2016-04-12 Nr. AB-8054-3-63-3-00042-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-823-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00042-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–4), kurį patikslino (b. l. 10), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK, atsakovo atstovas), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Plungės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Areštinė) nuo 2007 iki 2012 metų periodiškai buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimų, prilygstančiomis žmogaus kankinimui. Areštinės kamerų sąlygos neatitiko higienos reikalavimų: kamerose nebuvo lovų, tik gultai, nebuvo kėdžių ir stalų, todėl valgyti galėjo tik laikydamas lėkštę arba padėjęs ją ant gulto, langas uždengtas skardos lakštu, į kamerą nepatekdavo dienos šviesa, nebuvo ventiliacijos, neįrengtas sanitarinis mazgas ir šilto vandens sistema, kameroje buvo parazitų, drėgna, pastato konstrukcijose buvo asbesto. Pasivaikščioti pareiškėjas galėjo tik po pusę valandos, neleisti ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais. Maisto porcijos mažos, apie 1000–1200 kcal energetinės vertės, o gauti maisto siuntų iš šeimos narių nebuvo leidžiama. Taip pat nebuvo neleidžiama turėti šiltų apklotų, švarios patalynės, muzikinio centro, kompiuterio. Kamerose rūkantys asmenys laikyti kartu su nerūkančiais. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių nežmoniškų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė žiauriu elgesiu su juo, sveikatos sutrikimais, ligomis, dvasiniu sukrėtimu, depresija ir nepatogumais.

Pareiškėjo teigimu, anksčiau kreiptis į teismą jis negalėjo, nes kol į lietuvių kalbą nebuvo išversti Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, jis nesuvokė savo teisių pažeidimo, be to, pareigūnai jam nuolat grasino, kad pasiskundęs gaus nuobaudą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas prašė teismo netaikyti senaties.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 17–20) Klaipėdos AVPK prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje ir 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį, o dėl pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 10 d. prašė teismo konstatuoti jo teisių pažeidimo faktą, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmesti.

Atsakovo atstovas iš dalies sutiko su pareiškėjo teiginiais dėl jo laikymo sąlygų Plungės rajono policijos komisariato (toliau – ir Plungės r. PK) areštinėje neatitikimo higienos normų reikalavimų. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Areštinėje buvo įdėti plastikiniai langai su orlaidėmis, įrengta vėdinimo sistema. Areštinėje yra bendras tualetas, dušas su karštu vandeniu, kuriame nuteistieji gali maudytis du kartus per dieną. Kamerose periodiškai atliekama dezinfekcija. Įrengti mediniai gultai, kiekvienam laikomam asmeniui išduodamas čiužinys, pagalvė, antklodė, rankšluosčiai, leidžiama turėti savo antklodes, kompiuterius, muzikinius centrus. Telšių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Telšių VSC) 2011 metais atlikęs patikrinimus nenustatė higienos reikalavimų ar maisto kiekio pažeidimų, neužfiksuota parazitų, graužikų. Pasivaikščiojimų ir pasimatymų suteikta tiek, kiek numatyta teisės aktuose, nerūkantys asmenys laikomi atskirai nuo rūkančių, jeigu išreiškia tokį pageidavimą. Apie asbestą pastato konstrukcijose atsakovo atstovas duomenų neturi, nes Areštinės stogo danga yra skardos lakštų.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu (b. l. 45–50) pareiškėjo D. Š. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, už laikotarpį nuo 2007 metų iki 2012 m. sausio 15 d. atmetė, o skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 10 d. patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Plungės rajono policijos komisariato areštinėje sąlygas, bet atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį Nr. A556-150/2011, 2015 m. vasario 11 d. nutartį Nr. A461-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jų taikymas nepriklauso nuo pareiškėjo valios. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises teisme ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį Nr. A662-3116/2011).

Ginčo atveju pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo siejo su laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012 m. vasario 10 d. Aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo priteisimo. Atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas bei į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Plungės r. PK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių galimus pažeidimus turėjo žinoti ir galėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Teismas pažymėjo, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį; pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių ir todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paaiškino, kad apie savo teisių galimus pažeidimus nesuvokė kol į lietuvių kalbą nebuvo išversti EŽTT sprendimai. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų, pirmosios instancijos teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga aplinkybė dėl EŽTT sprendimų išvertimo ar neišvertimo į lietuvių kalbą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Priešingai, aplinkybę, jog pareiškėjas nuo 2007 metų nesikreipė į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teismas vertino įrodančia, kad tuo metu, kai, anot pareiškėjo, buvo pažeidžiamos jo teisės, jis nevertino šių pažeidimų kaip sukeliančių jam tokio masto išgyvenimus ir nepatogumus, kurie galėtų būti vertinti kaip neteisėti valstybės veiksmai, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, o toks suvokimas ir vertinimas nėra susijęs su EŽTT sprendimų išvertimu ar neišvertimu į lietuvių kalbą.

Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų apie ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimą, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį, praleistą Plungės r.

PK areštinėje.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. sausio 15 d. (b. l. 5), atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2012 m. sausio 15 d. žinojo (turėjo ir galėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt daromus pažeidimus, todėl laikytina, kad jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2007 iki 2012 m. sausio 15 d. pareikšti. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas minėtą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Iš Klaipėdos AVPK Plungės r. PK Viešosios policijos skyriaus 2015 m. kovo 12 d. rašto Nr. 30-S-29273 teismas nustatė, kad po 2012 m. sausio 16 d. pareiškėjas Plungės r. PK areštinėje buvo laikytas 2 paras nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 10 d. kameroje Nr. 2, kurios plotas 11,32 kv. m, kartu su kitu asmeniu (b. l. 21–22, 12).

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jo laikymo Plungės r. PK areštinėje laikotarpiu nebuvo užtikrintos higienos normas atitinkančios sąlygos ir pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012, kt.).

Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, Nr. 44558/98).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, Nr. 28524/95).

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad Plungės r. PK areštinė uždaryta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. V-134. Areštinėje 2011 metais atlikti du Telšių visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Telšių VSC) patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad Areštinės įrengimas neatitinka higienos normų ir asmenims, patalpintiems joje, nesudaromos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos: visose areštinės patalpose reikalingas remontas, nes patalpų grindų danga nelygi, nusidėvėjusi, sienų dažai atsilupę, apipeliję; kamerose nėra įrengtų sanitarinių mazgų, praustuvių, lovų; nėra specialaus, atitinkančio reikalavimus pasivaikščiojimo kiemo, nėra asmens sveikatos priežiūros įstaigos (b. l. 11). Minėtus reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos Respublikos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009). Pagal HN 37:2009 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; pagal 48 punktą, patalpose neturi būti pelėsių. Nors byloje nėra duomenų, kad patikrinimai būtų atlikti ir pareiškėjo laikymo Areštinėje laikotarpiu (t. y. 2012 m. vasario 8 d. – 2012 m. vasario 10 d.), tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Telšių VSC 2011 metais atliktų patikrinimų metu nustatytos kai kurios aplinkybės iš esmės sutampa su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Atsakovas atsiliepime pripažino, kad Areštinėje buvo tik bendras tualetas, bendras dušas su karštu vandeniu, įrengtos ne lovos, o gultai, todėl, nepaneigus šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių, teismas vertino, kad minėti pažeidimai iš esmės buvo ir pareiškėjo laikymo Areštinėje metu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius apie netinkamas laikymo sąlygas, laikytina, kad pažeidimai buvo, nepaisant to, jog tokie įrodymai saugomi tik tam tikrą teisės aktais apibrėžtą laiką ir jam suėjus nustatyta tvarka yra sunaikinami (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-804-525/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, tačiau buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o pažeidimai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos konstatavimui. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, tuo tarpu tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Areštinės administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl nepatogumų, susijusių su jo laikymo sąlygomis.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi bei pabrėžė, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį Nr. A756-143/2012, 2015 m. vasario 5d. nutartį Nr. A262-858/2015 ir kt.). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, Nr. 7508/02).

Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, išlaidas, susijusias su valstybės apsauga nuo karinių intervencijų, ir pan.), įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, nedidelę trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus trejiems metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos).

Taip pat teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, kad jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją reikėtų atlyginti pinigais (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį Nr. A662-2009/2013, 2012 m. vasario 15 d. nutartį Nr. A63-1343/2012, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį Nr. A442-1860/2013, 2015 m. vasario 11 d. nutartį Nr. A651-575/2015, 2015 m. vasario 11 d. nutartį Nr. A671-575/2015, 2015 m. kovo 12 d. nutartį Nr. A-301-858/2015 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, įvertindamas jo patirtą neturtinę žalą 50 000 Eur, šios sumos nediferencijuoja pagal patirtos žalos pobūdį, nepagrindžia įrodymais ar objektyviais duomenimis, o dėsto tik bendro pobūdžio teiginius. Įrodymų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ teismas nustatė, kad pareiškėjas yra daug kartų teistas, jo atžvilgiu priimta daug apkaltinamųjų nuosprendžių. Teismo vertinimu, pareiškėjas darydamas nusikalstamas veikas turėjo suvokti, kad bus apribota jo laisvė, jis patirs nemalonių išgyvenimų, susijusių su laisvės atėmimu, tačiau tai negali būti vertinama kaip jo teisių pažeidimas, nes būtent tokia ir yra bausmės paskirtis.

Remdamasis išdėstytais argumentais bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirti išgyvenimai ir neigiamos emocijos šios bylos faktinių aplinkybių kontekste neturi būti įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos AVPK padaryto pažeidimo konstatavimą, laikant pareiškėją 2 paras kamerose, neatitinkančiose kai kurių higienos normų reikalavimų, teismas pripažino pakankama satisfakcija, todėl nusprendė neturtinės žalos atlyginimo pinigais pareiškėjui nepriteisti. Taigi teismas pareiškėjo skundo dalį dėl 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas D. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 57) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, todėl turi būti panaikintas. Pasak apelianto, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.246 str., 6.271 str.) ir visapusiškai bei objektyviai neištyrė byloje surinktų įrodymų, taip pat netinkamai taikė senaties terminą, neatsižvelgdamas į tai, kad iki šiol nėra išverstas į lietuvių kalbą Konvencijos 3 straipsnio aiškinimas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 62) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Klaipėdos AVPK nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Atsakovo nuomone, teismas ištyrė visus byloje pateiktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas 2015 m. sausio 15 d. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad atitinkamais 2007 m.-2012 m. vasario 10 d. Laikotarpio periodais jis buvo laikomas Plungės PK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų suėmimo sąlygų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Plungės PK) neteisėtais veiksmais pareiškėjas nurodė jo laikymą 2007 m.-2012 m. vasario 10 d. laikotarpio atitinkamais periodais neatitinkančiomis higienos normų sąlygomis, taip pat neteisėtai draudžiant turėti kompiuterį, šiltą pledą, ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus, neleidžiant išvykti į namus, apribojimą galimybes tinkamai naudotis dušu, pasivaikščioti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo skundą atmetė. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama, be kita ko, ir į šį įstatymo reikalavimą.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 15 d. pateiktu teismui skundu neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų suėmimo sąlygų prašė už tuos 2007 m.-2012 m. vasario 10 d. laikotarpio periodus, kuriais jis buvo laikomas Plungės PK areštinėje, o atsakovo atstovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senatį už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. sausio 15 d.

Apelianto nuomone teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją nėra pagrindo išvadoms, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nacionalinėje teisėje nustatyta ieškinio senatimi reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Klaipėdos AVPK prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimo daliai dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš suėmimo vykdymo sąlygų Plungės PK areštinėje. Pareiškėjui 2015 m. sausio 15 d. pateiktu teismui skundu pareiškus reikalavimą dėl netinkamų suėmimo vykdymo sąlygų už 2007 m.- 2012 m. vasario 10 d. laikotarpio atitinkamus periodus, teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Taigi nustačius CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų visumą, pareiškėjui gali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas tik už tą laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t.y. už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 15 d. iki 2012 m. vasario 10 d.

Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista Pareiškėjas šioje byloje kreipėsi į teismą praėjus daugiau kaip 3 metams po paskutinio jo laikymo Plungės PK areštinėje epizodo (nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 10 d.). Pareiškėjo nusiskundimai dėl suėmimo vykdymo sąlygų yra tokio pobūdžio, kad pareiškėjas savo teisių galimus pažeidimus kalinimo sąlygų prasme turėjo suvokti tuo metu, kai jie pasireiškė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio spręsti dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. sausio 15 d. pareikšti, nes nei pareiškėjo skunde, nei bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad apie objektyvias senaties termino praleidimo priežastis. Apelianto argumentą esą nesant Konvencijos 3 straipsnio aiškinimo vertimo į lietuvių kalbą jis nežinojo, jog jo teisės pažeidžiamos, teisėjų kolegija vertina kaip abstraktaus pobūdžio, nemotyvuotą bandymą pateisinti senaties termino praleidimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. sausio 15 d. iki 2012 m. vasario 10 d.) pareiškėjas Plungės PK areštinėje buvo laikomas dvi paras (2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. vasario 10 d.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. iki 2012 m. sausio 15 d. taikytina ieškinio senatis, pagrįstai sprendė tik dėl to, ar yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą už pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas Plungės PK areštinėje 2012 m. vasario 8-10 dienomis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad byloje nustatyta aplinkybė, jog Plungės PK areštinė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. vasario 15 d. įsakymu buvo uždaryta atsižvelgiant į Telšių VSC 2011 metais atliktų patikrinimų metu nustatytą neatitikimą kai kuriems HN 37:2009 reikalavimams, šioje byloje yra reikšminga, nes minėtos dvi pareiškėjo laikymo areštinėje dienos yra artimos areštinės uždarymo datai. Kai kurie pareiškėjo nusiskundimai (kamerose neįrengti sanitariniai mazgai, drėgna, buvo įrengti gultai, o ne lovos) buvo nustatyti Telšių VSC atliktų patikrinimų metu. Pagal bylos duomenis pareiškėjas minėtas dvi paras buvo laikomas kameroje Nr.2, kurios plotas 11,32 kv. m, su kitu asmeniu, taigi gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista, tačiau sutiktina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos neatitiko reikalavimų HN 37:2009 reikalavimų aspektais, kad kamerose neturi būti pelėsių, turi būti įrengtos lovos, nustatytus reikalavimus atitinkantis sanitarinis mazgas. Pareiškėjo skundas rašytas apibendrintai už 2007 m. iki 2012 m. sausio 15 d. laikotarpį. Byloje nėra duomenų, kad per minėtas dvi pareiškėjo laikymo Plungės PK areštinėje paras, jo atžvilgiu būtų taikyti kokie nors neteisėti draudimai, ar, be byloje nustatytų, pažeistos kokios nors kitos suėmimo vykdymo sąlygos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami ir dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Taigi neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą;, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).

Nagrinėjamu atveju dėl laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis (2 paros) pažymėtina, kad tai itin trumpas laiko tarpas ir byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas šias dvi paras Plungės PK areštinėje buvo laikomas kai kurių Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, teismas pagrįstai vertino kaip pareiškėjo teisių pažeidimą. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes teismo pripažinimas, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, nepriteisiant kompensacijos pinigais. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė