2015-10-13 Nr. AB-19941-3-61-3-07447-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-781-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07447-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), kurį papildė (b. l. 90–93), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 10-8-JL-3647; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, padarytos 62,50 Lt turtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, padarytos neturtinės žalos po 200 Lt už kiekvieną praėjusį mėnesį nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2014 m. liepos 1 d., iš viso 3 240 Lt, atlyginimą; 4) panaikinti Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2014 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 10-8-S-1082; 5) įpareigoti Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrių vykdyti G. A. ir J. G. 2014 m. liepos 11 d. pareiškime nurodytus prašymus, t. y. G. A. 2013 m. sausio 25 d. Licencijavimo skyriui pateiktą ginklą – dujinį revolverį ME38 Compact G, kal. 380, Nr. 019506, registruoti J. G. vardu. Taip pat prašė jo naudai priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodė, kad Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. 10-8-JL-3647 yra neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas. Pakartotinai nagrinėdami pareiškėjo prašymą dėl leidimo ginklui išdavimo, Vilniaus AVPK pareigūnai nustatė naujas priežastis, dėl kurių leidimas pareiškėjui negali būti išduotas, nors tokių priežasčių nebuvo nustatę, priimdami pirminį 2013 m. vasario 25 d. sprendimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos, nes per trejus metus ne mažiau kaip du kartus padarė administracinius tesės pažeidimus, būdamas neblaivus.

Nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes dėl 2013 m. balandžio 20 d. padaryto administracinio teisės pažeidimo pareiškėjas kaltu pripažintas tik neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi. Vadinasi, iki ginčijamo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo priėmimo pareiškėjas buvo padaręs tik vieną administracinį teisės pažeidimą. Pareiškėjo atžvilgiu Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos taikytos nepagrįstai, nes sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neatitiko 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto reikalavimų.

Laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas turėjo teisę gauti leidimą ginklui. Nuo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo priėmimo iki 2014 m. liepos 1 d., kai baigėsi terminas užregistruoti iki 2011 m. kovo 1 d. įsigytus ginklus, pareiškėjas turėjo teisę disponuoti jam priklausančiu ginklu, tačiau Vilniaus AVPK pareigūnai atsisakė jį jam grąžinti. Atsisakymo motyvai pareiškėjui nėra suprantami. Dėl tokių neteisėtų Vilniaus AVPK pareigūnų veiksmų ir sprendimų pareiškėjas ne tik patyrė žalą, bet ir prarado teisę į savigyną.

Turtinę žalą sudaro 52 Lt už kuro išlaidas, vykstant į Vilniaus AVPK, 8,50 Lt už leidimui gauti reikalingus medicininius dokumentus ir 2 Lt už komisinį mokestį, mokant žyminį mokestį, iš viso 62,50 Lt. Neturtinę 3 240,00 Lt žalą sudaro po 200 Lt už kiekvieną mėnesį nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2014 m. liepos 1 d., kai dėl valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų pareiškėjas negalėjo disponuoti ginklu. Pareiškėjas pabrėžė, kad siekė išvengti žalos ir 2014 m. liepos 11 d. raštu kreipėsi į Vilniaus AVPK Licencijavimo skyrių, siekdamas, kad ginklas būtų įregistruotas kito asmens vardu.

Vilniaus AVPK 2014 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 10-8-S-1082 atsisakė tai padaryti, tačiau nenurodė jokių atsisakymo motyvų ir pagrindų.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 19–21, 102–104) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad, nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo registruoti iki 2011 m. kovo 1 d. įsigytą ginklą ir gauti leidimą jį nešiotis, buvo nustatyta, jog G. A. neatitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto reikalavimų, nes per paskutinius trejus metus, būdamas neblaivus, padarė du administracinius teisės pažeidimus. Atlikdami patikrinimą, Vilniaus AVPK pareigūnai naudojosi Policijos informacinės sistemos Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registru, kuriame informacijos apie tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimas yra apskųstas Vilniaus apygardos teismui nebuvo. Sprendimas priimtas remiantis tokia informacija, kokią atsakovas turėjo. Nepaisant to, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismas neskundžiama nutartimi pripažino pareiškėją pažeidus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 178 straipsnio 1 dalies nuostatas, neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto reikalavimų. C kategorijos revolverį ME38 COMPACT G, Nr. 019506 registruoti pateikė G. A., todėl, pagal Įstatymo 35 straipsnio nuostatas, atsakovas neturėjo pagrindo ginklą registruoti kito asmens vardu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimu (b. l. 111-116) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 25 d. Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui pateikė prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti ginklus ir registruoti dujinį pistoletą (revolverį), senovinį ginklą ar nedidelės galios ginklą, įsigytą iki 2011 m. kovo 1 d. (bylos Nr. I-2800-789/2013, l. 86). Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrius, išnagrinėjęs prašymą, 2013 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. 10-8-JL-688 atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir nusprendė neregistruoti dujinio pistoleto (revolverio), senovinio ginklo ar nedidelės galios ginklo, įsigyto iki 2011 m. kovo 1 d., pateiktą nedidelės galios revolverį realizuoti įstatymu nustatyta tvarka (bylos Nr. I-2800-789/2013 l. 9).

Nesutikdamas su priimtu sprendimu, G. A. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2800-789/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. priimtu sprendimu nusprendė panaikinti Vilniaus AVPK 2013 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 10-8-JL-688 „Atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ginklus“ ir įpareigojo Vilniaus AVPK pareiškėjo 2013 m. sausio 25 d. prašymą išnagrinėti iš naujo (bylos Nr. I-2800-789/2013 l. 152–157). Teismo sprendimas įsiteisėjo 2013 m. spalio 11 d.

Vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrius iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo 2013 m. sausio 25 d. prašymą ir ginčijamu 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. 10-8-JL-3647 neišdavė pareiškėjui leidimo įsigyti ir laikyti ginklus, taip pat pasiūlė mažos galios revolverį ME 38 Compact G, 9 mm, Nr. 019506, įstatymu nustatyta tvarka, realizuoti, perdirbti į visiškai netinkamą naudoti arba neatlygintinai perduoti Ginklų fondui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sunaikinti (b. l. 7–8).

Iš ginčijamo sprendimo turinio teismas nustatė, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatomis, nustatančiomis, kad B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos, t. y. ir asmuo, kuris per pastaruosius trejus metus ne mažiau kaip du kartus padarė administracinius teisės pažeidimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Šias išvadas Vilniaus AVPK pagrindė atlikto tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad: G. A. 2012 m. gegužės 26 d., būdamas neblaivus (2,95 promilės), padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 straipsnyje, už kurį jam buvo paskirta administracinė nuobauda, kuri Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartimi palikta galioti nepakeista; G. A. 2013 m. balandžio 20 d., būdamas neblaivus (2,42 promilės), padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 178 straipsnyje, už kurį jam buvo paskirta administracinė nuobauda – 50 Lt bauda, kuri Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi palikta galioti nepakeista.

Pareiškėjas neneigia, kad 2012–2013 m. padarė du administracinius teisės pažeidimus, būdamas neblaivus, tačiau ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia tuo, kad jo priėmimo metu, t. y. 2013 m. lapkričio 4 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimas nebuvo įsiteisėjęs, kadangi apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta tik 2013 m. lapkričio 11 d., todėl negalėjo būti konstatuota, kad jis padarė du administracinius teisės pažeidimus. Teismui pateiktame atsiliepime atsakovas paaiškino, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi Policijos informacinės sistemos Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenimis, kuriame informacijos apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimo apskundimą nebuvo.

Šioms aplinkybėms patvirtinti atsakovas pateikė teismui Policijos informacinės sistemos Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro išrašą (b. l. 24–26), iš kurio matyti, kad duomenų apie tai, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka, Vilniaus AVPK neturėjo. Pažymėta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimas buvo paliktas galioti nepakeistas, o pareiškėjo G. A. apeliacinis skundas atmestas.

Vadinasi, galutiniu teismo sprendimu buvo pripažinta, kad 2013 m. balandžio 20 d. G. A., būdamas neblaivus, padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 178 straipsnyje. Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą kaip nepagrįstus atmesti pareiškėjo argumentus, kad leidimas įsigyti ir laikyti ginklus jam neišduotas nepagrįstai. Pareiškėjas apskundė Vilniaus AVPK 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą, todėl susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikacija iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nėra baigta.

Bylą nagrinėjant teisme, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimas buvo įsiteisėjęs, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nes per paskutinius trejus metus, būdamas neblaivus, padarė du administracinius teisės pažeidimus. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nors ginčijamo sprendimo priėmimo metu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimas nebuvo įsiteisėjęs, tai nesudaro pagrindo Vilniaus AVPK 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą pripažinti neteisėtu, nes neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto reikalavimų.

Teismas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais, kad Vilniaus AVPK, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo 2013 m. sausio 25 d. prašymą, neturėjo teisinio pagrindo sprendimą priimti remdamasis kitu teisiniu ir faktiniu pagrindu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu panaikino Vilniaus AVPK 2013 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 10-8-JL-688 „Atsisakyti išduoti leidimą įsigyti ginklus“ ir įpareigojo Vilniaus AVPK pareiškėjo 2013 m. sausio 25 d. prašymą išnagrinėti iš naujo (bylos Nr. I-2800-789/2013 l. 152–157). Vykdydamas teismo sprendimą, atsakovas privalėjo visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas reikšmingas aplinkybes ir, nustatęs, kad asmuo neatitinka Įstatymo reikalavimų, turėjo teisėtą pagrindą priimti neigiamą sprendimą. Vilniaus AVPK 2013 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. 10-8-JL-688 teismo buvo panaikintas, todėl jame nustatytos aplinkybės atsakovo nesaistė.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą teismas pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog teismas nenustatė, kad 2013 m. lapkričio 4 d. Vilniaus AVPK sprendimas yra neteisėtas, ir priešingai, konstatavo, kad pareiškėjui leidimas įsigyti ir laikyti ginklus neišduotas pagrįstai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas pasirinko savo teisių realizavimo būdą ir terminą, t. y. pats nusprendė dėl leidimo gavimo kreiptis 2013 m. sausio 25 d., t. y. likus beveik metams iki termino leidimui gauti pabaigos. Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą iš esmės nustatė tik formalų Vilniaus AVPK 2013 m. vasario 25 d. sprendimo neteisėtumą, todėl įpareigojo pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklą atsakovas pareiškėjui neišdavė pagrįstai, nes jis neatitinka Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 11 punkto reikalavimų. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį (2012 m. birželio 29 d. redakcija Nr. XI-2156), pareiškėjas turėjo teisę iki nustatyto termino nešiotis ginklą be leidimo, tačiau, kaip minėta anksčiau, pats pasirinko savo teisių realizavimo būdą ir į atsakovą kreipėsi 2013 m. sausio 25 d. Be to, teismas pažymėjo, kad terminas kreiptis dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, įsigytus iki 2011 m. kovo 1 d., iki 2014 m. liepos 1 d. buvo pratęstas ne atsakovo, o įstatymų leidėjo. Nurodyti argumentai sudarė pagrindą konstatuoti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2014 m. liepos 1 d. pareiškėjas neturėjo teisės disponuoti ginklu, nes buvo nagrinėjamas jo prašymas dėl leidimo išdavimo ir nustatyta, kad jis neatitinka Įstatymo reikalavimų, todėl leidimas neišduotas.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 5-V-154 patvirtinto Prašymų dėl leidimų laikyti ar nešiotis dujinius pistoletus (revolverius), senovinius ginklus, šaunamuosius ginklus, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, tačiau joms nepriskiriami dėl nedidelės nukaunamosios galios, ir kurių sviedinio kinetinė energija yra 2,5–7,5 J, įsigytų iki 2011 m. kovo 1 d., pateikimo, ginklų tinkamumo naudoti nustatymo, registravimo ir leidimų išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5 ir 15 punktų nuostatos vienareikšmiškai tvirtina, kad asmuo, pateikęs prašymą įregistruoti ginklą, privalo jį pateikti teritorinei policijos įstaigai, o ginklas prašymą padavusiam asmeniui gali būti grąžinamas tik, jei jis yra tinkamas naudoti ir asmeniui išduodamas leidimas jį laikyti (nešiotis). Kol nebuvo priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) jo pateiktą mažos galios revolverį ME 38 Compact G Nr. 019506, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo grąžinti jį pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad atsakovas, negrąžindamas pareiškėjui ginklo, veikė vadovaudamasis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl jo veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais. Vadinasi, Lietuvos valstybei civilinė atsakomybė negali kilti.

Nurodytas teisinis reglamentavimas sudarė pagrindą kaip nepagrįstus atmesti ir pareiškėjo reikalavimus panaikinti Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus 2014 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 10-8-S-1082 bei įpareigoti Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyrių vykdyti G. A. ir J. G. 2014 m. liepos 11 d. pareiškime nurodytus prašymus, t. y. G. A. 2013 m. sausio 25 d. Licencijavimo skyriui pateiktą ginklą – dujinį revolverį ME 38 Compact G, kal. 380, Nr. 019506, registruoti J. G. vardu. Pareiškėjui negavus leidimo laikyti (nešiotis) ginklo, jis turėjo būti realizuotas per subjektą, turintį teisę prekiauti atitinkamais ginklais. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo registruoti pareiškėjo pateikto ginklo kito asmens vardu. Be to, atkreiptas dėmesys, kad prašymas registruoti ginklą kito asmens vardu, Vilniaus AVPK buvo pateiktas pasibaigus ginklų įregistravimo ir leidimų gavimo terminui, t. y. po 2014 m. liepos 1 d. Ginklų realizavimo tvarka nustatyta Įstatymo 41 straipsnyje ir pareiškėjui išaiškinta ginčijamame 2014 m. liepos 12 d. sprendime Nr. 10-8-S-1082.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas netenkintas, teismas neturėjo pagrindo priteisti jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. Pareiškėjas G. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 118-121), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Panaikinus sprendimą išspręsti klausimą dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo išlaidų atlyginimo (žyminis mokestis 50 Lt + 2 Lt mokestis už žyminį mokestį, iš viso 52 Lt) pareiškėjo naudai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Remiantis tuo, kad 2 kartus per pastaruosius 3 metus pareiškėjas buvo padaręs atitinkamus teisės pažeidimus, Vilniaus AVPK Licencijavimo skyrius neišdavė leidimo ir negrąžino ginklo, nors iki Vilniaus AVPK Licencijavimo skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 10-8-JL-3647 priėmimo pareiškėjas buvo padaręs tik vieną atitinkamą teisės pažeidimą, kadangi tik 2013 m. lapkričio 11 d. neskundžiama teismo nutartimi pareiškėjas pripažintas padaręs teisės pažeidimą dėl galimo, antro, 2013 m. balandžio 20 d. teisės pažeidimo. Vilniaus AVPK Licencijavimo skyrius nurodo, kad priimdamas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 10-8-JL-3647 rėmėsi Policijos informacinės sistemos Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenimis, kuriame informacijos apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarties apskundimą nebuvo. Pirmosios instancijos teismas palaikė tokią poziciją, patvirtindamas, kad pateiktame teismui policijos dokumente, Policijos informacinės sistemos Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registre, duomenų, kad administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka, atsakovas neturėjo. Tuomet kyla klausimai, kas yra atsakingas ir kas turi užtikrinti Policijos informacinės sistemos Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenų tikrumą, išsamumą ir tikslumą. Kas kaltas, kad Vilniaus AVPK Licencijavimo skyrius vadovavosi neišsamiais duomenimis, kuriais remiantis buvo priimti žalą keliantys sprendimai. Kas nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir kas už neteisėtus veiksmus atsako. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad bylą nagrinėjant teisme, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis buvo įsiteisėjusi, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas Įstatymo prasme nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pareiškėjas neneigia, kad šiuo metu nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, sutinka, kad 2013 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi tapo priekaištingos reputacijos asmeniu. Tačiau iki 2013 m. lapkričio 11 d. buvo nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir Vilniaus AVPK Licencijavimo skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 10-8-JL-3647 priėmimo dieną buvo nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Šiuo atveju teismas privalėjo atsižvelgti į nekaltumo prezumpciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendė leidimo ginklui neišdavimo ir kitus susijusius klausimus dabartimi ir motyvavo dabarties, esamais apribojimais, sankcijomis, o ne tuo metu, to meto aplinkybėmis. Vien tik šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintinas. Pareiškėjo skundo esmė ne ta, jis neprašė Vilniaus AVPK Licencijavimo skyrių įpareigoti šiuo metu išduoti leidimą ginklui, ši tema kai kuriam laikui baigta, kol baigsis apribojimai.

Pareiškėjas turėjo pagal įstatymą gauti tam tikru laiku tam tikrą paslaugą, bet negavo ir šiam laikotarpiui yra padaryta žala. Pagal įstatymą, nuo pirmojo pareiškėjo prašymo pateikimo, nuo 2013 m. vasario 25 d. turėjo būti išduotas leidimas ginklui ir registruotas ginklas, o 2013 m. lapkričio 11 d. pareiškėjui tapus priekaištingos reputacijos asmeniu, jis atimtas trejiems metams Įstatymo 2 dalies 12 punkto pagrindais. Nepaisant to, neteisėtai, be jokio kompensavimo mechanizmo, neatlygintinai buvo paimtas ir negrąžintas pareiškėjo legaliai įsigytas daiktas (ginklas), taip padaryta turtinė ir neturtinė žala.

Atsakovo Licencijavimo skyriaus neteisėti veiksmai yra nustatyti ir įrodyti įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu dėl pirmojo Vilniaus AVPK Licencijavimo skyriaus 2013 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 10-8-JL-688. Tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė, nematė neteisėtų veiksmų nei dėl pirmojo neteisėto Licencijavimo skyriaus 2013 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 10-8-JL-688, nei dėl antrojo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 10-8-JL-3647. Net nesprendė klausimo dėl neteisėtų veiksmų, ar buvo žala padaryta, ar ne.

Įsiteisėjusiame 2013 m. rugsėjo 26 d. teismo sprendime turtinės ir neturtinės žalos klausimas nebuvo sprendžiamas, nes nebuvo pasibaigęs leidimo ginklui išdavimo ginčo procesas, tam tikras terminas, o tapus laikinai priekaištingam asmeniui, jis yra baigtas. Ir klausimas dėl padarytos žalos neteisėtais veiksmai turėjo būti sprendžiamas.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 126–128) prašo jį atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus pareigūnai, atlikdami asmenų, pateikusių prašymus, susijusius su leidimu įsigyti civilinėje apyvartoje esančius ginklus, patikrinimą, naudojasi Policijos informacinės sistemos registrais. Nagrinėjamu atveju, pareigūnai nustatė pareiškėjo pažeidimus, naudodamiesi Policijos informacinės sistemos Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registru, o būtent patikrinimas buvo atliktas 2013 m. spalio 30 d. ir, kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo ROIK Nr. 07-13-7470424, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą palikti nutarimą skirti pareiškėjui administracinę nuobaudą pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį nepakeistą ir skundo netenkinti. Informacijos apie Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutarimo apskundimą Vilniaus apygardos teismui registre pateikta nebuvo, pats pareiškėjas tokios informacijos Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus pareigūnams nepateikė. Tokiu būdu, Vilniaus AVPK sprendimas buvo priimtas esant tokiai informacijai, kuri buvo pateikta Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registrui prašymo nagrinėjimo metu. Taigi, nagrinėjant G. A. prašymą dėl neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus ir dujinio revolverio ME 38 COMPACT G, Nr. 019506 grąžinimo, neginčijamai nustatyta, kad G. A. per pastaruosius 3 metus 2 kartus padarė administracinius teisės pažeidimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Iš Įstatymo teisės normų matyti, kad reikalavimas neišduoti neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, esant nagrinėjamai sąlygai, išreikštas imperatyvia forma, nesuteikiant kompetentingam viešojo administravimo subjektui teisės priimti kitokio pobūdžio sprendimo.

2. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 5 dalį draudžiama įsigyti ginklus, šaudmenis, jų dalis, ginklų priedelius, išskyrus šaltuosius D kategorijos ginklus, iš subjektų, kurie neturi teisės verstis ginklų, šaudmenų, jų dalių, ginklų priedelių prekyba ar ginklų, šaudmenų, jų dalių, ginklų priedelių prekybos tarpininko veikla, o pagal Įstatymo 32 straipsnio 5 dalį asmuo gali parduoti teisėtai jam priklausantį A, B ar C kategorijos ginklą tik per subjektą, turintį teisę prekiauti atitinkamos kategorijos ginklais. Kadangi pareiškėjas nustatyta tvarka asmeniškai pateikė registruoti C kategorijos revolverį ME 38 COMPACT G, Nr. 019506, tai būtent jam, kaip pateikusiam ginklą asmeniui, siūloma (negavus neterminuoto leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus) atlikti įstatymų numatytas procedūras dėl pateikto ginklo (viena iš procedūros – ginklo realizavimas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 12 d. nutarime, aiškindamas Įstatymo nuostatas, yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Pabrėžtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam ginčo santykių kvalifikavimui. Todėl, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo motyvų, o tik, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

Pareiškėjas, apeliaciniu skundu prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, savo poziciją grindžia tuo, kad iki atsakovo Vilniaus AVPK Licencijavimo skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 10-8-JL-3647 priėmimo buvo nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi tik po 2013 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, palikus galioti administracinę nuobaudą už administracinio teisės pažeidimo padarymą, jis tapo priekaištingos reputacijos asmeniu. Todėl iki minėtos teismo nutarties įsiteisėjimo atsakovas negalėjo grįsti savo sprendimo aplinkybe, kad pareiškėjas yra padaręs du administracinius teisės pažeidimus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos. Šio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 11 punktu nustatyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris per pastaruosius 3 metus ne mažiau kaip 2 kartus padarė administracinius teisės pažeidimus, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.

Pažymos apie padarytus administracinius teisės pažeidimus patvirtina, kad pareiškėjas apsvaigęs padarė administracinius pažeidimus ir buvo baustas baudomis 2012 m. rugpjūčio 24 d. pagal ATPK 174 straipsnį ir 2013 m. balandžio 30 d. pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį (b. l. 24–29). Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 11 punktu nustatyta sąlyga „padaręs pažeidimą“ nėra siejama su papildomomis teisinėmis pasekmėmis ir nepriekaištingos reputacijos vertinimui pagal minėta teisinį reguliavimą pakanka fakto, kad nutarimu skirti nuobaudą konstatuota, kad asmuo padarė administracinį teisės pažeidimą apsvaigęs. Todėl atsakovas, būdamas atsakingas už ginklų ir šaudmenų kontrolę, įgyvendindamas Įstatymo 1 straipsnio nustatytą tikslą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, privalėjo nedelsiant reaguoti į ginklų įsigijimo ir turėjimo ribojimo pagrindus bei operatyviai priimti sprendimą ribojantį asmens teisę į ginklo įsigijimą ir turėjimą, įvertinęs aplinkybes išduoti (ar neišduoti) leidimą ginklui, nustatytas sprendimo priėmimo metu ir nesibaigus ginčui dėl paskirtos nuobaudos administracinio teisės pažeidimo byloje.

Išnykus aplinkybėms, turinčioms neigiamą reikšmę nepriekaištingai reputacijai, asmuo turi teisę iš naujo kreiptis į instituciją dėl leidimo ginklui išdavimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, priimtas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, teisingai taikė teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius, todėl 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. 10-8-JL-3647 yra teisėtas bei pagrįstas.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pažymėtina, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnį atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

Pripažinus, kad atsakovas priimdamas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 10-8-JL-3647 veikė teisėtai, todėl jis neprivalo atlyginti pareiškėjo prašomos turtinės ir neturtinės žalos susijusios su neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 30 d., kuomet pareiškėjas buvo nubaustas už antrą administracinį teisės pažeidimą ir kada paaiškėjo pagrindas riboti tokią teisę, iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos.

Už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. sąlygų ribojančių ginklo išdavimą nebuvo ir tai nustatė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2800-789/2013). Teismas žalos atlyginimo klausimą šioje byloje išsprendė netenkindamas pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl šalys negali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 96 str. 4 d.). Taigi nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė