2013-10-01 Nr. BB-1803-1-52-2-00045-2011-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-344/2013

Proceso numeris: 1-52-2-00045-2011-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.6

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžių.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 236 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, pagal BK 235 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir M. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį nuo 22 iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, ir neatlygintinai išdirbti 60 valandų per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas: M. S. padarytos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, kvalifikuotos kaip vienas nusikaltimas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį – M. S. pripažintas kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011 m. rugsėjo 1 d., 15.05 val., Alytaus rajono apylinkės prokuratūros patalpose, esančiose Alytuje, Santaikos g. 26, Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui, t. y. įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. apie tai, kad 2011 m. rugsėjo 1 d., apie 3 val., Alytuje, Miklusėnų g., Alytaus apskrities VPK pareigūnai K. R. ir D. A. prieš jį be jokios priežasties neteisėtai naudojo fizinį smurtą: užlaužė abi rankas, sudavė smūgius kojomis bei panaudojo elektrošoką ir taip piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei viršijo įgaliojimus; dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, tęsdamas bei įgyvendindamas melagingo įskundimo tikslus ir motyvus, M. S. ikiteisminio tyrimo metu kaip nukentėjusysis, įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, apklausiamas 2011 m. rugsėjo 14 d., nuo 10 iki 11 val. davė melagingus parodymus apie minėtų pareigūnų tariamai neteisėtus veiksmus.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes jis nepadarė nusikalstamos veikos (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismai padarė esminių BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Kasaciniame skunde išdėstomos įvykio aplinkybės: kasatorius tvirtina, kad jokio administracinio teisės pažeidimo jis nepadarė, policijos pareigūnams nesipriešino, jų neįžeidinėjo ir necenzūrinių žodžių nevartojo, tuo tarpu pareigūnai K. R. ir D. A. jį neteisėtai išlaipino iš automobilio, kurį vairavo M. D., pažeidęs Kelių eismo taisykles. Pasak kasatoriaus, šie policijos pareigūnai, pirmiausia K. R., keikėsi, įžeidžiančiai bei provokuojamai elgėsi, be jokios priežasties davė neteisėtus nurodymus, neteisėtai panaudojo prieš jį fizinę prievartą: užlaužė rankas, keturis kartus panaudojo elektrošoką, pargriovė ant žemės, uždėjo antrankius, atėmė mobiliojo ryšio telefoną, po to nugabeno į policijos komisariatą, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Jų reakcija buvo neadekvati susiklosčiusiai situacijai. Dėl tokių pareigūnų veiksmų – piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimo – kasatorius teigia laikęs save nukentėjusiuoju, todėl apie tai pranešė prokurorui, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis nutrauktas, o prieš kasatorių pradėtas priešpriešinis ikiteisminis tyrimas dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir dėl melagingų parodymų davimo (BK 236 straipsnio 1 dalis, 235 straipsnio 1 dalis). Be to, 2011 m. rugsėjo 1 d. buvo surašytas protokolas dėl kasatoriaus padaryto ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo, už kurį jis buvo nubaustas.

Kasatorius pažymi, kad teismai, spręsdami jo baudžiamosios atsakomybės klausimą, pažeidė rungimosi principą (BPK 7 straipsnio 1, 2 dalys), nes nesiaiškino ir netyrė kasatoriaus nurodytų įvykio aplinkybių, neteisėto ir nepagrįsto pareigūnų elgesio, pažeidžiančio Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio nuostatas, reikalaujančias, kad policijos pareigūnai, vykdydami savo pareigas gerbtų žmogaus teises, veiktų humaniškai, teisėtai, prievartą naudotų tik būtinais atvejais ir vadovautųsi jos būtinumo bei proporcingumo principais. Tai, kad teismai visiškai netyrė ir neįvertino išlaipinimo iš automobilio (iš privačios vietos į viešą) teisėtumo, pareigūnų necenzūrinio paliepimo bei veiksmų pagrįstumo, lėmė neteisingas išvadas dėl kasatoriaus pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką veikiant tiesiogine tyčia.

Kasatorius nesutinka su teismų pateiktu įrodymų vertinimu ir išvadomis nustatant faktines aplinkybes dėl jo pasipriešinimo teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams bei melagingos informacijos apie tariamai K. R. ir D. A. padarytą nusikalstamą veiką. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai nurodė, jog policijos pareigūnai pagrįstai įtardami administracinės teisės pažeidimo padarymą, ėmėsi atitinkamų veiksmų, tačiau neaišku, kokį pažeidimą, o to ir nebuvo nustatyta administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu.

Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimą nuteistasis tapo pažeidėju, kai neįvykdė keiksmažodžiais pasakytos pareigūnų komandos. Kasatoriaus M. S. nuomone, teismai motyvuotai nepaneigė jo parodymų dėl esminių įvykio aplinkybių, be pagrindo patikėjo policijos pareigūnų D. A. ir K. R. parodymais, neobjektyviai ir nevisapusiškai vertino liudytojų parodymus ir atsižvelgė tik į kasatorių kaltinančias aplinkybes, o ne į visas, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Kasaciniame skunde pažymima, kad pareigūnų K.

R. ir D. A. teisiamajame posėdyje duoti parodymai skiriasi: vienas nurodo, kad nuteistasis išlipęs iš automobilio atsistojo prie jo durelių ir trukdė įforminti administracinio teisės pažeidimo dokumentaciją, o kitas šių aplinkybių nepatvirtino. Teismas šių prieštaravimų nepašalino, neatsižvelgė į tai, kad pareigūnai siekė išvengti atsakomybės, ir preziumavo jų nurodymų teisėtumą. Kasatorius teigia, kad jo nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojų M. D. ir M. S. parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismai, neišsiaiškinę, kodėl jie pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, šiais rėmėsi, nors to negalėjo daryti, juo labiau nenurodydami motyvų, kodėl vienus parodymus atmeta, o kitais vadovaujasi.

Kasatorius pažymi, kad liudytojas M. D., būdamas anksčiau baustas administracine tvarka ir vėl įkliuvęs pareigūnams neblaivus vairuodamas transporto priemonę, tikėjosi palankaus jų sprendimo, todėl nenorėjo konfliktuoti ir davė jiems naudingus parodymus. Kai nepavyko išvengti atsakomybės, M. D. davė teisingus parodymus apie neadekvačius pareigūnų veiksmus, necenzūrinių žodžių vartojimą. Kasatoriaus nuomone, teismai, nepašalinę visų prieštaravimų ir abejonių (jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai), nekritiškai įvertinę liudytojų parodymus, principingai ir išsamiai neištyrę visų bylos aplinkybių (taip pat ir administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytų faktų), nepatikrinę surinktų duomenų, nepateikę motyvuotų išvadų, pažeidė įrodymų vertinimo bei nuosprendžių pagrindimo taisykles.

Dėl to nuteistasis mano, kad yra nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas.

Be to, nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jam paskyrė per griežtą (per didelę) bausmę – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio baudą. Tokia bausmė neadekvati nei veikai (BK 236 straipsnio 1 dalis), nei nuteistojo asmenybei, nes jis nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, yra bedarbis ir neturi pajamų.

Atsiliepimu į nuteistojo M. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo skundą atmesti.

Prokuroras pažymi, kad nuteistojo kasaciniame skunde pakartojama daug apeliacinio skundo argumentų, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas, jų pakankamumas, faktinių aplinkybių nustatymas, tačiau šie argumentai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, kasacine tvarka nenagrinėtini.

Prokuroro manymu, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad policijos pareigūnai, neturėdami jokio pagrindo, neteisėtai išlaipino kasatorių (nepadariusį jokio pažeidimo) bei jo draugus iš automobilio ir liepė jiems pasišalinti. Byloje nustatyta, kad patruliuojantys policijos pareigūnai D. A. ir K. R. įspėjo šalia stovinčio automobilio buvusius neblaivius, girtaujančius ir triukšmaujančius, t. y. pažeidžiančius viešąją tvarką, kasatorių bei jo draugus ir liepė jiems pasišalinti. Vėliau šie policijos pareigūnai, pastebėję važiuojantį minėtą automobilį, jį sustabdė ir atsižvelgę į tai, kad vairuotojas buvo neblaivus, visiems liepė išlipti iš automobilio ir pasišalinti, iškvietė tralą automobiliui išgabenti. Šiuo atveju policijos pareigūnų paliepimas jau prieš tai pažeidusiam viešąją tvarką neblaiviam M. S. eiti namo buvo pagrįstas ir teisėtas, kuriam šis turėjo paklusti. Minėtas aplinkybes yra konstatavęs teismas M. S. administracinio teisės pažeidimo byloje. Nors kasatorius nurodo, kad jis neteisėtai neblaivus buvo išlaipintas viešoje vietoje, tačiau administracine tvarka jis dėl to nebuvo nubaustas.

Prokuroro manymu, nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad nuteistasis ir jo draugai buvo automobilyje, t. y. privačioje teritorijoje, ir jokių pažeidimų nepadarė, todėl esą nebuvo jokio pagrindo jų išlaipinti. Tačiau šie asmenys padarė viešosios tvarkos pažeidimą, dėl to buvo įspėti, be to, neblaivaus vairuotojo vairuotas automobilis turėjo būti išgabentas be vairuotojo ir keleivių dalyvavimo, o vairuotojui turėjo būti surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Kadangi M. S. nepakluso policijos pareigūnams, nepasišalino iš įvykio vietos ir trukdė įforminti neblaivaus vairuotojo dokumentaciją, buvo nuspręsta jį sulaikyti, tačiau jam priešinantis ir vengiant sulaikymo panaudota speciali priemonė – elektrošokas, o po to jis pristatytas į policijos įstaigą. Tokios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, kad 2011 m. rugsėjo 1 d., nuteistasis kreipdamasis į prokuratūrą, suvokdamas buvusias įvykio aplinkybes – kad nepakluso policijos pareigūnams, jiems priešinosi, tyčia melagingai pranešė institucijai, turinčiai teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, apie policijos pareigūnų tariamai padarytą nusikalstamą veiką, nurodydamas šią informaciją: „<....> neteisėtai buvau sulaikytas, prieš mane panaudojo fizinę jėgą, elektrošoką, spyrė kojomis“. Be to, vėliau davė melagingus parodymus apie policijos pareigūnų tariamai neteisėtus veiksmus. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, liudijančių, jog policijos pareigūnai būtų spardę kasatorių kojomis.

Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai dėl liudytojų parodymų neįvertinimo, dėl prieštaravimų tarp ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų. Prokuroro manymu, teismai įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepadarė (BPK 20 straipsnio 5 dalis), tinkamai įvertino byloje nustatytų aplinkybių visumą, atskiriems įrodymams viršenybės nesuteikė, pagrįstai vadovavosi liudytojų M. D. ir M. S. išsamiais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, pasak prokuroro, nėra pagrindo teigti, kad nuteistajam paskirta 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda yra per didelė, nes jos dydis yra gerokai mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, o apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad nors M. S. neturi pajamų, tačiau yra darbingo amžiaus, todėl esama jo finansinė situacija yra laikina.

Kasacinis skundas tenkintinas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 369 straipsnio 2 dalis) ir baudžiamoji byla M. S. nutrauktina.

Dėl BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Taigi ši nusikalstama veika objektyviai pasireiškia melagingu įskundimu arba pranešimu apie nebūtą nusikaltimą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamajame kodekse. Šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, melagingai nurodo asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti nepagrįstai pradėtas ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis persekiojimas), ir nori taip veikti bei to siekia. Pažymėtina, kad, darant išvadą apie BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą, svarbu įvertinti visas su įskundimu (pranešimu) padarius nusikalstamą veiką susijusias aplinkybes, tarp jų ir tai, ar nėra aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad, pavyzdžiui, skundą padavęs asmuo klydo vertindamas faktines aplinkybes ir kartu pasinaudojo galimybe teisės aktų nustatyta apskųsti prieš jį pareigūnų panaudotus veiksmus.

Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 1 d. naktį policijos pareigūnai K. R. ir D. A., patruliuodami Alytaus mieste, sustabdė įtartiną – M. D. vairuojamą automobilį, kuriame, be kitų asmenų, buvo ir nuteistasis M. S.. Nustatę, kad vairuotojas M. D. yra apsvaigęs nuo alkoholio, pareigūnai automobilyje buvusių jaunuolių paprašė išlipti ir pasišalinti, iškvietė tralą automobiliui nugabenti ir ketino įforminti M. D. padarytą administracinį teisės pažeidimą. M. S. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams, nepasišalino iš įvykio vietos, o jį sulaikant priešinosi.

Dėl to nurodyto įvykio metu pareigūnai prieš M. S. panaudojo fizinę prievartą, elektrošoko įtaisą (dėl pasipriešinimo teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams M. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį). Tuoj po įvykio – 2011 m. rugsėjo 1 d. M. S. pareiškimu kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės prokuratūrą; pareiškime jis nurodė, kad pareigūnai K. R. ir D. A. įvykio metu vartojo necenzūrinius žodžius, liepė jam pasišalinti iš įvykio vietos (pareigūnų reikalavimui išlipti iš automobilio jis pakluso), o neįvykdžius šio nurodymo, tačiau stovint atokiau nuo automobilio, užlaužė rankas, panaudojo elektrošoką, spyrė, partrenkė ant žemės, vėl panaudojo elektrošoką, uždėjo antrankius ir pasodino į tarnybinį automobilį; nuteistasis nurodė manantis, kad minėti pareigūnai elgėsi neteisėtai, neturėdami pagrindo jo sulaikyti (nes administracinį teisės pažeidimą padarė ne jis), prašė ištirti pirmiau nurodytas aplinkybes bei nutraukti jam administracinio teisės pažeidimo bylą.

Pagal minėtą M. S. pareiškimą dėl policijos pareigūnų K. R. ir D. A. veiksmų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 228 straipsnio 1 dalyje. Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2011 m. spalio 19 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; be kita ko, nutarime nurodyta, kad policijos pareigūnai K. R. ir D. A., sulaikydami M. S. bei panaudodami fizinio poveikio priemones, įgaliojimų neviršijo ir tarnybine padėtimi nepiktnaudžiavo.

Konstatavus tokias aplinkybes buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas prieš M. S. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį dėl melagingo pareigūnų K. R. ir D. A. įskundimo bei pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir dėl melagingų parodymų davimo. Pirmosios instancijos teismas dėl šių veikų M. S. pripažino kaltu pagal BK 236 straipsnio 1 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad melagingų parodymų davimu M. S. tik tęsė ir įgyvendino melagingo įskundimo tikslus ir motyvus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė ir M.

S. veiką kvalifikavo tik pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

Nuosprendyje nurodytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos (BK 236 straipsnio 1 dalis) aplinkybės yra šios: M. S. Alytaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorui, melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. apie tai, kad 2011 m. rugsėjo 1 d., apie 3 val., Alytuje, Miklusėnų g., Alytaus apskrities VPK pareigūnai K. R. ir D. A. prieš jį be jokios priežasties neteisėtai naudojo fizinį smurtą: užlaužė abi rankas, sudavė smūgius kojomis bei panaudojo elektrošoką – taip piktnaudžiavo tarnybine padėtimi bei viršijo įgaliojimus; dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, tęsdamas bei įgyvendindamas melagingo įskundimo tikslus ir motyvus, M. S. ikiteisminio tyrimo metu kaip nukentėjusysis (liudytojas), įspėtas dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, apklausiamas 2011 m. rugsėjo 14 d., nuo 10 iki 11 val., davė melagingus parodymus apie minėtų pareigūnų tariamai neteisėtus veiksmus (panaudojant pirmiau nurodytus fizinio smurto veiksmus).

Taigi teismai M. S. pareiškime ir parodymuose nurodytas aplinkybes įvertino kaip melagingą pareigūnų K. R. ir D. A. įskundimą pranešant apie nebūtą nusikaltimą, o vėliau duodant melagingus parodymus (kuriais įgyvendino tą patį sumanymą). Tai, kad M. S. pateikta informacija buvo melaginga, abiejų instancijų teismai iš esmės motyvavo tuo, jog policijos pareigūnai elgėsi teisėtai, tačiau nemotyvavo, kuo remdamiesi sprendė apie subjektyvųjį šios nusikalstamos veikos sudėties požymį – tiesioginę tyčią, o pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes tokios tyčios buvimas ir nenustatytas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje M. S. skundo melagingumo išaiškinimas neturi apsiriboti vien formaliu konstatavimu, jog įskųstų policijos pareigūnų nusikalstamos veikos padarymo faktas BPK nustatytomis priemonėmis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas ar neįrodytas. Byloje turi būti nustatyta, kad policijos pareigūną įskundęs asmuo tyčia, sąmoningai, būtent siekdamas įskųsto asmens baudžiamojo persekiojimo įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešė melagingą informaciją nurodydamas faktus, kurie aiškiai neatitinka tikrovės. Šiuo atveju M.

S. pareiškimo turinys liudija, kad jis nurodė faktines aplinkybes dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto, kurios iš tiesų bylos duomenimis (specialisto išvada, liudytojų ir pačių pareigūnų parodymai) nustatytos (M. S. įvykio metu patyrė sužalojimus, pareigūnai naudojo prieš jį fizinę prievartą, elektrošoką). Nepasitvirtino tik M. S. pateiktas manymas vertinant pareigūnų K. R. ir D. A. veiksmus kaip neteisėtus (beje, tai jis ir prašė ištirti kreipdamasis į prokuratūrą). Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis M.

S. turėjo tiesioginę tyčia melagingai įskųsti minimus pareigūnus ar pranešti apie nebūtą nusikaltimą, nes iš esmės jis ginčijo sulaikymo ir prievartos panaudojimo prieš jį teisėtumą, taip pasinaudodamas teisės aktais suteikta teise apskųsti tokius pareigūnų veiksmus, nors ir klysdamas dėl jų teisinio vertinimo. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teisė skųsti pareigūnų veiksmus garantuojama ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje, kuriame įtvirtintos žmogaus teisės būti apsaugotam nuo netinkamo (žiauraus, nežmoniško, žeminančio) valstybės pareigūnų elgesio, o asmeniui argumentuotai teigiant, kad jis patyrė tokį elgesį, valstybė turi pareigą užtikrinti veiksmingą šio skundo tyrimą (inter alia Spinov v.

Ukraine, no. 34331/03, judgement of 27 November 2008). Aptariamoje situacijoje neproporcingas asmenų persekiojimas baudžiamąja tvarka ir baudimas už pareigūnų įskundimą tik dėl to, kad įtarimai dėl jų elgesio atlikus tyrimą nebuvo patvirtinti, nenustačius asmens tiesioginės tyčios padaryti BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, suvaržytų Konvencijos 3 ir 10 straipsniuose įtvirtintas teises ir galėtų ateityje atgrasyti nuo šių teisių gynimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. S. veikoje nėra visų būtinų BK 236 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų, t. y. subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios, todėl darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nuosprendžius ir bylą M. S. nutraukti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė