2021-05-05 Nr. AB-9746-3-65-3-00126-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1252-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00126-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Visagino savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau – ir Ginčų komisija) 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą Nr. 21R4-21 (AG4-12/22-2019) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo išspręstas ginčas su Visagino savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovas, Administracija) dėl piniginės socialinės paramos skyrimo. Pareiškėjas patikslintame skunde (toliau – ir skundas) prašė: 1) panaikinti Ginčų komisijos Sprendimo dalis, kuriomis Administracija įpareigota atlikti veiksmus ir atmesta pareiškėjo skundo dalis (1.1–1.3 p.); 2) įpareigoti Administraciją išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 29 d. prašymą Nr. Pp685 ir Nr. Pp686 (5–6 p.).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. kovo 19 d. kreipėsi į Ginčų komisiją, ginčydamas neteisėtus Administracijos veiksmus ir sprendimus bei prašydamas: 1) panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus (toliau – ir Socialinės paramos skyrius) sprendimą Nr. SocP368 nuo 2019 m. vasario 6 d.; 2) panaikinti Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 649 nuo 2019 m. vasario 6 d.; 3) panaikinti Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. SocP3662 nuo 2018 m. gruodžio 27 d.; 4) panaikinti Socialinės paramos skyriaus sprendimą dėl kompensacijų nuo 2018 gruodžio mėnesio, jei jis egzistuoja ir atsakovo bus pateiktas; 5) panaikinti pareiškėjo prašymą-paraišką Nr. Pp685 Socialinės paramos skyriui nuo 2019 m. sausio 29 d.; 6) įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą-paraišką Nr. Pp686 nuo 2019 m. sausio 29 d. pagal įstatymą; 7) įpareigoti atsakovą atnaujinti Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. SocP3120 nuo 2018 m. spalio 22 d.; 8) įpareigoti atsakovą atnaujinti Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 4357 nuo 2018 m. spalio 22 d.; 9) nustatyti, kad Administracijos padarytas pareiškėjo teisių kompleksinis pažeidimas buvo labai žiaurus.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad Ginčų komisija 2019 m. balandžio 11 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nusprendė: 1) panaikinti Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. SocP3662, 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 5633, 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. SocP368 ir 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. 649; 2) įpareigojo Administraciją spręsti dėl pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašyme-paraiškoje piniginei socialinei paramai gauti Nr. Pp4565 prašymo skirti socialinę pašalpą, būsto šildymo išlaidų kompensaciją, karšto vandens išlaidų kompensaciją ir geriamojo vandens išlaidų kompensaciją už 2018 m. gruodžio mėnesį ir priimti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą; 3) įpareigoti Administraciją priimti Įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo 2019 m. sausio 29 d. prašymo-paraiškos piniginei socialinei paramai gauti Nr. Pp686; 4) kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

4. Pareiškėjas teigė, kad Ginčų komisijos Sprendimas nekonkretus, o Sprendimo dalis, kuria buvo atmesta jo skundo dalis, yra neteisėta ir neteisinga. Pareiškėjas paaiškino, kad jis lankėsi Socialinės paramos skyriaus vedėjos kabinete 2019 m. balandžio 23 d., teiravosi apie Sprendimo vykdymą, tačiau gavo atsakymą, kad Socialinės paramos skyriaus vedėja spręs savarankiškai ir kad pareiškėjas gali apskųsti Sprendimą. Pareiškėjas vertino, kad Visagino savivaldybė pati turėtų imtis priemonių, siekdama panaikinti neteisėtus veiksmus ar sprendimus, tačiau to nedaro.

5. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugsėjo mėnesį jis dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) pagal darbo sutartį, po to kreipėsi į Socialinės paramos skyrių dėl socialinės pašalpos ir kompensacijų skyrimo už 2018 m. spalio–gruodžio mėnesius. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jis gavo darbo užmokestį, todėl jam 3 mėnesius socialinė pašalpa ir kompensacijos nebus skiriamos. Dėl patirto stipraus nervinio sukrėtimo atsirado su nervų sistema susijusių ligų ir pareiškėjas nuo 2018 m. spalio mėnesio yra gydomas. Pareiškėjas 2018 m. spalio 8 d. Socialinės paramos skyriuje pateikė prašymą-paraišką socialinei pašalpai gauti. Socialinės paramos skyrius 2018 m. gruodžio 27 d. ir 2019 m. vasario 6 d. neteisėtai nutraukė socialinių pašalpų ir kompensacijų mokėjimą, taip pažeisdamas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi priimant sprendimą nutraukti socialinių pašalpų ir kompensacijų mokėjimą buvo atsižvelgta į tai, jog buvęs darbdavys sumokėjo kompensaciją už priverstinį pravaikštos laiką, nors pagal minėtą įstatymo normą skiriant socialinės išmokas ir kompensacijas į tai neturi būti atsižvelgiama.

6. Pareiškėjas teigė, kad Ginčų komisija Sprendimu diskriminavo pareiškėją dėl tautybės, rėmėsi neegzistuojančiais dokumentais, išgalvojo nesančią informaciją. Pareiškėjas nurodė, jog informaciją apie gautas pajamas Visagino savivaldybei pateikė laiku, tačiau atsakovas visaip bandė nuslėpti šios informacijos gavimo savalaikiškumą ir Ginčų komisijai pateikė dokumentą, kuriame nurodyta kita suma. Pareiškėjas Ginčų komisijai pateikė didelį medicininių dokumentų paketą, kuriais remdamasis teigė, kad pateikdamas 2019 m. sausio 29 d. paraišką-prašymą Nr. Pp685, vartojo vaistus, dėl kurių negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Dėl šios priežasties nurodytas prašymas-paraiška neatspindi pareiškėjo tikrosios valios. Pareiškėjas nurodė, jog 2018 m. gruodžio 27 d. jis buvo išbrauktas iš Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) bedarbių sąrašų, todėl atsakovas priėmė sprendimą dėl socialinių išmokų ir kompensacijų mokėjimo nutraukimo. Pareiškėjas po mėnesio vėl buvo įtrauktas į bedarbių sąrašą, tačiau Socialinės paramos skyrius nenorėjo grąžinti pinigų, kurių jis negavo.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad Visagino savivaldybė asmenims, siunčiamiems atlikti visuomenei naudingus darbus ir taip atidirbti už socialines išmokas, neišduoda darbo drabužių ir avalynės, neaprūpina maistu, o tai laikytina darbu vergovės sąlygomis. Ginčų komisija atsisakė Administracijos veiksmus pripažinti žiauriais, nors vergystė yra visuotinai draudžiama. Pareiškėjas vertino, kad Ginčų komisijos Sprendimas įteisina darbą vergovės sąlygomis, todėl yra neteisėtas. Pareiškėjas yra siunčiamas atlikti socialiai naudingą darbą 80 val., nors visuomenei naudingos veiklos trukmė negali viršyti 40 val. Administracija nuolat piktnaudžiavo, naudojo neteisėtus metodus, laiku neišmokėdavo sergančiam pareiškėjui socialinių išmokų.

8. Atsakovas Visagino savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką Nr. 4565 piniginei socialinei paramai (socialinei pašalpai ir kompensacijoms) gauti už 2018 m. spalio–gruodžio mėnesius. Pareiškėjui 2018 m. spalio 8 d. buvo išduotas siuntimas Nr. Svd-576 atlikti visuomenei naudingą veiklą Visagino socialinių paslaugų centre. Gavus informaciją, kad pareiškėjas atliko visuomenei naudingą veiklą, 2018 m. spalio 22 d. buvo priimtas sprendimas Nr. SocP3120 skirti 2018 m. spalio–gruodžio mėnesiams socialinę pašalpą, 2018 m. spalio 22 d. – sprendimas Nr. 4357 dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas 2018 m. spalio–gruodžio mėnesiams nustatymo. Pareiškėjo pajamos buvo apskaičiuotos, vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 19 straipsnio 2 dalimi, t. y. pagal kreipimosi mėnesį gautas pajamas. Gavus iš Užimtumo tarnybos duomenų bazės informaciją, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 17 d. darbo paiešką nutraukė be teisės registruotis 6 mėnesius, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi, 2018 m. gruodžio 27 d. buvo priimtas sprendimas Nr. SocP3662 nutraukti socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2018 m. gruodžio 1 d. Atsakovas teigė, kad Socialinės paramos skyriui nebuvo žinoma, jog 2018 m. lapkričio mėnesį pasikeitė pareiškėjo materialinė padėtis dėl 1 237,63 Eur išmokėto darbo užmokesčio už 2018 m. liepos–lapkričio mėnesius. Įstatymo 25 straipsnio 3 punktas numato prievolę piniginę paramą gaunantiems asmenis per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Pareiškėjui 2018 m. spalio 1 d. buvo išduotas informacinis lapelis su informacija, kurią būtina žinoti pareiškėjui, todėl pareiškėjas iki 2018 m. gruodžio 22 d. privalėjo pateikti Socialinės paramos skyriui informaciją apie 2018 m. lapkričio 22 d. gautas pajamas, tačiau šios prievolės neįvykdė. Socialinės paramos skyriui 2018 m. gruodžio 27 d. nepriėmus sprendimų Nr. SocP3662 ir Nr. 5633 dėl piniginės socialinės paramos nutraukimo, būtų susidariusi piniginės socialinės paramos permoka, kurią pareiškėjas būtų privalėjęs grąžinti arba ji būtų išskaičiuojama (grąžinama) dalimis.

10. Atsakovas nurodė, kad vykdydamas Ginčų komisijos Sprendimą, Administracijos direktorius 2019 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. ĮAP-E-147 „Dėl kai kurių Visagino savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjo sprendimų panaikinimo“ panaikino Socialinės paramos skyriaus 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimus Nr. SocP3662 ir Nr. 5633, 2019 m. vasario 6 d. sprendimus Nr. SocP368 ir Nr. 649. Socialinės paramos skyrius pagal pareiškėjo 2018 m. spalio 1 d. prašymą-paraišką Nr. Pp4565 ir 2019 m. sausio 29 d. prašymą-paraišką Nr. Pp686 priėmė naujus sprendimus dėl socialinių pašalpų ir kompensacijų skyrimo. Apie Ginčų komisijos Sprendimo įvykdymą pareiškėjas buvo informuotas raštu „Dėl socialinių išmokų mokėjimo“.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas yra dažnas Administracijos lankytojas. Tuo metu, kai būna nagrinėjamas pareiškėjo prašymas ar vykdoma kita administracinė procedūra, kuria jis būna suinteresuotas, pareiškėjas periodiškai skambina į Administraciją arba lankosi kelių atsakingų darbuotojų kabinetuose. Pareiškėjui žodžiu ir telefonu atsakoma į jam rūpimus klausimus, apie priimtus Socialinės paramos skyriaus sprendimus pareiškėjas informuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal pareiškėjo skundus buvo pradėti nagrinėti Socialinės paramos skyriaus ir jo vedėjos veiksmai, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, kiti klientai dėl Socialinės paramos skyriaus darbo kokybės nusiskundimų neturėjo. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo skundai dėl Visagino savivaldybės darbuotojų veiksmų, kreipimaisi su priekaištais ir nepasitenkinimu yra nepagrįsti. Atsakovas pabrėžė, kad jis yra teritorinio administravimo institucija, savo veikloje vadovaujasi įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais, visi klientai yra vienodai svarbūs ir lygūs, atsakovo priimti sprendimai dėl pareiškėjo prašymų yra objektyvūs. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas piktnaudžiauja savo teise skųsti atsakovo priimtus sprendimus ir (ar) valstybės tarnautojo ar darbuotojo veiksmus, šia teise naudojasi nesąžiningai.

12. Teismo posėdyje Administracijos atstovė B. K. papildomai paaiškino, kad Administracija visus pareiškėjo reikalavimus, kuriuos tenkino Ginčų komisija, įvykdė, tačiau nurodė, kad Ginčų komisija pareiškėjo reikalavimus išnagrinėjo formaliai, kadangi paaiškėjo, jog įvykdžius Sprendimą, susidarė socialinės paramos permoka. Administracija pareikalavo, kad susidariusią permoką pareiškėjas grąžintų. Pareiškėjas nėra patenkintas tuo, kaip Administracija įvykdė Sprendimą, tačiau ginčų teisme ar Ginčų komisijoje nekėlė, Administracijos naujų sprendimų, priimtų išnagrinėjus jo prašymus, nurodytus Sprendime, neskundė. Atsakovo atstovė J. Z. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjui socialinė parama periodiškai skiriama nuo 2006 metų, tvirtino, jog pareiškėjas nebuvo ir nėra diskriminuojamas dėl tautybės, teikiant konsultacijas su juo kalbama ta kalba, kurią jis supranta, su pareiškėju niekada nebuvo žiauriai elgiamasi.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo J. B. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Ginčų komisijos Sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis atmesta, o administracinės bylos dalį dėl reikalavimo nustatyti, kad Administracijos pažeidimų kompleksas buvo labai žiaurus, nutraukė kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai. Kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. spalio 1 d. Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti Nr. Pp4565 (toliau – ir Prašymas Nr. 1), kuriuo prašė skirti socialinę pašalpą ir būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (toliau – ir kompensacijos) už 2018 m. spalio–gruodžio mėnesį; Socialinės paramos skyrius 2018 m. spalio 22 d. priėmė sprendimą Nr. SocP3120 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) pratęsti socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. ir sprendimą Nr. 4357 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2), kuriuo nustatė pareiškėjo teisę į kompensacijas nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.; Socialinės paramos skyrius 2018 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. SocP3662 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3) nutraukti socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2018 m. gruodžio 1 d. ir sprendimą Nr. 5633 (toliau – ir Sprendimas Nr. 4) nutraukti kompensacijų skaičiavimą nuo 2018 m. gruodžio 1 d.; pareiškėjas 2019 m. sausio 29 d. Socialinės paramos skyriui pateikė prašymą-paraišką Nr. Pp685 (toliau – ir Prašymas Nr. 2), kuriuo prašė skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už gruodžio mėnesį, bei prašymą-paraišką Nr. Pp686 (toliau – ir Prašymas Nr. 3), kuriuo prašė skirti socialinę pašalpą ir kompensacijos už sausio, vasario, kovo mėnesius. Socialinės paramos skyrius 2019 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. SocP368 (toliau – ir Sprendimas Nr. 5) nusprendė neskirti socialinės pašalpos nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d., o sprendimu Nr. 649 (toliau – ir Sprendimas Nr. 6) nustatė pareiškėjo teisę į kompensacijas nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. Apie Administracijos priimtus skundžiamus Sprendimus Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6 pareiškėjas buvo informuotas Socialinės paramos skyriaus 2019 m. vasario 8 d. raštu Nr. (21.3E)Sž-50 ir 2019 m. vasario 13 d. raštu Nr. (21.3E)Sž-56.

15. Teismas nurodė, kad Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 socialinė parama pareiškėjui buvo skirta, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 punktu, numatančiu sąlygą teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti – asmens pareigą būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje; Sprendimas Nr. 3 ir Sprendimas Nr. 4 buvo grindžiami Užimtumo tarnybos duomenų bazėje esančia informacija, kad 2018 m. gruodžio 17 d. darbo paieška pareiškėjui nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius ir vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi.

16. Teismas nustatė, kad Ginčų komisijoje 2019 m. kovo 20 d. rezoliucija buvo priimti nagrinėti pareiškėjo 2019 m. kovo 9 d. parengto skundo reikalavimai, kuriais buvo prašoma panaikinti Socialinės paramos skyriaus Sprendimus Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5 ir Nr. 6, Socialinės paramos skyriui pareiškėjo pateiktą Prašymą Nr. 2; įpareigoti Administraciją nagrinėti pareiškėjo Prašymą Nr. 3 pagal Įstatymą; įpareigoti Administraciją įvykdyti Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2; nustatyti, kad Administracijos padarytas pareiškėjo teisių kompleksinis pažeidimas buvo labai žiaurus. Ginčų komisija Sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: 1) panaikino Socialinės paramos skyriaus Sprendimus Nr. 3 ir Nr. 4, Sprendimus Nr. 5 ir Nr. 6; 2) įpareigojo Administraciją spręsti dėl pareiškėjo Prašymo Nr. 1 skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už 2018 metų gruodžio mėnesį ir priimti Įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą; 3) įpareigojo Administraciją priimti Įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo Prašymo Nr. 3; 3) kitą pareiškėjo skundą dalį atmetė.

17. Teismas pažymėjo, kad Ginčų komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, konstatavo, jog jos kompetencijai nėra priskirta vertinti Administracijos veiksmų poveikio pareiškėjui, įskaitant ir pripažinti šio viešojo administravimo subjekto veiksmų pobūdį kaip žiaurų. Remdamasi šiais motyvais, ir vadovaudamasi Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Ginčų komisija pareiškėjo skundo reikalavimą nustatyti, kad Administracijos padarytas pareiškėjo teisių kompleksinis pažeidimas buvo labai žiaurus, atmetė.

18. Teismas, išanalizavęs pareiškėjo 2019 m. kovo 9 d. skunde išvardintus ginčijamus sprendimus ir Ginčų komisijos priimtus nagrinėti reikalavimus bei juos pagrindžiančius motyvus, sprendė, kad pareiškėjas kėlė ginčą dėl Socialinės paramos skyriaus priimtų sprendimų skirti jam piniginę socialinę paramą.

19. Teismas nurodė, kad Ginčų komisija, išnagrinėjusi nustatytas faktines aplinkybes ir nustačiusi, jog Administracija, priimdama skundžiamus Sprendimą Nr. 3 (nutraukti socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2018 m. gruodžio 1 d.) ir Sprendimą Nr. 4 (nutraukti kompensacijų skaičiavimą nuo 2018 m. gruodžio 1 d.), nesilaikė Įstatymo 21 straipsnio 11 d dalies ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, juos panaikino ir įpareigojo iš naujo spręsti dėl pareiškėjo Prašymo Nr. 1, kuriuo jis prašė skirti socialinę pašalpą ir būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijas už 2018 m. spalio–gruodžio mėnesį.

Ginčų komisija, spręsdama dėl Sprendimo Nr. 5, kuriuo nuspręsta neskirti socialinės pašalpos nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d., bei Sprendimo Nr. 6, kuriuo nustatyta pareiškėjo teisė į kompensacijas nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d., panaikinimo, vadovavosi teisės principu „iš neteisės teisė nekyla“ (ex iniuria ius non oritur), ir sprendė, kad Administracija, turėdama pareigą įvykdyti pagal pareiškėjo Prašymą Nr. 1 priimtus Sprendimą Nr. 1, kuriuo buvo pratęstas socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d., ir Sprendimą Nr. 2, kuriuo buvo nustatyta pareiškėjo teisė į kompensacijas nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d., veikė neteisėtai, kadangi neturėjo pagrindo priimti Sprendimų Nr. 3 ir Sprendimo Nr.

4. Ginčų komisija padarė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamų Sprendimo Nr. 5 ir Sprendimo Nr. 6 turinys patvirtina, jog Administracija išreiškė savo valią dėl pareiškėjo Prašyme Nr. 3 suformuluotų prašymų skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už 2019 m. sausio–vasario mėnesius, tačiau dėl pareiškėjo Prašyme Nr. 3 pateikto prašymo skirti piniginę socialinę paramą už 2019 m. kovo mėnesį sprendimo nepriėmė. Ginčų komisijos vertinimu, nors pateikti duomenys patvirtino ginčo laikotarpiu pareiškėjo gautas pajamas, tačiau tai nepaneigė Administracijos pareigos priimti Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo Prašyme Nr. 3 pateikto prašymo skirti piniginę socialinę paramą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio–kovo mėnesius.

Ginčų komisija, apibendrinusi nustatytas aplinkybes, nusprendė pareiškėjo skundžiamus Sprendimą Nr. 5 ir Sprendimą Nr. 6 panaikinti, o Administraciją įpareigoti priimti sprendimus dėl pareiškėjo teisės į piniginę socialinę paramą pagal jo pateiktą Prašymą Nr. 3 skirti socialinę pašalpą ir kompensacijos už sausio–kovo mėnesius. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvada, kad Ginčų komisija patenkino pareiškėjo 2019 m. kovo 9 d. skundo 1–4 ir 6 punktuose suformuluotus reikalavimus ir kad šios Sprendimo dalys priimtos pareiškėjo naudai.

20. Teismas aptarė Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus ir sprendė, kad Ginčų komisija, įpareigojusi Administraciją spręsti dėl pareiškėjo Prašymo Nr. 1 skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už 2018 m. gruodžio mėnesį ir priimti Įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą bei priimti Įstatymo ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo Prašymo Nr. 3, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

21. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas 2019 m. sausio 29 d. Socialinės paramos skyriui buvo pateikęs Prašymą Nr. 2, kuriuo prašė skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už gruodžio mėnesį, ir Prašymą Nr. 3, kuriuo prašė skirti socialinę pašalpą ir kompensacijos už sausio, vasario, kovo mėnesius. Teismas nustatė, kad Administracija Sprendimu Nr. 5 nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 kovo 1 d. ir Sprendimas Nr. 6 nustatė pareiškėjo teisę į kompensacijas nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. Teismas vertino, kad Administracija Sprendime Nr. 5 išreiškė savo, kaip viešojo administravimo subjekto, valią dėl abiejų pareiškėjo prašymų.

22. Teismas priminė, kad Ginčų komisija Sprendimu panaikino Administracijos Sprendimą Nr. 5 ir Sprendimą Nr. 6, o tai reiškia, kad Administracijai kilo pareiga iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymus-paraiškas, įskaitant ir Prašymą Nr. 2. Panaikinus Socialinės paramos skyriaus Sprendimą Nr. 3 ir Sprendimą Nr. 4, Sprendimą Nr. 5 ir Sprendimą Nr. 6, Administracijos Sprendimas Nr. 1 pratęsti socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. ir Sprendimas Nr. 2 nustatyti pareiškėjo teisę į kompensacijas nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. liko galioti.

23. Teismas nustatė, kad Administracijos direktorius, atsižvelgęs į Ginčų komisijos Sprendimą, 2019 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. ĮAP-E-147 „Dėl kai kurių Visagino savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjo sprendimų panaikinimo“ panaikino Sprendimą Nr. 3 ir Sprendimą Nr. 4, Sprendimą Nr. 5 ir Sprendimą Nr. 6. Administracija 2019 m. balandžio 24 d. priėmė naujus sprendimus, kuriais išsprendė pareiškėjo prašymus skirti jam socialinę piniginę paramą: sprendimą Nr. SocP1041, kuriuo paskyrė pareiškėjui 2018 m. spalio 1 d.–2019 m. sausio 1 d. laikotarpiui socialinę pašalpą, ir sprendimą Nr. 1849, kuriuo nustatė pareiškėjui teisę į būsto, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas 2018 m. gruodžio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu; sprendimą Nr. SocP1042, kuriuo neskyrė pareiškėjui socialinės pašalpos 2019 m. sausio 1 d.–2019 m. balandžio 1 d. laikotarpiui, ir sprendimą Nr. 1850, kuriuo nustatė pareiškėjui teisę į būsto, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas 2019 m. sausio 1 d.–2019 m. kovo 31 d. laikotarpiu. Išanalizavęs minėtų sprendimų turinį, teismas priėjo prie išvados, kad Administracija sprendimu Nr. SocP1041 ir sprendimu Nr. 1849 išsprendė pareiškėjo Prašyme Nr. 1, o sprendimu Nr. SocP1042 ir Nr. 1850 – pareiškėjo Prašyme Nr. 3 suformuluotus prašymus skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas.

24. Teismas nustatė, kad Administracija apie 2019 m. balandžio 24 d. priimtus naujus sprendimus pranešė ir jų kopijas pareiškėjui pateikė 2019 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (4.26E)1-1612 „Dėl socialinių išmokų mokėjimo“. Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko nėra duomenų, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka būtų skundęs Administracijos 2019 m. balandžio 24 d. priimtus sprendimus Nr. SocP1041, Nr. SocP1042, Nr. 1849 ir Nr. 1850. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje atsakovo atstovė patvirtino, kad pareiškėjas šių sprendimų neginčijo. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo 1.1 ir 1.2 punktuose, 5 ir 6 punktuose suformuluotų reikalavimų, nes Administracijai panaikinus pareiškėjo ginčijamus individualius teisės aktus ir dėl pareiškėjui priklausančių socialinių pašalpų ir kompensacijų priėmus naujus individualius teisės aktus, kurie nėra nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti, darytina išvada, kad pareiškėjo keliamas ginčas dėl Administracijos Sprendimo Nr. 3 ir Sprendimo Nr. 4 bei Sprendimo Nr. 5 ir Sprendimo Nr. 6 yra išspręstas.

25. Dėl pareiškėjo ginčijamos Sprendimo dalies, kuria buvo atmestas jo 2019 m. kovo 9 d. skundo 9 punkto reikalavimas nustatyti, kad Administracijos padarytas pareiškėjo teisių kompleksinis pažeidimas buvo labai žiaurus, teismas sprendė, jog pareiškėjas siekė, kad būtų konstatuotas faktas, jog Visagino savivaldybės institucijos ir tarnautojai atliko neteisėtus veiksmus. Teismas aptarė Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 2–3 dalis, ABTĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir priėjo prie išvados, kad galiojantis teisinis reguliavimas įsakmiai nustato, jog Ginčų komisija nėra įgaliota spręsti ginčų dėl žalos, atsiradusios dėl valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Ginčų komisija be teisinio pagrindo pareiškėjo skundo reikalavimą nustatyti, kad Administracijos pažeidimų kompleksas buvo labai žiaurus kvalifikavo kaip materialinį reikalavimą, apibrėžtą Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, ir dėl to nepagrįstai ėmėsi nagrinėti šią pareiškėjo skundo dalį. Teismas nurodė, kad Ginčų komisija privalėjo arba atsisakyti priimti nagrinėti šį pareiškėjo skundo reikalavimą kaip nepriskirtiną administracinių ginčų komisijos kompetencijai (Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 10 str. 2 d. 1 p.), arba, priėmusi šį reikalavimą ir jį išnagrinėjusi – nutraukti bylos dalį dėl minėto pareiškėjo reikalavimo kaip nepriskirtiną administracinių ginčų komisijos kompetencijai (Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 18 str. 2 d. 1 p.). Teismas nusprendė, kad Ginčų komisijos Sprendimo dalis, kuria buvo nuspręsta pareiškėjo skundo dalį atmesti, naikinama.

26. Teismas vadovavosi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi ir 23 straipsnio 1 dalimi bei sprendė, kad pareiškėjo suformuluotas reikalavimas nustatyti, kad Administracijos pažeidimų kompleksas jam buvo labai žiaurus, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas vertino, kad tokio turinio reikalavimu siekiama ne apginti pažeistą teisę (interesą), o pasiekti, kad būtų nustatytas tam tikras faktas, kuris, pareiškėjo subjektyviu vertinimu, jam yra reikšmingas. Dėl šios priežasties administracinės bylos dalį dėl reikalavimo nustatyti, kad Administracijos pažeidimų kompleksas pareiškėjui buvo labai žiaurus, teismas nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.).

27. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad jis, subjektyviai vertindamas, jog Visagino savivaldybės institucijos ir jų tarnautojai neteisėtais aktais padarė turtinės ir (ar) neturtinės žalos, turi teisę, netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, ABTĮ nustatyta tvarka kreiptis skundu į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).

III. 28. Pareiškėjas J. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas ir priimti naują sprendimą – išnagrinėti atmestą pareiškėjo skundo dalį, įpareigoti atsakovą priimti sprendimus dėl pareiškėjo Prašymo Nr. 2 ir Prašymo Nr. 3, atsižvelgiant į Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, taip pat atsižvelgiant į tai (taikoma tik Prašymui Nr. 2), kad skaičiuojant 2018 m. gruodžio mėnesio socialinę pašalpą, 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios pataisos negaliojo (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 8, 10, 17, 18, 19, 21, 23 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymas); pripažinti, kad atsakovo pareiškėjui taikytas priemonių kompleksas galėjo sukelti rimtų padarinių iki mirties, atsakovas padarė pareiškėjui 200,00 Eur turtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti teismą išreikalauti iš Užimtumo tarnybos Visagino padalinio įrodymus apie atsakovo neteisėtus veiksmus 2018 m. spalio 1–5 dienomis bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas – įpareigoti teismą grąžinti žyminį mokestį (30,60 Eur), išieškoti iš atsakovo 17,93 Eur pašto išlaidų, 4,00 Eur valstybės įmonės (toliau - ir VĮ) „Regitra“ išlaidų ir 3,07 Eur VĮ Registrų centro įmoką.

29. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. 2018 m. lapkričio 22 d. Darbo ginčų komisijos sprendimu gauti 1 237,63 Eur už 4 mėnesius priverstinės pravaikštos. Administracijos pirminės teisinės pagalbos juristė B. K. patvirtino, kad darbdavys pareiškėjui nesumokėjo visos sumos, ir pasiūlė kreiptis į nemokamą antstolį dėl pagalbos. Po juristės konsultacijos apie gautas pajamas informuota Socialinės paramos skyriaus vedėja J. Z.. Socialinės paramos skyrius neperskaičiavo socialinės pašalpos, nes jau buvo pradėtas procesas, kuris pareiškėjui padarė didesnę žalą – atėmė pragyvenimo šaltinį 6 mėnesiams. Visagino merė, Socialinės paramos skyriaus vedėja ir Visagino poliklinikos administracija sudarė sąmokslą ir sergančiam pareiškėjui 2018 m. spalio 31 d. nebuvo suteiktas reikiamas gydymas (atsisakyta išduoti siuntimą pas neurologą, siuntimas gautas tik 2018 m. gruodžio 5 d.), išduotas nedarbingumo pažymėjimas, tačiau tuo pat metu pareiškėjas buvo priverstas atlikti visuomenei naudingą veiklą. Blogėjant sveikatai, pareiškėjas nebegalėjo eiti į Užimtumo tarnybą, neturint nedarbingumo pažymėjimo, jo atvykimas buvo privalomas, todėl skambino, tačiau 2018 m. gruodžio 21 d. buvo atleistas iš Užimtumo tarnybos;

29.2. 2018 m. liepos mėnesį pareiškėjas 2 dienas dirbo UAB „G & J Group“. Atsakovas, negavęs iš pareiškėjo šios informacijos, nebūtų pateikęs prašymo buvusiam darbdaviui 2019 m. sausio 30 d., nes 2018 m. liepos mėnuo neįtrauktas į 3 mėnesių laikotarpį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant socialines išmokas už 2018 m. gruodžio–2019 m. kovo mėnesius. Šiais veiksmais atsakovas patvirtino, kad pareiškėjas neslėpė informacijos apie pajamas 2018 m. lapkričio mėnesį. Gavęs iš buvusio darbdavio pažymą apie pareiškėjui sumokėtus pinigus nuo 2019 m. sausio 31 d., atsakovas Sprendime Nr. 5 pritaikė Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuris neatitiko pareiškėjo aplinkybių. Kadangi buvo gauta vienkartinė išmoka už 4 mėnesius, todėl į 2018 m. lapkričio pajamas neatsižvelgiama. Įstatymo 25 straipsnio 3 punktas dėl pajamų slėpimo nebuvo taikomas priimant Sprendimą Nr. 5, nes tai neatitiko faktinių aplinkybių, o Įstatymo 25 straipsnio 3 punkto pritaikymas vėliau teisiškai nepriimtinas. Nors 2019 m. sausio 31 d. atsakovas iš darbdavio jau turėjo informacijos apie pareiškėjo gautas pajamas (pažyma Nr. 19/10), bet ši informacija nebuvo pritaikyta pareiškėjo situacijai. Atsakovas, turėdamas pažymą dėl pareiškėjo pajamų, pritaikė netinkamą Įstatymo straipsnį (18 str. 1 d. 2 p.);

29.3. Administracijos Sprendimai Nr. 3 ir Nr. 4 yra neteisėti, nes atima socialines išmokas ir kompensacijas nuo 2018 m. gruodžio mėnesio, o ne nuo 2019 m. sausio mėnesio. 2019 m. sausio 4 d. buvo numatytas vizitas pas neurologą, tačiau dėl per anksti atimtos socialinės pašalpos nebuvo galimybės nusipirkti jo rekomenduotų injekcijų. Šių sprendimų neteisėtumą pripažino Ginčų komisija ir teismas, tačiau Ginčų komisija ir teismas nepripažino, kad dėl šių neteisėtų veiksmų prarasta galimybė greitai pradėti gydymą ir pareiškėjo sveikatos būklei buvo padaryta didžiulė nepataisoma žala. Atsakovas apie priimtus sprendimus 2018 m. gruodžio 27 d. neinformavo – tai taip pat yra Įstatymo pažeidimas. Šie atsakovo nusikalstami veiksmai atėmė galimybę nusipirkti būtiniausių vaistų, maisto;

29.4. Ginčų komisija Sprendimu panaikino visus 4 atsakovo sprendimus, įskaitant du 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimus, dėl kurių pareiškėjo gyvenimui kilo tiesioginė grėsmė. Atsakovas pasinaudojo klaidingu įstatymų aiškinimu, kad atimtų iš pareiškėjo socialines išmokas ir kompensacijas, jis pateikė melagingą informaciją Ginčų komisijai ir teismui. Atsižvelgiant į 122 Eur socialinės pašalpos dydį ir kompensaciją už šaltą ir karštą vandenį bei kompensaciją už šildymą labai šaltą gruodį, atsakovo padarytą tiesioginę turtinę žalą pareiškėjas vertino 200,00 Eur. Tačiau Ginčų komisijos ir teismo vertinimas, jog pareiškėjo skundo reikalavimas nustatyti, kad Administracijos padarytas pareiškėjo teisių kompleksinis pažeidimas buvo žiaurus, yra nepagrįstas, yra netinkamas vertinimas;

29.5. Komisija savo Sprendimu panaikino neteisėtus atsakovo sprendimus, tačiau netenkino pareiškėjo reikalavimų atkurti teisėtumą, todėl nauji atsakovo sprendimai, priimti nuo 2019 m. balandžio 24 d., iki Komisijos Sprendimo įsiteisėjimo, yra negaliojantys. Atsakovas ir teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas neskundė šių sprendimų, tačiau toks teismo motyvas prieštarauja teisės normoms;

29.6. Komisija Sprendime nevertino pareiškėjo argumentų, neginčijamų įrodymų, pavyzdžiui, kad 2018 m. lapkričio mėnesį buvo pranešta atsakovui apie 1 237,63 Eur pajamas, kuriuos patvirtino atsakovo veiksmai, tačiau vadovavosi nepatvirtinta informacija. Komisija Sprendime pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog apie tai, kad pareiškėjas laikytinas darbdavio UAB „G & J Group “ darbuotoju nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. lapkričio 26 d. bei liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais jam priskaičiuotos ir 2018 m. lapkričio 22 d. išmokėtos pajamos atsakovas sužinojo 2019 m. sausio 29 d. Atsakovas pareiškėjui patvirtino nežinąs iš kur ši informacija (atsakovo atsakymas yra byloje). Atsakovas apie pareiškėjo pajamas sužinojo 2018 m. lapkričio mėnesį;

29.7. Byloje pateiktas prašymas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Todėl pareiškėjui šaukimų siuntimas į teismo posėdžius laikomas veidmainiavimu, juolab, kad pareiškėjas neturi pinigų kelionei, skundžiasi prasta sveikata. Neteisėta dokumentus ir liudijimus iš atsakovo priimti teisme, nes pareiškėjas neturi galimybės visa tai paaiškinti ar paneigti. Teismo posėdyje atsakovo interesus atstovavo neįgaliota ir negalinti būti įgaliota B. K., nes ji yra pirminės teisinės pagalbos tarnybos teisininkė, kuri taip pat pataria bei konsultuoja pareiškėją. Jos atstovavimas prieš pareiškėją yra nesuprantamas. Dėl šios priežasties teismo sprendimas laikytinas neteisėtu.

30. Atsakovas Visagino savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti.

31. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

31.1. Skiriant piniginę socialinę paramą 2018 m. spalio–gruodžio mėnesiams pareiškėjo pajamos buvo apskaičiuotos vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 19 straipsnio 2 dalimi, t. y. pagal kreipimosi mėnesį gautas pajamas. 2018 m. gruodžio 27 d. gavus informaciją iš Užimtumo tarnybos duomenų bazės, kad 2018 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas darbo paiešką nutraukė be teisės registruotis 6 mėnesius, vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 11 dalimi ir Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems Visagino savivaldybės gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Visagino savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. TS-1, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 42.3 punktu, buvo priimtas Sprendimas Nr. 3 dėl mokėjimo nutraukimo, t. y. socialinės pašalpos mokėjimas nuo 2018 m. gruodžio 1 d. nutrauktas;

31.2. Priimant Sprendimą Nr. 3 ir sprendimą Nr. 4 Socialinės paramos skyrius neturėjo svarbios informacijos apie pareiškėją, kuri būtų lėmusi priimtų sprendimų teisinį pagrindą – 2018 m. gruodžio 27 d. Socialinės paramos skyriui nebuvo žinoma, kad piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu (piniginė socialinė parama buvo skirta 2018 m. spalio–gruodžio mėnesiams), t. y. 2018 m. lapkričio mėnesį, pasikeitė pareiškėjo materialinė padėtis – 2018 m. lapkričio 22 d. pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2018 m. liepos–lapkričio mėnesius, iš viso 1 237,63 Eur. 2018 m. gruodžio 17 d. Sodros duomenų bazės išraše informacijos apie pareiškėjo įsidarbinimą ar pajamas nebuvo (darbo užmokestis buvo išmokėtas Darbo ginčų komisijos sprendimo pagrindu ir darbdavys išmokėdamas priteistą darbo užmokestį neperdavė informacijos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir Sodra));

31.3. Įstatymo 25 straipsnis numato piniginę paramą gaunančių asmenų pareigas. Įstatymo 25 straipsnio 3 punktas numato prievolę piniginę paramą gaunantiems asmenis per mėnesį pranešti apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui. Pareiškėjui 2018 m. spalio 1 d. pateikus Prašymą Nr. 1, buvo išduotas informacinis lapelis su informacija, kurią būtina žinoti pareiškėjui, todėl pareiškėjas, vykdydamas Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte numatytą prievolę, iki 2018 m. gruodžio 22 d., privalėjo pateikti Socialinės paramos skyriui informaciją apie 2018 m. lapkričio 22 d. gautas pajamas, tačiau šios prievolės neįvykdė;

31.4. Vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir Tvarkos aprašo 83.2.2 punktu Administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę 3 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos arba 3 mėnesiams nutraukti jos teikimą bendrai gyvenantiems asmenims, jeigu bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų nevykdo Įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytos pareigos ir (ar) 25 straipsnio 3 punkte nustatytos pareigos, išskyrus atvejį, kai dėl šių punktų nuostatų nevykdymo nesusidarė piniginės socialinės paramos permoka – išmokėta ne didesnė, negu apskaičiuota, įvertinus atsiradusias aplinkybes, piniginė socialinė parama arba piniginės socialinės paramos permoka buvo grąžinta ar asmens raštu pateiktu sutikimu yra išskaičiuojama (grąžinama) dalimis daugiau kaip po 20 procentų mokėtinos sumos per mėnesį. Socialinės paramos skyriaus vedėjui nepriėmus Sprendimo Nr. 3 ir Sprendimo Nr. 4 dėl piniginės socialinės paramos nutraukimo, būtų susidariusi piniginės socialinės paramos permoka, kurią pareiškėjas būtų privalėjęs grąžinti arba ji būtų išskaičiuojama (grąžinama) dalimis;

31.5. Vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio 9 punktu, įvertinus tai, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 22 d. gavo pajamas, paskirta piniginė socialinė parama turėjo būti paskirta iš naujo nuo kito mėnesio po aplinkybės pasikeitimo, t. y. nuo 2018 m. gruodžio 1 d. Skiriant piniginę socialinę paramą nuo 2018 m. gruodžio 1 d. pareiškėjo pajamos turi būti apskaičiuojamos vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 2 dalimi;

31.6. Įvykdžius Ginčų komisijos Sprendimą ir Socialinės paramos skyriaus vedėjui priėmus 2019 m. balandžio 24 d. sprendimus Nr. SocP1041 ir Nr. 1849 skirti piniginę socialinę paramą (socialinę pašalpą ir kompensacijas) už 2018 m. gruodžio mėnesį ir ją išmokėjus, pareiškėjui nustatyta piniginės socialinės paramos už 2018 m. gruodžio mėnesį permoka, kuri susidarė pareiškėjui neįvykdžius Įstatymo 25 straipsnio 3 punkte numatytos prievolės;

31.7. Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. SocP1042 neskirti socialinės pašalpos 2019 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiams priimtas vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 punktu, kai pajamos per mėnesį (imant vidutines 3 mėnesių iki kreipimosi gautas pajamas), atskaičiuotos pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, yra didesnės už valstybės remiamas pajamas vienam gyvenančiam asmeniui, o Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 1850 pareiškėjui nustatyta teisė į kompensacijas 2019 m. sausio–kovo mėnesiams, atsižvelgiant į pajamas per mėnesį (imant vidutines 3 mėnesių iki kreipimosi gautas pajamas), atskaičiuotas pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjo Prašymas Nr. 2 Administracijos Socialinės paramos skyriuje buvo išnagrinėtas vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, o Prašymas Nr. 3 – vadovaujantis 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo Nr. IX-1675 8, 10, 17, 18, 19, 21, 23 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymu buvo pakeista tik 18 straipsnio 3 dalis, 18 straipsnio 1 ir 2 dalys pagal kurias pareiškėjui buvo skaičiuojamos išmokos nesikeitė;

31.8. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su žiauriu Administracijos elgesiu, atsakovas palaiko atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktus argumentus, papildomai pažymėdamas, kad informacinė patikra apie pareiškėjo užimtumą bei gaunamas pajamas buvo atliekama vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 12 punktu, 24 straipsnio 2 dalimi. Atsakovas, teikdamas piniginę socialinę paramą naudojasi ir Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje esančių registrų informacija. Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje yra įdiegtos pranešimų iš Užimtumo tarnybos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba) pateikimo sistemos, todėl informacija, t. y. pranešimai iš Užimtumo tarnybos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, gaunami kiekvieną dieną. Pranešimai iš Užimtumo tarnybos ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos faktiškai nėra tikrinami kiekvieną darbo dieną, tačiau pranešimai yra tikrinami ne rečiau kaip 3 kartus per mėnesį: prieš kiekvieno mėnesio socialinės pašalpos mokėjimą ir kiekvieno mėnesio pabaigoje prieš paruošiant ir išsiunčiant (dažniausiai siunčiama paskutinę mėnesio darbo dieną) Eksporto duomenų bylą apie bendrai gyvenančių asmenų arba vienų gyvenančių asmenų pajamas kompensacijoms apskaičiuoti. 2018 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, t. y. 2018 m. gruodžio 27 d., buvo tikrinami Užimtumo tarnybos duomenų bazės pateikti pranešimai. Gautame pranešime nurodyta, kad pareiškėjas 2018 m. gruodžio 17 d. darbo paiešką nutraukė be teisės registruotis 6 mėnesius. Tą pačią dieną, patikrinus Sodros duomenų bazėje esančius įrašus, informacijos apie pareiškėjo darbo santykius 2018 m. spalio ir lapkričio mėnesį nebuvo;

31.9. Pareiškėjas tinkamai nepagrindė kai kurių savo pateikiamų kvitų paskirties ir reikalavimo apmokėti pagrindo, nenurodė kokiais tikslais ir už kokias paslaugas buvo mokama, todėl šis reikalavimas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo J. B. skundo reikalavimai panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 21R4-21 (AG4-12/22-2019) dalis, kuriomis Visagino savivaldybės administracija įpareigota atlikti veiksmus, įpareigoti Administraciją išnagrinėti pareiškėjo Prašymą Nr. 2 ir Prašymą Nr. 3, o administracinės bylos dalis dėl reikalavimo nustatyti, kad pareiškėjui Administracijos pažeidimų kompleksas buvo labai žiaurus, nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, pagrįstumas ir teisėtumas.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Ginčų komisija Sprendimu panaikinusi Socialinės paramos skyriaus Sprendimus Nr. 3 ir Nr. 4, Sprendimus Nr. 5 ir Nr. 6, teisėtai ir pagrįstai įpareigojo Administraciją spręsti dėl pareiškėjo Prašymo Nr. 1 ir Prašymo Nr. 3, o panaikinus Sprendimą Nr. 5 ir Sprendimą Nr. 6, Administracijai kilo pareiga iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą Nr. 2 ir atsižvelgęs į tai, jog Administracija 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. SocP1041 ir sprendimu Nr. 1849 išsprendė pareiškėjo Prašyme Nr. 1, o sprendimu Nr. SocP1042 ir Nr. 1850 – pareiškėjo Prašyme Nr. 3 suformuluotus prašymus skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas, šią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Ginčų komisija be teisinio pagrindo nagrinėjo pareiškėjo skundo reikalavimą nustatyti, kad pareiškėjui Administracijos pažeidimų kompleksas buvo labai žiaurus, šią Ginčų komisijos Sprendimo dalį panaikino ir administracinės bylos dalį dėl reikalavimo nustatyti, kad Administracijos pažeidimų kompleksas pareiškėjui buvo labai žiaurus nutraukė. Pirmosios instancijos teismas išaiškino pareiškėjui ABTĮ nustatyta tvarka teisę kreiptis skundu į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai, akcentuoja, kad atsakovo pareiškėjui taikytas priemonių kompleksas buvo nepaprastai žiaurus, galintis sukelti rimtų padarinių, atsakovas padarė pareiškėjui 200 Eur turtinę žalą, taip pat kitus šiame skunde ir byloje nurodytus veiksmus. Pareiškėjos laikosi pozicijos, kad atsakovo Sprendimas Nr. 3 ir Sprendimas Nr. 4 yra neteisėti, sprendimai, priimti nuo 2019 m. balandžio 24 d., iki Komisijos Sprendimo įsiteisėjimo, yra negaliojantys, o šie atsakovo nusikalstami veiksmai atėmė galimybę nusipirkti būtiniausių vaistų, maisto.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

37. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su atsakovo Sprendimo Nr. 3, Sprendimo Nr. 4 ir Sprendimo Nr. 5 neteisėtumu, dėl kurių pareiškėjas prarado galimybę pradėti gydymą, o jo sveikatos būklei buvo padaryta žala, (šios nutarties 29.1–29.4 p.) matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl panaikintos Ginčų komisijos Sprendimo dalies, kuria pareiškėjo skundo dalis buvo atmesta, o administracinės bylos dalis dėl to paties reikalavimo nustatyti, kad pareiškėjui Administracijos pažeidimų kompleksas buvo labai žiaurus, nutraukta. Pareiškėjas taip pat apeliacinės instancijos teismo prašo pripažinti, jog atsakovas padarė pareiškėjui 200 Eur turtinę žalą.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nei skunde (I t., b. l. 2–6), nei patikslintame skunde (I t., b. l. 90–92) nepateikė argumentų bei nekėlė reikalavimo dėl 200 Eur turtinės žalos. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018; 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2304-1062/2019; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3608-629/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-525/2021; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-47-968/2021 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, apeliaciniame skunde išdėstytos naujos aplinkybės ir reikalavimas pripažinti, kad atsakovas padarė pareiškėjui 200 Eur turtinę žalą, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos.

39. ABTĮ 103 straipsnio, kuris reglamentuoja bylos nutraukimo pagrindus, 1 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

40. Administracinių teismui kompetencija apibrėžta ABTĮ 17 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti veiksmus. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o ABTĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas nuoseklus aiškinimas, kad pagal ABTĮ nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminį vertinimą, į administracinį teismą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004); administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo, nagrinėjimas, todėl reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A469-261/2007).

42. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, administracinių teismų formuojamą praktiką šiuo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo reikalavimas nustatyti, jog Administracijos pažeidimų kompleksas jam buvo labai žiaurus, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokio turinio reikalavimu pareiškėjas siekia ne apginti pažeistą teisę (interesą), o pasiekti, kad būtų nustatytas tam tikras faktas, kuris, pareiškėjo subjektyviu vertinimu, jam yra reikšmingas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl precedento neturinčio faktų, atsakovo sprendimų, įstatymų, teisinių ir medicininių dokumentų, netinkamo vertinimo atmetami.

43. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skundo reikalavimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas.

44. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

45. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl Administracijos sprendimų, priimtų po 2019 m. balandžio 24 d., negaliojimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus nustatė, kad Administracija Sprendimu Nr. 3 nutraukė pareiškėjui socialinės pašalpos mokėjimą nuo 2018 m. gruodžio 1 d. (I t., b. l. 139), Sprendimu Nr. 4 – kompensacijų už būsto šildymo, karšto bei geriamojo vandens išlaidas skaičiavimą nuo 2018 m. gruodžio 1 d. (I t., b. l. 140), Sprendimu Nr. 5 nusprendė neskirti pareiškėjui socialinės pašalpos nuo 2018 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. (Ginčų komisijos bylos I t., b. l. 61, 179). Ginčų komisija Sprendimu (I t., b. l. 7–15) panaikino atsakovo Socialinės paramos skyriaus Sprendimus Nr. 3 ir Nr. 4, Sprendimus Nr. 5 ir Nr. 6 (Ginčų komisijos bylos I t., b. l. 178), įpareigojo Administraciją spręsti dėl pareiškėjo Prašymo Nr. 1 ir Prašymo Nr. 3. Ginčo komisijai panaikinus atsakovo Sprendimą Nr. 5 ir Sprendimą Nr. 6, Administracijai kilo pareiga iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą Nr. 2. Administracijos direktorius, atsižvelgęs į Ginčų komisijos Sprendimą, 2019 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. ĮAP-E-147 „Dėl kai kurių Visagino savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjo sprendimų panaikinimo“ (I t., b. l. 152) panaikino Sprendimą Nr. 3 ir Sprendimą Nr. 4, Sprendimą Nr. 5 ir Sprendimą Nr. 6, o Socialinės paramos skyrius 2019 m. balandžio 24 d. priėmė naujus sprendimus, kuriais išsprendė pareiškėjo prašymus skirti jam socialinę piniginę paramą: sprendimą Nr. SocP1041, kuriuo paskyrė pareiškėjui 2018 m. spalio 1 d.–2019 m. sausio 1 d. laikotarpiui socialinę pašalpą, ir sprendimą Nr. 1849, kuriuo nustatė pareiškėjui teisę į būsto, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas 2018 m. gruodžio 1 d.–2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu; sprendimą Nr. SocP1042, kuriuo neskyrė pareiškėjui socialinės pašalpos 2019 m. sausio 1 d.–2019 m. balandžio 1 d. laikotarpiui, ir sprendimą Nr. 1850, kuriuo nustatė pareiškėjui teisę į būsto, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas 2019 m. sausio 1 d.–2019 m. kovo 31 d. laikotarpiu.

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išanalizavusi minėtų socialinės paramos skyriaus sprendimų turinį, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Administracija sprendimu Nr. SocP1041 ir sprendimu Nr. 1849 išsprendė pareiškėjo Prašyme Nr. 1 suformuluotus prašymus skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už 2018 m. spalio–gruodžio mėnesius, o sprendimu Nr. SocP1042 ir Nr. 1850 – pareiškėjo Prašyme Nr. 3 suformuluotus prašymus skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už 2019 m. sausio–kovo mėnesius. Pareiškėjo Prašyme Nr. 2 (Ginčų komisijos bylos I t., b. l. 162–166) buvo prašoma skirti socialinę pašalpą ir kompensacijas už 2018 m. gruodžio mėnesį, taigi darytina išvada, kad buvo išspręstas ir šis pareiškėjo reikalavimas.

47. Pažymėtina, kad šios bylos dalykas nėra Socialinės paramos skyriaus nuo 2019 m. balandžio 24 d. priimtų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo tyrimas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo atskirai pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusiais su šiais sprendimais, įskaitant ir apelianto nurodytą Ginčų komisijos Sprendimą.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje pateiktas prašymas nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, todėl šaukimų siuntimas į teismo posėdžius pareiškėjui laikytinas nesuprantamu, juolab, kad jis neturi pinigų kelionei, sveikata nėra gera.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu. Byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo. Šioje dalyje nurodytu atveju žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuri proceso šalis pareiškia motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas. Šioje dalyje nurodyti klausimai išsprendžiami teismo nutartimi (ABTĮ 78 str. 6 d.). ABTĮ 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla administracinio teismo posėdyje nagrinėjama tik tada, kai proceso dalyviams apie posėdžio laiką ir vietą iš anksto pranešta šaukimu, pranešimu arba viešo paskelbimo būdu.

50. Pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartimi (II t., b. l. 100) byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje 2020 m. sausio 29 d. 13.30 val., o taip pat nurodyta proceso dalyviams išsiųsti šaukimus į teismo posėdį, raštu išaiškinant jų procesines teises ir pareigas. Taigi išsiųsdamas šaukimus pirmosios instancijos teismas vykdė imperatyvius ABTĮ reikalavimus.

51. Pažymėtina, kad proceso dalyvių neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 77 str. 3 d.), taigi atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas, jog neteisėta dokumentus ir liudijimus iš atsakovo priimti teisme, nes pareiškėjas neturi galimybės visa tai paaiškinti ar paneigti.

52. ABTĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bylas juridinių asmenų vardu gali vesti institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka – ir kiti darbuotojai ar valstybės tarnautojai, veikiantys pagal įstatymuose, kituose teisės aktuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Šie asmenys pateikia teismui dokumentus, patvirtinančius jų pareigas. Įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti juridinių asmenų darbuotojai ar valstybės tarnautojai (apeliacinės instancijos teisme – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą), atstovaujantys tam juridiniam asmeniui (ABTĮ 47 str. 4 d. 5 p.). Byloje yra tiek J. Z. (II t., b. l. 113), tiek B. K. (II t., b. l. 115) įgaliojimai atstovauti Administracijos interesus administraciniuose teismuose, taigi darytina išvada, kad jos turi teisę atstovauti atsakovo interesus teismo posėdyje. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog B. K. yra pirminės teisinės pagalbos tarnybos teisininkė, kuri pataria bei konsultuoja pareiškėją, nepaneigia minėto asmens teisės atstovauti atsakovą pagal įgaliojimą.

53. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimų, o administracinės bylos dalį nutraukęs, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, netenkinamas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė