2017-07-03 Nr. AB-13340-3-61-3-04407-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-571-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04407-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 7.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. Č. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4, 11–14), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus Trakų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2015 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (10.4)3-58223; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)-5529; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių 2015 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. 11-56-92 nurodytą 2 878,87 Eur sumą perskaičiuoti taikant Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 16 straipsnio 7 dalyje numatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą.

Pažymėdama faktines ginčo aplinkybes, nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. PE_SP3-4539 nutraukė paskirtos našlių pensijos mokėjimą, o 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 11-56-92 buvo nuspręsta išieškoti 2 878,87 Eur permoką bei pasiūlyta tartis dėl permokos grąžinimo geruoju. Gavusi šį sprendimą, pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama perskaičiuoti nurodytą grąžinti sumą, taikant VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje numatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą. Skundžiamais institucijų sprendimais pareiškėjos prašymas nebuvo patenkintas. Prašymo nepatenkinimo teisinis pagrindas – VSDĮ 18 straipsnio 2 dalis, 36 straipsnio 6 dalis.

Pareiškėja remdamasi VSDĮ 16 straipsnio 7 dalimi nurodė, jog šiuo atveju taikytina būtent ši teisės norma, nes VSDĮ nuostatos taikomos ir permokų administravimui, todėl esant lygybės prieš įstatymą principui, šio įstatymo nuostatos analogiškai turėtų būti taikomos ir išieškant permokas, t. y. turi būti taikomas įstatyme numatytas 5 metų senaties terminas. Pareiškėja pažymėjo, kad iš esmės analogišką teisinį reglamentavimą įtvirtina ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos teigimu, dalies išmokėtos našlių pensijos išieškojimui iki skundo teismui padavimo dienos jau yra suėjusi 5 metų senatis, todėl dėl tos dalies išieškojimas turėtų būti nutrauktas. Pareiškėjos teigimu, institucijų nurodyta VSDĮ 36 straipsnio 6 dalies nuostata reglamentuoja tik VSDFV teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų terminą sprendimui priimti, todėl jis negali būti tapatinamas su senaties terminu permokų išieškojimui. Pareiškėjos manymu, šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikytinas VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje nustatytas 5 metų terminas, nes kitokio specialaus termino permokų administravimui, t. y. išieškojimui, įstatymas nenumato.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimo (b. l. 19–21) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Dėl pareiškėjos argumentų nurodė, kad pareiškėjos minima VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostata reglamentuoja draudėjų atsakomybę už ne laiku ir neteisingai sumokėtas socialinio draudimo įmokas, todėl ši teisės nuostata šiuo konkrečiu atveju netaikytina. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju taikytinos VSDĮ 36 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis pensijų permokos išieškojimas neapribotas jokiu terminu. Pažymėjo, jog skundžiami sprendimai yra teisėti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo (b. l. 29–32) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad socialinio draudimo permokų išieškojimui VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostata netaikytina, atitinkamai ir šioje nuostatoje nustatytas terminas. Pažymėjo, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, naikinti jų nėra teisinio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (10.4)-358223 ir VSDFV 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5529 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 11-56-92 nurodytą sumokėti 2 878,87 Eur sumą taikant VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje nustatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą.

Teismas konstatavo, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad našlių pensija už (duomenys neskelbtini) mirusį P. Č. pareiškėjai buvo paskirta neteisėtai. Pareiškėja šių aplinkybių neginčija. Pareiškėja, būdama informuota apie jos atžvilgiu priimtą sprendimą, kuriuo nustatyta permoka į VSDFV Vilniaus skyrių 2015 m. gegužės 6 d. prašymu kreipėsi prašymą motyvuodama tik vienu aspektu, t. y. dėl to, kad VSDFV skyrius, nustatęs VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. 11-56-92 pagrindą sudarančias aplinkybes (pareiškėjos santuoka su P. Č. buvo nutraukta 1991 m. gruodžio 10 d., t. y. dar iki 2005 m. vasario 7 d. prašymo pateikimo dienos), pareiškėjos atžvilgiu turėjo taikyti VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatą, kuri reglamentuoja priverstinio išieškojimo sutrumpintą 5 metų terminą. Pareiškėja savo teisę dėl šios nuostatos taikymo įrodinėjo argumentais, jog būtinybę taikyti šią teisės nuostatą suponuoja lygybės prieš įstatymą principas, nes VSDĮ nuostatos, kurios taikomos nesumokėtų draudimo įmokų, priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų išieškojimui, kuriems VSDĮ 16 straipsnio 7 dalis nustato 5 metų senaties terminą, taip pat reglamentuoja ir permokų administravimą, todėl šio įstatymo nuostatos bei terminai analogiškai turėtų būti taikomos ir išieškant permokas. Pareiškėja, pagrįsdama skundžiamų sprendimų neteisėtumą, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad VSDĮ 36 straipsnio 6 dalyje nustatytas terminas yra skirtas ne permokų išieškojimui, o teritorinių skyrių direktorių ir jų pavaduotojų sprendimams priimti.

Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu (pareiškėjai paskirtos pensijos metu) galiojančias Pensijų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatas (nuo 2005 m. liepos 1 d. teisė į našlių pensiją nustatoma pagal Pensijos įstatymo 35 straipsnio nuostatas) teisę gauti našlių pensiją turėjo našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti invalidais iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti invalidais per 5 metus po sutuoktinio mirties. Kaip vėliau paaiškėjo, pareiškėja prašymo skirti našlės pensiją VSDFV skyriui padavimo metu neatitiko asmens, turinčio teisę tokį prašymą teikti, statuso Pensijų įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme. Pareiškėja buvo išsituokusi dar iki buvusio vyro P. Č. mirties, todėl jam mirus pareiškėja nelaikytina našle, atitinkamai ir prašymo dėl našlės pensijos skyrimo teikti neturėjo įstatyminės teisės. Pareiškėja, siekdama, kad jai būtų paskirta našlių pensija, pateikdama 2005 m. vasario 7 d. prašymą (Pensijos bylos medžiaga), nenurodė vienos iš pagrindinių aplinkybių, turinčių įtakos pensijos mokėjimui (fakto apie ištuoką), todėl VSDFV Vilniaus skyrius, patikrinimo metu nustatęs faktą apie pareiškėjos ištuoką, 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 11-56-92 apskaičiavo pareiškėjai grąžintiną permokos sumą už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2015 m. kovo 31 d.

Teismas rėmėsi VSDĮ 18 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 36 straipsnio 6 dalimi ir pažymėjo, kad VSDFV 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 11-57-58 nusprendė nuo 2015 m. birželio 1 d. išieškoti iš pareiškėjos po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 2 878,87 Eur dydžio valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka.

Pareiškėja į VSDFV skyrių kreipėsi su konkrečiu prašymu, t. y. jos atžvilgiu 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 11-56-92 apskaičiuotos sumos išieškojimui taikyti VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatą. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog ši teisės nuostata reglamentuoja būtent draudėjų, apdraustųjų asmenų ir socialinio draudimo išmokų gavėjų atsakomybę už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą. Pareiškėja šiuo atveju neatitinka subjekto požymių, kuriems ši norma galėtų būti taikytina.

Be to, ši teisės norma reglamentuoja terminą už įmokų, delspinigių, baudų nemokėjimą ar neteisingą mokėjimą į VSDFV biudžetą, tuo tarpu šiuo atveju ginčas keliamas dėl pareiškėjai išmokėtos permokos sugrąžinimo, o tai iš esmės yra skirtingo pobūdžio priverstinis išieškojimas. VSDĮ nuostatos, reglamentuojančios susidariusių permokų dėl jų gavėjų kaltės (žala Fondo biudžetui) išieškojimo, skirtingai nei dėl kitokio pobūdžio išieškojimo, (VSDĮ 16 str. 7 d.) senaties termino nenumato. Šiuo aspektu teismas rėmėsi VSDĮ 36 straipsnio 4 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad iš paminėtos teisės nuostatos darytina išvada, kad permokos, kuri, be kita ko, susidarė dėl permokos gavėjo kaltės, išieškojimas nėra besąlyginis.

Įstatymas numato VSDFV direktoriui ir jo pavaduotojui teisę vertinti asmens realią galimybę (ar asmuo bus pajėgus) grąžinti permoką. Teismas pažymėjo, kad kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo ar bent vertinti tokią galimybę, pareiškėja nenurodė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja VSDĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 11-57-58, kuris pareiškėjai iš esmės sukelia teisines pasekmes (priešingai nei VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. 11-56-92), neginčijo, todėl preziumuojant, kad pareiškėja su šiuo sprendimu sutiko, institucijos pareiškėjos prašymą vertino tik pagal jame išdėstytas aplinkybes (dėl VSDĮ 16 str. 7 d. nuostatos taikymo).

Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 11-57-58 neginčijo (per 6 mėn.) ar nesikreipė, prašydama įvertinti (pateikiant atitinkamus įrodymus) pareiškėjos realią galimybę grąžinti permoką net ir po to, kai jau buvo gautas VSDF 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas dėl atsisakymo pareiškėjos atžvilgiu taikyti VSDĮ 16 straipsnio 7 dalį.

Taigi, kaip jau minėta, permokų išieškojimas dėl jų gavėjų kaltės nėra besąlyginis, tačiau šiuo konkrečiu atveju pareiškėja klausimą kėlė tik vienu aspektu, t. y. dėl VSDĮ 16 straipsnio 7 dalies nuostatos taikymo. Minėtoje nuostatoje 5 metų ieškinio senatis išskirtinai taikytina tik nesumokėtoms įmokoms į Fondo biudžetą, taip pat priskaičiuotiems delspinigiams, palūkanoms bei baudoms, tuo tarpu senaties termino permokų, susidariusių dėl jų gavėjų kaltės, išieškojimui teisės aktai nenumato. Įstatymų leidėjui teisės aktuose aiškiai nenustačius senaties termino dėl permokų, susidariusių dėl jų gavėjų kaltės, išieškojimo, permokų išieškojimą administruojančios institucijos neturi įstatyminės pareigos taikyti ieškinio senaties vadovaujantis vien tik lygybės prieš įstatymą principu. Atitinkamai tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV, nurodydami šiuos argumentus, priėmė teisingus sprendimus. Pripažinus priimtų sprendimų teisėtumą, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo VSDFV Vilniaus skyrių 2015 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. 11-56-92 nurodytą 2 878,87 Eur sumą perskaičiuoti taikant VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje numatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą.

Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad VSDĮ 36 straipsnio 6 dalies nuostata iš esmės reglamentuoja tik terminą (neapribojant kokiu nors laiku) VSDFV teritorinių skyrių direktoriams ir pavaduotojams priimti sprendimus. Tuo atveju, jei ši norma reglamentuotų tik terminą sprendimui priimti be teisės tokį sprendimą vykdyti, iš esmės tokia teisės norma nebūtų veiksminga. Įstatymas, suteikdamas teisę priimti sprendimą dėl permokos grąžinimo neapribojant kokiu nors laiku, atitinkamai suteikia teisę ir šio sprendimo vykdymui. Kita vertus, kaip jau minėta, vien tik tokio sprendimo priėmimas teisiškai nebūtų veiksmingas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad patenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja A. Č. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57–59), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nesutinka su teismo teiginiu, jog priemokų, susidariusių dėl jų gavėjų kaltės, išieškojimui teisės aktai nenumato senaties termino. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010, pasisakydamas dėl valstybinio draudimo įmokų, baudų ir delspinigių išieškojimo senaties termino, nurodė, kad valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimui tiesiogiai taikomas VSDĮ. Atsižvelgiant į tai, mano, jog nagrinėjamu atveju taikytinas VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje numatytas senaties terminas. Analogiškas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalyje. Mano, jog VSDĮ 36 straipsnio 6 dalyje numatytas terminas reglamentuoja VSDFV teritorinių skyrių teisę priimti sprendimus, o ne juos vykdyti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 64–65), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėja nepagrįstai prašo permokos išieškojimui taikyti senaties terminą, nes VSDĮ 16 straipsnio 7 dalis reglamentuoja draudėjų atsakomybę už ne laiku ir neteisingai sumokėtas socialinio draudimo įmokas, t. y. joje aiškiai nurodyta, kada taikomas senaties terminas. Šiuo atveju valstybinio socialinio draudimo pensijų permokos išieškojimui taikomos VSDĮ 36 straipsnio 6 dalies nuostatos, kuriomis pensijų permokos išieškojimas neapribotas jokiu terminu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dokumentus ir juos sutikrinęs su Gyventojų registro tarnybos duomenimis bei nustatęs, kad pareiškėja 2005 m. vasario 7 d. pateikdama prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį P. Č. pateikė 1967 m. balandžio 8 d. sudarytos santuokos su P. Č. liudijimą, nors, registro duomenimis, pareiškėjos santuoka su P. Č. buvo nutraukta dar 1991 m. gruodžio 10 d., 2015 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 11-56-92 nustatė, kad laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 31 d. iki 2015 m. kovo 31 d. susidarė 2 878,87 Eur našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjo kaltės, nes pareiškėja, kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką nustatyti (b. l. 22). Pareiškėja apie permokos grąžinimą buvo informuota 2015 m. balandžio 17 d. raštu (b. l. 23).

Pareiškėja 2015 m. gegužės 6 d. prašymu kreipėsi į VSDFV skyrių, prašydama 2015 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. 11-56-92 nurodytą 2 878,87 Eur sumą perskaičiuoti taikant VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje nustatytą priverstinio išieškojimo senaties 5 metų terminą (b. l. 25–26). VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (10.4)-358223 pareiškėjos prašymo netenkino. VSDFV 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5529 pritarė VSDFV skyriaus sprendimo argumentams.

VSDFV skyrius 2015 m. gegužės 19 d. priėmė sprendimą Nr. 11-27-58, kuriuo nuspręsta nuo 2015 m. birželio 1 d. iš pareiškėjos išieškoti po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 2 878,87 Eur dydžio valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka. Minėta, kad VSDFV 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-5529 pritarė VSDFV skyriaus sprendimo argumentams bei konstatavo, kad VSDFV skyriaus 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėja nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (10.4)-358223 ir VSDFV 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5529, su skundu kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Našlių pensijos permoka už 10 metų laikotarpį pareiškėjai paskaičiuota VSDĮ 36 straipsnio 6 dalies pagrindu. VSDĮ 36 straipsnio 6 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1844 redakcija) nustatyta, kad fondo valdybos teritorinių skyrių direktoriai ir jų pavaduotojai turi teisę priimti sprendimus dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo, neapribojant kokiu nors terminu.

Pareiškėjos argumentai grindžiami VSDĮ 16 straipsnio 7 dalimi, tvirtinant, kad pensijos išieškojimą turėtų riboti šioje normoje nustatytas terminas, kitaip būtų pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. VSDĮ 16 straipsnio 7 dalyje (2012 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. XI-2302 redakcija) nustatyta, kad į Fondą nesumokėtų draudėjų ir apdraustųjų asmenų socialinio draudimo įmokų ir priskaičiuotų delspinigių, palūkanų bei baudų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai.

Nors pareiškėja akcentuoja, kad neginčija pensijos permokos nustatymo teisėtumo, tačiau pareiškėjos skundo argumentai dėl minėtuose normose nustatytų terminų palyginimo, jų vertinimo asmenų prieš įstatymą lygybės požiūriu, suponuoja išvadą, kad pareiškėjos argumentų, o kartu ir kilusio administracinio ginčo, negalima išnagrinėti nevertinant našlių pensijos permokos nustatymo bei išieškojimo teisėtumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 10 straipsnyje nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Pirmosios instancijos teismas turėjo pasiūlyti pareiškėjai patikslinti reikalavimą ir prašyti vertinti VSDFV skyrius 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 11-27-58, kuriuo nuspręsta nuo 2015 m. birželio 1 d. iš pareiškėjos išieškoti po 20 proc. pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo biudžetui bus atlyginta 2 878,87 Eur dydžio valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka, teisėtumą.

Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, siūlė pareiškėjai nurodyti reikalavimą dėl VSDFV 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5529 panaikinimo, tačiau nei skundo priėmimo stadijoje, nei vėliau neišaiškino pareiškėjai, jog esminis ginčas byloje vyksta dėl permokos išieškojimo, o ne dėl vėlesnių raštų, kuriais pareiškėjai buvo tik atsakyta į prašymus dėl permokos išieškojimo. Minėta, kad VSDFV 2015 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5529, nagrinėdama pareiškėjos skundą, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjo ne tik skundo dalį dėl pareiškėjos ginčijamo VSDFV 2015 m. gegužės 26 d. sprendimo Nr. (10.4)-358223, bet kartu sprendė ir pasisakė taip pat ir dėl VSDFV skyrius 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 11-27-58, t. y. išnagrinėjo šį klausimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Todėl teismas neturėjo jokių kliūčių siūlyti pareiškėjai tikslinti skundą bei teikti prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo dėl VSDFV skyrius 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 11-27-58.

Pažymėtina, kad esminiai kriterijai dėl materialinės teisės bei procesinių normų taikymo nagrinėjant bylas dėl socialinio draudimo išmokų gavėjų kaltės permokėtų socialinio draudimo ir kitų išmokų, kurių skyrimas ir mokėjimas pavestas šiems teritoriniams skyriams, sumų išieškojimo (būtent dėl našlių pensijų išieškojimo) yra nustatyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, ši praktika yra plėtojama ir kitose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1629-502/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 suformuotas aiškus precedentas, jog šios kategorijos bylose skundo dalykas yra VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas dėl permokėtos pensijos išieškojimo ir VSDFV sprendimas, kuriuo išnagrinėtas klausimas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015 akcentuota, jog būtina prielaida bei sąlyga įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos teisei priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų sumų išieškojimo iš jas gavusio asmens – nustatymas, jog šias išmokas gavęs asmuo kaltas dėl permokos susidarymo. Nurodytos sąlygos – asmens kaltės – buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes, dėl kurių susidarė atitinkama socialinio draudimo išmokų permoka ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan.

Tais atvejais, kai asmens, kuriam buvo permokėtos atitinkamos išmokos, galima kaltė pasireiškia tuo, jog jis nepateikė atitinkamos informacijos ar duomenų, turi būti itin atidžiai įvertinta, ar yra pagrįstų ir pakankamų duomenų teigti, jog asmuo buvo informuotas ir / ar žinojo apie pareigą pateikti minėtus duomenis bei tai, jog šie duomenys yra esmingai reikšmingi atitinkamos socialinio draudimo išmokos paskyrimui, mokėjimui ar jos dydžiui. Nesant tokių duomenų, tai galėtų būti pakankamas pagrindas išvadai apie nesąžiningumo asmens veiksmuose nebuvimą, taigi ir išvadai, jog asmuo nėra kaltas dėl permokos susidarymo (37 punktas).

Net nustačius išmokų gavėjo kaltę, t. y. nustačius įstatyme numatytą būtiną sąlygą, kuriai esant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui įstatymas suteikia įgaliojimus spręsti klausimą dėl permokos išieškojimo iš ją gavusio asmens, tai neatleidžia įgaliotos institucijos nuo pareigos minėtą klausimą spręsti atsižvelgiant į konkrečią susiklosčiusią situaciją, užtikrinant, be kita ko, kad taikoma poveikio priemonė – permokos išieškojimas – būtų proporcinga. Tiek įgaliotai Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo iš asmens galimybės, tiek nagrinėjant ginčą dėl priimtų įgaliotos institucijos sprendimų nurodytu klausimu teisėtumo bei pagrįstumo, turi būti vertinama ir tai, ar konkretaus asmens atžvilgiu pritaikyta priemonė nesukelia jam pernelyg didelės naštos (38 punktas).

Vertinant Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos galimybę priimti sprendimą dėl socialinio draudimo išmokų permokos išieškojimo iš jų gavėjo, turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar ši institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 str., 30 str.), tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus.

Be to, vertinant nurodyto pobūdžio sprendimus proporcingumo aspektu, būtina įvertinti ir įgaliotos institucijos veiksmus iš gero administravimo principo kylančio reikalavimo veikti operatyviai aspektu, todėl tais atvejais, kai tam tikrų sumų permokėjimas nustatomas praėjus itin reikšmingam laiko tarpui nuo šių išmokų paskyrimo ir išmokėjimo, turi būti išsamiai įvertinta, ar to nelėmė įgaliotos institucijos nepakankamai atidus ir rūpestingas funkcijų atlikimas, kontrolės nebuvimas ir pan., dėl ko visos naštos perkėlimas asmeniui konkrečioje situacijoje galėtų būti vertinamas kaip neatitinkantis socialinio teisingumo bei proporcingumo principų (39 punktas).

Įgaliotai institucijai – Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai – priimant sprendimą dėl socialinio draudimo išmokos permokos išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų, asmuo turi turėti galimybę išsakyti savo argumentus inter alia dėl ieškinio senaties taikymo, o institucija privalo šiuos argumentus motyvuotai įvertinti, taip užtikrinant asmens teisę į tinkamą procedūrą (40 punktas). Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata „neapribojant kokiu nors terminu“ negali paneigti ieškinio senaties termino taikymo galimybės (41 punktas).

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės, kada Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens ir turint duomenų ar esant prielaidų manyti apie nurodytų aplinkybių buvimą konkrečiu atveju, galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų), suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir / ar duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti (42 punktas).

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimai, kuriuose nustatyta, kad susidarė atitinkamo dydžio našlių pensijos permoka, taip pat kad permoka susidarė dėl pensijos gavėjo kaltės, bet nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos, savo esme yra tarpiniai sprendimai, nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku (50, 51 punktai).

Pirmosios instancijos teismas, nors ir paminėjo savo sprendime Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, tačiau faktiškai nesivadovavo nutartyje išdėstytais teisės aiškinimais ir nenagrinėjo šio ginčo išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, tinkamai neišaiškino pareiškėjai jos procesinių teisių (ABTĮ 10 str., 13 str.). Dėl šių proceso teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas perduodant bylą nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Nepagrįsti yra pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2010 suformuluotais teisės aiškinimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje pareiškimą paliko nenagrinėtą, t. y. minėta byla yra užbaigta nepriimant sprendimo dėl jos esmės, todėl šiuo atveju tai nėra precedentas, kuris turėtų būti konkrečiu atveju vertinamas kaip teisės šaltinis. Be to, pareiškėjo skundo argumentai yra paremti bendro pobūdžio teiginiu iš minėtos nutarties, jog valstybinio draudimo įmokų administravimui tiesiogiai taikomas VSDĮ, kas nėra ginčijama nagrinėjamoje byloje, pareiškėjos skundo argumentai yra susiję su skirtingoms išmokoms (nesumokėtoms socialinio draudimo įmokoms ir permokėtoms socialinio draudimo ir kitoms išmokoms) išieškoti skirtingų terminų nustatymu. Minėta, kad šių terminų palyginimas, jų vertinimas asmenų lygybės prieš įstatymą požiūriu, suponuoja išvadą, kad pareiškėjos argumentų, o kartu ir kilusio administracinio ginčo, negalima išnagrinėti nevertinant našlių pensijos permokos nustatymo bei išieškojimo teisėtumo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. Č. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius