2023-04-05 Nr. AB-13043-3-62-3-00440-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-272-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00440-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas, teisių ir pareigų perėmėjas po reorganizacijos – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2022 m. vasario 1 d. buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jam nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas. Pinigų norma, skiriama vienam asmeniui maitinimui per dieną, yra akivaizdžiai per maža, energetinė vertė neužtikrinama, neatitinka fiziologinių normų, maistas nuolat prastėja. Dėl to jis patyrė stresą, alkį, neigiamus emocinius išgyvenimus, sutrupėjo visi kaulai, sutriko širdies darbas, susirgo (duomenys neskelbtini), jautė pažeminimą, gėdos, nepilnavertiškumo jausmą, nuolatinį nuovargį, visišką moralinę degradaciją. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1 000 000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Pareiškėjui neturtinės žalos, padarytos nesuteikiant tinkamo maitinimo, atlyginimas galėtų būti priteisiamas tik už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2022 m. vasario 1 d. Šis laikotarpis didele dalimi sutampa su laikotarpiu, per kurį pareiškėjo skundas dėl nesuteiktu tinkamu maitinimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo buvo išnagrinėtas Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų administracinėje byloje Nr. I1-3505-609/2020. Taigi šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp tų pačių ginčo šalių – pareiškėjo A. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, dėl to paties dalyko – neturtinės žalos atlyginimo ir tuo pačiu pagrindu – tinkamo maitinimo pareiškėjui A. L. nesuteikimo didžiąja dalimi per tą patį laikotarpį, dėl kurio yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Todėl byla turėtų būti nutraukta.

5. Atsakovas papildomai pateiktame atsiliepime nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ yra patvirtintos fiziologinės mitybos normos, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ yra patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Šiuo įsakymu nuo 2015 m. sausio 1 d. yra nustatytos maitinimo išlaidų normos: vienam dirbančiam vyrui nuo 1,35 Eur iki 1,90 Eur, nedirbančiam vyrui nuo 1,05 Eur iki 1,45 Eur. Departamentas, atsižvelgdamas į šiuos teisės aktus, tvirtina sudaromus valgiaraščius. Šie valgiaraščiai yra subalansuoti, atitinka kaloringumą ir pagrindinių maisto elementų kiekiu net viršija patvirtintas fiziologines normas. Maisto organizavimo ir maitinimo paslaugų kokybės kontrolę vykdo tiek laisvės atėmimo vietose veikianti komisija, tiek kitos valstybės įgaliotos organizacijos. Pareiškėjui tiekiamas maitinimas atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl neteisėtų veiksmų iš atsakovo pusės nenustatyta.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų, o rėmėsi tik abstrakčiais ir subjektyviais faktais. Pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, neturtinės žalos atlyginimą, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nuo 2006 m. sausio 11 d. atlikdamas bausmę laisvės atėmimo vietose, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti teisės aktų, kurie reguliuoja bausmės atlikimą laisvės atėmimo vietose, reikalavimus, taip pat ir reglamentuojančius maitinimą. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovo atliekami neteisėti veiksmai yra tęstiniai, todėl ieškinio senatis netaikoma, pažymėjo, jog CK 1.127 straipsnio, nustatančio ieškinio senaties termino pradžią, 5 dalis numato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2022 m. vasario 14 d. (spaudas ant voko), taigi taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 15 d.

9. Teismas pažymėjo, kad asmenų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo vietose maitinimą reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas, kurio 173 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maisto pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkančio jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Šio straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

10. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtino fiziologines mitybos normos, o Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais) patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros maitinimo išlaidų normas.

11. Teismas nurodė, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos speciali komisija 2021 m. lapkričio 19 d. atliko valgyklos patikrinimą maitinimo metu, kurio metu buvo tikrinami patiekalai, jų svoris, maisto temperatūra, maisto tiekimo kokybė, ir nustatė pažeidimus – maistą tiekiantys asmenys nedėvėjo specialių rūbų, kitų pažeidimų nenustatyta.

12. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga 2019 m. lapkričio 29 d. pateikė atsakymą pareiškėjui pagal jo skundą dėl maitinimo užtikrinimo ir nurodė, kad teigiamai įvertino Departamento pastangas pildyti valgiaraščius maistingesniais bei visaverčiais produktais, taip pat nurodė, jog rekomenduoja plėsti vaisių asortimentą. Pastebėta, kad valgiaraščių sudėtis yra keičiama, tačiau jų energetinė vertė iš esmės nekinta, konstatavo, jog dėl nesikeičiančios paros maitinimo normos laikytina, kad visavertis kokybiškas maitinimas nėra užtikrinamas, todėl Teisingumo ministerijai rekomenduota pakartotinai apsvarstyti galimybę didinti mitybos normą.

13. Pareiškėjas skunde teigė, kad pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo neužtikrintas, neatitinkantis fiziologinių normų maitinimas.

14. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, pažymėjo, kad visiems asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo vietose, yra nustatytos maitinimo normos, kuriose atsižvelgiama į tai, ar asmuo yra dirbantis, jo lytį, religinius ir kitus įsitikinimus, susirgimus. Byloje nepateikta jokių duomenų, kad atsakovas minėtų teisės aktų reikalavimų nesilaikė. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga 2019 m. lapkričio 29 d. rašte konstatavo, kad nežiūrint į tai, jog pinigine išraiška paros norma nedidėja jau ilgą laiką, tačiau energetinė vertė iš esmės nesikeitė. Pareiškėjas savo skunde iš esmės nenurodo jokių neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie lemtų neturtinės žalos atsiradimą, nepateikia jokių įrodymų, kad maisto energetinė vertė yra žymiai sumažėjusi.

15. Teismas, remdamasis CK normomis, reglamentuojančiomis žalos atlyginimą, pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Byloje nėra nustatyta neteisėtų atsakovo veiksmų, organizuojant maitinimą.

16. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog maitinimas buvo organizuojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, skunde išdėstytos aplinkybės paneigtos byloje pateiktais įrodymais, todėl tenkinti skundą nėra jokio pagrindo.

III. 17. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą už visą laikotarpį.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė šališką sprendimą, bylą išnagrinėjo neobjektyviai. Šiuo atveju nebuvo paneigti atsakovo neteisėti veiksmai, teismas sprendime nepateikė jokių argumentuotų išvadų.

19. Pareiškėjas teigia, kad pažeidimas buvo tęstinis, truko ilgai, kankinančiai, poveikis pareiškėjui buvo intensyvus. Pareiškėjo vertinimu, byla turėtų būti nagrinėjama Europos Žmogaus Teisių Teisme (toliau – ir EŽTT), kadangi buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

20. Atsakovo atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

21. Nurodo, kad pareiškėjas apeliacinio skundo teiginiams pagrįsti nepateikia jokių įrodymų ir nenurodo argumentų, pagrindžiančių priimto teismo sprendimo šališkumą.

22. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, nesudaro pagrindo jį panaikinti.

23. Departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas priėmė ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas su ginču susijusias aplinkybes bei surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kad, kaip matyti iš teisės aktų bei atliktų patikrinimų, visiems asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo vietose, yra nustatytos maitinimo normos, kuriose atsižvelgiama į tai, ar asmuo yra dirbantis, jo lytį, religinius ir kitus įsitikinimus, susirgimus. Teismui nepateikta jokių duomenų, kad teisės aktų reikalavimų nebūtų laikomasi. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga 2019 m. lapkričio 29 d. rašte konstatavo, jog nežiūrint į tai, kad pinigine išraiška paros norma nedidėja jau ilgą laiką, tačiau energetinė vertė iš esmės nesikeitė. Pareiškėjas savo skunde iš esmės nenurodė jokių neteisėtų atsakovo veiksmų, kurie lemtų neturtinės žalos atsiradimą, nepateikė jokių įrodymų, kad maisto energetinė vertė yra žymiai sumažėjusi.

24. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo A. L. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, negali būti tenkinamas. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Departamento neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 11 d. iki 2022 m. vasario 1 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo nurodyto pažeidimo, netenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą.

27. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, priimdamas sprendimą, buvo šališkas, bylą išnagrinėjo neobjektyviai, sprendime nenurodė jokių argumentų išvadų, nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes pareiškėjo pažeidimas buvo tęstinis, buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

28. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-190-552/2021 ir kt.).

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl taikyto ieškinio senaties termino, pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovo atstovas pareiškė reikalavimą taikyti byloje ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ją taikė ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2022 m. vasario 14 d. (spaudas ant voko), todėl taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2022 m. vasario 14 d.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

32. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas teises (niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas), dėl kurių pažeidimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus, pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės kalinimo metu buvo pažeidžiamos, t. y. jis turėjo suvokti patį žalos faktą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių tai, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

33. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

34. Pažymėtina ir tai, kad dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

35. Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su ieškinio senaties taikymu, yra nepagrįsti ir atmestini.

36. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2203-756/2019 ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie teismo priimtą sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas ar neobjektyviai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai aptariamu aspektu yra nepagrįsti.

37. Pareiškėjas kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų apeliaciniame skunde nenurodė.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl ko netenkintas pareiškėjo skundas. Pareiškėjas nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis.

39. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

40. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį (viešoji atsakomybė) atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl to pirmosios instancijos teismui nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos sprendžiant panašaus pobūdžio bylas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė