2016-01-05 Nr. AB-226-3-64-3-02417-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-101-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02417-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Orlen Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei A. K. dėl sprendimų panaikinimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB „Orlen Lietuva“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Telšių skyriaus 2014 m. liepos 22 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 5 (toliau – ir Aktas) ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, laikinai vykdančio Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą dėl AB „Orlen Lietuva“ 2014 m. rugpjūčio 18 d. skundo (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. balandžio 3 d., apie 11.45 val., darbuotojas A. K. pranešė, jog pajuto stiprų kojos skausmą. Darbuotojui buvo nedelsiant iškviesta greitoji medicinos pagalba, diagnozuotas raiščių patempimas. Bendrovėje iš darbdavio ir darbuotojų atstovų sudaryta dvišalė komisija detaliai įvertino įvykio darbe aplinkybes, susijusius dokumentus, darbuotojų paaiškinimus ir nustatė, kad 2014 m. balandžio 3 d., apie 11 val., Bendrovės pylėjai A. K., K. V., R. P., V. S. pradėjo pilti mazutą į vagonus cisternas mazuto užpylimo estakadoje ir stebėjo mazuto lygį vagonuose cisternose.

Eidamas estakados paviršiumi link kito vagono cisternos A. K. pajuto skausmą dešinės kojos šlaunies srityje. Tiek pylėjo A. K., tiek pylėjo K. V. paaiškinimuose užfiksuota, kad darbuotojas nebuvo paveiktas jokio išorės poveikio, t. y. neužkliuvo, nepargriuvo, nepaslydo ar pan. Komisija nustatė, kad judėjimo paviršius atitinka teisės aktų reikalavimus, t. y. lygus, be plyšių, įdubimų, atsikišimų, todėl 2014 m. balandžio 18 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktu dėl įvykio darbe, dėl kurio A. K. patyrė žalą sveikatai, Nr. TV26(1.60-8)-202 konstatavo, kad A.

K. patirtas sužeidimas nėra susijęs su jo vykdomu darbu, įvykio darbe tyrimą nutraukė, N-1 formos akto nesurašė, t. y. nepripažino įvykio nelaimingu atsitikimu darbe. Apie šį komisijos sprendimą Bendrovė 2014 m. balandžio 18 d. išsiųsdama registruotus raštus informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrių bei A. K.. 2014 m. gegužės 30 d. Bendrovė su A. K. darbo sutartį nutraukė. 2014 m. liepos 11 d. Bendrovė sužinojo, kad A. K. kreipėsi į Inspekcijos Telšių skyrių, prašydamas ištirti įvykį darbe.

Inspekcijos Telšių skyrius nustatė, Bendrovės manymu, analogiškas įvykio darbe faktines aplinkybes, kaip ir įvykį tyrusi Bendrovės komisija, tačiau įvykį darbe pripažino nelaimingu atsitikimu darbe ir 2014 m. liepos 22 d. surašė Nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr.

5. Tam, jog įvykis darbe būtų pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, būtina nustatyti priežastinį ryšį su darbu. Pareiškėjas pabrėžė, kad šiuo atveju darbuotojas nebuvo paveiktas jokių išorės veiksnių, t. y. neužkliuvo, nepargriuvo, nepaslydo ar pan., be to, judėjimo paviršius atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl, atsakovo nuomone, nebuvo nustatytas priežastinis ryšys su darbu. Tai, jog darbuotojas informavo darbdavį darbo metu ir būdamas darbo vietoje, pareiškėjo teigimu, neįrodo, jog ir sužalojimas įvyko būtent tuo metu ir toje vietoje.

Šiuo atveju nenustatyta kada, o ypač kokiems veiksniams, priežastims lėmus, darbuotojas susižalojo. Inspekcijos Telšių skyriaus 2014 m. liepos 22 d. rašte Nr. (6)SD-9893 nurodoma, kad Nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktas surašytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8.2 ir 8.3 punktais. Šiuose punktuose numatyta, kad N-1 formos aktas surašomas, atitinkamai, kai parengiama darbo vieta (8.2) arba vykstant darbo reikalais (8.3).

Nei viena iš šių aplinkybių nebuvo nustatyta nei komisijos, nei Inspekcijos Telšių skyriaus, todėl Bendrovė laikėsi pozicijos, kad vadovautis šiais punktais nebuvo pagrindo. Taip pat pareiškėjas nesutiko su tuo, jog, kaip nurodyta Inspekcijos prie sprendimo pridėtose išvadose, pagrindas pripažinti įvykį nelaimingu atsitikimu darbe yra bent vieno iš trijų esminių kriterijų (ar įvykis įvyko darbo laiku, ar įvykis įvyko darbo vietoje, ar įvykis įvyko darbuotojui vykdant darbines funkcijas) buvimas. Apie įvykio darbe nepripažinimą nelaimingu atsitikimu darbe A.

K. sužinojo iš 2014 m. balandžio 18 d. jam siųsto Bendrovės rašto, skundą Telšių skyriui jis pateikė 2014 m. liepos 11 dieną. Pareiškėjas pabrėžė, kad teigti, jog darbuotojas savo tariamai pažeistas teises gali ginti neribotai, nėra teisinio pagrindo. Atsakovo manymu, šiuo atveju taikytina analogija tam, jog būtų užtikrintas teisinės padėties apibrėžtumas – Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 73 punkte nustatyta, jog pareiškimą dėl nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių ir priežasčių nukentėjusysis gali teikti per 2 mėnesius nuo akto surašymo.

Pareiškėjas rėmėsi Nuostatų 46.5, 46.8 punktais ir darė išvadą, kad, nenustačius priežastinio ryšio ir veiksnių įvykis darbe nepripažintinas nelaimingu atsitikimu darbe.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog A. K. 2014 m. balandžio 3 d. patyrė fizinę žalą sveikatai, atlikdamas darbines funkcijas darbo vietoje, t. y. atliekant mazuto pylimą į cisternas estakadoje Nr. 910-10. Vadovaujantis Nuostatų 8.1 punktu, buvo surašytas Aktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Inspekcija pažymėjo, kad A. K. pagal darbo sutartį Bendrovėje dirbo Naftos produktų krovos cecho pylėju. To, kad A. K. 2014 m. balandžio 3 d. darbo laiku darbo vietoje (mazuto užpylimo estakados paviršiuje, esančiame 3 aukšte) vykdė jam privalomas vykdyti funkcijas (t. y. cisternų užpylimo mazutu priežiūrą), nepaneigė įvykį tyrusi dvišalė komisija. Kitokių faktinių aplinkybių nebuvo nustatyta ir vyr. darbo inspektorės atlikto tyrimo metu. Būtent todėl, vadovaudamasi Nuostatų 8.1 punktu, Inspekcijos vyr. inspektorė konstatavo, jog komisija, kvalifikuodama įvykį kaip „nesusijusį su darbu“, pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – ir Įstatymas) bei Nuostatuose įtvirtintų normų reikalavimus.

Pareiškėjo teiginys, kad „šiuo atveju darbuotojas nebuvo paveiktas jokių išorės veiksnių, t. y. neužkliuvo, nepargriuvo, nepaslydo ar pan., be to, judėjimo paviršius atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl, Bendrovės nuomone, nebuvo nustatytas ryšys su darbu“, Inspekcijos manymu, nesudaro pagrindo įvykio darbe, atsitikusio A. K., nepripažinti nelaimingu atsitikimu darbe. Atvirkščiai, konstatuotina, jog įvykis įvyko darbo laiku, darbo vietoje, vykdant darbo sutartyje sulygtą darbą. Inspekcija darė išvadą, kad įvykis, įvykęs A.

K., susijęs priežastiniais ryšiais su darbu (darbuotojo pasisukimas su tikslu eiti atlikti privalomas vykdyti darbo funkcijas). Dėl pareiškėjo hipotezės, jog tai, kad darbuotojas informavo darbdavį darbo metu ir būdamas darbo vietoje, neįrodo, kad ir sužalojimas įvyko būtent tuo metu ir toje vietoje, Inspekcija nurodė, kad atliekamo pirminio tyrimo metu dvišalė komisija turėjo nustatyti faktines įvykio aplinkybes, t. y., ar darbuotojas patyrė traumą darbo vietoje, ar patirta trauma nebuvo ankstesnės traumos pasekmė, surinkti kitus duomenis ir įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius įvykio sąryšius su darbu.

Tačiau nei komisijos surinktoje įvykio tyrimo medžiagoje, nei komisijos surašytame akte jokių įrodymų (dokumentų), patvirtinančių pareiškėjo keliamas hipotezes, nenustatyta ir nepateikta. Priešingai – tiek faktinių aplinkybių, išdėstytų Komisijos surašytame akte, tiek ir tyrimo medžiagoje pateikiamų dokumentų analizė neleidžia abejoti faktu, kad A. K. fizinę žalą sveikatai patyrė atlikdamas darbines funkcijas darbo vietoje. Aplinkybių, kurios leistų daryti prielaidą, kad A. K. traumą patyrė dėl ligos ar kitu nei darbo laiku, nenustatyta ir Inspekcijos vyr. darbo inspektorės atlikto tyrimo metu.

Inspekcija sutiko su pareiškėjo pastaba, jog Inspekcijos vyr. darbo inspektorė lydraštyje Nr. (6)SD-9893 nurodė netinkamus Nuostatų punktus, tačiau pažymėjo, kad formalus techninės klaidos fiksavimas negali paneigti ad hoc nustatytų faktinių aplinkybių, kurios sudaro pagrindą pripažinti įvykį nelaimingu atsitikimu darbe ir surašyti Nuostatuose nurodytos atitinkamos formos dokumentą. Inspekcija nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog reikalinga nustatyti aplinkybių visetą (įvykis įvyko darbuotojo darbo laiku, darbo vietoje, vykdant darbines funkcijas) tam, kad įvykis būtų laikomas įvykiu darbe.

Inspekcija rėmėsi 2011 m. balandžio 11 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 349/2011, kuriuo įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1338/2008 dėl Bendrijos statistikos apie visuomenės sveikatą ir sveikatą bei saugą darbe nuostatos dėl nelaimingų atsitikimų darbe statistikos (toliau – Reglamentas) 1 straipsniu ir darė išvadą, kad Reglamente vienareikšmiškai nustatyta, jog pakankamas pagrindas įvykį kvalifikuoti nelaimingu atsitikimu darbe yra sąlyga, kad darbuotojas įvykio metu vykdė darbines funkcijas (arba buvo darbe), išskyrus išimtis, nurodytas Įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 2 punkte, 44 straipsnio 7 dalyje ir Europos nelaimingų atsitikimų darbe statistikos metodikoje – t. y. nepripažįstant įvykio nelaimingu atsitikimu darbe būtina nustatyti dviejų sąlygų egzistavimą vienu metu: darbuotojas buvo ne darbo vietoje ir vykdė su darbu nesusijusias funkcijas.

Dėl skundo Inspekcijai padavimo terminų trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog apie lengvus nelaimingus atsitikimus darbe darbdavys praneša, pateikdamas Inspekcijai Nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktą. Šiuo atveju joks aktas ar pranešimas apie įvykį Inspekcijai nebuvo pateiktas, Inspekcija apie įvykį darbe sužinojo tik gavusi nukentėjusiojo skundą, todėl A. K. prašymas laikytinas pranešimu apie nelaimingą atsitikimą darbe.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, 42 straipsniu ir darė išvadą, kad įstatymų leidėjas yra nurodęs, jog nelaimingas atsitikimas darbe yra įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą. Teismas rėmėsi Nuostatų 5, 7, 8.1, 12, 48 punktais, 1 priedo 4.3–4.5 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-541/2014 ir darė išvadą, kad tam, jog įvykis būtų pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, turi būti nustatyta, jog jis įvyko darbo laiku, darbo vietoje ir / ar atliekant darbo funkcijas, pareigas, taip pat, jog būtinas nelaimingo atsitikimo darbe padarinys – darbuotojo trauma.

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių pasisakymus teismo posėdžio metu kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo argumentą, jog tai, kad darbuotojas informavo darbdavį apie įvykį darbo metu ir būdamas darbo vietoje, neįrodo, jog ir sužalojimas įvyko būtent tuo metu ir toje vietoje. Teismas pažymėjo, kad šios abejonės įvykį tyrusi komisija nei 2014 m. balandžio 18 d. Nelaimingo atsitikimo tyrimo akte Nr. TV26(1.60-8)-202, nei kituose tyrimo dokumentuose nenurodė, tyrimą dėl įvykio nutraukė tik dėl priežastinio ryšio tarp traumos ir vykdomo darbo nebuvimo. Teismas pažymėjo, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 57 straipsnio 4, 6 dalimis, 72 straipsniu, 56 straipsnio 6 dalimi ir vertino, kad visi byloje esantys dokumentai, komisijos ir Inspekcijos Telšių skyriaus atliktų tyrimų metu nustatytos faktinės įvykio aplinkybės, A. K. ir kartu buvusių darbuotojų paaiškinimai kaip tik patvirtina faktą, kad įvykis, dėl kurio darbuotojas patyrė traumą, įvyko būtent 2014 m. balandžio 3 d., apie 11.45 val., t. y. darbo metu, būnant darbo vietoje.

Teismas nustatė, kad A. K. AB „Orlen Lietuva“ dirbo pagal darbo sutartį Naftos produktų krovos cecho pylėju. Teismas rėmėsi AB „Mažeikių nafta“ personalo direktorės 2009 m. liepos 24 d. patvirtintų pylėjo pareiginių nuostatų 6.1–6.21 punktais, nurodė, kad tiek įvykį tyrusi atsakovo sudaryta komisija, tiek Telšių skyrius nustatė, jog A. K. 2014 m. balandžio 3 d., apie 11.45 val., darbo laiku darbo vietoje vykdė jam privalomas vykdyti darbo funkcijas – cisternų užpylimo mazutu priežiūrą, einant nuo vienos cisternos prie kitos pajuto skausmą dešinės šlaunies srityje. Teismo vertinimu, tai, jog šiuo atveju darbuotojas nebuvo paveiktas jokių išorės veiksnių, t. y. neužkliuvo, nepargriuvo, nepaslydo ar pan., nesudaro pagrindo teigti, jog ši aplinkybė lemia priežastinio ryšio nebuvimą. Teismas konstatavo, jog įvykis įvyko darbo laiku, darbo vietoje, vykdant darbo sutartyje sulygtą darbą.

Teismas nustatė, kad po įvykio darbe A. K. buvo išvežtas į VšĮ Mažeikių ligoninę, šios įstaigos 2014 m. balandžio 3 d. pažymoje apie traumą Nr. P6-200 nurodytas traumos pobūdis – dešinės šlaunies raiščio patempimas, bei pažymėta, kad nurodytoji trauma nepriskiriama prie sunkių. Teismas darė išvadą, kad A. K. medicininiuose dokumentuose sveikatos sutrikimo priežastimi nurodyta trauma. Teismas pažymėjo, kad nei darbdavių dvišalė komisija, nei Inspekcija nėra kompetentingos nustatyti diagnozę ir traumos sunkumą, o turi vadovautis asmens sveikatos priežiūros įstaigų išvadomis. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra nustatytas būtinas nelaimingo atsitikimo darbe padarinys – darbuotojo trauma.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde pažymėjo, jog Inspekcijos Telšių skyriaus 2014 m. liepos 22 d. rašte Nr. (6)SD-9893 nurodoma, jog Nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktas surašytas vadovaujantis Nuostatų 8.2 ir 8.3 punktais, kuriuose nurodoma, kad N-1 formos aktas surašomas, kai parengiama darbo vieta (8.2 p.) arba vykstant darbo reikalais (8.3 p.). Kadangi nei viena iš šių aplinkybių nebuvo nustatyta nei komisijos, nei Inspekcijos Telšių skyriaus, teismas darė išvadą, kad vadovautis šiais punktais nebuvo pagrindo.

Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad Inspekcijos Telšių skyriaus 2014 m. liepos 22 d. rašte Nr. (6)SD-9893 nurodyti netinkami Nuostatų punktai, tačiau vertino, kad tai formalus pažeidimas, techninė klaida, kuri nepaneigia tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Taip pat pažymėjo, kad šiame rašte nurodoma, jog nelaimingas atsitikimas įvyko atliekant savo darbo funkcijas darbo vietoje bendrovės teritorijoje.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo argumentų, teismas rėmėsi ABTĮ 86 straipsnio 3 dalimi, atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką ir nurodė, jog detaliai neaptarinės visų pareiškėjo argumentų, būtent papildomų argumentų, kuriais pareiškėjas ginčija Inspekcijos sprendimą, kadangi šiame sprendime nurodyta pakankamai motyvų, pagrindžiančių išvadą, jog atsakovo priimtas Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, o trečiojo suinteresuoto asmens, tyrusio pareiškėjo skundą bei nusprendusio, jog įvykis darbe ištirtas nepažeidžiant Nuostatų reikalavimų, t. y. patvirtinusio Inspekcijos Telšių skyriaus sprendimą, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas AB „Orlen Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos Telšių skyriaus 2014 m. liepos 22 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 5 ir vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo 2014 m. rugsėjo 9 d. priimtą sprendimą dėl AB „Orlen Lietuva“ skundo.

Pareiškėjo teigimu, būtina išsiaiškinti nelaimingo atsitikimo priežastis tam, kad nebūtų pažeista darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra. Pareiškėjo manymu, teismas įvertino situaciją formaliai, grįsdamas įstatymu, o ne teise. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, nors Sprendime pagrįstai įvardijama priežasties sąvoka, tačiau neįvardinta, kokia šiuo atveju yra traumos priežastis. Pareiškėjas pažymi, kad nėra aišku, kas teismo laikoma įvykiu, dėl kurio darbuotojas patyrė žalą sveikatai. Nustačius, kad darbdavys užtikrino saugias sąlygas, darytina išvada, kad trauma kilo ne dėl darbdavio pareigų nevykdymo.

Pareiškėjo teigimu, priežastis galėtų būti užkliuvimas, paslydimas, pargriuvimas ar pan., tačiau tokių aplinkybių neužfiksuota nei komisijos, nei Inspekcijos tyrime, todėl nenustatyta, kas lėmė traumą ir nepagrįstai konstatuota, kad kilo nelaimingas atsitikimas darbe. Pareiškėjas pažymi, kad darbuotojo trauma – yra įvykio pasekmė, tačiau būtina įvardinti priežastį, kuri tokias pasekmes nulėmė, ir tik nustačius sąsajų su darbo procesu, priemonėmis įvykis pripažįstamas nelaimingu atsitikimu darbe. Pareiškėjas daro išvadą, kad teisės aiškinimas ir taikymas, išdėstytas Sprendime, neatitinka konstitucinių teisėtų lūkesčių (darbdavys visas pareigas įvykdė, o nelaimingo atsitikimo darbe aktas, reiškiantis sąsają su darbu, vis tiek surašomas), proporcingumo (neatitinka valstybės tikslų mažinti nelaimingų atsitikimų skaičių ir nepagrįstai suvaržo darbdavio teises) principų.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, nors Sprendime įvardinta, jog lengvus nelaimingus atsitikimus darbe tiria darbdavio sudaryta komisija, toliau nepasisakyta, ar Inspekcija, tirdama lengvą nelaimingą atsitikimą darbe, nepažeidė Viešojo administravimo įstatyme nustatyto įstatymo viršenybės principo. Pareiškėjo manymu, Inspekcija nėra įgaliota surašyti N-1 formos aktą tais atvejais, kai įvyksta lengvas nelaimingas atsitikimas. Pareiškėjo teigimu, tokiais atvejais darbo inspektorius, turėtų reikalauti iš darbdavio įvykį papildomai ištirti.

Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime nepasisakyta, ar pagrįstai Inspekcija tenkino darbuotojo prašymą atnaujinti tyrimą 2014 m. liepos 9 d., t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams po įvykio (daugiau nei dviem mėnesiams po Akto surašymo). Pareiškėjas pažymi, kad sutikimą su Aktu darbuotojo atstovas parašu patvirtino 2014 m. balandžio 17 dieną. Be to, registruotu laišku darbuotojas apie tai buvo informuotas 2014 m. balandžio 18 d., tačiau įvykio nepripažinimo kaip susijusio su darbu neginčijo, kol dirbo Bendrovėje. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepasisakė, ar darbuotojas savo tariamai pažeistas teises gali ginti neribotai.

Pareiškėjas daro išvadą, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo A. K. sužinojimo apie tariamai pažeistas teises, o ne nuo tada kai Inspekcijos Telšių skyriui pateiktas skundas. Pareiškėjas pabrėžia, kad darbuotojas nebuvo paveiktas jokių išorės veiksnių, be to, judėjimo paviršius atitiko teisės aktų reikalavimus, darbuotojas ėjo mūvėdamas darbo batus, todėl daro išvadą, kad nebuvo nustatytas įvykio priežastinis ryšys su darbu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog darbdavys užtikrino saugias darbo sąlygas, o žalą sveikatai darbuotojas patyrė, kai eidamas lygiu, saugiu paviršiumi tiesiog pajuto skausmą.

Nenustatyta, kad trauma būtų kokiu nors būdu susijusi su darbo priemonėmis, sąlygomis ar procesu. Pareiškėjas pažymi, kad, jei paaiškėtų, jog nelaimingo atsitikimo darbe priežastis yra liga, įvykis būtų pripažintas nedraudiminiu įvykiu ir išmoka darbuotojui būtų mokama kaip ligos atveju. Kadangi Bendrovė įvykdė teisės aktuose numatytas pareigas sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, pareiškėjas nesutinka, kad užfiksuota trauma gali būti pagrindas teigti, jog įvyko nelaimingas atsitikimas, susijęs su darbu.

Pareiškėjo teigimu, teisinis reglamentavimas, kai įvykis pripažįstamas nelaimingu atsitikimu ir surašomas N-1 formos aktas, o vėliau gali būti pripažintas nedraudiminiu, nes jo priežastis ne darbo procesas / priemonės, o liga, yra nenuoseklus (ydingas), pažeidžiantis teisinio nuspėjamumo, teisėtų lūkesčių principus, nedera su socialinio draudimo reglamentavimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A520-1272/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3-575/2006.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritorinis skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Inspekcija pažymi, kad tiriant įvykius darbe, komisija yra tik įvykį darbe tiriantis subjektas, privalantis kvalifikuoti įvykius darbe įstatymo leidėjo nustatytose apibrėžtyse. Inspekcija pažymi, kad Reglamente numatyta, jog pakankamas pagrindas įvykį kvalifikuoti nelaimingu atsitikimu darbe yra sąlyga, kad darbuotojas įvykio metu vykdė darbines funkcijas (arba buvo darbe). Įvykio, įvykusio darbuotojui jo darbo laiku, nepripažinti įvykiu darbe / nelaimingu atsitikimu darbe galima tik nustačius papildomas paneigiančiąsias sąlygas.

Inspekcija daro išvadą, kad pareiškėjo pozicija, jog nebuvo nustatytas įvykio priežastinis ryšys su darbu, nėra pagrįsta ir teisinga. Inspekcija remiasi Nuostatų 78, 6 punktais ir nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad Inspekcija nėra įgaliota surašyti N-1 formos aktą tais atvejais, kai įvyksta lengvas nelaimingas atsitikimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Nuostatų 55, 56.2, Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo dokumentų tvarkymo, pranešimų ir nelaimingų atsitikimų darbe registravimo bei analizės metodinių nurodymų 34 punktu ir pabrėžia, kad komisijos veiksmų, tiriant įvykius darbe, bei priimtų sprendimų teisėtumo kontrolė pavesta Inspekcijai, todėl Inspekcijos Telšių skyriuje gavus A.

K. skundą (informaciją apie įvykį darbe) bei nustačius įvykio darbe įforminimo pažeidimus, Inspekcijos vyr. darbo inspektorei buvo pavesta ištirti įvykį Nuostatų 73 punktas imperatyviai reglamentuoja tik skundų dėl nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių ir priežasčių padavimo terminus. Kadangi Nuostatai nenumato pareigos darbdaviui nedelsiant pranešti inspekcijai apie įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą darbe, trečiasis suinteresuotas asmuo daro išvadą, kad apie lengvus nelaimingus atsitikimus darbe darbdavys praneša pateikdamas Inspekcijai Nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktą.

Nagrinėjamu atveju toks aktas Inspekcijai nebuvo pateiktas. Inspekcija apie įvykį darbe sužinojo tik gavusi nukentėjusiojo A. K. skundą. Todėl šis skundas laikytinas pranešimu apie nelaimingą atsitikimą darbe. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad pranešimų apie įvykius darbe pateikimo Inspekcijai terminai teisės aktuose nesureglamentuoti. Inspekcija atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A602-1333/2013, A602-1189/2013, A602-1079/2013, A602-1192/2012 ir daro išvadą, jog tai, kad nėra nustatytas tam tikrų klausimų sprendimo teisinis mechanizmas, negali paneigti asmens teisių atlikti veiksmus viešojo administravimo institucijoje.

Inspekcija pažymi, kad įvykis įvyko darbo laiku, darbo vietoje, vykdant darbo sutartyje sulygtą darbą, ir daro išvadą, kad įvykis, įvykęs A. K., susijęs priežastiniais ryšiais su darbu, todėl Inspekcijos pareigūnas turėjo pagrindą pripažinti jį nelaimingu atsitikimu darbe ir surašyti N-1 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktą. Inspekcija pabrėžia, kad nustatyti priežastis yra vienas iš nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo siektinų tikslų, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti ar nepripažinti įvykį nelaimingu atsitikimu darbe.

Inspekcija remiasi Įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi ir pažymi, kad, jei nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo dokumentuose nėra įvardijamos konkrečios neįgyvendintos darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytos darbdaviui privalomos pareigos (pažeidimai) arba jei pažeidimai (priežastys) nenustatomi, darbdavio teisėti interesai, ištyrus ir pripažinus įvykį darbe nelaimingu atsitikimu darbe bei surašius N-1 formos aktą, negali būti pažeisti ir jokių papildomų įpareigojimų darbdaviui neatsiranda.

Inspekcija atkreipia dėmesį, kad nei komisijos surinktoje įvykio tyrimo medžiagoje, nei Akte jokių įrodymų (duomenų), patvirtinančių pareiškėjo keliamas hipotezes, kad A. K. traumą patyrė dėl ligos, nenustatyta ir nepateikta. Inspekcijos teigimu, tiek faktinių aplinkybių, išdėstytų Akte, tiek ir tyrimo medžiagoje pateikiamų dokumentų analizė neleidžia abejoti faktu, kad A. K. fizinę žalą sveikatai patyrė atlikdamas darbines funkcijas darbo laiku ir darbo vietoje. Inspekcijos teigimu, pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A520-1272/2013 ginčas buvo kilęs dėl atlikto papildomo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo metu nustatytų priežasčių, buvo konstatuotos papildomo tyrimo ribos, bet ne nelaimingo atsitikimo darbe priežasčių nustatymo įtaka įvykio darbe pripažinimui ar nepripažinimui nelaimingu atsitikimu darbe, todėl šis teisinis precedentas nėra aktualus nagrinėjamos administracinės bylos kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio padalinio sprendimo ištirti įvykį ir surašyti nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktą, kai prieš tai darbdavio sudaryta dvišalė komisija pripažino įvykį nesusijusiu su darbu, pagrįstumo ir teisėtumo.

Tarp proceso šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad A. K., dirbęs pas pareiškėją AB „Orlen Lietuva“ pagal darbo sutartį Naftos produktų krovos cecho pylėju, 2014 m. balandžio 3 d., apie 11.45 val. vykdė savo darbo funkcijas – cisternų užpylimo mazutu priežiūrą ir, eidamas nuo vienos cisternos prie kitos, pajuto skausmą dešinės šlaunies srityje. A. K. buvo suteikta medicinos pagalba ir nustatytas dešinės šlaunies raiščio patempimas. Pareiškėjo sudaryta dvišalė komisija pripažino, kad šis įvykis nėra susijęs su darbu, todėl įvykio tyrimą nutraukė ir jo nelaimingu atsitikimu darbe nepripažino. 2014 m. liepos 9 d. A. K. kreipėsi į atsakovą Inspekcijos Telšių skyrių, prašydamas ištirti įvykį. Atsakovas 2014 m. liepos 22 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktu Nr. 5 konstatavo, kad A. K. įvyko lengvas nelaimingas atsitikimas darbe. Pareiškėjas, nesutikdamas, jog šis įvykis yra susijęs su darbu, kreipėsi į Inspekciją, kuri 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pripažino jos Telšių skyriaus pareigūno veiksmus, surašant Nelaimingo atsitikimo darbe aktą, teisėtais. Pareiškėjas toliau nustatyta tvarka Inspekcijos Telšių skyriaus veiksmus ir Inspekcijos sprendimą apskundė pirmosios instancijos teismui, kuris, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jo netenkino ir paliko galioti skundžiamus aktus.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas išsako pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką, pakartodamas pradiniame skunde išdėstytus argumentus, susijusius su įvykio priežastinio ryšio su darbu nebuvimu bei darbuotojo piktnaudžiavimu, pavėluotai ginant savo tariamai pažeistas teises.

Pasisakydama dėl A. K. įvykusios traumos kvalifikavimo ir vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad nelaimingo atsitikimo darbe sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (ginčui aktuali 2013 m. birželio 18 įstatymo Nr. XII-390 redakcija) 2 straipsnio 20 dalyje, pagal kurią nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina).

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 42 straipsnis nustato, kad nelaimingi atsitikimai darbe ir nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo pagal ryšį su darbu skirstomi į susijusius su darbu ir nesusijusius su darbu: 1) nelaimingas atsitikimas darbe, susijęs su darbu – įvykis, kurį ištyrus nustatoma, kad jis įvyko atliekant darbo sutartimi sulygtą darbą ar kitą darbdavio pavestą ar su darbdavio žinia atliekamą darbą arba vykstant į darbą ar iš darbo; 2) nelaimingas atsitikimas, nesusijęs su darbu – įvykis, kurį ištyrus nustatoma, kad nukentėjusysis patyrė traumą ar mirė: norėdamas nusižudyti ar susižaloti; kai prieš jį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu; kai darė nusikalstamą veiką; kai savavališkai (be darbdavio žinios) dirbo sau (savo interesais).

Taigi įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad nelaimingas atsitikimas darbe yra įvykis, įvykęs darbo metu, darbo vietoje ir atliekant darbo sutartimi sulygtą darbą, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą (išorinio veiksnio sukeltą organizmo organų ar audinių sužalojimą arba stiprų psichinį sukrėtimą).

Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, jog Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos (toliau – ir ES) nare, ES teisės aktai tapo sudedamąja Lietuvos teisės sistemos dalimi, todėl teismai, taikydami bei aiškindami nacionalinę teisę, ES teisės aktus turi taikyti tam tikrais atvejais tiesiogiai, kitais atvejais – kuo labiau atsižvelgdami į ES teisės aktų turinį, taip užtikrindami ES teisės veiksmingumą (šiuo aspektu žr. 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01 113 p.).

2011 m. balandžio 11 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 349/2011 ir Europos nelaimingų atsitikimų darbe statistikos metodikoje (ESTAT/F5/ESAW/06) nustatyta, kad „nelaimingas atsitikimas darbe – pavienis įvykis darbo metu, dėl kurio patiriama fizinė ar psichinė žala. Darbo metu – vykdant profesinę veiklą arba būnant darbe. Nelaimingiems atsitikimams darbe priskiriami eismo įvykiai darbo metu, tačiau neįtraukiami eismo įvykiai pakeliui į darbą arba iš jo“ Atsižvelgusi į Reglamento Nr. 349/2011 1 straipsnio a) punkto apibrėžimus lietuvių ir anglų kalbomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nelaimingiems atsitikimams darbe priskiriami nelaimingi atsitikimai, įvykę darbo metu, t. y. vykdant konkrečias darbo funkcijas, numatytas darbo sutartyje, arba fiziškai būnant darbe (angl. engaged in an occupational activity or during the time spent at work).

Atsižvelgdama į nustatytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. K. 2014 m. balandžio 3 d. įvykęs dešinės šlaunies raiščio patempimas yra nelaimingas atsitikimas darbe, susijęs su darbu. Ta aplinkybė, kad gautos traumos priežastis nėra konkrečiai nustatyta ir, tikėtina, nėra tiesiogiai susijusi su darbdavio sudarytomis darbo sąlygomis, nepaneigia šios išvados. Jokių objektyvių įrodymų, kad ši trauma yra patirta dėl ligos, bandant susižaloti ar nusižudyti, dėl trečiųjų asmenų pavartoto smurto, nesusijusio su darbu ir pan., (kas leistų pagal Įstatymo 42 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir Nuostatų 12 punktą nelaikyti įvykio nelaimingu atsitikimu darbe) byloje nėra pateikta. Priešingai, tarp šalių iš esmės nėra ginčo, kad A. K. patyrė traumą darbo laiku dirbdamas jam pavestą darbą savo darbo vietoje be jokio aiškaus pašalinio fizinio ar psichinio poveikio. Tai, kad tiriant įvykį nebuvo nustatyta jokių darbdavio padarytų darbų saugos ir sveikatos norminių aktų pažeidimų, tiesiogiai atsispindi ginčijamame Akte Nr.5, tačiau vien tai negali nulemti įvykio pripažinimo nesusijusiu su darbu arba nelaimingu atsitikimu ne darbe.

Dėl šių priežasčių apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamai nustatytu įvykio priežastiniu ryšiu su atliekamu darbu, nėra pagrįsti. Pareiškėjo nuoroda į teisėtų lūkesčių bei proporcingumo principų pažeidimą yra deklaratyvi ir skirta siekiui išvengti šio nelaimingo atsitikimo darbe įvertinimo socialinio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų aspektu, o ne atsakovo veiksmų nepagrįstumui įrodyti.

Atsakydama į apelianto teiginius dėl tariamai uždelsto darbuotojo teisių gynimo, teisėjų kolegija pažymi, kad Nuostatų (ginčui aktuali 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1562 redakcija) 73 punktas įtvirtino terminus, per kuriuos asmenys gali teikti pareiškimus Valstybinei darbo inspekcijai dėl nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybių ir priežasčių, kai tokie nelaimingi atsitikimai darbe jau yra ištirti ir surašyti Nuostatuose nustatytų formų aktai. Nagrinėjamu atveju Nuostatuose nustatytos formos aktas surašytas nebuvo, įvykio A. K. incidentu ( leidžiančiu surašyti laisvos formos aktą) laikyti taip pat negalima, todėl Nuostatų 73 punktas ir jame numatyti terminai neturėtų būti taikomi.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nei tuometinė Nuostatų redakcija, nei bendrosios taisyklės, nustatančios administracinių bylų nagrinėjimą institucijose (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės) nereglamentavo termino, per kurį asmuo panašiu atveju galėjo kreiptis į viešojo administravimo instituciją, todėl A. K. prašymas buvo pagrįstai priimtas.

Viešojo administravimo subjektas (Inspekcijos Telšių skyriaus vadovas), kai į jį buvo kreiptasi su prašymu ištirti nelaimingą atsitikimą darbe, nesirėmė tuo, kad A. K. praleido Nuostatų 73 punkte nustatytą terminą, o atsižvelgęs į teisiškai reikšmingas aplinkybes - apie 2014 m. balandžio 3 d. įvykį ar jo tyrimą Inspekcijai anksčiau pranešta nebuvo, A. K. kreipėsi į viešojo administravimo subjektą pirmą kartą - pavedė pavaldžiam pareigūnui atlikti tyrimą. Tokie viešojo administravimo subjekto veiksmai nagrinėjamu atveju laikytini teisėtais ir pagrįstais, nes atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją ir Įstatymo 44 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad visi įvykiai darbe turi būti ištirti, o tyrimo rezultatai surašyti nustatytos formos dokumentuose ir užregistruoti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos bei Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatyta tvarka. Tyrimo metu paaiškėjus, jog įmonės dvišalė komisija neteisingai įvertino įvykį ir nesurašė nustatytos formos akto, valstybinė darbo inspektorė teisėtai ir pagrįstai įformino atlikto tyrimo rezultatus Nuostatų nustatyta tvarka.

Apelianto nurodyti teismų precedentai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai, nes šios bylos ir nurodytų bylų ratio decidendi skiriasi. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl būtinybės ištirti įvykį ir surašyti nustatytos formos dokumentus, o pareiškėjo nurodomoje administracinėje byloje Nr.A520-1272/2013 buvo sprendžiamas ginčas dėl nelaimingo atsitikimo priežasčių nustatymo ir papildomo įvykio tyrimo ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo AB „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Stasys Gagys Ričardas Piličiauskas