2022-02-23 Nr. AB-4262-3-61-3-04087-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1313-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04087-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. K. N. (A. S. K. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. K. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. K. N. (A. S. K. N.) (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 21S31972 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 6K-1288 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai, išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą. Gyventi jo gimtojoje šalyje ((duomenys neskelbtini)) yra nesaugu, teroristinė organizacija, (duomenys neskelbtini) kovotojai, pagrobė daug žmonių, (duomenys neskelbtini) engia ir išnaudoja, o jų interesų ir teisių niekas negina. Pareiškėjo ekonominė padėtis kilmės valstybėje buvo tiek bloga, kad jis negalėjo rasti darbo, už kurį būtų mokamas atlygis, todėl neturėjo iš ko gyventi.

3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluotą praktiką, Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytas ir Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše, patvirtintame 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas), numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Jis, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik pareiškėjui. Pažymėjo, kad atsakovui yra žinoma, jog (duomenys neskelbtini) bendruomenės asmenys sunkiai įsidarbina, todėl sudėtinga išsilaikyti finansiškai, dėl išpažįstamos religijos jie susiduria su diskriminacija, visuomenės vengimu ir atstūmimu. Atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) diskriminacija ir nepritapimas kilmės valstybėje yra dėl jų tautinės / religinės priklausomybės, turėjo būti konstatuotas pabėgėlio statuso kriterijaus egzistavimas, kurio pagrindu pareiškėjui turėjo būti suteiktas prieglobstis.

5. Pareiškėjas teigė, kad vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, jog prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Būtent (duomenys neskelbtini), kaip visuomenės grupė, susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl to pareiškėjui gali kilti pagrįsta baimė susidurti su smurtu. Be to, pareiškėjo šeimoje buvo konkretūs atvejai, kai žmonės buvo užpulti ir nužudyti be konkrečios priežasties ir tas užpuolimas buvo siejamas būtent su tuo, jog asmuo buvo (duomenys neskelbtini). Pasak pareiškėjo, į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant jo prašymą.

6. Pareiškėjas nesutiko, kad jis nepagrindė pagrįstos baimės nukentėti ateityje dėl jo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas rėmėsi tarptautinių teismų praktika ir teigė, kad šis Migracijos departamento teiginys prieštarauja pačiai prieglobsčio teisės esmei ir yra nesuderinamas su kertiniais prieglobsčio teisės principais, jog iš asmens, kuris prašosi prieglobsčio, negali būti reikalaujama slėpti savo įsitikinimus ar pažiūras ir tuo argumentuojant teigti, jog asmuo gali saugiai grįžti į savo kilmės valstybę.

7. Pareiškėjas nurodė, kad nors (duomenys neskelbtini) šiuo metu tiesiogiai nevaldo jo gyvenamosios teritorijos, tačiau kontroliuoja pogrindinius susisiekimo tinklus, todėl jo gyvenamoji vietovė yra tiesiogiai jam riziką didinantis veiksnys. Tokia svarbi informacija turėjo būti įvertinta, kadangi pogrindinių tinklų kontroliavimas ir atakų rengimas tebeišlieka rimta ir realia grėsme, dėl kurios pareiškėjas asmeniškai, kaip (duomenys neskelbtini), gali patirti didelę žalą ir tiesioginį smurtą.

8. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti terminą. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, jo pasakojimai visiškai suderinami su kilmės valstybės informacija, jis nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies.

9. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo dalimi dėl papildomos apsaugos nesuteikimo. Mano, kad iš skunde pateiktos informacijos, apklausų metu užfiksuotų duomenų matyti, jog atsakovas nesurinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė jo sveikatai / gyvybei, yra tikimybė, jog išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinęs prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją ir surinktus duomenis apie kilmės valstybę, Migracijos departamentas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

12. Atsakovo nuomone, jis tinkamai įvykdė pareigą surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, atlikto tyrimo metu nenustatė, o ir pats pareiškėjas nenurodė, individualių aplinkybių, padidinančių riziką pareiškėjui patirti beatodairiško smurto veiksmus kilmės valstybėje. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje. Tyrimo metu nerasta informacijos apie tai, kad šiuo metu kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) gresia persekiojimas. Teigė, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Migracijos departamentas Sprendime nėra konstatavęs faktinės aplinkybės, jog siekis įsikurti ekonomiškai stipresnėje šalyje, yra suprantamas bei nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nedaro įtakos tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Kita vertus, pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė ne ekonominėmis priežastimis, o bendra padėtimi kilmės valstybėje. Tyrimo metu, pareiškėjas nenurodė, jog jis negali įsidarbinti, nes yra (duomenys neskelbtini), priešingai apklausos metu, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) dirbo įvairius darbus. Pasak atsakovo, pareiškėjas nepagrindė tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio ir jam pagrįstai nebuvo suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

13. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu taip pat nenustatė, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kiltų realios ir individualios grėsmės tikimybė, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Vertinant pareiškėjo individualias savybes ir tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) provincijoje) remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) 2021 m. sausį parengtomis gairėmis, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nenustatyta, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

14. Atsakovo teigimu, aplinkybes, kurias pareiškėjas nurodė, siekdamas įrodyti tarptautinės apsaugos poreikį, kad (duomenys neskelbtini) yra persekiojami ir diskriminuojami ir tai, kad 2014 metais per (duomenys neskelbtini) teroristinės grupuotės išpuolį prieš (duomenys neskelbtini), tariamai žuvo jo dėdė ir pusbrolis, neįrodo, kad kilmės valstybėje dėl asmens individualių savybių kiltų reali grėsmė ar pareiškėjas būtų persekiojamas. Pažymėjo, kad įvertinus visas šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) bendruomenės narys, atsakovas nenustatė, o pareiškėjas neįrodė, individualių, su pareiškėjo asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad jis, būdamas (duomenys neskelbtini), savo kilmės šalyje susiduria su realia persekiojimo rizika, todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad Migracijos departamentas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai ir tai, kad ginčijamajame Sprendime išvados padarytos subjektyviu pagrindu, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

15. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Šių aplinkybių visuma atsakovui sudarė pagrindą daryti išvadą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (ir prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. S. K. N. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31972 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31972 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 6K-1288 dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamentas ir Komisija, priimdami sprendimus, įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus ir pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo nurodyti argumentai, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš pareiškėjo pasakojimų, šiuo atveju pareiškėjas baiminasi, jog kilmės valstybėje galimai patirs smurtą dėl jo išpažįstamo (duomenys neskelbtini) tikėjimo, taip pat sunkiai surandamo darbo, mažo atlygio už jį. Nors pareiškėjas nėra nurodęs, kad yra patyręs prievartą ar kitus smurto veiksmus dėl išpažįstamo tikėjimo, tačiau jam gresiantį pavojų jis sieja su bendra kilmės valstybės situacija, susijusia su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių tautiečių persekiojimu.

18. Teismas pabrėžė, kad tik teismo posėdyje pareiškėjas papasakojo, jog grėsmė jam kyla dėl tėvo veiklos (prekybos narkotikais, veikimo prieš vyriausybę ir motinos mušimo). Iki tol nei rašytiniame prašyme suteikti prieglobstį, nei apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjas šių aplinkybių nepapasakojo. Apklausos Migracijos departamente metu pareiškėjo buvo klausta, ar jis viską papasakojo, ir jis patvirtino, kad viską. Todėl Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi pareiškėjo rašytiniu prašymu suteikti prieglobstį ir tyrė tas aplinkybes, kurias pareiškėjas pateikė apklausos Migracijos departamente metu. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad apklausos Valstybės sienos apsaugos tarnyboje metu jis minėjo aplinkybes apie savo tėvą. Pareiškėjas pateikė ir rašytinį prašymą Valstybės sienos apsaugos tarnybai – jame nėra nurodyta grėsmė iš tėvo pusės.

19. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo pasakojimas apie sugriautą jo tėvų namą, 2014 metais per (duomenys neskelbtini) teroristinės grupuotės išpuolį prieš (duomenys neskelbtini) tariamai žuvusius jo dėdę ir pusbrolį, neįrodo, kad kilmės valstybėje dėl asmens individualių savybių kiltų reali grėsmė ar pareiškėjas būtų persekiojamas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal pareiškėjo pasakojimą, jis jau pakankamai ilgą laiką gyveno (duomenys neskelbtini) stovykloje, tačiau išvykti iš kilmės valstybės nusprendė būtent 2021 m. Tokio sprendimo priežasčių (kodėl būtent dabar išvyko, kas jam gresia) pareiškėjas negalėjo įvardinti.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Šiuo atveju pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ateityje, kurios nepagrįstos objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, pareiškėjo šiuo aspektu nurodyti motyvai ir paaiškinimai, susiję su baime būti persekiojamam, Migracijos departamento pagrįstai pripažinti kaip nepatvirtinantys objektyvaus baimės faktoriaus. Pareiškėjo pasakojimas yra daugiau abstraktus, jame nėra konkrečios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje buvo kilęs realus pavojus ar toks pavojus realiai gresia. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas pats nurodė, jog jam pavojus kyla dėl bendros situacijos valstybėje, susijusios su (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančiais tautiečiais. Pareiškėjas nenurodė konkrečiai jį persekiojančio ir jam grasinančio subjekto ir jo motyvų, nenurodė, kad kreipėsi apsaugos į kilmės valstybės institucijas, kad išbandė vidinio persikėlimo galimybę.

21. Teismas nurodė, kad nors įvertinus pareiškėjo pasakojimą apie (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų persekiojimą yra tikimybė, jog pareiškėjas teoriškai galėtų susidurti su (duomenys neskelbtini), persekiojančia (duomenys neskelbtini) tikėjimo asmenis, tačiau, atsižvelgiant į bylos medžiagą, negalima vienareikšmiškai teigti, kad ši tikimybė siejama su šiuo metu vykstančiu sistemingu (duomenys neskelbtini) tikėjimą išpažįstančių asmenų diskriminavimu ar asmeniškai su pareiškėju. Tokia išvada, be kita ko, darytina atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas savo baimę grįžti į kilmės valstybę sieja su kolektyvine grėsme, pareiškėjo baimė yra neapibrėžta, hipotetinio pobūdžio, o veiksmai, su kuriais jis tariamai gali susidurti grįžęs į kilmės valstybę, nėra individualizuoti. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nustatyta iš Migracijos departamento surinktos medžiagos, (duomenys neskelbtini) nors ir kontroliavo didelę (duomenys neskelbtini) teritoriją, tačiau 2017 m. gruodžio mėn. buvo paskelbtas jų pralaimėjimas ir nors 2020 m. (duomenys neskelbtini) vėl įgijo daugiau laisvės veikti, tačiau, kaip matyti iš surinktos medžiagos, ši organizacija siekė įsitvirtinti daugiau slėniuose, kalnuose, dykumose ir 2019–2020 metais jų veikla apibūdinama jau daugiau kaip atsitiktinė. Remiantis kilmės valstybės informacija, nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) aktyvumas (duomenys neskelbtini) sumažėjo, grupuotės strateginis pajėgumas yra ribotas.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) provincijoje, kurioje pagal EPPB 2021 m. sausį parengtas gaires beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Nuo 2017 m. (duomenys neskelbtini) teritorijose veikia Tarptautinė migracijos organizacija ir Jungtinių tautų vystymosi programos atstovybė, kurios (duomenys neskelbtini) bendruomenei teikia humanitarinę pagalbą. Šalyje veikia programos, kuriomis siekiama padėti nukentėjusiems (duomenys neskelbtini). Be to, kaip nustatyta iš surinktos medžiagos, iš tarptautinių šaltinių, pareiškėjas nėra priskiriamas prie asmenų, kurie susiduria su padidinta persekiojimo rizika.

23. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo gyvenamoji vieta kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) gubernija) nelaikytina individualiu riziką didinančiu faktoriumi, padidinančiu persekiojimo tikimybę. Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto kilmės valstybėje. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas neįrodė, kad tarp jo padėties, tame tarpe, ir dėl sunkiai randamo darbo, nors pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad dirbo pavienius darbus, tik gaudavo nedidelį atlygi, buvimo (duomenys neskelbtini) ir Įstatymo 86 straipsnyje išvardytų priežasčių yra priežastinis ryšys, todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso.

24. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Migracijos departamento surinktą informaciją apie padėtį gyvenamojoje teritorijoje, kurioje pareiškėjas gyveno ((duomenys neskelbtini) gubernija), taip pat pareiškėjui neįrodžius, kad prieš jį buvo panaudoti smurto veiksmai ar, kad jam grėsmė kyla dėl individualių aplinkybių, taip pat atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas be kliūčių išvyko iš savo kilmės valstybės bei į tai, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjo išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo spręsti apie individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jam galėtų būti suteikta papildoma apsauga, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

25. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą atlikti išsamų jo atvejo tyrimą, surinkti aktualią kilmės valstybės informaciją. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo situaciją, rėmėsi naujausiomis 2021 m. EPPB, kitų tarptautinių organizacijų (JAV valstybės departamento, EASO, Tarptautinės migracijos organizacijos) pateikta informacija dėl smurto lygio (duomenys neskelbtini) regionuose. Atsakovas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui pagal jame nurodytas aplinkybes suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti.

26. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad nebuvo surinkta kilmės valstybės informacija apie gyvenimą (duomenys neskelbtini) stovykloje. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė jam, kaip (duomenys neskelbtini), kylančia grėsme, o ne persekiojimu (duomenys neskelbtini) stovykloje. Nei pareiškėjas, nei jo atstovė nepateikė duomenų, kad būtent (duomenys neskelbtini) stovykloje (duomenys neskelbtini) persekiojami, diskriminuojami, o Migracijos departamentas renka tik pareiškėjo prašymui aktualią kilmės valstybės informaciją.

27. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais jis nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka), X skirsnio nuostatas, reglamentuojančias draudimą atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas arba kuriam buvo panaikintas suteiktas prieglobstis ir kuris buvo grąžintas arba išsiųstas, nustatomas maksimalus 3 metų draudimo atvykti terminas. Kai užsienietis atitinka Tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga (Tvarkos 5 punktas).

28. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Todėl, teismo vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pakeitė Sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, nustatydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Dėl Sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši Sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 30. Pareiškėjas A. S. K. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

31. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas priimtas neįsigilinus į reikšmingas faktines aplinkybes ir formaliai vertinant situaciją, nesilaikant tarptautinių teisės aktų nuostatų prieglobsčio prašytojų atžvilgiu.

32. Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme ir Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Pažymi, kad siekdamas tiksliai įvertinti pareiškėjo baimės pagrįstumą ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą bei praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjai susidurs kilmės valstybėje.

33. Pareiškėjas pastebi, kad nors atsakovas formaliai skundžiamame Sprendime nurodė, jog remiasi naujausia turima informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau tai nėra tiesa, nes Sprendime klaidinančiai nurodoma, jog remiamasi 2021 m. EPPB ataskaita, tačiau jokios nuorodos į šį dokumentą nepateikta. Ši aplinkybė yra itin reikšminga, nes paskutinė EPBP ataskaita apie saugumo situaciją (duomenys neskelbtini) buvo parengta ir paviešinta tik 2020 m. liepos 31 d. Atkreipia dėmesį, kad aktuali naujausia kilmės šalies informacija paneigia nepagrįstas atsakovo išvadas apie saugumo lygį pareiškėjo kilmės šalyje.

34. Pareiškėjas pažymi, kad tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

35. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. vasario 23 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjo skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, užtikrinant jo ir vertėjo į / iš kurdų kalbą dalyvavimą teismo posėdyje.

38. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė būtinumo šiuo atveju skirti žodinį bylos nagrinėjimą, nes bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31972 ir Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 6K-1288 pagrįstumo ir teisėtumo.

41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31972 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 21S31972 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 8 d. sprendimo Nr. 6K-1288 dalį; kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

42. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo.

43. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

44. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

45. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

46. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

47. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

48. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

49. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

50. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

51. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

52. Pareiškėjas paaiškino, kad atvyko į Lietuvos Respubliką, ieškodamas geresnio gyvenimo, nes yra (duomenys neskelbtini), kilmės šalyje jam sunku susirasti darbą, yra diskriminuojamos musulmoniškosios daugumos, tačiau jokių individualių persekiojimą pagrindžiančių aplinkybių nenurodė ir savo pasakojime neindividualizavo, kokia konkrečiai grėsmė jam kyla. Prašyme suteikti prieglobstį ir apklausos metu pareiškėjas nenurodė kitų priežasčių, išskyrus priklausymą (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, dėl kurių jis gali patirti persekiojimą. Kitas aplinkybes, kurias pareiškėjas nurodė tik pirmosios instancijos teisme, teismas laikė neįrodytomis.

53. Iš EPPB 2021 m. sausio mėnesio gairių „Country Guidance Iraq 2021“ (toliau – ir Gairės) matyti, kad ne visiems asmenims, priskiriamiems (duomenys neskelbtini) grupei, kyla tokio pobūdžio grėsmė, kuri reikštų pagrįstą persekiojimo baimę. Grėsmę gali patvirtinti šios aplinkybės: regionas kilmės šalyje (pvz., vietovės, kuriose toliau veikia (duomenys neskelbtini)); asmens dokumentai (jų neturėjimas); lytis ir kt.

54. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad informacijos apie tai, jog (duomenys neskelbtini) vien priklausymas (duomenys neskelbtini) tikėjimui kelia grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

55. Įvertinusi Migracijos departamento Sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės, pareiškėjas grėsmę sieja su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su savo individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su ekonominiais tikslais (negalėjo gauti darbo, sunki finansinė padėtis), o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

56. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

57. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento Sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 p., 99.1 p., 99.1.1–99.1.10 p.). Pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas vadovavosi nenurodytomis Gairėmis yra nepagrįsti. Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę. Iš Migracijos departamento Sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į aplinkybes, nurodytas šios nutarties 53 punkte, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes.

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini) ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, todėl atitinkamai pakeitė Sprendimo dalį ir nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvestinas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių šias pirmosios instancijos teismo išvadas, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl ši sprendimo dalis paliekama nepakeista.

59. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

60. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. K. N. (A. S. K. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė