2013-06-26 Nr. AB-3128-3-61-3-02536-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-286/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02536-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. K. 2012 m. rugsėjo 27 d. išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–3, 22), kuriuo prašė: 1) panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2010 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. 1-24 „Dėl konvojuojamųjų apsaugos plano“ normą, nustatančią nuteistajam vykstant etapu dėvėti pižamą; 2) įpareigoti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas chirurginiu būdu pašalinti (duomenys neskelbtini); 3) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-4085, 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 2S-3971 ir 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 2S-4199; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 7) įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę atvykus etapu leisti nuteistiesiems išsimaudyti duše ir sudaryti tinkamas kalinimo sąlygas, nustatytas teisės aktais dėl laisvės atėmimo vietų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. nutartimi (b. l. 32–35): priėmė pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinės žalos atlyginimą; priėmė pareiškėjo atsisakymą nuo skundo reikalavimo panaikinti Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2010 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. 1-24 „Dėl konvojuojamųjų apsaugos plano“ normą, nustatančią nuteistajam vykstant etapu dėvėti pižamą; laikė nepaduota pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-4085, 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 2S-3971 ir 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 2S-4199, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, neturtinės žalos atlyginimą ir įpareigoti Laisvės atėmimo vietų ligoninę atvykus etapu leisti nuteistiesiems išsimaudyti duše ir sudaryti tinkamas kalinimo sąlygas; atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus įpareigoti VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas chirurginiu būdu pašalinti (duomenys neskelbtini) ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų, neturtinės žalos atlyginimą, kaip nepriskirtiną administracinio teismo kompetencijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 28 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalį, kuria teismas laikė nepaduota pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 27 d. skundo dalį dėl trečio reikalavimo (panaikinti Kalėjimų departamento sprendimus: 2012 m. rugsėjo 11 d. Nr. 2S-4085, 2012 m. rugsėjo 5 d. Nr. 2S-3971, 2012 m. rugsėjo 18 d. Nr. 2S-4199) ir šešto reikalavimo (priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą) ir nutarė perduoti šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.

2013 m. sausio 15 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir nustatė terminą iki 2013 m. sausio 29 d. pašalinti skundo trūkumą – sumokėti 100 Lt žyminį mokestį bei pateikti tai patvirtinančio mokėjimo dokumento originalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 29 d. nutartimi nutarė laikyti nepaduota skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-4085, 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 2S-3971 ir 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 2S-4199, priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nurodė, kad 2012 m. spalio 9 d. nutartyje pareiškėjui išaiškino, jog skundo reikalavimai: panaikinti Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 2S-4085, 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 2S-3971 ir 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 2S-4199 nepriskirtini neapmokestinamų skundų (prašymų) kategorijai, todėl teismui turi būti pateiktas mokėjimo dokumento, patvirtinančio žyminio mokesčio sumokėjimą, originalas arba motyvuotas ir įrodymais pagrįstas prašymas atleisti nuo šio mokesčio sumokėjimo. Pareiškėjo prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartimi buvo atmestas, todėl pareiškėjas įpareigotas sumokėti 100 Lt žyminį mokestį. Per teismo nustatytą terminą pareiškėjas nepateikė mokėjimo dokumento, patvirtinančio 100 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą, originalo. Iš 2013 m. sausio 24 d. teisme gauto skundo tikslinimo teismas nustatė, kad pareiškėjas atsisako mokėti žyminį mokestį, motyvuodamas tuo, kad jam skiriama valstybės parama ar pašalpos nelaikytinos individualiu turtu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas atsisakė pašalinti teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartyje nurodytus skundo trūkumus, skundo, teisme gauto 2012 m. spalio 3 d., dalį, kuria prašoma panaikinti Kalėjimų departamento sprendimus bei iš šios institucijos priteisti neturtinę žalą teismas nutarė laikyti nepaduota.

III. Pareiškėjas V. K. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį ir įpareigoti teismą priimti visus pareiškėjo skundo reikalavimus.

Atskirajame skunde pažymi, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo nurodęs, jog neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio, nes atlieka bausmę, darbo pajamų, santaupų ar kitokio turto neturi. Teigia, kad Vilniaus bei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimais jam skirta 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba. Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsniu, jis turi teisę kas mėnesį gauti 0,5 MGL dydžio socialinę pašalpą. Teigia, kad negalima nukreipti išieškojimo į asmens gaunamą socialinę pašalpą. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) jam garantuoja teisę kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį, kuria teismas nutarė laikyti nepaduota pareiškėjo skundo dalį dėl Kalėjimų departamento 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. 2S-4085, 2012 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 2S-3971 ir 2012 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 2S-4199 panaikinimo ir neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, priteisimo, nes konstatavo, jog pareiškėjas nepašalino teismo nustatyto skundo trūkumo – nesumokėjo žyminio mokesčio.

Įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atskirajame skunde pareiškėjas kelia ir nutarties, kuria buvo atmestas jo prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą – pareiškėjas teigia, kad jis nepagrįstai neatleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu (ABTĮ 149 str. 1 d.), todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinimas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Tačiau, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, reglamentuoja ABTĮ. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ numato, jog teismui pateikiamas skundas turi atitikti ABTĮ 23, 24, 38 straipsniuose numatytus reikalavimus. Vienas tokių reikalavimų – žyminio mokesčio už paduodamą skundą sumokėjimas (ABTĮ 38 str.).

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo skundas yra apmokestinamas žyminiu mokesčiu (skundo reikalavimai dėl Kalėjimo departamento sprendimų panaikinimo) ir žyminio mokesčio nesumokėjimas yra teisėtas pagrindas laikyti skundą nepaduotu (ABTĮ 37 str. 1 d.). Tačiau ABTĮ 41 straipsnyje nustatyta, jog administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais.

Pareiškėjas teismui buvo pateikęs prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio, prašymą grindė sunkia finansine padėtimi. Tačiau pirmosios instancijos teismas prašymą atmetė, padaręs išvadą, kad pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatytą žyminį mokestį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pinigų apskaitos žiniaraščio duomenis, nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. spalio mėnesį (skundo padavimo metu) gavo 700 Lt pajamų, kurias išleido savo reikmėms; kad pajamų pareiškėjas turėjo tiek iki skundo padavimo, tiek ir vėliau. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie pareiškėjo finansinę padėtį, su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, jog jo laisvė yra apribota, jog neturi pajamų, jog Vilniaus bei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimais jam skirta 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba bei negalimas išieškojimo nukreipimas į socialinę pašalpą, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties ir pripažinti, kad yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad asmens laisvė yra apribota, nesudaro pagrindo asmenį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes vadovaujantis ABTĮ 41 straipsniu, vienintelis teisėtas pagrindas asmenį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra sunki jo finansinė padėtis. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje gavo pajamų ir jomis disponavo ir, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jos buvo pakankamos žyminiam mokesčiui sumokėti. Taip pat pagrindo pareiškėją atleisti nuo žyminio mokesčio šioje administracinėje byloje nesudaro ir tai, kad kitose bylose pareiškėjui yra skirta 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba. Pareiškėjo teiginiai, jog negalimas išieškojimas iš socialinių pašalpų, apskritai nesusiję su jo galimybe sumokėti žyminį mokestį.

Taip pat atmestinas pareiškėjo argumentas, kad laikant jo skundą nepaduotu teismas pažeidė jo konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Kaip buvo pažymėta, teisė į teisminę gynybą turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Akcentuotina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas niekada neatmetė galimybės, jog dėl teisingumo administravimo gali būti nustatyti tam tikri finansiniai ribojimai teisės kreiptis į teismą atžvilgiu (pvz., 2001 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Kreuz v. Lenkija, 2001). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog įvairių procesinių reikalavimų ieškinio turiniui ir formai nustatymas pateisinamas, nes jais siekiama užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą ir operatyvų procesą, todėl formalių procesinių reikalavimų taikymas priimant ieškinį savaime nereiškia teisės kreiptis į teismą pažeidimo (pvz., 2001 m. gegužės 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Z and others v. United Kingdom, Nr. 29392/96).

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo neatleido nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir nustatė terminą trūkumams pašalinti, o šių trūkumų pareiškėjui nepašalinus – pagrįstai laikė dalį pareiškėjo skundo nepaduota, todėl atskiruoju skundu skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė