2020-12-16 Nr. AB-23842-3-61-3-00323-2019-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. eA-1866-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00323-2019-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.15.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Augme“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Augme“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Augme“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr.S-211(7-192/2018); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 69-95 (toliau – ir Sprendimas); 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcija) 2018 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (44.1) FR0682-205.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių AVMI 2018 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-205 patvirtintas Šiaulių AVMI 2018 m. birželio 3 d. patikrinimo aktas Nr. (41.2) FR0680-174 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir nurodyta UAB „Augme“ į vieną iš Sprendime nurodytų surenkamųjų sąskaitų sumokėti į biudžetą iš viso 19 125,85 Eur: 13 230 Eur PVM, 1 926,85 Eur PVM delspinigių ir 3 969 Eur PVM baudą. VMI 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 69-95 „Dėl UAB „Augme“ 2018-07-09 skundo“ patvirtino Šiaulių AVMI 2018 m. birželio 19 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1) FR0682-205. MGK 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. S-211 (7-192/2017) patvirtino VMI 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 69-95. MGK sprendime konstatavo, kad UAB „Augme“ nepateikė duomenų apie prekių įgijėjo tapatybę, nesiėmė veiksmų savo kontrahentui patikrinti, nesiėmė priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jį atstovaujanti asmenį, taip pat nesiėmė veiksmų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ėmėsi visų galimų veiksmų įsitikinti, kad sudaryti automobilių pardavimo sandoriai nedalyvavo PVM sukčiavime.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad tarp Bendrovės ir mokesčio administratoriaus kyla ginčas dėl pagal 2016 m. liepos 4 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 003 ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 004 Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o parduotų automobilių apmokestinimo 0 procentų PVM tarifu. VMI ir MGK sprendimuose pažymėta, kad nėra ginčo, jog minėta Lenkijos įmonė sandorių sudarymo metu buvo PVM mokėtojas.

4. Pareiškėjas skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatomis, 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, pakeitusia anksčiau galiojusią 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT).

5. Pareiškėjas nurodė, kad VMI ir MGK sprendimuose nurodyta, jog CMR važtaraščiuose nenurodyta informacija apie vėžėją ir transporto priemonę gabenusias automobilius. Kaip ir buvo nurodyta mokesčių administratoriui, UAB „Augme“, kaip pardavėjui, nekilo jokių abejonių, kad transporto priemonės išgabenamos iš Lietuvos. Be to, tai buvo įprasta Bendrovės praktika, nes įsigyjant automobilius iš aukcionų CMR važtaraščiuose nebūdavo pildomi duomenys apie vėžėją, tai iš esmės pirkėjo prerogatyva, kaip jis šiuos automobilius išsigabena. Automobiliai parduoti pagal skelbimus internetiniuose puslapiuose, juos gabeno būtent pirkėjas – Lenkijos įmonė Fonos Sp.z.o.o. VMI nurodė, kad UAB „Augme“ nepateikė įrodymų, jog tai įprasta CMR važtaraščių pildymo praktika, tačiau mokesčių administratorius tokių įrodymų nereikalavo, atlikdamas įmonės mokestinį patikrinimą turėjo galimybę įvertinti CMR važtaraščių pildymo praktiką.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Bendrovė 2018 m. vasario 28 d. pateikė duomenis apie automobilių įregistravimą Danijoje fizinių asmenų vardu. Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad jos perduotos disponuoti kitiems subjektams ir jos išgabentos iš Lietuvos. Šiuo atveju CMR važtaraščių atitinkamų grafų neužpildymas neeliminuoja automobilių išgabenimo iš Lietuvos fakto. MGK sprendime nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina automobilių išgabenimo iš Lietuvos faktą, tačiau nepatvirtina, kad prekės išgabentos po sandorio su Lenkijos bendrove. Šiuo atveju mokesčių administratorius neanalizavo ir nevertino informacijos iš Danijos apie automobilių pardavimą, iš kokio subjekto šie automobiliai buvo įsigyti, o formaliais pagrindais, nesant jokių įrodymų, grindžiant prielaidomis, teigė, kad šių automobilių pardavimo negalėjo vykdyti minėta Lenkijos įmonė. Sprendime nurodoma, kad Bendrovės direktorius nesidomėjo, ar asmuo pasirašęs Lenkijos įmonės vardu, turi įgaliojimą. Automobiliai buvo parduodami pagal skelbimus, todėl su UAB „Augme“ atstovu susisiekus minėtos Lenkijos įmonės atstovui, nekilo abejonių, kad M. O. turėjo teisę veikti nurodytos Lenkijos įmonės vardu, taip pat jis turėjo įmonės spaudą. Sprendime nurodyta, kad Bendrovė nepateikė pirkėjo atstovo kontaktų bei kitų sandorio įvykimą patvirtinančių įrodymų. Mokesčių mokėtojas ne kartą akcentavo, jog automobilių perdavimą minėtai Lenkijos įmonei patvirtina 2017 m. liepos 4 d. pinigų priėmimo kvitas serija AU Nr. 003 ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. pinigų priėmimo kvitas serija AU Nr. 004, CMR važtaraščiai.

7. VMI Sprendime nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o vadovu buvo D. D., kuris apklaustas mokestinio patikrinimo metu nurodė, kad šioje įmonė dirbo tik du darbuotojai – buhalteris ir juristas, o M. O. šioje įmonėje nedirbo. Šiuo atveju nurodyto asmens parodymai, nesant kitų duomenų apie Lenkijos įmonės darbuotojus, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad M. O. neturėjo teisės veikti įmonės vardu. Parduodant automobilius, šis asmuo turėjo Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o spaudus ir pasirašinėjo įmonės vardu. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius, nesurinkęs pakankamai duomenų, savo teiginius grindžia prielaidomis.

8. Pareiškėjas nurodė, kad VMI Sprendime teigiama, jog pagal 2016 m. liepos 4 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr.003 ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 004 Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o parduoti automobiliai nebuvo įregistruoti Lenkijos centrinio vairuotojų ir transporto priemonių registre. Šiuo atveju transporto priemonių neįregistravimas Lenkijos registre nesuteikia pagrindo teigti, kad automobiliai nebuvo išgabenti iš Lietuvos. Pateikti duomenys patvirtina, kad automobiliai įregistruoti Danijoje. Šiuo atveju transporto priemonių neįregistravimas Lenkijoje neeliminavo šios įmonės galimybės parduoti iš UAB „Augme“ įsigytas transporto priemones Danijos piliečiams. Parduodant automobilius Lenkijos įmonė buvo PVM mokėtojas, todėl mokesčių administratoriaus teiginiai, kad nurodyta įmonė nevykdė veiklos ir nedeklaravo prekių įsigijimo, negali turėti įtakos PVM tarifo taikymui. UAB „Augme“, parduodama automobilius, turėjo galimybę įsitikinti dėl įregistravimo PVM mokėtoja, tačiau neturėjo jokių galimybių vertinti įmonės vykdomos veiklos. Tiek centrinis mokesčių administratorius, tiek vietos mokesčių administratorius nurodė, kad skiriasi PVM sąskaitų faktūrų numeracija, sąskaitų popieriaus spalva. Tačiau, pareiškėjo teigimu, šiuo atveju kyla klausimas, kiek šie duomenys svarbūs 0 proc. PVM tarifo taikymui, suteikia pagrindą mokesčių administratoriui paneigti faktą, kad automobiliai yra išgabenti iš Lietuvos ir perduoti disponuoti kitiems ES valstybės narės subjektams.

9. Sprendime nurodyta, kad pateiktose PVM deklaracijose nurodytų sandorių nebuvo deklaruota, o PVM deklaracijos pateiktos po metų, operatyvaus patikrinimo metu. Dėl šių argumentų pareiškėjas nurodė, kad operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog įmonė, kuri teikė UAB „Augme“ buhalterinės apskaitos paslaugas, nebuvo įtraukusi ne tik šių pardavimų, bet ir kitų, tačiau mokestinio patikrinimo metu akcentuojamas būtent šių sandorių neįtraukimas į apskaitą. Šiuo atveju bandoma aiškinti tik mokesčių administratoriui naudingas faktines aplinkybes, visiškai neanalizuojant visų aplinkybių, nustatytų mokestinio patikrinimo metu.

10. Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. VMI atsiliepime nurodė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. ir nustatė, jog pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai pritaikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam dviejų automobilių tiekimui Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o (pirkėjas), už 63 000 Eur, kadangi pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kad prekės buvo išgabentos. Inspekcija vadovaudamasi PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjo įformintą automobilių tiekimą Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o apmokestinto taikant standartinį PVM tarifą. Inspekcija 2018 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-205 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 13 230 Eur PVM, 1 926,85 Eur PVM delspinigių ir 3 969 Eur PVM baudą (30 proc.). VMI 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimu Nr. 69-95 patvirtino Inspekcijos sprendimą. Komisija 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. S-211 (7-192/2018) patvirtino VMI 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 69-95.

12. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde teismui dėsto tuos pačius nesutikimo su skundžiamais sprendimais argumentus, kuriuos nurodė skųsdamas Inspekcijos ir VMI sprendimus Komisijai. Atsakovas atsiliepime rėmėsi ginčui aktualiomis PVMĮ nuostatomis, ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

13. VMI nurodė, kad vertinant sąlygą, reikalingą 0 PVM tarifo taikymui, t. y. pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju, matyti, kad mokesčių administratorius neginčijo, jog tuo metu, kai buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir pildomi CMR važtaraščiai, Lenkijos įmonė „Fonos Sp.z.o.o“ buvo įregistruota PVM mokėtoja. Pažymėjo, kad pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su 0 PVM tarifo taikymu, t. y., jog prekės (šiuo atveju – transporto priemonės) buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra priskirta pareiškėjui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.). Šiuo atveju pareiškėjas Inspekcijai pateikė „Fonos Sp.z.o.o“ 2016 m. liepos 4 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 003 už lengvojo automobilio „BMW M3 Coupe“, ind. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 004 už lengvojo automobilio „BMW 650i“, ind. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimą, iš viso už 63 000 Eur. Tiekiamų automobilių PVM sąskaitose faktūrose kaip pirkėjo atstovas nurodytas M. O. ir šio asmens parašas. Šiose PVM sąskaitose faktūrose AUM Nr. 003 ir AUM Nr. 004 automobilių tiekimui pritaikytas 0 procentų PVM tarifas, tačiau nuorodos į atitinkamą PVMĮ arba Direktyvos 2006/112EB nuostatą, kad prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, nėra. Patikrinimui buvo pateikti 2016 m. liepos 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. tarptautinių krovinių vežimo keliais važtaraščiai, duomenys apie automobilių registravimą Danijoje ir atsiskaitymo grynaisiais pinigais dokumentai, t. y. pareiškėjo įforminti pinigų priėmimo kvitai: 2016 m. liepos 4 d. serija AUM Nr. 003 29 000 Eur sumai, 2016 m. rugpjūčio 16 d. serija AUM Nr. 004 30 000 Eur sumai, kuriuose nurodytas M. O. vardas ir pavardė bei parašas.

14. VMI nurodė, kad prekių neišgabenimą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis būtent su paties pareiškėjo veiksmais tuo klausimu, t. y. tuo, kad pateikti CMR važtaraščiai dėl prekių gabenimo neišsamūs, užpildyti, nesilaikant 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinės krovinių vežimo keliais konvencijos (CMR konvencijos) 6 straipsnio nuostatų, t. y. CMR nėra suteiktas numeris, pagal CMR įrašus negalima identifikuoti transporto priemonės, gabenusios prekes, pristatymo adreso, prekes gabenusio asmens, pristatymo datos, prekių gavėjo ir kt. VMI akcentavo pareiškėjo direktoriaus D. V. 2018 m. balandžio 20 d. paaiškinimą, kuriame pažymima, kad sutartis su pirkėju nebuvo sudaryta, automobilius išsivežė pirkėjas tą pačią dieną kaip ir įformino dokumentus, t. y. 2016 m. liepos 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d., prekių perdavimas (pakrovimas) vyko Valstiečių g. Drąsučių k., pareiškėjo bazėje. Dėl automobilio, vežusio prekes, numerių nefiksavimo CMR dokumente, D. V. nepaaiškino.

15. Komisija vertino, kad VMI pagrįstai sprendė, jog pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kas buvo atsakingas už prekių išgabenimą iš šalies teritorijos ir kas jas gabeno – prekių tiekėjas, pirkėjas (pareiškėja ar „Fonos Sp.z.o.o“ ) ar vieno iš jų samdytas vežėjas. Inspekcija nustatė ir formalius pažeidimus, t. y. tai, kad pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros vizualiai skiriasi, skiriasi popieriaus spalva, sąskaitų faktūrų serijos, numeriai išrašyti nechronologine tvarka, neišlaikytas eiliškumas. Inspekcija, paneigdama, jog ginčo perkės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, rėmėsi ir Lenkijos įmonės „Fonos Sp.z.o.o“ direktoriaus D. D. (direktoriaus pareigose dirbo nuo 2016 m. kovo 10 d. iki 2016 m. spalio 27 d.) 2018 m. balandžio 24 d. paaiškinimu, kuriame nurodoma, kad jis UAB „Augme“ nežino, sandorių su šia įmone nesudarė ir niekur nepasirašė. Asmuo M. O. jam nežinomas ir Lenkijos įmonėje nebuvo įdarbintas. Inspekcija rėmėsi ir patikrinimo metu gauta Lenkijos mokesčių administratoriaus informacija, kurioje nurodyta, kad „Fonos Sp.z.o.o“ veiklą įregistravo 2016 m. kovo 10 d., „Fonos Sp.z.o.o“ iš ES PVM mokėtojų registro išregistruota 2016 m. spalio 27 d., „Fonos Sp.z.o.o“ Lenkijos mokesčių administratoriui nepateikė 2016 m. liepos, rugpjūčio mėn. VIES ataskaitų ir PVM deklaracijų, nėra duomenų apie atidarytą banko sąskaitą, minėtos transporto priemonės nebuvo įregistruotos Lenkijos centrinio vairuotojų ir transporto priemonių registre, nėra jokių dokumentų, patvirtinančių automobilių tiekimą „Fonos Sp.z.o.o“.

16. VMI dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad sandoriai įvyko ir automobiliai perduoti Lenkijos įmonei patvirtina 2017 m. liepos 4 d. pinigų priėmimo kvitas serija AUM Nr. 003 ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. pinigų priėmimo kvitas serija AUM Nr. 004, nurodė, jog Komisija šiuo klausimu konstatavo, kad grynųjų pinigų priėmimo kvitai skirti operacijų grynaisiais pinigais apskaitai, o ne prekių tiekimui įrodyti. Pagal pareiškėjo pateiktą 2016 m. rugpjūčio 31 d. skolų apyvartos žiniaraštį, „Fonos Sp.z.o.o“ skola pareiškėjui sudarė 4 000 Eur, dėl kurių jis neatliko jokių skolos išieškojimo veiksmų. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 2018 m. vasario 28 d. pateikė duomenis apie automobilių įregistravimą Danijoje fizinių asmenų vardu. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad jos perduotos disponuoti kitiems subjektams ir išgabentos iš Lietuvos. CMR važtaraščių atitinkamų grafų neužpildymas neeliminuoja automobilių išgabenimo iš Lietuvos fakto. Komisija šiuo atveju pritarė VMI išvadai, kad pareiškėjo pateikti registraciją kitoje ES valstybėje narėje (Danijoje) patvirtinantys dokumentai patvirtina, jog automobiliai 2016 m. rugpjūčio 14 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. įregistruoti Danijoje, bei, kad automobilius įsigijo fiziniai asmenys, tačiau minėti dokumentai nepatvirtina, kad prekės, po Bendrovės sandorio su Lenkijos įmone sudarymo buvo išgabentos iš Lietuvos Lenkijos įmonės užsakymu. Patikrinimo metu nenustatyta, kad Lenkijos įmonė būtų tiekusi automobilius į kitą ES valstybę narę, t. y. automobiliai iki Lenkijos įmonė jas galbūt perleido dar kitam subjektui, buvo išgabentos (pradėtos gabenti) iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tuo atveju, jei prekės būtų tiekiamos tiesiogiai Danijos gyventojams, t. y. kitoje valstybėje narėje neįregistruotiems PVM mokėtojams, 0 PVM tarifas negalėtų būti taikomas (PVMĮ 49 str. 1 d.).

17. VMI nurodė, kad Komisija konstatavo, jog pareiškėjo turimi įrodymai nėra išsamūs ir pakankami vienareikšmiškai patvirtinti prekių (automobilių) tiekimo ir išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktą. Dėl sąlygos, jog mokesčių mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku, pažymėjo, kad pareiškėjas apskaitos dokumentuose užfiksavo kitokio turinio ūkinę operaciją (pirkėjas ne Lenkijos įmonė „Fonos Sp.z.o.o“ ), VMI vertinimu, teisės disponuoti ginčo prekėmis, kaip savo, nebuvo perduotos įgijėjui. Inspekcija konstatavo, kad nebuvo tenkinta esminė apmokestinimo taikant 0 PVM tarifą sąlyga, nes prekių tiekimas vyko ne tarp tų asmenų, kurie nurodyti PVM sąskaitose faktūrose. Pareiškėjas neįrodė, kad prekės buvo tiekiamos PVM sąskaitose faktūrose nurodytai „Fonos Sp.z.o.o“ . Komisija sprendime akcentavo, kai PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodyti ne tikrieji įgijėjai, teisė į neapmokestinimą PVM gali būti paneigta, jei tiekėjas: pats sukčiavo, pvz., tyčia nurodydamas klaidingus duomenis apie įgijėją; žinojo arba, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo žinoti, jog įgijėjas sukčiauja, bet vis tiek sudarė sandorį. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas, nesilaikydamas Taisyklių 4.1 papunktyje, 8 ir 10 punktuose nustatytų reikalavimų, laiku nepateikė Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares ataskaitų (forma FR0564). Ataskaitą už 2016 m. liepos mėn. pareiškėjas pateikė 2017 m. gegužės 25 d., už 2016 m. rugpjūčio mėn. – 2017 m. liepos 16 d., kai „Fonos Sp.z.o.o“ jau buvo išregistruota iš Lenkijos PVM mokėtojų (2016 m. spalio 27 d.). Pareiškėjas 2016 m. liepos mėn. ir 2016 m. rugpjūčio mėn. pateiktose pirminėse PVM deklaracijose (forma FR0600) 18 laukelyje „ES PVM mokėtojams pateiktos prekės (0 proc.)“ nedeklaravo ES PVM mokėtojams pateiktų prekių, apmokestinamų 0 PVM tarifu, sandorių. Patikslintos 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėn. PVM deklaracijos pateiktos tik 2017 m. liepos 16 d. Inspekcijos atliekamo operatyvaus patikrinimo metu, taip pat jau po „Fonos Sp.z.o.o“ išregistravimo iš ES PVM mokėtojų registro, o tai apribojo galimybes mokesčių administratoriui operatyviai tikrinti PVM prievolių tinkamą vykdymą.

18. Komisija pritarė VMI nuomonei, kad anksčiau minėtų ataskaitų ir deklaracijų ir, atitinkamai, tinkamų duomenų apie įgijėjo tapatybę ir sandorius su juo, nepateikimas, rodo sukčiavimo požymius, kurie kartu su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis paneigia pareiškėjo teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą.

19. VMI dėl pareiškėjo argumentų, kad iš apmokestinamojo asmens negali būti reikalaujama tikrinti, ar kontrahentas turi reikiamus išteklius veiklai vykdyti, taip pat ar vykdo savo pareigas deklaruoti bei mokėti PVM, kad įsitikintų, jog įgijėjai nedaro pažeidimų ar nesukčiauja ir turėti tai patvirtinančius dokumentus, nurodė, kad ESTT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Europos Sąjungos teisei iš esmės neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas imtųsi visų priemonių, kurių gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, jog įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje.

Komisija, įvertinusi anksčiau išdėstytą Teisingumo Teismo praktiką ir VMI prie FM išdėstytus argumentus, konstatavo, kad iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti įrodymus, susijusius su kontrahentų turimais ištekliais ar pažeidimais PVM mokėjimo sityje. Nagrinėjamu atveju Komisija taip pat nurodė, kad VMI pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nes nesiėmė racionalių priemonių tikrinant savo kontrahento statusą bei jo veiksmus (nepareikalavo papildomų dokumentų – „Fonos Sp.z.o.o“ atstovo įgaliojimų, duomenų, patvirtinančių, kad prekės realiai buvo parduotos šiai įmonei ir kt.).

Pareiškėjas, tikrindamas naujo pirkėjo patikimumą, apsiribojo tik ES valstybių narių PVM mokėtojų identifikacinių duomenų patikrinimu. Jokios kitos informacijos pareiškėjas nerinko ir patikrinimui nepateikė. Pareiškėjas nesudarė su Lenkijos įmone prekių pirkimo-pardavimo sutarties ir nesurašė prekių (transporto priemonių) perdavimo akto, nepateikė pirkėjo patvirtinimo apie prekių gavimą. Komisija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie prekių įgijėjo tapatybę, nesiėmė veiksmų savo kontrahentui patikrinti, nesiėmė priemonių identifikuoti ūkinių operacijų partnerį ir jį atstovaujantį asmenį, taip pat nesiėmė veiksmų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, jog ėmėsi visų galimų veiksmų įsitikinti, kad sudaryti automobilių pardavimo sandoriai nelemia jo dalyvavimo PVM sukčiavime, pritarė VMI išvadai, jog pareiškėjas neveikė sąžiningai.

Svarbia aplinkybe, leidžiančia abejoti pareiškėjo sąžiningumu, laikytinas ir faktas, jog atsiskaitymas už prekes didelėmis sumomis buvo įformintas grynaisiais pinigais, dėl apskaitytos „Fonos Sp.z.o.o“ 4 000 Eur skolos pareiškėjas nesiėmė jokių išieškojimo veiksmų.

20. Atsakovo nuomone, VMI priimdama sprendimą dėl mokestinės prievolės nustatymo, tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

II. 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

22. Teismas nustatė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. ir nustatė, kad pareiškėjas, pažeisdamas PVMĮ 49 straipsnio 1 dalies ir 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai taikė 0 proc. PVM tarifą pagal PVM sąskaitas faktūras įformintam 2 automobilių tiekimui Lenkijos įmonei Fonos Sp.z.o.o. 63 000 Eur sumai, kadangi pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kad prekės buvo išgabentos. Inspekcija, remdamasi PVMĮ 3 straipsnio 1 dalies, 14 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjo įformintą automobilių tiekimą Lenkijos įmonei apmokestino taikant standartinį PVM tarifą ir ginčijamu 2018 m. birželio 19 d. sprendimu nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 13 230 Eur PVM, 1 926,85 Eur PVM delspinigių ir 3 969 Eur PVM baudą. VMI skundžiamu Sprendimu patvirtino Šiaulių AVMI sprendimą. Komisija 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu patvirtino VMI Sprendimą.

23. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog mokesčio mokėtojas, tiekiantis prekes Bendrijos viduje į kitą valstybę, gali šias prekes apmokestinti 0 PVM tarifu, esant visumai šių sąlygų: 1) pirkėjas kitoje valstybėje narėje turi būti registruotas PVM mokėtoju; 2) mokesčio mokėtojas, esantis prekės tiekėju, turi perleisti pirkėjui teisę disponuoti prekėmis, pastarajam tampant jų savininku; 3) prekės fiziškai turi būti išgabentos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamam ginčui aktuali ir ESTT jurisprudencija, kur išaiškinta, jog 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymo derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas, iš dalies pakeistos 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyva 2000/65/EB, 28a straipsnio 3 dalies pirmoji pastraipa ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, atsižvelgiant į šiose dviejose nuostatose vartojamą sąvoką „išsiųstos“ turi būti aiškinamos taip, jog prekės įsigijimas Bendrijos viduje ir tiekimas Bendrijos viduje atleidžiamas nuo mokesčio, tik kai pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo, o tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ir išgabentos į kitą valstybę narę ir, kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje.

24. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, kuomet buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir pildomi CMR važtaraščiai, Lenkijos įmonė Fonos Sp.z.o.o. buvo įregistruota PVM mokėtoja. Pareiškėjui kilo pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su 0 PVM tarifo taikymu, t. y., kad automobiliai buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė Fonos Sp.z.o.o. išrašytas 2016 m. liepos 4 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 003 už automobilio „BMW M3 Coupe“ pardavimą ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 004 už automobilio „BMW 650i“ pardavimą, iš viso 63 000 Eur sumai. Nurodytose PVM sąskaitose faktūrose kaip pirkėjo atstovas nurodytas M. O. ir šio asmens parašas. Šiose PVM sąskaitose faktūrose automobilių tiekimui pritaikytas 0 proc. PVM tarifas, bet nuorodos į atitinkamą PVMĮ arba Direktyvos 2006/112EB nuostatą, kad prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, nėra. Mokesčių administratoriui patikrinimui buvo pateikti 2016 m. liepos 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. tarptautinių krovinių vežimo keliais važtaraščiai, duomenys apie automobilių registravimą Danijoje ir atsiskaitymo grynaisiais dokumentai (pinigų priėmimo kvitai 59 000 Eur sumai), juose nurodytas M. O. vardas ir pavardė bei parašas.

25. Teismas nurodė, kad VMI pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai dėl prekių gabenimo yra neišsamūs, užpildyti, nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnio nuostatų, kadangi CMR nėra suteiktas numeris, pagal CMR įrašus negalima identifikuoti transporto priemonės, gabenusios prekes, pristatymo adreso, prekes gabenusio asmens, pristatymo datos, prekių gavėjo. Bendrovės direktorius D. V. 2018 m. balandžio 20 d. paaiškinime nurodė, kad sutartis su pirkėju nebuvo sudaryta, automobilius pirkėjas išsivežė tą pačią dieną, kai įformino dokumentus – 2016 m. liepos 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 16 d., automobilių perdavimas (pakrovimas) vyko pareiškėjo bazėje. Dėl automobilio, vežusio prekes, numerių nefiksavimo CMR važtaraštyje tinkamo paaiškinimo nepateikė.

26. Teismas sutiko su Komisijos vertinimu, kad VMI pagrįstai sprendė, jog pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kas buvo atsakingas už automobilių išgabenimą iš Lietuvos ir kas juos gabeno – prekių tiekėjas, pirkėjas (pareiškėjas ar Fonos Sp.z.o.o.) ar jų samdytas vežėjas. Inspekcija konstatavo ir formalius pažeidimus: pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros vizualiai skiriasi, skirtinga popieriaus spalva, sąskaitų faktūrų serijos, numeriai išrašyti ne chronologine tvarka. Iš Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o. direktoriaus D. D. 2018 m. balandžio 24 d. paaiškinimų matyti, kad jis pareiškėjo nežino, sandorių su UAB „Augme“ nesudarė , niekur nepasirašė, o M. O. jam nežinomas ir Lenkijos įmonėje nedirbo. Šios aplinkybės paneigia, jog ginčo prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos.

27. Teismas nurodė, kad iš Lenkijos mokesčių administratoriaus duomenų matyti, jog Fonos Sp.z.o.o. veiklą įregistravo 2016 m. kovo 10 d., o iš ES PVM mokėtojų registro išregistruota 2016 m. spalio 27 d. Lenkijos mokesčių administratoriui minėta įmonė nepateikė 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėn. VIES ataskaitų ir PVM deklaracijų, nėra duomenų apie atidarytą banko sąskaitą. Ginčo transporto priemonės nebuvo įregistruotos Lenkijos centrinio vairuotojų ir transporto priemonių registre, nėra dokumentų, patvirtinančių šių automobilių tiekimą Fonos Sp.z.o.o.

28. Teismas sprendė, kad Komisija pagrįstai nurodė, jog pareiškėjo nurodyti 2017 m. liepos 4 d. pinigų priėmimo kvitas serija AUM Nr. 003 ir 2017 m. rugpjūčio 16 d. pinigų priėmimo kvitas serija AUM Nr. 004 skirti operacijų grynaisiais pinigais apskaitai, o ne prekių tiekimui įrodyti. Iš 2016 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo skolų apyvartos žiniaraščio teismas nustatė, kad Fonos Sp.z.o.o. skola Bendrovei sudarė 4 000 Eur, dėl šios sumos pareiškėjas neatliko jokių skolos išieškojimo veiksmų. Aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė registraciją kitoje ES valstybėje narėje (Danijoje) patvirtinančius dokumentus, rodo, jog automobiliai buvo 2016 m. rugpjūčio 14 d. ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. įregistruoti Danijoje ir įsigyti fizinių asmenų, bet tai nepatvirtina, jog prekės, po pareiškėjo sandorio sudarymo su Fonos Sp.z.o.o., buvo išgabentos iš Lietuvos Lenkijos įmonės užsakymu.

29. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog Lenkijos įmonė būtų tiekusi automobilius į kitą ES valstybę narę, t. y. automobiliai iki Lenkijos įmonė juos galbūt perleido kitam subjektui buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tuo atveju, jei prekės būtų tiekiamos tiesiogiai Danijos gyventojams, 0 proc. PVM tarifas negalėtų būti taikomas (PVMĮ 49 str. 1 d.). Pareiškėjas apskaitos dokumentuose užfiksavo kitokio turinio ūkinę operaciją (pirkėjas ne Lenkijos įmonė Fonos Sp.z.o.o.), todėl VMI pagrįstai nurodė, kad teisės disponuoti ginčo prekėmis, kaip savo, įgijėjui perduotos nebuvo. Nebuvo tenkinta esminė apmokestinimo taikant 0 proc. PVM tarifą sąlyga, nes prekių tiekimas vyko ne tarp asmenų, nurodytų PVM sąskaitose faktūrose (pareiškėjas neįrodė, kad prekės buvo tiekiamos Fonos Sp.z.o.o.). Pareiškėjas, nesilaikydamas Taisyklių 4.1 papunktyje., 8 ir 10 punkte nustatytų reikalavimų, laiku nepateikė Prekių tiekimo ir paslaugų teikimo į kitas ES valstybes nares ataskaitų (forma FR0564). Ataskaitą 2016 m. liepos mėn. pareiškėjas pateikė 2017 m. gegužės 25 d., o 2016 m. rugpjūčio mėn. – 2017 m. liepos 16 d., kai Lenkijos įmonė jau buvo išregistruota iš PVM mokėtojų (2016 m. spalio 27 d.). Pareiškėjas 2016 m. liepos mėn. ir 2016 m. rugpjūčio mėn. pateiktose pirminėse PVM deklaracijose (forma FR0600) nedeklaravo ES PVM mokėtojams pateiktų prekių, apmokestinamų 0 proc. PVM tarifu, sandorių. Patikslintas 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėn. PVM deklaracijas pareiškėjas pateikė tik Inspekcijos atliekamo operatyvaus patikrinimo metu – 2017 m. liepos 16 d.

30. Komisija bei VMI pagrįstai nurodė, kad minėtų ataskaitų ir deklaracijų bei tinkamų duomenų apie įgijėjo tapatybę ir sandorius su juo nepateikimas rodo sukčiavimo požymius, kurie su kitomis nustatytomis bylos aplinkybėmis iš esmės paneigia pareiškėjo teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą. ES teisei iš esmės neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas imtųsi visų priemonių, kurių gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, jog įsitikintų, kad jo sudaromas sandoris neįtraukia jo į sukčiavimą mokesčių srityje. Mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus apmokestinamųjų asmenų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje ir taikyti sankcijas apmokestinamajam asmeniui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus. Šios institucijos negali apmokestinamiems asmenims perkelti savo pareigą kontroliuoti. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti įrodymų, susijusių su kontrahentų turimais ištekliais ar pažeidimais PVM mokėjimo srityje. Pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, nepareikalavo papildomų dokumentų Fonos Sp.z.o.o. atstovo įgaliojimų, duomenų, patvirtinančių, kad automobiliai realiai buvo parduoti minėtai įmonei, pareiškėjas tik patikrino ES valstybių narių PVM mokėtojų identifikacinius duomenis. Pareiškėjas nesudarė su Lenkijos įmone pirkimo-pardavimo sutarties, nesurašė transporto priemonių perdavimo akto, nepateikė pirkėjo patvirtinimo apie transporto priemonių gavimą, atsiskaitymas už prekes didelėmis sumomis buvo įformintas grynaisiais pinigais, dėl Lenkijos įmonės 4 000 Eur skolos nesiėmė jokių išieškojimo veiksmų.

31. Teismas konstatavo, kad esant nurodytoms aplinkybėms, Komisija pagrįstai pritarė VMI išvadai, jog pareiškėjas veikė nesąžiningai. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, sprendė, kad Šiaulių AVMI, priimdama 2018 m. birželio 19 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (44.1)FR0682-205, VMI, priimdama 2018 m. rugsėjo 7 d. sprendimą Nr. 69-95 „Dėl UAB „Augme“ 2018-07-09 skundo“ bei Komisija, priimdama 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. S-211(7-192/2018) tinkamai vertino nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių panaikinti nėra teisinio pagrindo.

III. 32. Pareiškėjas Bendrovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o skundą tenkinti.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi iš esmės argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog Bendrovei pagal 2016 m. liepos 4 d. PVM sąskaitą - faktūrą AUM Nr. 003 ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 004 parduodant automobilius minėta Lenkijos įmonė buvo įregistruota PVM mokėtoja. Taigi šiuo atveju įrodyta, kad juridinis asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Ginčas kyla dėl to, ar minėti automobiliai išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

34. Teigia, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog sąvoka „prekių tiekimas“ nėra susijusi su nuosavybės perleidimu nacionalinės teisės numatytais būdais ir apima bet kokį vienos šalies, įgaliojančios kitą šalį de facto kaip savininkei disponuoti materialiuoju turtu, atliktą materialiojo turto perdavimą. Pagal ESTT praktiką valstybės narės taiko neapmokestinimo PVM taisykles, kai: 1) teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įgijėjui; 2) prekės nebėra tiekimo valstybėje narėje; 3) prekės siunčiamos apmokestinamajam asmeniui arba neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, veikiančiam kaip toks.

35. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog UAB „Augme“ Inspekcijai pateikė Fonos Sp.z.o.o. išrašytas 2016 m. liepos 4 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 003 už automobilio „BMW M3 Coupe“ pardavimą ir 2016 m. rugpjūčio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą AUM Nr. 004 už automobilio „BMW 650i“ pardavimą, iš viso 63 000 Eur sumai. Nurodytose PVM sąskaitose faktūrose kaip pirkėjo atstovas nurodytas M. O. ir šio asmens parašas. Šiose PVM sąskaitose faktūrose automobilių tiekimui pritaikytas 0 proc. PVM tarifas, bet nuorodos į atitinkamą PVMĮ arba Direktyvos 2006/112EB nuostatą, kad prekės apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, nėra. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad nesat nuorodos į atitinkamą PVMĮ arba Direktyvos 2006/112EB nuostatą, yra visiškai nepagrįsti, prieštaraujantys ESTT praktikai, iš esmės formaliais pagrindai ribojantys juridinio asmens teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą.

36. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjo pateikti CMR važtaraščiai dėl prekių gabenimo yra neišsamūs, užpildyti, nesilaikant CMR konvencijos 6 straipsnio nuostatų, kadangi CMR nėra suteiktas numeris, pagal CMR įrašus negalima identifikuoti transporto priemonės, gabenusios prekes, pristatymo adreso, prekes gabenusio asmens, pristatymo datos, prekių gavėjo. Pareiškėjas teigia, kad, kaip buvo nurodyta skunde bei mokesčių administratoriui, UAB „Augme“, kaip pardavėjui, nekilo jokių abejonių, jog transporto priemonės išgabenamos iš Lietuvos. Be to, tai buvo įprasta Bendrovės praktika, nes įsigyjant automobilius iš aukcionų CMR važtaraščiuose nebūdavo pildomi duomenys apie vėžėją, tai iš esmės pirkėjo prerogatyva, kaip jis šiuos automobilius išsigabena. Šiuo atveju automobiliai parduoti pagal skelbimus internetiniuose puslapiuose, juos gabeno būtent pirkėjas – Lenkijos įmonė Fonos Sp.z.o.o. VMI teigia, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, jog tai įprasta CMR važtaraščių pildymo praktika, tačiau mokesčių administratorius tokių įrodymų nereikalavo. Be to, mokesčių administratorius atlikdamas įmonės mokestinį patikrinimą, turėjo galimybę įvertinti CMR važtaraščių pildymo praktiką. Šiuo atveju formaliais pagrindais siekiama eliminuoti automobilių išgabenimo iš Lietuvos faktą. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė duomenis apie automobilių įregistravimą Danijoje fizinių asmenų vardu. Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad jos perduotos disponuoti kitiems subjektams ir išgabentos iš Lietuvos.

37. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sutiko su Komisijos išvadomis, jog mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys patvirtina automobilių išgabenimo iš Lietuvos faktą, tačiau nepatvirtina, kad prekės išgabentos po sandorio su Lenkijos bendrove. Pareiškėjas pažymi, kad nebuvo vertinta ir analizuota informacija apie automobilių pardavimą Danijoje. Taip pat nevertinta iš kokių subjektų šie automobiliai įsigyti. Pažymi ir tai, kad su Bendrovės atstovu susiekus Lenkijos įmonės atstovui nekilo abejonių, kad M. O. turėjo teisę veikti nurodytos Lenkijos įmonės vardu, jis turėjo įmonės spaudą.

38. Pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad Inspekcija konstatavo ir formalius pažeidimus: pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros vizualiai skiriasi, skirtinga popieriaus spalva, sąskaitų faktūrų serijos, numeriai išrašyti ne chronologine tvarka neargumentavo, kiek šie duomenys svarbūs 0 proc. PVM tarifo taikymui ir suteikia pagrindą mokesčių administratoriui paneigti faktą, kad automobiliai yra išgabenti iš Lietuvos ir perduoti disponuoti kitiems ES valstybės narės subjektams.

39. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad, kaip matyti iš Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o. direktoriaus D. D. paaiškinimų, jis pareiškėjo nežino, sandorių su UAB „Augme“ nesudarė, niekur nepasirašė, o M. O. jam nežinomas ir Lenkijos įmonėje nedirbo. Šios aplinkybės paneigia, jog ginčo prekės buvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Šiuo atveju nurodyto asmens parodymai, nesant kitų duomenų apie Lenkijos įmonės darbuotojus, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad M. O. neturėjo teisės veikti įmonės vardu. Parduodant automobilius, šis asmuo turėjo Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o spaudus ir pasirašinėjo įmonės vardu. Mokesčių administratorius, nesurinkęs pakankamai duomenų, savo teiginius grindžia prielaidomis. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad transporto priemonių neįregistravimas Lenkijos registre nesuteikia pagrindo teigti, jog automobiliai nebuvo išgabenti iš Lietuvos. Pateikti duomenys patvirtina, kad nurodyti automobiliai įregistruoti Danijoje. Šiuo atveju transporto priemonių neįregistravimas Lenkijoje neeliminavo šios įmonės galimybę parduoti iš UAB „Augme“ įsigytas transporto priemones Danijos piliečiams. Be to, pirmosios instancijos teismo argumentai prieštarauja minėtai ESTT praktikai, kurioje aiškiai nurodoma, kad šios institucijos negali apmokestinamiesiems asmenims perkeltų savo pareigą kontroliuoti. Bendrovei nekilo abejonių, kad M. O. turėjo teisę veikti Lenkijos įmonės Fonos Sp.z.o.o. Be to, mokesčių administratorius nesiaiškino, ar nėra ir daugiau įmonių Lietuvoje, kurios dėl minėtos Lenkijos įmonės veiklos nukentėjo. Kitaip tariant neanalizuoti ir nevertinti minėtos Lenkijos įmonės veiklos aspektai įsigyjant prekes.

40. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad patikslintas 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėn. PVM deklaracijas pareiškėjas pateikė tik Inspekcijos atliekamo operatyvaus patikrinimo metu. Tačiau, kaip minėta, operatyvaus patikrinimo metu nustatyta, jog įmonė, kuri teikė UAB „Augme“ buhalterinės apskaitos paslaugas, nebuvo įtraukusi ne tik šių pardavimų, bet ir kitų, tačiau mokestinio patikrinimo metu akcentuojama būtent šių sandorių neįtraukimas. Mokesčių administratoriui pateikti duomenys patvirtina, kad keitėsi buhalterinę apskaitą tvarkiusi įmonė. Šiuo atveju bandoma aiškinti faktines aplinkybes, kurios naudingos tik mokesčių administratoriui, visiškai neanalizuojant visų aplinkybių, nustatytų mokestinio patikrinimo metu.

41. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

42. Atsakovas nurodo, kad apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo teikti atsakovui, MGK ir pirmosios instancijos teismui.

43. VMI atsiliepime nurodo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pareiga įrodyti aplinkybes, susijusias su 0 proc. PVM tarifo taikymu, t. y. jog prekės (šiuo atveju – transporto priemonės) buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, yra priskirta pareiškėjui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.). Pareiškėjas tokių įrodymų nagrinėjamu atveju nepateikė.

44. Atsakovas nurodė, kad sutinka tiek su Komisijos sprendimu, tiek su teismo sprendimu ir mano, jog jie yra teisingi ir pagrįsti, kadangi Komisija ir teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 45. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

46. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kuri nustato, kad taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena).

47. PVMĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 proc. PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.

48. Atsisakymas taikyti atleidimą nuo mokesčio, kai nevykdoma nacionalinėje teisėje numatyta pareiga, šiuo atveju – pareiga nurodyti įgijėją PVMĮ 80 straipsnio 1 dalis, kuriam skirtos Bendrijos viduje patiektos prekės, turi atgrasomąjį poveikį, kuriuo siekiama užtikrinti minėtos pareigos veiksmingumą ir užkirsti kelią bet kokiam sukčiavimui ar mokesčių vengimui (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje R., C-285/09, 50 p.). Iš tiesų PVM sąskaitose faktūrose nenurodžius tikrų įgijėjų tapatybės, šie galėtų išvengti už į atitinkamą valstybę narę vykdytą prekių tiekimą Bendrijos viduje tenkančio PVM mokėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-516-602/2017).

49. Tačiau dėl formalių reikalavimų nesilaikymo galima prarasti teisę į neapmokestinimą PVM tik dviem atvejais: (1) jei apmokestinamasis asmuo tyčia sukčiavo mokesčių srityje arba žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo; (2) dėl formalaus reikalavimo pažeidimo gali būti netaikomas neapmokestinimas PVM, jei dėl šio pažeidimo nebūtų galima pateikti neginčijamo įrodymo, kad esminiai reikalavimai (sąlygos) įvykdyti (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. vasario 9 d. sprendimą byloje Euro Tyre, C-21/16, 38–42 p. ir juose nurodytą teismo praktiką).

50. PVMĮ 56 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčių administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 proc. PVM tarifas taikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas.

51. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškindamas susijusias Europos Sąjungos teisės normas yra konstatavęs, kad Europos Sąjungos teisei neprieštarauja reikalavimas, kad ūkio subjektas veiktų sąžiningai ir imtųsi bet kokios priemonės, kurios gali būti iš jo pagrįstai reikalaujama, kad įsitikintų, jog sandoris, kurį jis sudaro, nelemia jo sukčiavimo mokesčių srityje. Jeigu atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų to sukčiavimo, jam turėtų būti atsisakyta suteikti teisę į neapmokestinimą PVM; teismas turi įvertinti visą pagrindinėje byloje pateiktą informaciją ir jos faktines aplinkybes tam, kad nustatytų, ar asmuo veikė sąžiningai ir ėmėsi visų priemonių, kurių imtis gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų, jog importo ir tiekimo operacijos nelėmė jo sukčiavimo mokesčių srityje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. birželio 20 d. sprendimą byloje UAB „Enteco Baltic“ prieš Muitinės departamentą prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dalyvaujant Vilniaus teritorinei muitinei (byla C-108/17, 94–95 punktai).

52. Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas jau yra pažymėjęs, kad kova su galimais sukčiavimu, vengimu ir piktnaudžiavimu yra Šeštosios direktyvos (1977 m. gegužės 17 d. Tarybos šeštoji direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas) pripažintas ir skatinamas tikslas. Jeigu mokesčių administratorius nusprendžia, kad teise atskaityti buvo pasinaudota sukčiaujant, jis turi teisę prašyti atgaline data grąžinti atskaitytas sumas, o nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes įrodoma, kad šia teise remiamasi sukčiaujant. Apmokestinamasis asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, Šeštosios direktyvos tikslais turi būti laikomas kaip šiame sukčiavime dalyvaujantis asmuo, nepaisant to, ar perparduodamas šias prekes jis gauna naudos, ar ne. Nacionalinis teismas turi atsisakyti leisti naudotis teise į atskaitą, jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje, netgi jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 6 d. sprendimą sujungtose bylose Axel Kittel prieš Belgijos valstybę ir Belgijos valstybė prieš Recolta Recycling SPRL (sujungtos bylos C-439/04 ir C-440/04, 54–59 punktai).

53. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas, vienas iš klausimų, spręstinų byloje, yra susijęs su įrodinėjimu, t. y., ar įrodyta byloje, kad apmokestinamasis asmuo žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į aukščiau paminėtas taisykles, patikrino, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir yra tos pozicijos, kad atliktas vertinimas buvo tinkamas.

54. Apelianto nuomone, jis pats nesukčiavo bei neprisidėjo prie sukčiavimo mokesčių srityje. Tuo tarpu mokesčių administratorius bei MGK iš pareiškėjo pusės konstatavo sukčiavimo požymius, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, buvo pagrįsti surinktų įrodymų visuma.

55. Šie faktiniai duomenys aptarti nutarties 14 punkte (pvz., CMR važtaraščiai dėl prekių gabenimo neišsamūs, užpildyti, nesilaikant 1956 m. gegužės 19 d. Tarptautinės krovinių vežimo keliais konvencijos (CMR konvencijos) 6 straipsnio nuostatų, t. y. CMR nėra suteiktas numeris, pagal CMR įrašus negalima identifikuoti transporto priemonės, gabenusios prekes, pristatymo adreso, prekes gabenusio asmens, pristatymo datos, prekių gavėjo), 15 punkte (pvz., pareiškėjo pateiktos PVM sąskaitos faktūros vizualiai skiriasi, skiriasi popieriaus spalva, sąskaitų faktūrų serijos, numeriai išrašyti nechronologine tvarka, neišlaikytas eiliškumas), 16 punkte (nenustatyta, kad Lenkijos įmonė būtų tiekusi automobilius į kitą ES valstybę narę), 17 punkte, kurie mokesčių mokėtojo nebuvo paneigti. Pastarojo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl pirkėjo atstovo (nutarties 35 p.), CMR važtaraščių pildymo praktikos (nutarties 36 p.) bei kiti bendro pobūdžio samprotavimai, kaip ir papildomai prie administracinės bylos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 28 d. nutartimi pridėti Bendrovės pateikti dokumentai, negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų visumos dėl teisei priešingos veikos (ABTĮ 56 str. 6 d.).

56. Taigi apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Augme“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius