos, todėl pareiškėjas turi grąžinti 195 465,25 Lt sumą, pripažintą netinkamomis finansuoti lėšomis. Įsakymas pateiktas kartu su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir AM) 2013 m. spalio 15 d. išvada (toliau – ir AM išvada), kurioje nurodyti tariami ES paramos reglamentavimo pažeidimai, vykdant Paslaugų sutartį.

Pareiškėjo įsitikinimu, vykdydamas mokėjimus pagal Paslaugų sutartį, jis teisės aktų ar Paslaugų sutarties reikalavimų nepažeidė. Visus mokėjimus atliko griežtai vadovaudamasis pačios Agentūros parengtos sutarties, įskaitant visus jos pakeitimus, reikalavimais. Todėl nesutiko su Įsakymo teiginiu dėl tariamo Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 4 straipsnio pažeidimo. Akcentavo, kad darant prielaidą, jog nurodytas pažeidimas iš tiesų padarytas, reikėtų pripažinti, jog jis padarytas vadovaujantis Paslaugų sutarties, kurią parengė ir patvirtino Agentūra, turiniu. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakomybė už pačios Agentūros veiksmus turėtų tekti pareiškėjui. MAATC įsitikinimu, jeigu Agentūra laikoma kalta dėl netinkamo paramos lėšų panaudojimo, tai jai pačiai ir turėtų kilti neigiamos su tuo susijusios pasekmės. Atsakomybės dėl netinkamų ir nenuoseklių Agentūros veiksmų perkėlimas pareiškėjui prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatoms bei teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-800/2013).

Pareiškėjo teigimu, vykdant Paslaugų sutartį, jokia paramos sumos dalis nebuvo sumokėta padengti su paslaugomis susijusį PVM, o visą su paslaugomis susijusį PVM iš savo lėšų Konsultantui sumokėjo MAATC, kuriam šis mokėjimas nebuvo kompensuotas iš ES paramos ar Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų. Tvirtina, kad PVM nebuvo įtrauktas į pradinės Paslaugų sutarties kainą – visa pradinės Paslaugų sutarties kaina buvo nurodyta be PVM; be to, po Paslaugų sutarties pakeitimų sudarymo, PVM nebuvo įtrauktas į iš ES paramos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų finansuojamą Paslaugų sutarties kainos dalį.

Pareiškėjas nesutiko su AM išvados teiginiu, kad Paslaugų sutarties 10 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas dalyje Paslaugų sutarties kainos sukūrė PVM, kurį turėtų mokėti Konsultantas. Pabrėžė, kad PVM privalo būti mokamas ne sutarties ar kito sandorio, o įstatymo nustatytais pagrindais, tarifais, tvarka ir atvejais. Pradinės Paslaugų sutarties sudarymo metu Konsultantas neturėjo mokėti PVM, nes nebuvo PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje. Pradinės Paslaugų sutarties 10 straipsnio nuostata pirmiausiai ir patvirtino, kad Konsultanto atžvilgiu PVM netaikytinas. Paslaugų sutarties nuostata, kad bus laikoma, jog atitinkamos sumos jau yra įtrauktos į sutarties kainą, pareiškėjo tvirtinimu, negali būti aiškinama, kaip sutarties šalių įsipareigojimas, prisiimamas ne tik esant nepakitusioms aplinkybėms, kurios egzistuoja sudarant sutartį, o ir visais bet kokiais jų būsimo pasikeitimo atvejais, įskaitant, jeigu pasikeičia teisinis reguliavimas ir kt. Sudarius Paslaugų sutarties pakeitimus PVM nebuvo įtrauktas į iš ES paramos ir Lietuvos Respublikos biudžetų lėšų finansuojamą Paslaugų sutarties kainos dalį. Teigė, kad Paslaugų sutarties šalių tikrieji ketinimai tikrai negalėjo apimti ir neapėmė tokio susitarimo, kad, jeigu Konsultantui atsirastų prievolė mokėti PVM, tai jam mokamas atlyginimas arba to atlyginimo dalimi esanti paramos suma turėtų būti mažinama. Akcentavo, jog vykdant Paslaugų sutartį iš savo lėšų sumokėjo Konsultantui 93 217 ,49 Eur (321 861,35 Lt) su Paslaugomis susijusį PVM, kuris nebuvo kompensuotas nei iš ES paramos, nei iš valstybės biudžeto lėšų.

Taip pat nesutiko su teiginiu, kad MAATC pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintų Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių (toliau – Grąžinimo taisyklės) 5.1.1 ir 5.2.2 punktų nuostatas. Tvirtino, jog Paslaugų sutarties įgyvendinimo metu nebuvo ES ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) Paslaugų sutarties nesilaikymo fakto. Pažymėjo, kad Grąžinimo taisyklėse numatytą paramos lėšų grąžinimo reikalavimą galima taikyti tik tuomet, jeigu asmuo, iš kurio reikalaujama grąžinti lėšas, atliko neteisėtus veiksmus, susijusius su netinkamu lėšų išmokėjimu / sumokėjimu, ir yra šio asmens kaltė dėl to. Be to, Grąžinimo taisyklės jo atžvilgiu netaikytinos ir dėl to, jog pirmoji jų redakcija įsigaliojo 2005 m. birželio 3 d., t. y. vėliau, nei buvo sudaryta Paslaugų sutartis bei jos pakeitimai. Netgi tuo atveju, jeigu šios taisyklės pareiškėjo atžvilgiu būtų taikomos, jis esą nepatenka į pradinės šių taisyklių redakcijos 2 punkte įtvirtintos projekto vykdytojo sąvokos apibrėžimą. Kadangi minėta Grąžinimo taisyklių redakcija įtvirtino galimybę reikalauti projekto vykdytoją grąžinti paramos lėšas, tai reiškia, jog Grąžinimo taisyklės negalėjo ir negali būti taikomos pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog pradinės Paslaugų sutarties sudarymo metu neturėjo jokių įsipareigojimų Agentūrai dėl pagal Paslaugų sutartį teikiamos paramos, nes jų Atsakomybės paskirstymo sutartis sudaryta tik 2005 m. vasario 1 d.. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pareiškėjas darė išvadą, kad Grąžinimo taisyklių 5.1.1 ir 5.2.2 punktai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi.

UAB „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ nuomone, Įsakymas turi būti panaikintas ir dėl to, kad jis neatitinka Lietuvos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Akcentavo, kad atsakovas įsakymą grindžia Grąžinimo taisyklių atitinkamais punktais, tačiau įsakyme nepateikia jokių motyvų (argumentų, paaiškinimų), kodėl, jo manymu, šios normos turėtų būti taikomos. Pareiškėjo įsitikinimu, AM išvadoje nurodytos tariamos reikalingumo reikalauti pareiškėją grąžinti lėšas priežastys nėra nurodytos Įsakyme, todėl negali būti laikomos jo pagrindu ir motyvais. Be to, minėtoje išvadoje nurodytos priežastys taip pat yra nepagrįstos, kadangi nepagrįstai nurodoma, kad Paslaugų sutarties kaina buvo padidinta, nepasikeitus projekto įgyvendinimo sąlygoms, bei kad PVM buvo įtrauktas į Paslaugų sutarties kainą, o tai esą neatitinka Memorandumo III.2 priedo nuostatų bei pradinės Paslaugų sutarties nuostatos, jog PVM jau yra įtrauktas į sutarties kainą. Pažymėjo, jog Paslaugų sutarties kainos dalis, finansuojama iš ES paramos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, nebuvo padidinta. Priešingai, šalys susitarė, kad galutinis mokėjimas Konsultantui bus lygus 80 proc. Paslaugų sutarties vertės (443 892,80 Eur, išskyrus PVM). Taigi iš paramos ir valstybės biudžeto lėšų mokėtina Paslaugų sutarties kainos dalis buvo sumažinta net 110 973,20 Eur, be to, aplinkybė, ar Paslaugų sutarties kaina šiuo atveju padidėjo, ar ne, dėl PVM atitinkančių lėšų skaičiavimo nėra šio ginčo dalykas, nes PVM buvo sumokėtas iš pareiškėjo lėšų ir jam niekaip nebuvo kompensuotas.

Taip pat akcentavo, jog tam, kad Agentūra galėtų įpareigoti pareiškėją grąžinti lėšas, pastarąsias turi būti jas gavęs, nes Grąžinimo taisyklėse kalbama būtent apie išmokėtų lėšų grąžinimą. Šiuo atveju pareiškėjas jokių lėšų iš Agentūros nėra gavęs. Agentūrai patvirtinus ir inicijavus mokėjimą, Konsultantui tiesiogiai iš paramos lėšų buvo išmokėta 443 892,80 Eur suma. Pati Agentūra ne tik pasirašė Paslaugų sutartį ir visus jos pakeitimus, bet pati juos inicijavo, rengė jų projektus bei tvirtino su tuo susijusius mokėjimus. Todėl, pareiškėjo manymu, būdama įgyvendinančia institucija ir susitariančia šalimi, Agentūra privalėjo užtikrinti, kad su paslaugų tiekėjais ir rangovais sudaromose sutartyse būtų įtvirtintas teisėtas ir pagrįstas paramos lėšų panaudojimas. Atitinkamai, jeigu Agentūros nurodomas pažeidimas buvo padarytas vykdant Paslaugų sutartį ir Susitarimą dėl Paslaugų sutarties užbaigimo, t. y., veikiant pagal šios sutarties nuostatas, tai pažeidimo kaltininku laikytinas ne tas asmuo, kuris, vykdydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.189 straipsnio 1 dalį, sutartį laikė įstatymo galią turinčiu teisės aktu, bei, vadovaudamasis 6.200 straipsnio 1 dalimi, ją vykdė, bet asmuo, kuris rengė sutarties projektą ir jį tvirtino. Būtent Agentūros iniciatyva ir valia Paslaugų sutartyje buvo įrašytos nuostatos, reglamentuojančios kainą – jos dydį, mokėjimo tvarką ir kt. Remiantis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, Paslaugų sutarties ir jos pakeitimų nuostatos negali būti aiškinamos Agentūros naudai, o turi būti aiškinamos Bendrovės ir Konsultanto naudai.

Pareiškėjas pabrėžė, kad Agentūra šiuo atveju patikrino išlaidų pagrįstumą bei atitikimą projekto tikslams, Europos Sąjungos teisės aktams bei išmokėjo lėšas Konsultantui. Tai leidžia teigti, jog pati APVA laikė, jog Paslaugų sutarties kainos dalis, nurodyta Susitarime dėl Paslaugų sutarties užbaigimo, yra mokėtina, o atitinkamos išlaidos yra tinkamos finansuoti. Agentūra jau yra priėmusi teigiamą sprendimą dėl Paslaugų sutarties kainos dalies, nurodytos Susitarime dėl Paslaugų sutarties užbaigimo, mokėtinumo ir kartu dėl išlaidų tinkamumo finansuoti, taigi Įsakyme įtvirtintas sprendimas prieštarauja ankstesniems Agentūros sprendimams. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl ir kokiu pagrindu dėl išlaidų tinkamumo buvo priimta visiškai priešinga išvada bei įsakymas. Agentūrai patvirtinus išlaidų tinkamumą bei faktą, jog mokėjimai atitinka teisės aktų reikalavimus, vėliau ji nebegali konstatuoti, kad, nepaisant jos ankstesnių sprendimų, buvo padarytas Įsakyme nurodytas pažeidimas.

Kadangi pareiškėjas nerengė Paslaugų sutarties ir turėjo pasirašyti Agentūros parengtą bei jos patvirtintą sutartį, nevykdė Paslaugų sutarties nuostatų, susijusių su sutarties kainos dalimi, finansuojama iš ES paramos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto finansavimo lėšų, o būtent iš pastarųjų sutarties nuostatų vykdymo yra kildinamas tariamas pažeidimas, dėl kurio Agentūra priėmė Įsakymą, MAATC darė išvadą, kad jis nėra ir negali būti laikomas pažeidusiu ES ar Lietuvos Respublikos teisės aktus, nes neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nėra jokios pareiškėjo kaltės. Manė, kad ginčijamas įsakymas priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu, nes pareiškėjas negali prisiimti neigiamų pasekmių, kurios kilo dėl pačios Agentūros veiksmų, taip pat iš pareiškėjo negalima reikalauti grąžinti sumas, kurių pats pareiškėjas niekada negavo. Manė, kad tokias sumas turėtų grąžinti Konsultantas ir (ar) Agentūra.

Taip pat pareiškėjas nurodė manąs, jog Įsakyme Agentūra nenurodė jokių naujų pažeidimų ar kitų aplinkybių, nei nurodytosios VAGK panaikintame APVA 2012 m. gruodžio 10 d. įsakyme Nr. T1-246, todėl nebuvo pagrindo atnaujinti ankstesnį tyrimą ar jį papildyti. Taip pat ir AM išvadoje nebuvo pateikta jokių naujų pagrįstų argumentų, kurių nebūtų buvę Agentūros 2012 m. gruodžio 10 d. išvadoje.

Atsakovas Agentūra atsiliepimu į skundą (II t., b. l. 35–40) su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, o VAGK 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti galioti.

Pažymėjo, kad 2004 m. gruodžio 12 d. Paslaugų sutarties pakeitime bei pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nėra nurodomos jokios pasikeitusios ir šalių iš anksto nenumatytos aplinkybės, kurios būtų sąlygojusios minėtos sutarties pakeitimo būtinybę. Šis pakeitimas buvo padarytas pažeidžiant Praktinio Phare, Ispa ir Sapard sutarčių parengimo procedūrų vadovo 3.5 skyriaus reikalavimus, o pakeitimo pagrindu išmokėtos lėšos neatitinka Memorandumo III.2 priedo II skyriaus 5 dalies, Reglamento Nr. 2003/16 4 straipsnio nuostatų. Teigė, kad tai, jog pradinėje Paslaugų sutarties kainoje PVM buvo įtrauktas vienareikšmiškai akivaizdu iš šios sutarties 10 straipsnio nuostatos formuluotės. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog Paslaugų sutarties pakeitimą atliko ne jis, o Agentūra, kadangi tiek Paslaugų sutartis, tiek jos pakeitimas buvo sudaryti trijų šalių – Konsultanto, Agentūros ir Bendrovės.

Akcentavo, kad, remiantis Grąžinimo taisyklių 5.1.1 punktu, 5.2.2 punktu, netinkamomis finansuoti pripažintos lėšos turi būti susigrąžinamos tiek tuomet, kai teisės aktų nesilaiko projekto vykdytojas, tiek įgyvendinančioji institucija. Be to, lėšos gali būti susigrąžinamos tik iš projekto vykdytojo (galutinio paramos gavėjo), nepriklausomai nuo to, dėl kokių asmenų – paties projekto vykdytojo, administruojančios ar įgyvendinančios institucijos veiksmų paramos lėšos buvo išmokėtos neteisėtai. Kadangi projekto vykdytojas jas gavo neteisėtai, jis privalo tas lėšas ir grąžinti (Grąžinimo taisyklių 4 punktas).

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiu, kad Įsakymas nepagrįstas todėl, kad PVM buvo sumokėtas iš pareiškėjo lėšų, o ne iš ES paramos ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų. Atkreipė dėmesį, kad pažeidimas buvo konstatuotas ir Įsakymas priimtas ne dėl to, kad pagal Paslaugų sutartį mokėtinas PVM buvo sumokėtas iš ES paramos ar Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, o dėl to, kad Paslaugų sutarties kaina buvo nepagrįstai padidinta Konsultantui mokėtinu PVM, nepaisant to, kad PVM jau buvo įtrauktas į Paslaugų sutarties kainą ir tai nulėmė, kad buvo sumokėta didesnė dalis ES ir bendrojo finansavimo lėšų, nei tai būtų buvę atlikta, jei kaina nebūtų padidinta.

Dėl ginčijamo Įsakymo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, atsakovas nurodė, kad 2013 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. APVA-3361 ir AM išvada bei pranešimas apie pažeidimą Nr. LT/12/167/SF/0 yra neatsiejamos Įsakymo dalys, kuriose paaiškinamos jo priėmimui svarbios aplinkybės. Be to Įsakyme buvo nurodytas jo priėmimo pagrindas – Grąžinimo taisyklių 5.1.1 ir 5.2.2 punktai. Atkreipė dėmesį, kad 2013 m. lapkričio 8 d. rašte nurodyta, jog atsižvelgiant į aplinkybę, kad pažeidimą galimai padarė ne tik pareiškėjas, tačiau ir Agentūra, atsakovas persiuntė informaciją apie šį Agentūroje užregistruotą įtariamą pažeidimą Aplinkos ministerijai, kuri, ištyrusi Agentūros rašte nurodytas aplinkybes, 2013 m. spalio 15 d. išvadoje nurodė, jog tiek pareiškėjas, tiek Agentūra yra atsakingi už tinkamą projekto įgyvendinimą vadovaujantis Lietuvos Respublikos bei ES teisės aktais. Atsižvelgdama į šį AM išvadoje nurodytą argumentą, Agentūra Įsakymą grindė ne tik Grąžinimo taisyklių 5.2.2 punkto, bet ir 5.1.1 punkto, taikomo ES ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų nesilaikius dėl Agentūros kaltės, nuostatomis.

Pažymėjo, kad Paslaugų sutarties kaina buvo nepagrįstai padidinta mokėtino PVM suma, nepaisant aplinkybės, kad šis mokestis jau buvo įtrauktas į pradinės Paslaugų sutarties kainą, todėl Paslaugų sutarties pagrindu už pareiškėją išmokėta 15,25 proc. didesnė suma, nei priklauso. Pasak atsakovo, neteisėto Paslaugų sutarties kainos padidinimo nepaneigia aplinkybė, kad 2010 m. rugsėjo 9 d. susitarimu sutarties kaina buvo sumažinta 20 proc., kadangi Paslaugų sutarties kainos pakeitimu sutarties kaina buvo nepagrįstai padidinta mokėtino PVM suma, o 2010 m. rugsėjo 9 d. sumažinta, tačiau neatsisakant PVM mokėjimo.

Agentūra taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiu, kad jis negavo jokių lėšų, susijusių su Paslaugų sutartimi ar pagal ją atliekamais mokėjimais Konsultantui, todėl negali būti įpareigotas grąžinti kokias nors lėšas. Atkreipė dėmesį, kad pagal Grąžinimo taisyklių 5.1.1 ir 5.2.2 punktus lėšos turi būti susigrąžinamos, jei projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Šiuo atveju pareiškėjas neginčija, kad pagal Paslaugų sutartį Konsultantui mokėjimai buvo atliekami už jį.

Atsakovas akcentavo ir tai, kad tiek Paslaugų sutarties pakeitimas, tiek 2010 m. rugsėjo 9 d. Susitarimas dėl Paslaugų sutarties užbaigimo buvo sudaryti trijų šalių, kurių viena – pareiškėjas. Atsižvelgdamas į tai nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad dėl Paslaugų sutarties pažeidimo kalta tik Agentūra. Pažymėjo, jog pagal Sutarties dėl užduočių ir atsakomybės paskirstymo įgyvendinant projektą 2.5.3. punktą būtent paramos gavėjas (pareiškėjas) tvirtina sutarties pakeitimus. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog pagal Grąžinimo taisyklių 5.1. punktą lėšos gali būti susigrąžinamos tik iš projekto vykdytojo, t. y. pareiškėjo, o ne Agentūros ar kito subjekto, Įsakymas priimtas tinkamo subjekto atžvilgiu. Taip pat, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad Agentūra kvestionuoja pasibaigusios sutarties teisėtumą, pabrėžė, kad pažeidimų tyrimai siejami ne su sutarčių vykdymo stadijomis ar jos užbaigimu, o su informacijos apie juos gavimu

Nesutiko ir su pareiškėjo argumentais esą Įsakymas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir 2013 m. sausio 25 d. VAGK sprendimu panaikintas APVA 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors Įsakymo ir VAGK panaikinto įsakymo priėmimui svarbios tos pačios faktinės aplinkybės, tačiau skiriasi jų pagrindas – Įsakymas priimtas atsižvelgiant ir į Agentūros kaltę, t. y. ne tik Grąžinimo taisyklių 5.1.1 punkto pagrindu, bet ir 5.2.2 punkto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 63–74) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą

Teismas įvertino faktines bylos aplinkybes bei bylos medžiagą: tarp pareiškėjo, atsakovo ir Konsultanto 203 m. gruodžio 12 d. pasirašytą Paslaugų sutartį, 2004 m. gruodžio 10 d. pasirašytą Paslaugų sutarties priedą Nr. 1 (jame nustatyta, jog sutartis yra globalinės kainos sutartis, jos vertė yra 554 866 Eur plius 99 875,88 Eur PVM; prie Paslaugų sutarties kainos bus pridėta PVM suma, mokėtina pagal PVM įstatymo nuostatas), Agentūros ir pareiškėjo 2005 m. vasario 1 d. pasirašytą ISPA/Sanglaudos programos įgyvendinimo sutartį Nr. 2005/GPG/14 dėl užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo bei 2007 m. rugpjūčio 29 d. pasirašytą sutartį Nr. 2007/GPG/A1 dėl užduočių ir atsakomybės pasiskirstymo įgyvendinant projektą „Marijampolės regiono atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ (toliau – ir Atsakomybės paskirstymo sutartis), taip pat Agentūros, pareiškėjo ir Konsultanto 2010 m. rugsėjo 10 d. pasirašytą Susitarimą dėl sutarties užbaigimo Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo ir Konsultanto 2010 m. rugsėjo 10 d. pasirašytą Paslaugų sutarties Atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1, pareiškėjo Agentūrai 2010 m. rugsėjo 14 d. pateiktą Mokėjimo prašymą Nr. 1;

Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 7-ojo audito departamento 2012 m. spalio 18 d. Audito pastebėjimų suvestinėje Nr. 2 nurodytą informaciją, jog Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės nuomone, sutarties kainos padidinimas, nepasikeitus projekto įgyvendinimo sąlygoms, neatitinka sutarties ir Reglamento Nr. 16/2003 nuostatų, todėl 67 693,65 Eur (443 892,80 Eur x 15,25 proc.) išlaidos yra netinkamos finansuoti, atsižvelgiant į pradinės sutarties nuostatą, kad PVM jau yra įtrauktas į sutarties kainą, taip pat, atsižvelgiant į šio audito rezultatus surašytą Agentūros 2012 m. gruodžio 10 d. išvadą, tos pačios dienos pranešimą apie pažeidimą Nr. 1 bei Agentūros direktoriaus įsakymą Nr. T1-246;

AM išvadą, Agentūros 2013 m. lapkričio 7 d. pranešimą apie pažeidimą Nr. 2, Agentūros direktoriaus 2013 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. T1-174 bei APVA 2013 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. APVA-3361. Konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ginčas tarp pareiškėjo ir Agentūros kilo dėl to, kad projekto galutinio audito metu Valstybės kontrolei pateikus pastebėjimą, jog Paslaugų sutarties kainos padidinimas, nepasikeitus projekto įgyvendinimo sąlygoms, neatitinka sutarties ir Memorandumo III.2 priedo nuostatų, todėl 67 693,65 Eur išlaidos yra netinkamos finansuoti, atsižvelgiant į pradinės Paslaugų sutarties nuostatą, kad PVM jau yra įtrauktas į sutarties kainą, AM konstatavo Reglamento Nr. 16/2003 4 straipsnio pažeidimą, todėl Agentūra Įsakymu įpareigojo pareiškėją grąžinti neteisėtai išmokėtą paramos sumą.

Nustatė, jog Paslaugų sutartimi Konsultantas įsipareigojo teikti projektavimo ir konkurso dokumentų rengimo paslaugas, o Agentūra įsipareigojo už šias paslaugas apmokėti sutartyje nurodytą kainą. Sutartyje nustatytas išankstinio finansavimo pervedimas – 332 919,60 Eur, likutis – 221 946,40 Eur, iš viso sutarties kaina – 554 866,00 Eur. Pažymėjo, jog tarp šalių nėra ginčo, kad projektas buvo finansuojamas Europos Sąjungos 2004–2006 metų Sanglaudos fondo lėšomis. Nurodė, jog Sanglaudos fondas yra įsteigtas 1994 m. gegužės 16 d.

Europos Sąjungos Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1164/994 (toliau – ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1164/994), fondas finansiškai prisideda prie projektų ir gali teikti paramą aplinkos apsaugos projektams, kurie padeda siekti Europos Sąjungos sutartyje nustatytų tikslų aplinkos apsaugos srityje. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1164/994 11 straipsnio „Finansinės nuostatos“ 4 dalyje nurodyta, kad mokėjimai, atliekami po išankstinio mokėjimo, turi būti glaudžiai ir skaidriai susiję su projekto įgyvendinimo eiga, o 12 straipsnio „Finansiniai patikrinimai“ 1 dalis įpareigoja valstybes nares užtikrinti sėkmingą fondo finansuojamų projektų vykdymą, imtis būtinų priemonių reguliariai tikrinti, ar bendrijos finansuojama veikla tinkamai vykdoma, užkirsti kelią pažeidimams ir imtis priemonių jiems išvengti bei susigrąžinti visas sumas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo.

Šios nuostatos numato principines taisykles dėl fondo lėšų panaudojimo – mokėjimai turi būti glaudžiai ir skaidriai susiję su projekto įgyvendinimu, tai reiškia, turi būti skirti tik paramos sutartyje numatytoms išlaidoms finansuoti, o valstybės narės turi pareigą reguliariai tikrinti, ar finansuojama veikla tinkamai vykdoma, bei susigrąžinti visas lėšas, kurios buvo prarastos dėl pažeidimų ar aplaidumo. Taip pat vadovavosi 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006), 58 straipsnio nuostatomis, įtvirtinančiomis bendruosius kontrolės principus.

Pažymėjo, jog sisteminis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 ir Komisijos reglamento (EB) Nr. 16/2003 nuostatų vertinimas leidžia spręsti, kad valstybės kompetentingų institucijų kontrolės funkcijos vykdomos ir mokant paramą (ex ante), ir jau išmokėjus paramą (ex post), taip pat, kad Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 57 straipsnis numato valstybės narės galimybę susigrąžinti neteisėtai sumokėtas sumas per penkerius metus nuo veiksmų užbaigimo. Taip pat teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 24 d. nutarimu Nr. 1026 patvirtintų Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšų administravimo Lietuvoje taisyklių (toliau – ir Administravimo taisyklės), Lietuvos Respublikos finansų ministro 2005 m. spalio 17 d.

įsakymu Nr. 1K-307 patvirtintų Europos Sąjungos finansinės paramos naudojimo pažeidimų nustatymo ir šalinimo taisyklių (toliau – ir Pažeidimų taisyklės) bei Grąžinimo taisyklių nuostatomis.

Pasisakydamas dėl išlaidų pripažinimo tinkamomis finansuoti, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog AM, nustačiusi, kad įtariami pažeidimai ir (arba) apie juos gauta informacija yra susiję su įgyvendinančiosios institucijos – Agentūros veiksmais, nepažeisdama jai teisės aktais nustatytos kompetencijos, atliko pažeidimo tyrimą. Sutikdama su Valstybės kontrolės pastebėjimu, nurodytu 2012 m. spalio 18 d. Audito pastebėjimų suvestinėje Nr. 2 dėl neteisėtai išmokėtų paramos lėšų bei įvertinusi Paslaugų sutarties ir jos pakeitimų nuostatas, AM išvadoje konstatavo, jog Paslaugų sutarties kainos padidinimas, nepasikeitus projekto įgyvendinimo sąlygoms, neatitinka Paslaugų sutarties ir Reglamento Nr. 16/2003 nuostatų, todėl 67 693,65 Eur išlaidos yra netinkamos finansuoti.

Pažymėjo, jog Paslaugų sutarties 10 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu, remiantis mokesčių įstatymais, kuriuos rangovas (Konsultantas) privalo vykdyti, jis privalėtų mokėti PVM už paslaugas, suteiktas pagal šią sutartį, atitinkamos sumos bus laikomos jau padengtomis šios sutarties kaina, t. y. 554 866 Eur. Atkreipė dėmesį, kad tarp pareiškėjo, Agentūros ir Konsultanto 2004 m. gruodžio 10 d. pasirašytu Paslaugų sutarties papildymu Nr. 1 buvo pakeisti Paslaugų sutarties 3 ir 10 straipsniai, nustatant, kad PVM už pagal sutartį suteiktas paslaugas bus pridėtas papildomai prie sutarties kainos, vadovaujantis PVM įstatymo nuostatomis.

Vadovaudamasis Praktinio Phare, Ispa ir Sapard sutarčių parengimo procedūrų vadovo 3.5 skyriaus „Paslaugų sutarčių keitimas“ nuostatomis, teismas pažymėjo, jog Paslaugų sutarties pakeitime nenurodyta ir byloje nėra jokių duomenų, kad atsirado iš anksto nenumatytos aplinkybės, dėl kurių buvo būtina pakeisti pradinės Paslaugų sutarties sąlygas. Įvertinęs nurodytų Paslaugų sutarties ir jos papildymo nuostatų, susijusių su PVM reglamentavimu, turinį, darė išvadą, kad pagal pradinės Paslaugų sutarties 10 straipsnį, atsiradus pareigai mokėti PVM, laikytina, jog šis mokestis jau buvo įtrauktas į sutarties kainą ir atitinkamai, atsiradus Konsultanto (rangovo) pareigai mokėti PVM, teikėjas gauna mažiau ES ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, nes PVM yra netinkamos finansuoti lėšos (Memorandumo III.2 VII dalis).

Sprendė, jog Paslaugų sutarties pakeitimais padidinus sutarties kainą rangovo mokėtinu PVM, buvo sumokėta didesnė dalis paramos lėšų, nei priklausė, kadangi šiuo atveju, padarius Paslaugų sutarties pakeitimą, ES bei bendrojo finansavimo lėšų apimtis (sutarties vertė) turėjo būti sumažinta priskaičiuota PVM suma, o ne padidinta. Nurodė, jog vadovaujantis Paslaugų sutarties pakeitimu ir šios sutarties šalių 2010 m. rugsėjo 10 d. susitarimu, kuriuo susitarta dėl 80 proc. darbų įvykdymo ir apmokėjimo, Paslaugų sutarties pagrindu už pareiškėją sumokėta 443 892,80 Eur.

Kadangi į šią sumą mokėtinas PVM buvo įtrauktas pradinės Paslaugų sutarties 10 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai įvykdžius Paslaugų sutarties pakeitimą, už pareiškėją buvo išmokėta 15,25 proc. didesnė paramos suma nei priklauso (443 892,80 Eur vietoj 376 180,34 Eur), detalūs išlaidas pagrindžiantys apskaičiavimai yra pateikti AM išvadoje jų matematinio teisingumo pareiškėjas neginčija. Atsižvelgęs į visa tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tiek Agentūra, tiek AM pagrįstai konstatavo, jog Paslaugų sutarties pakeitimo pagrindu išmokėtos lėšos neatitinka Memorandumo III.2 priedo II skyriaus 5 dalies ir Reglamento Nr. 16/2003 4 straipsnio nuostatų.

Teismas rėmėsi Pažeidimų nustatymo taisyklių 12 punkto ir Grąžinimo taisyklių 4 punkto nuostatomis, pažymėjo, jog bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju paramos lėšų susigrąžinimo pagrindu buvo nurodytas Grąžinimo taisyklių 5.1.1. punktas ir 5.2.2. punktas. Atkreipė dėmesį, jog Grąžinimo taisyklėse reglamentuojami atvejai, kai turi būti susigrąžinamos jau išmokėtos lėšos, o lėšas turi grąžinti projekto vykdytojas, nepriklausomai nuo administruojančios ar įgyvendinančiosios institucijos veiksmų projekto vykdytojui išmokant arba už jį sumokant didesnes nei priklauso lėšų sumas. Nurodė, kad toks teisės normų aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2014 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1338/2014). Atsižvelgęs į Administravimo taisyklėse numatytą galutinio paramos gavėjo sampratą, pareiškėjo skundo argumentus, kad jis neturi būti laikomas projekto vykdytoju, iš jo neturi būti reikalaujama grąžinti lėšas, teismas atmetė bei pažymėjo, jog pareiškėjo atsakomybę už tinkamą paramos panaudojimą suponuoja Europos Komisijos sprendimas skirti paramą, Paslaugų sutartis ir šių aktų sudarymą bei vykdymą pagrindžiantys reglamentai: Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1164/994, Reglamentas (EB) Nr. 16/2003. Nurodė, jog rangovas (Konsultantas) nagrinėjamu atveju negali būti laikomas paramos gavėju, nes jis tik atliko Paslaugų sutartyje numatytus darbus, kurie buvo perduoti pareiškėjui. Taip pat, vadovaudamasis Memorandumo III.2 priedo II skyriaus 2 punktu bei Atsakomybės pasiskirstymo sutarties 3 straipsnio 1 dalyje Agentūrai nustatyta pareiga, atsižvelgęs į tai, jog Paslaugų sutarties pakeitimai buvo atlikti visų sutarties šalių (tiek APVA, tiek MAATC) bendru sutarimu, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ir Agentūra šiuo atveju padarė pažeidimą, todėl Įsakyme buvo pagrįstai nurodytas Grąžinimo taisyklių 5.1.1 punktas.

Apibendrindamas nurodė, kad Agentūrai ir AM pagrįstai nustačius, jog ginčo išlaidos nėra tinkamos finansuoti, kaip patirtos pažeidžiant Reglamento Nr. 16/2003 4 straipsnio nuostatas, laikytina, kad pareiškėjo (projekto vykdytojo ir galutinio paramos gavėjo) naudai buvo išmokėta (ginčo dėl paties apmokėjimo fakto pagal Paslaugų sutartį šioje byloje nėra) didesnė, nei priklauso lėšų suma, todėl jis privalo grąžinti už ją sumokėtas lėšas. Darė išvadą, kad Agentūra turėjo teisę Įsakymu reikalauti netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų finansavimo grąžinimo iš pareiškėjo, o jo skundo argumentai, kad Agentūra vykdė priežiūrą, kontrolę bei mokėjimus pagal Paslaugų sutartį, nepanaikina MAATC, kaip galutinio paramos gavėjo, pareigos grąžinti lėšas, kurios buvo sumokėtos, tačiau vėliau pripažintos netinkamomis finansuoti. Atkreipė dėmesį ir į Atsakomybės paskirstymo sutarties 5.3 punktą, pagal kurio nuostatas, nustačius, jog nuostoliai pareiškėjui atsirado dėl Agentūros kaltės, jis juos turi teisę išsiieškoti teisės aktų nustatyta tvarka.

Pasisakydamas dėl Įsakymo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, teismas vadovavosi VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota jos taikymo ir aiškinimo praktika ir sprendė, jog ginčijamas Agentūros direktoriaus įsakymas iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ginčas dėl tinkamų finansuoti išlaidų jau buvo nagrinėjamas VAGK, kai pareiškėjas padavė skundą dėl Agentūros 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymo Nr. T1-246, be to, AM išvadoje iš esmės išdėstytos tos pačios aplinkybės ir jų teisinis vertinimas, kaip ir minėtoje Agentūros 2012 m. gruodžio 10 d. išvadoje, kurios pagrindu buvo priimtas Agentūros 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. T1-246. Pažymėjo, jog apie AM išvadas, pažeidimo tyrimą ir nustatytas aplinkybes pareiškėjas buvo informuotas 2013 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. APVA-3361, prie kurio buvo pridėta AM išvada, pranešimas apie pažeidimą ir pats skundžiamas Įsakymas, kuriame buvo nurodyta, kad netinkamomis finansuoti pripažintų lėšų susigrąžinimo procedūra vykdoma pagal Grąžinimo taisyklių 5.1.1. ir 5.2.2 punktus. Taigi Įsakymo turinys pareiškėjui buvo (arba turėjo būti) aiškus ir suprantamas, todėl jo skundo argumentas, kad Įsakymas turi būti panaikintas, kaip neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįstas. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d.).

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, VAGK 2014 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 3R-36(AG-405/02-2013) turinį, darė išvadą, kad VAGK išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl Agentūros direktoriaus Įsakymo Nr. T1-174 bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti taip pat nėra teisinio pagrindo, todėl ir šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 d.). Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo skundą atmetus kaip nepagrįstą, jis neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 79–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pakartojo argumentus, kuriuos išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad Memorandumas Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo sistemos sukūrimui numatė vien tik ES struktūrinių fondų teikiamą finansavimą, nes jis buvo finansuojamas ir iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų bei kitų lėšų.

2. Nors iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima susidaryti priešingą įspūdį, vykdant Paslaugų sutartį atlikti mokėjimai neviršijo Memorandume ir Paslaugų sutartyje nurodytų paramos sumų, be to, jokie PVM mokėjimai nebuvo atlikti iš Sanglaudos fondo ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų.

3. Vykdant Paslaugų sutartį atsirado iš anksto nenumatytos aplinkybės dėl kurių buvo būtina pakeisti pradines Paslaugų sutarties sąlygas – Konsultantas buvo įregistruotas PVM mokėtoju.

4. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, kad PVM sumos dydžiu turėjo būti sumažinta Paslaugų sutarties kaina. Teigia, jog sutinkant su tokiu teismo konstatavimu, teiktų laikyti, jog šalys Paslaugų sutartyje įtvirtino neteisėtas nuostatas PVM sumą įtraukdamos į šios sutarties kainą, nors tai neatitinka sutarčių aiškinimo principų, būtent – favor contractus principo. Be to, priimant skundžiamą teismo sprendimą nesivadovauta sutarčių aiškinimo principais, nenustatyta šalių tikroji valia sudarant Paslaugų sutartį, kadangi, MAATC įsitikinimu, tikroji šios sutarties šalių valia buvo skirti projektui visą Paslaugų sutartyje nurodytą sutarties kainą, jos nedidinant tuo atveju, jei PVM yra mokėtinas (iš kitų lėšų), tačiau ir jos nemažinant tuo atveju, jei PVM yra mokėtinas. Pažymi, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai ignoravo sutarties šalių teisė išaiškinti ir (ar) pakeisti sutartį bei pastebi, kad sutarydamas Paslaugų sutarties pakeitimą šalys aiškiai pademonstravo, jog jų vertinimu joks realaus dydžio PVM į Paslaugų sutarties kainą įtrauktas nebuvo. Pareiškėjo teigimu, priimant skundžiamą teismo sprendimą nebuvo įvertintos aplinkybės, kad PVM nebuvo įtrauktas į pradinės Paslaugų sutarties kainą, po Paslaugų sutarties pakeitimų sudarymo PVM nebuvo įtrauktas į iš ES ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų finansuojamą Paslaugų sutarties kainos dalį, PVM negalėjo sutarties kainoje automatiškai atsirasti vėliau, be to, visi mokėjimai pagal Paslaugų sutartį buvo atlikti griežtai vadovaujantis jos reikalavimais, o PVM nebuvo apmokėtas jokiomis sutarties kainos dalimis. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime yra nenuosekliai pasisakoma apie Paslaugų sutarties kainos keitimo sąlygas, teigiant, kad šios sutarties kaina negalėjo būti padidinta Paslaugų sutarties pakeitimu, nes nepasikeitė projekto įgyvendinimo sąlygos, tačiau kartu nurodant, kad Paslaugų sutarties kaina privalėjo būti sumažinta jos pakeitimu, nors pati sutartis leidžia ją keisti tik tuomet, jei pasikeičia projekto įgyvendinimo sąlygos, todėl teismo motyvai yra neobjektyvų, nenuoseklūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendime netiesiogiai pripažįstama, kad pradinės redakcijos Paslaugų sutarties nuostatos į sutarties kainą PVM neįtraukė.

5. Teismo sprendime nepagrįstai ir neteisėtai ignoruojama Paslaugų sutarties šalių teisė išaiškinti ir (ar) pakeisti sutartį bei nesivadovaujama Paslaugų sutartimi su pakeitimais, o vadovaujamasi pradinės Paslaugų sutarties nuostatomis, nors jos pakeitimai skundžiamame ar kokiame kitame teismo sprendime nėra pripažinti negaliojančiais sandoriais, be to, tokio reikalavimo APVA niekada nebuvo pareiškusi.

6. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl MAATC argumento, jog Agentūros Įsakymas yra priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu, lėšų APVA turėtų reikalauti iš Konsultanto, o ne iš pareiškėjo.

7. Įsakymas neatitinka Grąžinimo taisyklių 9.2 punkte ir VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų – jame nenurodyta jokia pagrįsta jo priėmimo priežastis, nors Grąžinimo taisyklių .2 punktas reikalauja jas nurodyti, be to, nagrinėjamu atveju nėra būtinų sąlygų Grąžinimo taisyklių 5.1.1 ir 5.2.2 punktų taikymui MAATC atžvilgiu, t.y. nėra Įsakymo priėmimo realios priežasties; Įsakymas yra nemotyvuotas; AM išvada nėra Įsakymo sudėtinė dalis, o joje nurodytos tariamos reikalingumo reikalauti pareiškėją grąžinti lėšas priežastys negali būti laikomos Įsakymo pagrindu (motyvais, paaiškinimais), be to, jos yra nepagrįstos. Pareiškėjo teigimu, Įsakymo pagrindu negali būti laikoma ir aplinkybė, jog ginčas buvo nagrinėjamas VAGK.

8. Skundžiamame teismo sprendime nėra niekaip įvertintos aplinkybės, kad Paslaugų sutartį rengė, pagal ją mokėjimo prašymą tvirtino ir teikė vykdymui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai pati APVA, o ne pareiškėjas, bei, kad anksčiau patvirtinusi išlaidų tinkamumą finansuoti, vėliau Agentūra savo poziciją pakeitė į priešingą, nors ir neatsirado jokių naujų aplinkybių.

9. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, kad Įsakymas yra priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir panaikintas APVA 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. T1-246, nors naujos aplinkybės neatsirado ir nepaaiškėjo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 99–103) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog MAATC apeliaciniame skunde nepagristai teigia, kad reikia vadovautis ne pirminėmis Paslaugų sutarties nuostatomis, o šios sutarties pakeitimu, kadangi konstatuotina, jog toks pakeitimas buvo atliktas neteisėtai ir jo pagrindu išlaidos taip pat buvo patirtos neteisėtai. Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pradinėje Paslaugų sutarties kainoje PVM nebuvo įtraukta ir mano, jog šį pareiškėjo teiginį vienareikšmiškai paneigia Paslaugų sutarties 10 straipsnio nuostata, kuri ir buvo skirta reguliuoti tokioms situacijoms, kuomet rangovui, dėl kokių nors aplinkybių atsiranda prievolė mokėti PVM ir joje buvo aiškiai nustatyta, kad tuo atveju, jei PVM turėtų būti mokamas, jis jau įskaitytas į sutarties kainą. Teigia, kad MAATC nepagrįstai ir nepateikdamas jokių įrodymų daro prielaidas apie neva tikrąją Paslaugų sutarties šalių valią. Pažymi, kad Paslaugų sutarties šalims turėjo būti ir buvo žinomos teisės aktų nuostatos dėl PVM netinkamumo finansuoti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pasirašydamos Paslaugų sutartį šalys galėjo turėti kitokių ketinimų nei nurodyta šios sutarties 10 punkte. Apibendrindamas nurodo, kad visos bylai aktualios aplinkybės buvo išsamiai ir objektyviai išnagrinėtos bei įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendime, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Taip pat Agentūra 2015 m. rugpjūčio 10 d. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo (II t., b. l. 106–107), kuriuo prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus – 2015 m. liepos 27 d. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštą Nr. ((4.194-2409)-5K-1513539)-6K-1505645 „Dėl lėšų pervedimo Sanglaudos projektui Nr. 2002/LT/16/P/PE/011“. Šiuo raštu Finansų ministerija informavo Agentūrą apie tai, kad 2015 m. birželio 26 d. į 2000–2006 m. sanglaudos fondo lėšoms atidarytą valstybės iždo sąskaitą iš Europos Komisijos buvo gauta 1 873 296 Eur Sanglaudos fondo projekto Nr. 2002/LT/16/P/PE/011 „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ išlaidoms kompensuoti. Taip pat šiame rašte Finansų ministerija atkreipė Agentūros dėmesį į tai, kad Europos Komisija iš jai deklaruotų tinkamų finansuoti lėšų atėmė ir 2002 m. gruodžio 17 d. Finansinį memorandumą Nr. PH(2002)3280 su vėlesniais pakeitimais, padarytais 2009 m. kovo 17 d. Komisijos sprendimu Nr. K(2009)2072, viršijančiomis lėšomis užskaitė APVA nustatytas netinkamas išlaidas, tarp kurių – ir 67 693,65 Eur (233 732,63 Lt) išlaidos, kurios yra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo objektas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Ginčijamas sprendimas bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento 2013 m. spalio 15 d. išvada patvirtina, kad sankcija pareiškėjui buvo pritaikyta dėl to, kad nepagrįstai buvo padidinta sutarties kaina nepasikeitus projekto įgyvendinimo sąlygoms. Būtent ši aplinkybė yra ginčo dalykas ir turi būti vertinama iš šio pažeidimo kilusi prievolė grąžinti į Lietuvos valstybės biudžetą nustatytą netinkamų finansuoti lėšų dydį.

Agentūros, pareiškėjo ir Konsultanto 2003 m. lapkričio 26 d. pasirašytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) („Paslaugos“) 10 straipsnyje buvo nurodyta, kad sutartis bus atleista nuo visų rinkliavų ir mokesčių, įskaitant PVM. Šis sutarties punktas buvo pakeistas 2014 m. gruodžio 10 d. sutartimi, kurios 3 straipsniu buvo padidinta sutarties vertė ir 10 sutarties straipsniu nustatyta, kad prie sutarties kainos bus pridėta PVM suma už paslaugas, suteiktas pagal šią sutartį.

Nesant sutarties keitimo pagrindo, nepagrįstai buvo padidinta sutarties vertė ir dėl to už pareiškėją buvo išmokėta didesnė nei Finansinio memorandumo III.2 priede numatyta lėšų suma.

Todėl pagrįstai šią aplinkybę atsakovas pripažino pažeidimu ir nurodė lėšas grąžinti į biudžetą.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 patvirtintos Finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių 4 punktą lėšas, išmokėtas ir (arba) panaudotas pažeidžiant teisės aktus į biudžetą grąžina projekto vykdytojas. Todėl nustačius pažeidimą, pareiškėjas privalo grąžinti lėšas atsakovo nurodytu pagrindu.

Priimant ginčijamą sprendimą, esminių procedūrinių pažeidimų, sudarančių pagrindą panaikinti ginčijamą įsakymą, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, nebuvo padaryta. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai vertinami kaip formalūs, nesudarantys pagrindo pripažinti, jog pažeidimo tyrimo metu buvo apribotos esminės pareiškėjo teisės ar, kad jie galėjo turėti įtakos priimto sprendimo objektyvumui.

Pareiškėjas, manydamas, kad paties atsakovo veiksmai įtakojo neteisėtą lėšų išmokėjimą, turi teisę reikšti reikalavimą dėl galimos žalos atlyginimo. Šio ginčo apimtyje teismas, vykdydamas administracinių aktų teisėtumo kontrolę, tik patikrina, ar konkrečioje situacijoje viešojo administravimo subjektas turėjo teisę atlikti skundžiamus veiksmus ir ar jie yra veiksmingi, siekiant atkurti pažeistas finansavimo sąlygas, tačiau nevertina atsakomybės paskirstymo klausimų, nes ginčo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato tokios galimybės.

Teismas netiria apeliacinėje instancijoje gautų naujų įrodymų, nes jie patvirtina aplinkybes, atsiradusias po šioje byloje ginčijamo sprendimo priėmimo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė